Saulės užtemimai buvo vienas iš reiškinių, paskatinusių senovės graikus tyrinėti žvaigždes ir padaryti žymių astronominių atradimų. Juk nėra malonu suvokti, kad net Saulės šviesa gali būti sutrikdyta. Tad nereikia didelės vaizduotės, kad suprastume, kokį įspūdį jie darė senovėje. Religiniai lyderiai ir šamanai stengėsi juos paaiškinti, o tai privedė prie daugybės mitų ir ritualų, turinčių apsaugoti nuo jų metu kylančio blogio, atsiradimo. Vis tik jų iškiliausi protai sugebėjo išsiaiškinti, kodėl jie kyla, ir, bent iš dalies, sumažinti jų keliamą nerimą.

Babiloniečiai buvo pirmieji, užfiksavę savo pastangas moksliniam jų paaiškinimui. Anksčiausias išlikęs užrašytas molio lentelėje pilno Saulės užtemimo paliudijimas Ugarite, 1375 m. pr.m.e. gegužės 3 d. Vėlesni užrašai yra apie 1063 m. pr.m.e. liepos 31 d. užtemimą, kai „diena virto naktimi“, ir garsųjį 763 m. birželio 13 d. Ninėvėjoje asirų stebėtą užtemimą (taip pat minimas >>>>>). O molio lentelėje iš 3-1 a. vaizduojamos apeigos, kurių reikia laikytis saulės užtemimo metu. Jos tekstas skelbia: „Toji katastrofa, žudynės, maištai ir užtemimas neartėja ... [jei žemės žmonės] garsiai šauks; savo raudomis guosis“. Ir babiloniečiai buvo pirmieji, moksliškai nuspėję, kada įvyks saulės užtemimas. Link 8 a. pr.m.e. jie nustatė 223 mėn. dėsningumą, vėliau imtą vadinti „Saroso ciklu“ (18 m., 11 d. ir 8 val.), kurio metu kartojasi užtemimų sekos (nors greičiausiai patikimiau nuspėdavo tik Mėnulio užtemimus). Tačiau jie buvo paremti grynai stebėjimais, nebandant suprasti jų prigimties. Ir tik 1687 m. I. Niutonas paskelbė visuotinės traukos teoriją nemažai remiantis senovės graikų stebėjimais.

Graikija

Buvo manoma, kad saulės užtemimas yra požymis, kad dievai pyksta. Ir jei babiloniečiai (ir kiti) laikė dangaus šviesulius dievais, lemiančiais žmogaus likimą, Aratas iš Solos buvo pirmuoju, moksliniu pagrindu stebėjęs Mėnulį.

Herodotas aprašė 585 m. pr.m.e vykusį mūšį tarp lidų ir medų. Prasidėjus saulės užtemimui, abi armijos palaikė tai ženklu ir iškart nutraukė mūšį bei sudarė taiką. Jis taip pat minėjo, kad Talis galėjo nuspėti užtemimus, tačiau detalės apie tai, kaip jis tai darė, neišliko.

Išlikę užrašai leidžia spėti, kad Ptolemėjas turėjo sudėtingą schemą Mėnulio ir Saulės užtemimų numatymui. Pvz., jis žinojo Mėnulio orbitos ypatybes ir jos esminius taškus.
Astronomas Hiparchas irgi bandė perprasti saulės užtemimus. Apie 130 m. pr.m.e. iš Heliosponte ir Aleksandrijoje atliktų stebėjimų, jis nustatė, kad Mėnulis yra maždaug už 429 tūkst. km, suklysdamas tik apie 11% (apie 384 tūkst. km).

Amerika

Čako konjone (Naujosios Meksikos valst.) indėnų anasazių iškaltas petroglifas vaizduoja visišką Saulės užtemimą, mano mokslininkai. Anasaziai buvo įgudę matematikoje, tačiau neturėjo rašto.
1992 m. atrastame petroglife pavaiduotas skritulys, primenantis Saulės karūną su arkomis ir protuberancais. Vienas elementas primena Saulės masės išmetimą. Tokie Saulės reiškiniai plika akimi matomi tik visiško Saulės užtemimo metu.

Indėnų gyvenamojoje vietoje pilnas Saulės užtemimas įvyko 1097 m. liepos 11 d. Tačiau, atsižvelgiant į 11 m. ciklą, Saulė tada turėjo būti gana rami ir jos masės išmetimas būtų mažai tikėtinas įvykis. Tad mokslininkai išnagrinėjo anglies-14 kiekius medžių rievėse, o taip ištyrė kinų astronomų, stebėjusių Saulės užtemimus, užrašus. Be to, buvo prieinami ir skandinavų istoriniai duomenys apie šiaurės pašvaistes. Paaiškėjo, kad 1097 m. Saulė tikrai buvo aktyvi. O kiti petroglifai, vaizduojantys žiemos saulėgrįžą, o taip pat, galimai, 1054 m. supernovą ir kometą (gal Halio, regėtą 1066 m.) liudija, kad anasaziai, priskiriami seniesiems pueblo, atlikinėjo primityvius astronominius stebėjimus. Be to jie buvo įgudę matematikoje, kurią panaudojo sudėtingų architektūrinių kompleksų statybai.

Europa

Pirmąkart išsamų saulės užtemimo aprašymą tik 1605 m. padarė J. Kepleris. Daugiau kaip po šimtmečio 1715 m. vykusį užtemimą aprašė E. Halley (Londono „Philosophical Transactions of the Royal Society“). 1868 m. rugpjūčio 16 d. vykusio saulės užtemimo metu anglas Joseph Lockyer‘is³⁾ ir prancūzas Pierre Janssen‘is⁴⁾ Saulės karūnoje pastebėjo helio požymius. Tai tapo pirmuoju cheminiu elementu aptiktu už Žemės ribų (Helios - Saulė).

1919 m. visiškas Saulės užtemimas buvo panaudotas A. Einšteino sukurtos bendrosios reliatyvumo teorijos patikrinimui parodant, kad gravitacija išlenkia šviesą.

Šiais laikais Saulės užtemimai panaudojami Saulės karūnos tyrimams bei tiksliam Saulės dydžiui išmatuoti.

Saulės užtemimai monetose

Apie pirmąjį stebėtą Saulės užtemimą sužinota prieš pusę amžiaus, kai pavyko perskaityti dantiraščiu užrašytą tekstą asirų molinėse lentelėse: „Bur-Sagalo metais. Maištas Asuro mieste. Simano mėnesį įvyko Saulės užtemimas“. Bur Sagalas buvo aukščiausiasis vieniems metams paskirtas valdininkas – tad metai būdavo vadinami jo vardu. Simano mėnuo atitinka mūsų gegužę-birželį. Sulyginus su užtemimų kalendoriumi, nustatyta, kad tas užtemimas įvyko 763 m. pr.m.e. Atrodo, kad kaip ir kitų panašių reiškinių atveju, jis sietas su įvairiomis nelaimėmis – juk ne veltui prieš tai paminimas maištas.

Kitų žinių apie šį įvykį neišlikę, tačiau dar ilgai po to tokių bauginančių įvykių atminimui imtos kaldintos monetos – pirmosios pasirodė kiek vėliau, apie 685 m. pr.m.e. ir ne Asirijoje, o graikų Istrijos kolonijoje, įsikūrusioje Dunojaus žiotyse. Būtent Istrijos monetose, leistose iki 5 a. pr.m.e. Kembridžo un-to Astronomijos ins-to darbuotojai surado dviejų Saulės užtemimų paminėjimą: 434 ir 431 m. pr.m.e. Jose pavaizduotas Saulės dievas Apolonas, kurio veidas pavaizduotas dukart, antrąkart apverstas. Anot astronomų Polo Merdino ir Viljamo Seslou, taip monetose pavaizduoti du užtemimai. Kitoje monetos pusėje pavaizduotas didelis erelis, letenose nešantis delfiną.

Romėnai irgi turėjo monetų, sietinų su Saulės užtemimais, kurių anksčiausiosios būtų kaldintos 217-215 m. pr.m.e. tuo metu Roma buvo įsitraukusi į Antrąjį Punų karą su Kartagina ir jau buvo patyrus pralaimėjimų prieš Hanibalą. Matyt iš desperacijos Romos valdančioji klasė matė geresniųjų laikų ženklą 217 m. vasario 11 d. Saulės užtemime. Jo atminimui išleista varinė moneta su spindinčiu Apolono veidu, o kitoje pusėje – keista „šypsenėlė“ iš Saulės pjautuvo, dviejų žvaigždžių ir rutuliuko. Sunku pasakyti, ar tai padėjo, tačiau galiausiai romėnai vis tik triumfavo.

Po šimtmečio romėnus lydėjo sėkmė prieš keltus Galijoje. Tuo metu išleista monetų 120 m. pr.m.e. lapkričio 11 d. Saulės užtemimo, laikyto dievų palaiminimu, pažymėjimui. Joje vaizduojama sparnuota pergalės deivės galva, o kitoje pusėje – 4-ių žirgų traukiamas karo vežimas, o viršuje ugninis vainikas vaizduoja užtemusią Saulę – nesunku įžiūrėti Beilio rutuliukus ir išsikišusius protuberantus.

Pirmajame mūsų eros amžiuje Roma tapo galinga imperija ir po chaotiško Nerono valdymo stabilumas grįžo valdant Vespasianui. 75 m. sausio 5 d. pilnas Saulės užtemimas buvo matomas Italijos pietuose ir Afrikos šiaurėje; Romoje buvo uždengta beveik 90% Saulės. Tikriausiai tikintis ateinant geriems laikams, nukaldinti sidabriniai dinarai, vaizduojantys laivo priekį ir virš jo ryškia žvaigžde (užtęmusia Saule), vedančia laivą į saugius vandenis.

Saulės užtemimo ženklus astronomai mato ir Adriano, valdžiusio 117-138 m., monetose. 126-128 m. buvo kaldinamos monetos su pusmėnesiu ir žvaigždėmis, nuo 1 iki 7. Anot astronomų, tai ne pusmėnesis, o dalinai uždengta Saulė, o žvaigždės pasirodė, laikinai nusilpus saulės šviesai.Romos šiaurėje buvo Saulės užtemimas vyko 118 m. rugsėjo 3 d. matomas Anot jų, monetose vaizduoti pusmėnesį nėra prasmės, juk toks Mėnulis regimas kiekvieną mėnesį.

Žinomi ir vėlesni Saulės užtemimų pavaizdavimai monetose (186, 212). Anglijoje 1201 ir 1207 m. stebėti užtemimai atspindėti sidabriniuose pensuose, karaliaus Jono Bežemio¹⁰⁾ leistais legendinio Robino Hudo laikais. Jose irgi pavaizduota „nukąsta saulė ir žvaigždė“. Paminėti ir vėlesni užtemimai (1176, 1239, 1241, 1706). Jie monetose ir medalionuose įamžinami ir mūsų laikais...

Pastabos ir biografijos:

¹⁾ Ven Di (asm. vardas Liu Heng, 202-157 m. pr.m.e.) – 5-sis Hanų dinastijos Kinijos imperatorius. Jo valdymas pasižymėjo politiniu stabilumo, o jis pats pagarsėjo savo humaniškumu, palaipsniui silpnindamas griežtus įstatymus, mažindamas mokesčius. Jam valdant suklestėjo žemdirbystė. 165 m. įvedė egzaminus valdininkams (štai kam tikrai rūpėjo profesionalus valdymas ir tai jau meritokratijos požymis). Žmonos įtakoje domėjosi daosizmu, tačiau klestėjo ir konfucionizmas.

²⁾ Liu Xiang (gimęs kaip Liu Gengšeng, 77-6 m. pr.m.e.) – kinų valdininkas, mokslininkas, poetas ir rašytojas Hanų dinastijos laikais. Užsiėmė istorija ir astronomija; žinomas bibliografiniu darbu „Bielu“ (Santraukos) katalogizuojant plačią imperatoriaus Han Čengdi biblioteką – tam skyrė 20 m. laikomas poezijos antologijos “Devynios raudos” autoriumi. Taip pat buvo aktyvus pasakojimų rinkėjas (ar rašytojas), parengęs kelis jų rinkinius.

³⁾ Džozefas Lokjeras (Sir Joseph Norman Lockyer, ) – anglų mokslininkas ir astronomas. Pagrindiniai darbai skirti Saulės ir žvaigždžių spektroskopijai. Tyrinėjo Saulės spektrą, dėmes, chromosferą, karūną. Sukūrė metodą protuberancų stebėjimui ne užtemimo metu. 1887 m. pasiūlė žvaigždžių spektrų klasifikaciją. 1868 m. (kartu su prancūzu P. Žansenu) Saulės spektre aptiko geltoną liniją, nepriklausančią jokiam tuo metu žinomam elementui, kurį 1871 m. pasiūlė vadinti „heliu“. Jis laikomas ir astroarcheologijos pradininku – apie senovės monumentų astronominę orientaciją parašė „Astronomijos aušrą“ (1894).
1869 m. įsteigė žurnalą „Nature“ ir jo redaktoriumi buvo iki 1919 m.

⁴⁾ Pieras Žansenas (Pierre Jules César Janssen, 1824-1907) - prancūzų astronomas, tyrinėjęs Saulę. Išgarsėjo 1868 m., kai Saulės užtemimo Indijoje metu atrado būdą nuolat stebėti Saulės kraštą. Nepriklausomai nuo '>Dž. Lokjero Saulės spektre atrado D3 liniją – ir tik 1895 m. helis buvo atrastas Žemės minerale kleveite. Nuo 1868 m. dalyvavo beveik visų Saulės užtemimų stebėjimuose. Pastatė Medono observatoriją, kurioje vėliau pirmąkart nufotografuotas Saulės paviršius. Jo pastangomis Monblane buvo įrengta astrofizikos observatorija.
Jo žmonos garbei pavadintas asteroidas 225 Henrietta.

⁵⁾ Rabinas Meiras (Rabbi Meir Baal HaNes - „apšviečiantis stebukladarys“) - Mišnos laikų 4-os kartos tana, žydų išminčius, 3-ias pagal dažnumą cituojamas Mišnoje. Anot Talmudo, jo tėvas buvo į judaizmą atsivertęs Nerono palikuonis. Pats vardas Meiras tikriausiai yra pravardė. Nors mirė ne Izraelyje, jo kūnas buvo palaidotas Tiberijuje (kaip ir rabinas Akiva). Jo vardu pavadinta daug labdaros organizacijų. Tai susiję su jo „stebukladario“ pravarde – kai jis už pinigus iš viešnamio išpirko iš žmonos seserį, o sargybiniui kilus problemoms liepė ištarti „Meiro dieve – atsakyk!“ – ir kai tasai buvo tariamas, jam ištarus tuos žodžius virvė trūko. Dabar tuos žodžius taria žydai, aukojantys labdarai.

⁶⁾ Tosefta Suka (aramėjų klb. „papildymas“) – 2 a. pabaigos žydų žodinių įstatymų kompiliacija, greta pagrindinio Mišnos. Suka priklauso antrai daliai, Moed (šventės) ir 5-iuose skyriuose aptaria sukos šventę.

⁷⁾ Jonatanas Eibešiucas (Jonathan Eybeschutz, 1690–1764) – kabalistas ir Talmudo žinovas, Prahos ješivos rektorius. Įtartas slaptais ryšiais su sabatėjais. Parašė apie 30 kūrinių, skirtų halakai.

⁸⁾ Aleksas Bondas (Alexander L. Bond) – kanadiečių biologas, aplinkosaugininkas. Jis yra Gamtos istorijos muziejaus Tringe (Anglija) vyr. kuratorius ir Tasmanijos Jūrų ir Antarktidos tyrimų inst-to mokslininkas. Jo dėmeso centre yra gamtos apsauga, teršalai ir plastikas, invazinės rūšys, jūros paukščiai ir stabilūs izotopai. Žinomas savo veikla prieš vandenynų užteršimą plastiku.

⁹⁾ Anthony Francis Aveni (g. 1938 m.) – amerikiečių antropologas, astronomas, rašytojas, ypač pasižymėjęs publikacijomis apie archaeoastronomiją. Specializavosi senųjų astronominių praktikų istorija abiejose Amerikose. Parašė per 30 knygų: „Pasaulio archaeoastronomija“ (1988), „Naska piešiniai“ (1990), „Žvaigždžių stebėtojai“ (2001), „Palaidota po mumis: senovės miestų atradimai Amerikoje“ (2013) ir kt. Knygoje „Mėnulio šešėlyje...“ (2018) jis pateikia su saulės užtemimais susijusią istoriją ir kultūrą, nuo Strounhendžo ir Babilono mitų iki bendrosios reliatyvumo teorijos patvirtinimo bei būsimus Saulės užtemimus.

¹⁰⁾ Jonas Bežemis (John Lackland, 1166-1216) – Anglijos karalius (nuo 1199 m.). Jo valdymas laikomas katastrofiškiausiu Anglijos istorijoje, kai buvo prarasta daugybė valdų. 1213 m. buvo priverstas pripažinti Angliją Romos popiežiaus vasalu. Sukilę anglų baronai 1215 m. pareikalavo paskelbti „Didžiąją chartiją“ („Magna Carta Libertatum“) – svarbiausią Anglijos įstatymą, labai apribojusį Jono teises. Jo reputacija buvo tokia prasta, kad joks vėlesnis monarchas neprisiėmė šio vardo.

Papildomai skaitykite:
Planeta X
Saulė ir jos dėmės
Pakeliui į Saturną
Sprogimas virš Jukono
Mįslinga Saulės karūna
Paprasti ir neįprasti asteroidai
Mūsų palydovo kilmės klausimai
Merkurijaus baisioji tragedija
Saulė yra dvinarė žvaigždė?
Iš kosmoso atskriejanti mirtis
Astronomija: žymesnieji įvykiai (20 a.)
R. Vaičekauskas. Kometos stebėjimas
Saturno keisčiausias palydovas
Jie degino eretikus, ar ne?
Raudonojo poslinkio kilmė
Kitų žvaigždžių planetos
Tektitai, lydytas akmuo
NSO Kinijoje senovėje
Tunguskos sprogimas
Samsonas ir Marsas
Žvalgantis po dangų
Marso emisaras
Dangaus ženklai

Maloniai pasitiksime žinias apie bet kokius Jūsų pastebėtus sunkiai paaiškinamus reiškinius. Juos prašome siųsti el.paštu: san-taka@lithuanian.net arba pateikti šiame puslapyje.

UFO sightings and other phenomenas in/under Lithuanian sky. Please inform us about everything you noticed and find unexplainable in the night sky or even during your night dreams, or in the other fields of life. Review of our site in English

NSO.LT skiltis
Vartiklis