Egipto Amono šventyklos žynio tvirtinimu, o taip pat anot Plutarcho ir kitų Antikos šaltinių, Aleksandrą Makedonietį karalienei Olimpiadai pradėjo kažkokia aukštesnioji būtybė, o ne karalius Filipas, kuris jau ilgokai iki Aleksandro gimimo buvo nutraukęs bet kokius lytinius santykius su Olimpiada. Yra liudijimų ir piešinių Viduramžių rankraščiuose apie tai, kad Aleksandras, atseit, kažkokiu skraidymo aparatu pakildavo aukštai į dangų ir iš ten matė Žemę kaip nedidelį rutulį.

Trijuose dideliuose mūšiuose Aleksandras sutriuškino gerokai gausesnes persų karaliaus Darijaus III armijas ir užvaldė milžinišką teritoriją nuo Mažosios Azijos ir Libijos dykumos iki Vakarų Indijos. Jis visada narsiai kovėsi pirmosiose karių gretose rizikuodamas gyvybe, buvo 6 kartus sužeistas ir tebekovojo kalaviju net po to, kai strėlė pervėrė jo krūtinę. Jis visada tikėjo savo dieviška kilme ir kad vykdo dievų valią.

Yra faktas, leidžiantis spėti, kad Aleksandrui iš tikrųjų padėjo ateiviai. Tai įvyko 332 m. pr.m.e., apgulus finikiečių miestą Tyrą, - ir tai parašė Johanas Droizenas^**) „Aleksandro Didžiojo istorijoje“. Pagrindinė Tyro dalis buvo saloje ir ją supo 20 m aukščio siena. Todėl Aleksandrui, naudojančiam svaidymo ir sienų griovimo mašinas, miesto nepavyko paimti 6 mėn. Tačiau vieną dieną virš makedoniečių stovyklos pasirodė 5-i apvalūs skraidantys „skydai“ (taip pat žr. apie du skydus žygio į Indiją metu >>>>). Jų trikampiu išsidėsčiusios virtinės priekyje skriejo dukart didesnis „skydas“. Apstulbusių karių akyse jie suko virš miesto, staigiai šokčiojo dideliais atstumais, tarsi milžiniški žiogai. Staiga netikėtai „skydai“ ėmė svaidytis žaibais, kurie trankė Tyro sienas ir bokštus ir juose padarė dideles angas. Išsigandę finikiečiai metė lankus ir krito ant žemės, arba leidosi bėgti tolyn nuo sienų į miesto gilumą. Tai pastebėjęs ir atsipeikėjęs iš netikėtumo, Aleksandras įsakė nedelsiant ruoštis atakai ir pats sunkiosios kavalerijos priekyje nurūko damba, vedančia į miestą. Netrukus miestas buvo užimtas. „skydai“ sukosi virš miesto tol, kol tasai buvo užimtas, o tada dideliu greičiu nuskrido. Tai dar labiau įtikino Aleksandrą, kad jam padeda dievai, ir joks pavojus jam negresia. Istorikai liudija, kad jis nepralaimėjo nė vieno mūšio, išvengti daugybės sąmokslų ir bandymų nužudyti.

Aleksandras Makedonietis turėjo didelius planus: rengė žydį į Šiaurės Afriką, Italiją ir Ispaniją. Kartu galvojo apie didelę jūrų ekspediciją su Nearchu, kuri turėjo pro Arabiją apiplaukti Afriką ir grįžti į Viduržemio jūrą per Gibraltarą. Tačiau jis, sulaukęs 33 m., nelauktai mirė nuo maliarijos.

Kontaktuotojo Piterio Skoto (iš Londono) liudijimu, jam Sirijaus gyventojai perdavė, kad Aleksandras Makedonietis vykdė jų nurodymus, nors apie tai pats ir nežinojo. Jie taipogi nurodinėjo ir JAV prezidentui Bendžaminui Franklinui bei Didžiosios Britanijos premjerui Vinstonui Čerčiliui.

Yra daugybė legendų apie neįprastą imperatoriaus Oktaviano Augusto gimimą. Jį laikė Apolono, apsireiškusio jo motinai Atijai gyvatės pavidalu, sūnumi. Suetonijus rašė, kad Augustas gimė po lytinių santykių su inkubu.

Augustą įsūnijo Julijus Cezaris, jame įžvelgęs nepaprastus valstybės valdymo sugebėjimus ir savo testamentu 44 m. pr.m.e. paskelbė savo įpėdiniu. Tačiau dėl sosto jam teko 13 m. aršiai kautis su artimiausiu Cezario bendražygiu Marku Antonijumi, tuo metu valdžiusiu rytines Romos provincijas. Dviejuose sausumos ir viename jūrų mūšyje Oktavianui pavyko sutriuškinti Antonijaus legionus. Oktaviano kariai sutriuškino ir sąmokslininkų prieš J. Cezarį – Bruto ir Kasijaus – armijas. 29 m. pr.m.e. kariai paskelbė Oktavianą imperatoriumi, o vėliau Senatas patvirtino šį titulą, - ir nuo tada Romos respublika ėmė vadintis imperija, kurioje baigėsi pilietiniai karai ir 30 m. tvyrojo taika.

Visada labai paslaptinga asmenybe buvo Jėzus Kristus ir ginčai apie tai, kas ji buvo, truko visus šiuos amžius: vieni laikė jį žmogumi, kiti Dievu ar Dievo sūnumi, treti Šv. Dvasia, įsikūnijusia žmoguje. Judėjai jį paskelbė tiesiog pranašu ir nieko nekalbėjo apie stebuklingą pradėjimą.

Apie Kristaus prigimtį karšti debatai vyko 325 m. Pirmajame visuotiniame susirinkime Nikėjoje, kuriama dauguma vyskupų neigė dievišką jo pradą – ir tik imperatoriui Konstantinui pagrasinus tremtimi, buvo pripažintas Kristaus dieviškumas. Ir vis tik netgi 12 a. popiežius negalėjo jos išaiškinti ir tik pareiškė, kad „dalykai tie aukščiau suvokimo“.

Ufologų literatūroje dažnai išsakomos prielaidos apie nežemišką Jėzaus kiltį. Atkreipiamas dėmesys, kad jis nesisakė esąs Marijos ir Juozapo sūnus, o kalbėjo: „Nusileidau iš dangaus, kad vykdyčiau mane pasiuntusio Tėvo valią“ arba „Aš ne iš šio pasaulio“. Be to, apokrifinėje Markiono evangelijoje (2 a.) nurodyta, kad Jėzus nėra Marijos sūnus, o nusileido iš dangaus 15-ais Tiberijaus valdymo metais ir kilęs iš tėvo, kuris aukščiau už Dievą.

Kristaus atėjimas siejamas su taip vadinamąja Betliejaus žvaigžde, kuri pagal 3 a. išleistą „Pasakojimą apie tris magus“, „ištisą dieną kabojo virš žemės ir turėjo daug ilgų spindulių, kurie ją suko, kai ji leidosi ant Vanso kalno“. Sakoma, kad Kristus Žemėje pasirodė jau būdamas 30 m. amžiaus, nes apie jo vaikystę beveik nėra duomenų. Tačiau vis tik yra nuorodų, kad iki tol jis ilgai keliavo po Indiją ir kitas šalis. Kita vertus, Evangelijose Kristaus gyvenimą aprašinėjo apaštalai, jį sieją tik su Izraeliu.

Jau surinkta pakankamai faktų, leidžiančių laikyti, kad Kristus buvo realus žmogus, gimęs Betliejuje Marijai, tik vis dar tebesiginčijama dėl jo tėvo. Juk ir Biblijoje sakoma, kad „Dievo sūnūs ateidavo pas žemės moteris ir tos gimdė jiems vaikus“. O gal vienas jų atėjo ir pas Mariją? Nereikia stebėtis, kad apie nežemišką Jėzaus kilmę prakalba daugelis kontaktuotojų.

Iki vestuvių, Marija ir Juozapas gyveno Nazarete, tačiau Betliejuje atsirado dėl gyventojų surašymo. O kai po Jėzaus gimimo sužinojo, kad Erodas ruošiasi nužudyti visus Betliejuje gimusius kūdikius, buvo priversti bėgti į Egiptą. Dar ir dabar Kaire turistams parodo olą, kurioje slėpėsi Šventoji šeimyna. Po Erodo mirties jie grįžo į Nazaretą ir 12 m. kasmet su Jėzumi ėjo į Jeruzalę per Paschos šventę.

Jėzus augo kaip normalus vaikas ir valgė žmonių maistą. Jau 12 m. amžiaus jis buvo labai imlus žinioms, o kartą netgi 3 d. liko Jeruzalėje su kunigais, jų klausinėdamas ir klausydamasis. Tačiau Evangelijose visai nėra duomenų, ką jis veikė 13-30 m. laikotarpiu. Tai nustatyti bandė daugelis tyrinėtojų. Ir 1894 m. rusas Notovičius išleido sensacingą knygą „Nežinomas Jėzaus Kristaus gyvenimas“, kurioje rašoma, kad keliaudamas po Indiją Lecho miesto budistų vienuolyne jis matė senovinio rankraščio, parašyto sanskritu, kopiją, kuriame aprašytos šventojo Isos gyvenimas – ir sugebėjo gauti jo vertimą (beje, Jėzų islame vadina Isa ir laiko tiesiog pranašu) - apie tai žr. >>>>>.

Tame rankraštyje rašoma, kad Isa Nazaretą paliko 13-os metų ir su pirklių karavanu per Kabulą ir Lahorą atvyko į Indiją, kur aplankė Budos gimimo vietą Kapilavistą, buvojo religiniuose Varanasi ir Lžaganatchapuro centruose, kur studijavo Vedas, kurios, Indijos brahmanų teigimu, skirtos tik aukščiausioms kastoms. Todėl, kai Isa ėmė skleisti Vedų mokymą Bengalijos įlankos pakrantėje, vietos brahmanai ėmė jį persekioti, tad, Indijoje išbuvęs š m., jis buvo priverstas sprukti į Nepalą, kur irgi išbuvo 6 m. toliau semdamas išmintį; apsilankė ir Lhasoje. Pakeliui atgal pabuvojo Persijoje, kur pabandė dėstyti savo požiūrius. Už tai zoroastrų žyniai jį įmetė pas laukinius žvėris, tačiau jis liko gyvas. Po to dar aplankė Egiptą, Graikiją ir, sulaukęs 30 m., grįžo į Jeruzalę. Tada 3 m. keliavo po Izraelio gyvenvietes, pamokslavo ir darė stebuklus: gydė kurčius, nebylius, aklus, vijo demonus ir net prikeldavo iš numirusiųjų.

Yra ir kitų patvirtinimų apie Kristaus buvimą Indijoje. Indas Abhedananda apsilankė Lhasoje, kur matė to rankraščio originalą. „Bhavišija purana“ aprašoma, kaip maharadža Šalevachanas prie Šrinagaro sutiko šviesiaodį vyrą, kuris pasisakė esąs Isa, Dievo sūnus, kurį pagimdė nekalta mergina. N. Rerichas irgi rašė, kad jis su sūnumi Indijoje surinko nemažai legendų apie šv. Isa, atvykusį pirklių karavanu, kad mokytųsi išminties Himalajuose. Sklinda gandai, kad slaptame Vatikano archyve saugomi 63 dokumentai apie Kristaus keliones po pietryčių Aziją.

Daug klausimų kelia ir Kristaus nukryžiavimas bei prisikėlimas iš numirusiųjų. Specialistų nuomone, jis turėjo mirti jau po kelių valandų. Beje, 4-iose kanoninėse evangelijose visai nekalbama apie tai, kaip vyko Kristaus priskėlimas ir paėmimas į dangų. Daugiau detalių pateikia apokrifai. Štai Petro apokrifuose nurodoma, kad du kapą saugantys kariai prieš auštant „išgirdo garsų balsą danguje ir išvydo, kaip dangus prasiskyrė, bei du vyrus, iš ten nusileidusius, spindėjusius ir prisiartinusius prie kapo“. Akmuo pats pasitraukė; ir jie įėjo į vidų. Tada kariai pažadino centurioną ir vyresniuosius, ir visi jie matė iš kapo išeinančius tris vyrus: du vedė ir prilaikė trečiąjį, o „jų galvos siekė dangų“. Ir kariai išgirdo balsą iš dangaus: „Ar paskelbei mirusiems?“ ir atsakymą „Taip“.

Vėliau atėjusi Marija Magdelietė ir kitos moterys pamatė, kad kape kūno nėra, o ten sėdi du angelai blizgančiais drabužiais, kurie moterims pasakė, kad Kristus prisikėlė. Taigi, pagal Petrą, prisikėlimo metu dalyvavo dvi į žmones panašios būtybės, - bet ir čia nieko nepasakoma, kaip įvyko paėmimas į dangų.

Pagal Evangelijas, Kristus iš pradžių pasirodė Marijai Magdalietei, o tada triskart savo apaštalams ir mokiniams. Kad įtikintų apaštalą Tomą, Kristus pasiūlė paliesti pirštas jo žaizdas ir kartu su apaštalais valgė žuvį ir medų. „Apaštalų darbuose“ dar minima, kad savo mokiniams jis rodėsi 40 dienų. O apokrifinėje „Pamokomoje evangelijoje“, parašyto maždaug prieš 600 m., Kristaus paėmimas aprašomas taip: „Ir pakilo ant debesies ar vežimu ugniniu; ir greičio kūno, į didelį aukštį pakelto nuo žemės iki dangaus, jie įžiūrėti nesugebėjo“. Čia jau tarytum užuomina į kažkokį skraidantį aparatą, kylantį dideliu greičiu.

Kijevo „Anfologione“, kuris datuojamas 1619 m., Kristus pavaizduotas tarytum „raketoje“, startuojančioje nuo kalno, vienas palydinčių apaštalų nuvirto taip, kad jo kojos švystelėjo virš galvos, jų chitonai išsipūtę, tarytum nuo stipraus vėjo. Kristaus „raketoje“ atvaizdas yra ir buvusios Jugoslavijos Dečano vienuolyne, pastatytame 1335 m., 1635 m. šventinėje Minijoje, saugomoje Venecijoje, Rusijoje – Sergejevo ir St.Peterburgo Rusų muziejuje.

Tik kodėl Kristaus paėmimo atvaizdavimai tokie reti ir visi padaryti po 10 a.? Spėjama, kad todėl, judaizme, o atskiru atveju krikščionybėje iki 8 a. buvo draudžiama vaizduoti ne tik Dievą, pranašus, šventuosius, bet netgi ir žmones bei gyvūnus. Ir tik Antrajame visuotiniame susirinkime 787 m. buvo atšauktas tas draudimas.

^*) Liudvikas Sinistraris (Ludovico Maria Sinistrari, 1622-1701) – italų pranciškonas (nuo 1647 m.), teologas. Pavijoje dėstė filosofiją ir teologiją, buvo Tikėjimo doktrinos kongregacijos Romoje nariu, laikytas egzorcizmo bei demonologijos ir su seksu (įskaitant nelabąjį) susijusiomis nuodėmėmis žinovu. Rašė apie įvairių augalų (kubebo pipiro, kardamono, imbiero, muskato riešuto) ir substancijų poveikį egzorcizmo metu, o taip pat apie su seksualumu susijusias nuodėmes bei sanguliavimą su demonais. Jo gausūs kūriniai formavo inkvizicijos nuostatas, ypač dėl inkubų, sukubų ir kitų demonų. Pasisakė prieš katalikų bažnyčios „priešus“, įskaitant M. Liuterį, kurį laikė „velnio pradėtuoju“. 1688 m. pasitraukė į Pjemonto ir Lombardijos Sacri Monti pranciškonų vienuolyną, ėmė rašyti eilėraščius ir užsiimti kitais dalykais.

^**) Johanas Droizenas (Johann Gustav Bernhard Droysen, 1808-1884) – vokiečių istorikas, pirmasis ėmęs sistemingai tyrinėti helenizmą (ir įvedęs šį terminą). Jo Aleksandro Didžiojo istorija (1833) buvo pirmuoju veikalu, atstovavusiu vokiečių naująją istorijos mokyklą, idealizavusią valdžią per vadinamuosius „didžiuosius žmones“. Taip pat parašė „Helenizmo istoriją“ (3 t., 1836-43). Nuo 1840-ųjų pagrindiniu jo dėmesiu tapo politinė Vokietijos istorija; jis lygino Aleksandro Makedoniečio veiksmus su 19 a. Vokietijos įvykiais. Laikė, kad Prūsija turi imtis Vokietijos apjungimo užduoties. Rašė 14-os tomų Prūsijos istoriją (1855-86).

Papildomai skaitykite:
NSO hipotezės
Juodasis riteris
Ateivių civilizacijos
NSO tyrinėjimai JAV
Įsiveržimas į Žemę
NSO numizmatikoje
Gigantiški objektai
Lojaliosios civilizacijos
Neutraliosios civilizacijos
Jėzaus kapas Kašmyre
Paleovizitai: idėjos istorija
Žmonių rasės tyrinėjimas
Dzetai - ateiviai iš Tinklelio
Į susitikimą su nežemiečiais
Nuo amžių pradžių iki šių dienų
NSO „apsėdimas“ Puerto Rike
Aleksandras Didysis ir Atlantida
Šokinėjančios radiolokatorių šmėklos
Gal senovės žmonės lankėsi Mėnulyje?
Ar galimas ryšis su protingomis kitų planetų būtybėmis?
Šumero žlugimas: branduolinė katastrofa gilioje senovėje?
NSO: Branduolinių ir kosminių programų kontrolė
Aleksandras Didysis ir amazonių karalienė
M. Agrestas. Senovės kosmonautai
Panspermia: užkratas iš kosmoso
Pilkieji: spekuliatyviosios mintys
Žvejų dievai arba dievai-žuvys
Mus stebi iš Mėnulio?
Mažieji žali žmogeliukai
Ar kažkur yra gyvybė?
Valdžia įtaigos taikinyje
Stebėtojai: Dievo sūnūs
Fermi paradoksas
Senovės astronautai
Skaitytojų nuotraukos
Nežemiečių mokslas
NSO per amžius
Sielos klajonės
Mes ne vieniši
Kodėl jų nėra?
NSO kilmė

Maloniai pasitiksime žinias apie bet kokius Jūsų pastebėtus sunkiai paaiškinamus reiškinius. Juos prašome siųsti el.paštu: san-taka@lithuanian.net arba pateikti šiame puslapyje.

UFO sightings and other phenomenas in/under Lithuanian sky. Please inform us about everything you noticed and find unexplainable in the night sky or even during your night dreams, or in the other fields of life. Review of our site in English

NSO.LT skiltis
Vartiklis