Global Lithuanian Net:    san-taka station:

Dinozaurai Jakutijos ežeruose
 

Prabėkime pro įdomias Jakutijos vietas. Reikia atminti, kad pravažiavimo sąlygos ten tokios, kad tokioje nuošalėje gali būti kas tik nori.

Kolymos trasa, jungianti Jakutską ir Magadaną, - viena keisčiausių pasaulyje. Jos ilgis 2000 km, o dviejose atkarpose, prie Jakusko ir Chandygų, perkėlos keltais (vasarą) arba ledu (žiemą) nevyksta kitu metu. Pirmaisia į akis krenta, kokia ši trasa tuščia - jos viduryje ištisą parą kartais nesutiksi jokios mašinos. Reiktų ją, nervų nuraminimui, išbandyti keiksnojantiems nuolatines spūstis, tik kitas kraštutinumas irgi ne geriau. Bet kosk gedimas tuščiame kelyje gali baigtis mirtimi. 60o šaltyje variklis greitai atvėsta ir, laukdami pagalbos, vairuotojai kūrena laužus. Jei šalia nėra miško, laužą sukuria iš mašinų. Sunkvežimių vairuotojai degina medinius bortus ir šilumą "ištempia" iki paros; lengvieji automobiliai iki dugno sukūrenami per kelias valandas. Tai ir stovi nebylūs tie sudeginti likučiai palei kelią - ir lieka tik spėlioti, ar sulaukė pagalbos jų savininkai.

Be tuščios trasos ir reklaminių skydų nebuvimo, įsimena dulkės. Vasarą nuo dulkių mašinos net dieną važiuoja "pagal prietaisus", o "Kamazų" geriau nė nelenkti (nematysi ir savo nosies). Įdomu, kad dulkės kyla ir esant 30-40o speigui. Tačiau trasoje Elyygytgyno ežeras išvysi ir kitokių vaizdų. 145 km nuo Chandygų gali pamanyti, kad papuolei į stebuklingą mišką. Aplink medžiai apkabinėti dešimtim tūkstančių amuletų ar tiesiog išblukusių skudurėlių. Tai Šamano medis, šventa Jakutijos vieta. O ties 241 km nuo Chandygų yra "Velnio vartai", kai kelias spraudžiasi tarp dviejų uolų.

Už perėjos prasideda Šalčio poliaus slėnis. Jo centru laikoma atkarpa prieš įvažiuojant į Tomtorą. Ten stovi net dvi metalinės stelos, kurį naujesnioji žymi naują rekordą - 71,2o C. Žiemą tikrai nesinori čia ilgiau užtrukti. O vasarą gali patirti neįtikėtinų įspūdžių prie vietos ežerų - taip, čia puikiai pažvejosi arba ... būsi sužvejotas - mat kalbama, kad kai kuriuose ežeruose (Raudonajame, Vartuose, Labynkyro) gyvena pabaisos. 1999 m. spalio-lapkričio mėn. 72-oji "Kosmopoisko" ekspedicija prietaisais ištyrė visą trasą, o ežerus - echolotu. Labynkyro ežere "kažką" pastebėjo.

Ir jau arčiau Magadano, neprivažiavus Miakito, dešinėje randasi dar vienas iš keistų ežerų - nedidelis Negyvasis (Miortvoje). Anot vietinių, čia netupia paukščiai, nekimba žuvys, o šalia ežero "baugu". Vairuotojai instinktyviai vengia čia sustoti.

Į Kolymos trasą patekti galite iš Magadano važiuodami į šiaurę, o iš Jakutsko - per perkėlą į rytus. Į trasos vidurį galima atskristi L-410 lėktuvu iš Jakutsko iki Chandygų (Karštojo šaltinio aerouostas) arba Oimiakoną (Tomtoro aerouostas). Iš Magadano kartais skrenda lėktuvas iki Susumano ir Sinegoro.

1. Butelio uola Mirties slenis

Tai paslaptinga vieta, apie kurią mažai žinoma. Norint ją pasiekti, reikia traukiniu važiuoti iki Neriungri, tada Neversko keliu 93 km iki Didžiųjų Chatymų. Iki uolos eiti 10 val. pėsčiomis (praverčia vedlys).

Pavadinta dėl savitos sandaros – uoliena primena sudaužytą ir supresuotą stiklą. Pagal vietinių įsitikinimus, uola gydo akių ligas – jei priglausi prie jos veidą ir ilgai žvelgsi į pusiau skaidrią gelmę, paaštrės rega ("galėsi įžiūrėti danguje sklendžiančio paukščio plunksnas"). Ištirta, kad ji sudaryta iš chromdiopsido, artimu smaragdui, anot senovės medikų, gydančio akis.

2. Ygyata upė

Tai Suntarsko uluse esantis Viliujos intakas, kur, pagal liudijimus, dažnai stebėti tarytum keisti atmosferos reiškiniai, tarytum kažkokių NSO nusileidimas į vandenį. Toks keistas NSO elgesys paskatino upę pakrikštyti girdykla. Prieš 13 m. čia bandė žvalgytis mokslininkai, tačiau išvažiavo nieko nepešę…

1999 m. A. A. Anfalovas padarė pareiškimą, kad, atseit, 1981 m. rugsėjo 1 d. šios upės rajone nukrito NSO, vėliau kariškių slapta išvežtas į Kapustin-Jarą arba Novosibirską (čia tarytum kokia "51 zona").

Norint ten nuvykti, reikia atskristi iki Jakutsko (arba Mirno) (arba atvažiuoti traukiniu iki Neriungri ir iš ten automobiliu iki Jakutsko. Tada žiemos keliu mašina iki Aryylaacho gyvenvietės. Iš čia – vandens keliu arba malūnsparniu. Vasarą gali nuplaukti Viliujos upe iki Tiubiajo gyvenvietės – o iš ten iki vietos. Būtinas vedlys.

3. Mirties slėnis

Viena iš Jakutijos anomalių vietų, garsėjanti blogu žodžiu. Vietiniai vengia čia sustoti, o tuo labiau nakvoti. Žemėje yra keistų metalinių objektų, kurių kai kurie net išsikiša į paviršių. Vienoje vietoje arka skleidžia šilumą. Kadaise medžiotojai šaltu metu šalia jos nakvodavo, Mirties slenis tačiau vėliau sunkiai susirgdavo ir mirdavo. Viliujos aukštupyje teka Algyj Timirbitas (Nuskendo didysis katilas), o taip pat yra keletas upeliukų, vadinamų Olguidach (Katilai) – pagal senovės bronzinių katilų (olgujų) pavadinimą. Padavimuose sakoma, kad egzistavo kažkokios metalinės rogės, kuriose gulėjo "nepaprastai liesi vienakiai žmonės geležiniais apdarais". 1936 m. čia apsilankę geologai matė iš žemės kyšančią glotnią metalinę pussferę, kurios metalas priminė varį. 7 dešimtm. medžiotojai pastebėjo iš žemės kyšantį tribriaunį objektą. Tris sezonus su geologais dirbęs liudininkas sako, kad "katilų" diametras 6-9 m, o metalas toks tvirtas, kad jo neima metalo pjūkliukas. Jis pats su draugais nakvojo viename tokiame "katile", po ko vienam nuslinko visi plaukai, o kitam ant nugaros atsirado kraujuojančios kraujosruvos.

Norint ten nuvykti, reikia skristi iki Jakutsko arba Viliusko, o tada iki slėnio malūnsparniu. Būtina paimti vedlį, net jei ir nusibodo gyventi.

Daugiau apie tai: Ateivių bazė mirties slėnyje?

4. Najachi gyvenvietė Mirties slenis

Manoma, kad čia, Ust-Aldano uluse, nuolat vyksta keisti reiškiniai. Prasidėjo paskutinį 20 a. dešimtmetį, kai gyventojai dukart stebėjo keistą dalyką. Dieną, dešimčių gyventojų akyse, virš ežero susidarė tamsus viesulas, kabojęs virš ežero ir įsisukdamas į jį, tarsi straublys. Tai pasikartojo 2000 m. liepos 27 d. Atvyko respublikos aplinkosaugos specialistai ir ekologinio- dvasinio centro "Anastazija" bendradarbiai. Po 12 d. reiškinys vėl pasikartojo ir jį pavyko net nufilmuoti. Nepavyko paaiškinti, kodėl viesulas nejuda ir kodėl atsiranda be jokių pokyčių atmosferoje. Tyrimai parodo, kad po tuo ežeru yra dar kitas, dar didesnis, ežeras. Cheminė jo analizė (po viesulo) parodė, kad jo vanduo sūrus.

Gyvenvietė yra ant Balyjtaach-Ebe ežero kranto. Iš Jakutsko reikia važiuoti automobiliu iki Kangalaso, persikelti per Leną, pro Sotincus nuvykti iki Borogoncų, o iš ten iki Balyktacho gyvenvietės. Viso – apie 180 km kelio. Nepalankiu sezonu – malūnsparniu.

5. Diringo ir Omuluku ežerai

Abu Ust-Aldano uluse esantys ežerai yra idealiai apvalūs, randasi didelės sopkos, apaugusios tiesiog fantastinės išvaizdos pušimis, viršūnėje. Vanduo nepaprastai skaidrus, matosi net dideliame gylyje ant dugno augantys dideli dumbliai. Kuo giliau įkiši ranką į smulkų dugno smėlį, tuo didesnis šilumos pojūtis. Vietiniai įsitikinę: a) ežerai susisiekia; b) juose gyvena "milžiniška balta žuvis" – daugelis ją matė, tačiau pagauti nepavyko. Ir dar kalba, kad tos vietos užburtos ir be jų šeimininko Suoruno Omoloono (visada ten esančio, tačiau nematomo) leidimo niekas negali į ten patekti. Patiks – praleis, ne – paklysi.

Vykti reikia iš Jakutsko į Sotincus, o iš ten Doidu kryptimi (pėsčiomis arba mašina), o toliau – kaip šeimininkas pasakys.

6. Majos "taškas"

Šioje Megino-Kangalaso uluso gyvenvietėje yra "karštas taškas", kuriame geopatogeniškumas siekia 12 balų. Ten triskart statė namą, ir triskart jis supleškėjo. Iki jos iš Jakutsko mašina – tik 60 km.

7. Čučuna

Būtent čia, Verchojansko uluso Barylaso apylinkėse "Večerki" ekspedicija ieškojo sniego žmogaus – čučuno, kurį, atseit, spąstais pagavo vietinis medžiotojas. Keista būtybė pusiau šuns, pusiau beždžionės kūnu ir galva, primenančia žmogaus galvą, ne kartą minima vietinių pasakojimuose. Su čučuna susiję daug legendų ir bauginimų (pvz., kad užtiškus jo kraujui, žmogus išprotėja). Kol kas nieko konkretaus neaptikta.

Norint ten nuvykti, reikia skristi iki Verchojansko arba Batagajaus, o tada mašina žiemos keliu. Vasarą galima nuvykti upe. Iš Jakutsko paviršiniu keliu – 1500 km, vandens – 2800 km, oru – 750 km.

8. Šamano medis

Įvažiuojant į kiekvieną ulusą, pamatome šamano medį. Jo šakos apkabinėtos tūkstančiais amuletų, skiaučių, kaspinėlių. Ir jei nesustosi bei neužriši savojo, medžiai gali nubausti jų Shaman Tree negerbiantįjį ir kelionė tokiam nebus palanki. Kaip amuletus palieka monetas, duonos riekutes, net cigaretes. O ar reikia "nupilti" degtinės, nuomonės išsiskiria: vieni sako, kad būtina, kiti tvirtina, kad tada dvasios "kvailėja" ir pradeda krėsti eibes.

Žinomiausias šamano medis – pakeliui į Oimiakoną. Šalia teka upelis, neužšąlantis net per didžiausius speigus. Tikina, kad jo vandenį galima laikyti kelis mėnesius ir jo skonis nesikeičia.

Norint jį pasiekti, Kolymos keliu važiuoti iš Jakutsko link Magadano. Vieta: kilometražo ženklas "1460 km iki Magadano, 145 km iki Chandygos".

Pastaba: "Tikrieji" šamano medžiai taip paprastai neapsireiškia. Jie skiriasi nuo įprastinių medžių ir iš jų šamanai semdavosi jėgų. Ir su tais medžiais buvo susietas šamano gyvenimas – žuvus medžiui mirdavo ir šamanas. Tą medį jam skirdavo dvasios įšventinimo metu, jo dėka šamanas galėjo patekti į dangų ar požeminį pasaulį. Jis laikytas ir visos giminės totemu – jos gyvybės medžiu. Prie jo buvo atliekamos apeigos, aukojama.

9. Velnio vartai

Pro juos (kitaip, Velnio dantis) teks važiuoti, jei susiruošėte prie Velnio ežero. Jie yra tiesiai ant Kolymos trakto, atkarpoje "ant kaulų", kuri pati pagarsėjusi savomis išdaigomis (į kelią išbėgančiais baltai apsirengusiais siluetais, kaukoles primenančiais krūmais ir pan.).

Tai dvi smailios uolos, tarp kurių ir spraudžiasi traktas. Vairuotojai gali papasakoti daug visokiausių istorijų apie juos – iš dalies, dėl didelio čia įvykstančio avarijų skaičiaus. Ir iškart už Velnio vartų, "zuikio kilpa" (kelias taip suvingiuoja, kad galva suksi).

Jei trokštate adrenalino, važiuokite apie 400 km automobiliu iš Jakutsko iki Ytyk-Kiuelio, o iš ten Chandygų kryptimi. Galite ir skristi į Chandygus ir vykti iš ten. Vieta: kilometražo ženklas "1363 km iki Magadano, 241 km iki Chandygų".

10. Labynkyro ežeras

Labynkyro ežeras Ši anomali Oimiakonskio uluso vieta spaudoje paminėta jau 1958 m. Spėjama, kad joje gyvena vietinė "Nesė", paslaptingas būtybė, pagal apibūdinimus primenanti lyg tai priešistorinį pleziozaurą (gyvenusius prieš 170 mln. m. šiltose mezozojaus jūrose), lygtai milžinišką lydeką. Ją vietiniai vadina "velniu". Žiemą atsiranda keistos juodos "velniškos" properšos, per kurias, matyt, ji kvėpuoja. O kartą buvo matomas kažkoks iš ledų kyšantis "ragas", kurį pabandė net nupjauti, tačiau "velnias" suskubo panerti. Paplitę pasakojimai, kaip "velnias" puolė žvejus, grobė vaikus, čiupdavo prie kranto atbėgusius šunis. Tyrinėjimai parodė, kad ežere yra daugybė grotų ir požeminių olų, o greta jų milžiniškų pėdsakų, tačiau pačios "pabaisos" pagauti nepavyko, nors "kai ką matė". Ežere yra trys salos, kurių viena, esanti pačiame centre, anot vietinių laikas nuo laiko panyra po vandeniu.

Jei sumanėte tą "velnią" pagauti, važiuokite mašina iš Jakutsto arba Magadavo iki Tomtoro, o tada iki Kuidusuno (1050 km nuo Magadano), o tada 105 km į pietus (pėsčiomis arba malūnsparniu – ir į ten kelio nėra). Reikės vedlio.

Labynkyro ežero apžavai

Labynkyro ežero vanduo nepaprastai švarus ir skaidrus, o pats ežeras primena 14x4 km stačiakampį. Artimiausia gyvenvietė už 105 km. Randasi visai netoli Šiaurės pusrutulio šalčio poliaus, kur šaltis pasiekia 70o, tačiau kas keisčiausia, Labynkyras užšąla vėliau nei gretimi ežerai. Kartais net esant 60o speigui lieka nemažų properšų.

Velnias

Tačiau didžiausia Labynkyro paslaptis - „velnias“ (anot jakutų ir evenkų), apie kurį žinoma vos ne nuo 16 a. Apie jį pasakojama baisių istorijų. Atseit, kartą elnių augintojai nartomis gerokai nuvažiavo ežero ledu. Vienoje vietoje jie išvydo iš po ledo kyšančius kažkokio gyvūnų milžiniškus ragus. Jie pabandė juos nupjauti, tačiau kažkas baisus ir milžiniškas sujudėjo, ledas ėmė traškėdamas lūžinėti, ir beveik visas evenkų karavanas paniro po ledu. Kitą kartą medžiotojas elnio kinkinį pririšo prie kažkokio daikto, kyšančio iš ledo. Jis užsikūrė laužą, kad sušiltų, aki staiga pasigirdo baisus traškesys: tasai daiktas sujudėjo ir po ledu nusitempė kinkinį.

Būtybė, kurio ilgis apie 10 m, maitinasi ne tik žuvimis, bet ir elniais, šunimis ir net žmonėmis. Vietiniai pasakoja, kaip kartą „velnias“ išsliuogė į krantą ir vijosi žveją-jakutą, kuris iš baimės numirė.

1921 m. medžiotojai nusprendė padaryti galą pabaisai. Jie elnio odą prikimšo rusenančiomis vilnomis, kuriomis apsuko anglis ir paleido vandens paviršiumi. Pabaisa susidomėjo ir nurijo tą jauką. Po kurio laiko Lake Labynkyr nudvėsė, nes susidegino skrandį ir buvo išmestas į krantą. Tačiau gyvūnų ir žmonių užpuolimai nesiliovė. Po kelių metų kolūkietis Piotras Vinokūrovas parsinešė milžinišką žandikaulį su dantimis. Pro pastatytą vertikaliai, nesunkiai pro jį galėjo prajoti raitelis.

Pabaisą matė daugelio ekspedicijų dalyviai. Pirmasis 1958 m. apie ją parašė „Jakutijos jaunimas“. Po 3 m. žurnale „Aplink pasaulį“ paskelbti geologo V.I. Tverdochlebovo dienoraščiai, kuriuose minimi dideli gyvūnai Labynkyro ir Vartų ežeruose. 1953 m. liepos 30 d. įraše skaitome: „Daiktas plaukė gana arti. Tai buvo kažkas gyva, kažkoks gyvūnas. Jis plaukė lanku: pradžioje išilgai ežeru, vėliau tiesiai į mus. Jam artėjant, mane apėmė keistas sąstingis, nuo kurio per vidų sklido šaltukas. Virš vandens vos vos išsikišęs tamsiai pilkas gyvūno kūnas, jo akys, o iš kūno kyšojo kažkas tarsi lazda... Matėme tik nedidelę gyvūno dalį, tačiau buvo nuspėjamas po vandeniu esantis didelis masyvus kūnas.“. Tverdochlebovo spėjo, kad tai orka, tačiau ichtiologai jo nepalaikė.

Iki 60-ųjų buvo surengtos kelios ekspedicijos, tačiau nerasta tokio gyvūno buvimo įrodymų. Tačiau vieną giedrą naktį mokslininkai iš Dubnos Vartų ežere stebėjo į paviršių išplaukusį stambų daiktą ir net spėjo nufotografuoti jo paliktus vandens pėdsakus. Pėdsakai ėjo palei krantą ir pasibaigė didele apvalia dėme – tarsi ten ką tik panėrė stambus gyvūnas.

Vėliau susidomėjimas monstru išblėso. Ilgą laiką prie ežero tegyveno tik pusiau išprotėjęs trockistas Aljamsas, atbuvęs bausmę tremtyje ir nepanorėjęs grįžti. Jis gaudė žuvį, keisdavo ją su retai atskrendančiais malūnsparniais į produktus ir degtinę, ir pasakojo tokias istorijas, kad klausytojams nukardavo žandikaulis. Anot jo, „velnias“ kasnakt surydavo jam atneštą „duoklę“. 1993 m. Aljamsas sunkiai susirgo ir buvo nuvežtas į ligoninę, kur šaukė, kad negalima jam palikti Labynkyro, nes jis mirs. Ir tikrai, mirė, kai tik jį atvežė atgal prie ežero.

Tiesa, kiek anksčiau, 1986 m. po ledu prasmego visureigis, kurį šiltu metų laiku pabandė ištraukti narai. Po vieno panėrimo jie išniro nepaprastai išsigandę. Telieka tik spėlioti, ką ten gelmėje jie išvydo.

Paieškos

1991 m. prie Labynkyro vėl pasirodė ekspedicija, šįkart iš Estijos, kuriai su prietaisais pavyko dugne nustatyti didelį plyšį bei pastebėti kažkokį nežinomą stambų objektą.

1999 m. rudenį įdomių atradimų teko ir “Kosmopoiskui”. 39 m gylyje aptiktas vienas nuožulnus įėjimas ir, tikėtina, du vertikalūs. Jiems buvo keista, kad greta jų 100 m spinduliu nebuvo jokios gyvybės, nė vienos žuvies. Ant kranto pastebėti keistai pėdsakai, pagal kuriuos galima spėti, kad paslaptingo gyvūno plotis ne mažesnis nei 1,5 m. Netrukus dingo šuo, ant kranto saugojęs valtį. Tą naktį paryčiais girdėjosi garsus, visai ne žmogiškas, tarsi „šėtoniškas“ juokas.

Vėliau čia atvažiavo ir it TV dok. ciklo „Ieškotojai“ dalyviai su tobuliausiais echalotais ir mažagabaričiu povandeniniu aparatu „Gnomas“, kurio „akis“ jau pačioje pradžioje užfiksavo šmėkštelėjusį didelį šešėlį. Vėliau 42 m gylyje nustatytas stambus objektas, o taip pat plyšys, kai gylio pokytis buvo nuo 40 iki 82 m. Prie šio plyšio žuvys šalinosi 20-30 m atstumu. Plyšyje “Gnomas” pamatė daugybę kaulų liekanų. Krante kasnakt girdėjosi kažkokie bauginantys garsai, kuriuos vieną kartą įrašė su videokamera. Maskvoje specialistai nusprendė, kad jie nepriklauso jokiam žinomam gyvūnui.

Buvo pabandyti pagauti monstrą tinklu, tačiau kažkas ją sutraukė 49 m gylyje. Tada ją gundė jauku, vietoje plūdės panaudodami 200 litrų statinę. Kaip nustebo dalyviai jos neradę vandens paviršiuje – „velnias“ ją nusitempė po vandeniu


11. Vartų (Vorota) ežeras

Čia gyvena ano "velnio" giminaitis, kuris aprašytas gana smulkiai. 1953 m. TSRS MA Rytų Sibiro filialo geologų grupės vadovas V. Tverdochlebovas dienoraštyje užrašė: "Daiktas plaukė, ir gana arti. Tai buvo kažkas gyva, kažkoks gyvūnas. Jis judėjo lanku: iš pradžių skersai ežero, o vėliau tiesiai į mus. Jam artėjant, keistas sustingimas, sukeliantis šaltuką viduje, apėmė mane. Virš vandens šiek tiek kyšojo tamsiai pilkas kūnas… aiškiai išsiskyrė 2 simetrinės šviesios dėmės, panašios į gyvūno akis, tačiau buvo galima spėti po vandeniu esant milžinišką kūną… Sunkiu šuoliu, kiek kilstelėjęs virš vandens, jis liuoktelėjo į priekį, o tada visai pasinėrė po vandeniu. Nuo jo galvos ėjo po vandeniu atsiradę bangos. 'Žiopčioja nasrais, gaudo žuvį, - šmėkštelėjo spėjimas'".

Ir tai 20 km nuo Labynkyro ežero.

12. Raudonasis (Krasnoe) ežeras

Šio Magadano srities ežero gylis – apie 60-100 m, nors vietiniai sako, kad yra "bedugnių" vietų. Žvejai ir pakrantėje vandens įsipilti sustoję vairuotojai sakosi matę vandens paviršiumi plaukusį milžinišką gyvūną. Tvirtinama, kad jisai gali slėptis grotuose arba požeminiuose urvuose, jungiančio jį su kitais vandens telkiniais. Gelmėje ežero vandens sudėtis keista. Pasakojama, kad įmesti metaliniai daiktai, vos po kelių mėnesių ištraukti tinklais, būna smarkiausiai surūdiję (to neatsitinka gretimuose ežeruose).

Netikite – patikrinkite patys, atvykę Magadano trasa. Pro šalį nepralėksite, nes jis yra 2-3 m nuo kelio.

13. Elyygytgyno ežeras Elyygytgyno ežeras

Šio Čiukotkos ežero "velniui" labiau pasisekė. Sunku rasti kokius nors oficialius paminėjimus apie jį. Tačiau jis pavadintas Kliglu (tik neaišku, kada ir kas davė šį vardą), o ežero pavadinimas reiškia "netirpstančio ledo ežeras". Pats ežeras atsiradęs prieš 3-5 mln. metų.

Teks patiems tikrinti – atvykite į Anadyrių, tada tris dienas plaukite barža Anadyrio upe iki Ust-Belaja, o tada visureigiu per tundrą – dvi savaitės ir pasieksite ežerą. Tačiau reikiamai neapsirūpinę ir vedlio net nebandykite!

14. Ket-Kapo kalnagūbris

Jakutų kalba "keter" – skraido, o "kap" – iškraipytas žodis, reiškiantis "laivas". Pagal vietinę legendą, "labai seniai" čia už kalno užsikabino ir sudužo orlaivis. Po šias vietas klajoję evenkai rinko geležines nuolaužas ir iš jų kalė peilius ir kitus įrankius.

4 dešimtm. čia ieškojo meteorito požymių, tačiau nesėkmingai. 9 dešimtm. toje perėjoje be pėdsakų dingo keletas tyrinėtojų. Visi jų daiktai ir ginklai rasti tvarkingi, nebuvo tik žmonių. Jų ieškoję geologai nerado jokių jų pėdsakų. Nuo tada Ket-Kapas laikomas "bloga" vieta.

Jei ketinate kažką ten rasti, tai kalnagūbris yra Učuro-Čiulbinsko rajone, palei Jakutijos ir Chabarovsko krašto sieną. Rytuose teka Maja upė, vakaruose ir pietuose – Učuro upė, šiaurėje – Aimo upė (ir ten yra Aimo gyvenvietė). Rajonas sunkiai praeinamas, be tinkamo pasiruošimo ir vedlio jį pasiekti sunku.

15. Velnio jurta

Velnio jurta Dar vienas neįprastas artefaktas, atseit, randasi Niurbinsko rajono šiaurėje, dešiniajame Nakyyt upelio, Chaiynyja intako, krante. Ten ant kranto stovi akmeninė urasa (jurta), turinti angas durims ir langams. Visi baldai viduje irgi akmeniniai: stalas, kėdė, nartos. Yra ir židinys iš dviejų vertikaliai pastatytų riedulių. Yra ir virtuvės rakandai – ant stalo stovi akmuo panašus į dubenį, ant židinio kitas, primenantis arbatinuką, o į duris atremtas akmeninis kirvis... Vietiniai šį statinį vadina „abaachy balagana“ (iš jakutų – „velnio jurta“).

Apie jį užsiminta 20 a. pradžioje. 1989 m. folkloristas G. Fedorovas užrašė vietos medžiotojo Vasilijaus Kirilino pasakojimą, kad tikima, kad jurtoje gyvena medžioklės globėjo Bajanai „ičči“ (dvasia). Kartais ji išeina ir žmonėms pasirodo raudonos voverės pavidalu. Ten yra lankęsis ir Vasilijus su tėvu. Ant židinio matė daugybę skudurų ir arklio ašutų kuokštų. Matyt juos atnešė vietiniai, kad pamalonintų dvasią.

Nežinoma, kas pastatė „velnio jurtą“. Matyt to negalėjo padaryti iki-istoriniai žmonės, nes jie nestatė akmeninių statinių, o gyveno olose, žeminėse arba palapinėse iš gyvūnų odų. Savo ruoštu, vietos jukagyrai, lamutai ir tungusai ir dabar tebegyvena elnio odų jurtose, o sacha (jakutai) – mediniuose namuose arba beržinėse jurtose. Dar mažiau įtikėtina versija, kad tai jiečio (sniego žmogaus) buveinė. Tad tikėtina, kad akmeninį namą pastatė kažkokios nežinomos senovės civilizacijos atstovai.
Map of Yakutia

Atsiliepimus ir pastabas galite palikti pagrindinio san-taka station puslapio gale.

Papildomai skaitykite:
Stalinas ir NSO
Tunguskos sprogimas
"Sutvėrėjo" žemėlapis
NSO tyrinėjimai Rusijoje
Nuo Dievų prie ateivių
Keisti garsai danguje
Ką slepia Primorsko piramidės?
Akmenuotosios Tunguskos pilys
Omsko ir Čeliabinsko keistenybės
Paleovizitai: Ar bus rasti tiesioginiai pėdsakai?
Tamsiųjų purvynų jėgos arba kodėl Caricyne daug bildukų
Rusų magai Antrojo pasaulinio karo metu
Mitologija Visatos masteliu
Hiperborėjos ženklai Rusijoje
Baikalas ir piešiniai ant uolų
Permė: žinios apie anomalinę zoną
Sibiro ir šiaurės tautos
Išnykęs dinozaurų pasaulis
Keistai pažįstama, Deja vu
Pro-civilizacijos ir milžinai
Kai tokie keliai Rusijoje...
Evenkai, jakutai, eskimai
Paranoja skverbiasi giliai
Prasiplečia gyvybės ribos
Drakonų ežeras Kinijoje
Senojo pasaulio ženklai
Slibinai-gundytojai
Akvilonijos sfinksas
Jie tebegyvena!?
Tinklelio žvaigždynas
Kijevo paslaptys
Dropa diskai

NSO apsireiškimai ir neįprasti fenomenai Lietuvos danguje ir po juo

Maloniai pasitiksime žinias apie bet kokius Jūsų pastebėtus sunkiai paaiškinamus reiškinius. Juos prašome siųsti el.paštu: san-taka@lithuanian.net arba pateikti šiame puslapyje.

san-taka station

UFO sightings and other phenomenas in/under Lithuanian sky. Please inform us about everything you noticed and find unexplainable in the night sky or even during your night dreams, or in the other fields of life.

Review of our site in English

NSO.LT
Vartiklis