|
Paslaptingi radiniai
Paslaptingos japonų Dogu skulptūrėlės Ankstesnieji Japonijos gyventojai vadinosi Dža-Mū, o tai išvertus iš senovės slavų kalbos reiškia Gyvieji didvyriai". Iš kur jie atsirado, niekas nežino, tačiau po jų išliko figūrėlės, vadinamos DOGU. DOGU yra Jomonų periodo molio figūrėlės, vadinamos sniego išverstaakiais (japonų kalba, syakou-ki-dogu). Į jas panašių daiktų daugiau pasaulyje niekur nėra. Daugelis jų yra iškasti radiniai, - ir, tarsi specialiai, sudaužytos. Kai kurie archeologai mano, kad šamanai į jas galėjo perkelti skausmą (ypač gimdymo kančias) ir tada jas sudaužydavo, taip skausmą išleisdami. Tikroji jų paskirtis iki šiol nėra žinoma. Jos buvo vadintos sekso objektais, laidotuvių įkapėmis ir t.t. Tačiau dogu japonų kalba reiškia įrankis. DOGU skulptūros turi daug panašumų su šiuolaikiniais skafandrais - iliuminatoriai, kniedės, guminiai sujungimai, ryšio šviesos ir t.t. Tačiau tokius pat priešistorinius astronautus regime 7000 m. senumo Val Cominica piešiniuose (Italija), Tassali (Sahara, o senųjų Australijos aborigenų piešiniai vaizduoja figūras su šalmais ir kombinezonais (žr. >>>>>). Taipogi statulos - Tula milžinai Meksikoje, Bolivijos Tiahuanaco kosmoso dievai, kromanjoniečių Veneros kultas Europoje - visa tai turi panašumų. O Indijos Mohendžo-Daro civilizacijos figūros beveik tapačios DOGU. Japonų Šinto legendose gausu oro mūšių (kuriuose dalyvauja Ašura), povandeninių rūmų (matomų Inland'o jūroje) ir būtybių (Umi Bozo; Utsure Bune), keistų ginklų, TV ir 6000 lygų per dieną nuskriejančių drakonų. Taip pat Šinto legendose sakoma, kad pirmasis imperatorius gimė dangaus dievui susidėjus su Žemės moterimi. Ir dar Kappa*), populiarūs mitologiniai personažai vis dar sutinkami šiuolaikiniuose piešiniuose. Šios padykusios būtybės plauko po vandeniu, turi voratinklio pėdas (lastai?) ir skraido kriauklių vežimuose. Kappa dažnai atplaukia prie kranto ir moko gyventojus pažangių dalykų. Pasaulyje yra dar trys panašūs pasakojimai. Senuosius prancūzų Merovingijos karalius aplankė pusiau žmogiškas Žvejų karalius. Tai iš dalies yra legendų apie Parsivalį, Likimo ietį, ir paslaptingų tamplierių garbintų dalykų pagrindas. Antras pasakojimas yra apie oannes, senojo Babilono pusžmogius, kurie ateidavo iš jūros ir mokė žmones žemdirbystės, matematikos, teisės ir astronomijos. Vakare jie grįždavo atgal į vandenį. Piešiniuose jie vaizduojami su rankiniais laikrodžiais ir laikė kažką, panašų į raketų variklį. Trečioji grupė pasirodo Mali Dogono gentyje (Afrika). Ar nepastebite panašumų tarp Dogon ir Dogu (ar pridurkime, kad Japonijoje seniausias karštas pavasaris vadintas Dogon). Jie vadinti nommo (su dviguba priebalse, kaip Kappa bei Oannes). Kaip ir Kappa bei Žvejų karalius, jie turėjo apskritas žymes galvoje [kaip katalikų vienuolių tonzūros]. Jie sakėsi atėję savo laivais iš planetos, besisukančios apie nykštukę žvaigždę šalia Sirijaus. Ji buvo atrasta tik 1952-ais.
*) Kappa (upės vaikas, dar vadintas kawatora ir komahiki) japonų amfibiška yokai dvasia (vandenis). Dažniausiai vaizduota kaip žalia žmogaus pavidalo būtybė su varliškais pirštais, skleidžianti žuvies kvapą. Ant pakaušio turi bliūdelį, kuris privalo visada pripildytas vanden jis suteikia kapai antgamtiškų galių. Kapos mėgsta šėlioti, tačiau žmogui žalos nedaro, nors yra pasakojimų, kad įtraukia ir paskandina besimaudančius, kuriems iš šiknaskylės ištraukia kamuoliuką , kurį suėda arba atiduoda Drakonų karaliui kaip mokestį. Rutuliuką gali ištraukti ir iš vaiko, jei tasai pralaimi sumo grumtynes kapa mėgsta sumo ir neretai grumiasi su vaikais. Laikoma, kad jei pavyks pagauti kapą, jis išpildys bet kokį jūsų norą. Jomonų keramika "Manoma, kad Jomonų keramiką sukūrė moterys, kaip ir buvo priimta daugelyje
ankstyvųjų bendruomenių - ypač, kol dar nebuvo žiedimo rato". Svarbiausia ir būdingiausia japonų minties savybė buvo ryšio tarp gamtos iš
žmogiškųjų būtybių aiškinimas. Gamta - atskira esybė prilygstanti žmogui.
Asmens sąsaja su ja turi soterinę vertę, tai yra padeda pasiekti nušvitimą ir
išsigelbėjimą. Nuo seno šinto dievai buvo glaudžiai susilieję su gamta. Jie
gyveno gamtos grožiu pasižyminčiuose kampeliuose - tai vandens kriokliai, kalnai ir medžiai. Ten buvo statomos šventyklos.
Svarbiausiai Saulės dievybei Amaterasu šventyklos statomos
kalnų papėdėje prie upės iš medžio, kuris niekada nėra dažomas ir jam leidžiama savaime irti.
Dažna japonų literatūros ir meno tema yra žmogaus dvasios subrendimas nuo
ilgalaikio sąlyčio su gamta, - ilgai keliaujant. Nenuostabu, kad svarbiausias ir
ilgiausiai išsilaikęs japonų literatūros žanras buvo kelionių dienoraščiai.
Japonų meną žymi jumoro jausmas pasitaikantis visiškai nelauktose vietose - net
ir religiniame mene... Japonai ištisus šimtmečius galėjo toleruoti savo gyvenimo ir meno paradoksus ir logikos trūkumus....
Seniausi žmonių veiklos pėdsakai yra 30 tūkst. metų senumo. Tuo metu salos
dar tebebuvo susijungę su žemynu sudarydamos žiedą nuo Sibiro iki Korėjos, o
Japonijos jūra buvo ežeras. Ledynmečio pabaigoje, maždaug prieš 15 tūkst. metų, tirpstantys ledai
pakėlė jūros lygį ir vanduo užliejo žemumas. Seniausi japonų keramikos radiniai yra 12 tūkst. metų amžiaus. Jomonų laikotarpis (12 000 - 300 m. pr.m.e.) taip pavadintas dėl virvelinių
ornamentų. Buvo sukurta gana aukšto lygio kultūra, nes žmonės buvo apsaugoti
nuo užpuolimų iš išorės ir buvo gausu maisto. Tada žmonės gyveno mažomis
grupelėmis - ir ankstyvuoju laikotarpiu tebuvo 10-12 gyvenviečių. Taika leido
pasireikšti jų meninei išraiškai, tame tarpe ir keramikoje. Jomonų keramika pradėjo mėgdžioti nendrių krepšius. Kiti ankstyvieji Jomonų
laikotarpio puodai turėjo smailų dugną. Sprendžiant iš deginimo žymių, jie buvo
įsmeigiami į minkštą žemę ir naudojami maistui ruošti. Dar kiti indai buvo plokščiu
dugnu ir stačiais šonais - įprasta forma saugojimui. Indai dažnai buvo papuošiami
įspaudžiant virvutes į drėgną molį ("jomon" reiškia "virvių žymės"), o po to išdegant nelabai karštoje ugnyje.
Viduriniojo Jomonų laikotarpiu (2500-1500 m. pr.m.e.) keramika labai patobulėjo.
Bendruomenės išaugo - ir kiekviena jų norėjo išsiskirti savitu dizainu. Forma liko
ta pati, tačiau viršus darėsi įmantrus. Buvo mėgstamos asimetrinės formos, nors
kai kurie elementai pasikartodavo. Kai kurios formos galėjo turėti specialią
paskirtį. Atrodė, kad vietoje tobulinę praktinį panaudojimą (išdegimo
technologiją), Jomonų puodžiai džiaugėsi savo vizijų įgyvendinimu.
Viduriniuoju ir vėlyvuoju laikotarpiu taip pat buvo kuriamos mažos žmonių
figūrėlėlės. Tačiau jos nebuvo realistinės, o kažkokių keistų formų. Vadinamos
jos 'dogu' - dideliais veidais, mažomis rankomis ir stambiais trumpais kūnais. Kai
kuriose atrodo, kad jie dėvi plačius akinius. Kitos yra širdies formos. Viena iš puikiausių, iš Kurokoma, turi veidą panašų į katės.
Parengė Cpt.Astera's Advisor Taip pat skaitykite:
|
 Tai garsiausia Syakouki-DOGU iš Kamegaoka-Ruin AOMORI prefektūros iš paskutinio Jomonų laikotarpio (1000-300 m.pr.m.e.) 
Panašios į žvaigždes (iš Nukazuka-kaizuka-Ruin MIYAGI prefektūros). 
Iš viduriniojo Jomonų laikotarpio (3000-1500 m.pr.m.e.). Tai aukščiausia (ir stilizuota) DOGU (45 cm. aukščio) 1992-ais iškasta Nishinome-Ruin Yamagata prefektūroje. Ji "hattoshin bijin" (kuri nuostabi, nes jos galva yra 1/8 viso dydžio). Manoma, kad ji buvo naudota religinėse ceremonijose bei meldžiant sveikatos ir daug vaikų. Taip pat skaitykite: 10 nepaaiškintų radinių 
DOGU panašios į lenteles iš Sannaimaruyama-Ruin AOMORI prefektūroje. Ar negirdite jos riksmo? 
Ši iš Kamioka-Ruin FUKUSHIMA prefektūros laiko savo rankas. Tokių pozų DOGU sutinkami TOHOKU ir KANTO srityse. Galbūt, tai turėjo specialią religinę prasmę 
Jomonų keramika |
