1941 m. kanadietis Andrew McKellar’as tyrė žvaigždžių spektrus ir padarė išvadą, kad stebimas spektro linijas galima paaiškinti nežinomo spinduliavimo šaltinio, kurio temperatūra maždaug 2,5^o K, buvimu. 6-o dešimtm. viduryje (1955 m.) jaunas Pulkovo observatorijos aspirantas Tigranas Šmaonovas (g. 1932 m.) aptiko kelių laipsnių temperatūros kosminį foną, kuris nepriklauso nuo krypties danguje. Jis ruporine antena atliko kosmoso radijo spinduliavimo matavimus 32 cm ilgio bangos diapazone ir aptiko aukštų dažnių triukšmą. Ji slabai kruopščiai išnagrinėjo visus galimus trukdžius. Rezultatus paskelbė 1957 m. savo kandidatinėje disertacijoje. Išvada buvo: „...absoliutus fono radijo spinduliavimo efektyvios temperatūros dydis ... lygus 4±3^oK“. Jis taip pat atkreipė dėmesį į spinduliavimo intensyvumo nepriklausomybę nuo krypties ir nuo laiko. Gaila, kad nei jis, nei kiti tuo metu nežinojo apie reliktinį spinduliavimą ir rezultatams neskyrė pakankamo dėmesio, nors dar 1948 m. jį (ir esant maždaug tokių dydžių) nuspėjo G. Gamovas,  R. Alferas ir R. Hermanas, kurdami Didžiojo sprogimo teoriją. Tuos rezultatus 7-o dešimtm. pradžioje iš naujo gavo R. Dikė ir J. Zeldovičius.

Amerikiečių radiofizikai Robert Wilson‘as ir Arno Penzias 7-me dešimtm. priėmė nepaaiškinamą signalą, kurio intensyvumas nesikeitė nuo krypties dangaus skliaute. Jie 1965 m. žurnale „Astrophysical J.“ rašė: „Efektyviosios zenitinės triukšmo temperatūros matavimai davė reikšmę 3,5 laipsnio aukštesnę nei laukta“.

Taip buvo atskleistas reliktinis spinduliavimas. Vėliau išsiaiškinta, kad jo temperatūra vos mažesnė nei 3^o K, o spektras aprašomas Planko dėsniu³⁾. Tai yra, jis būdingas visiems dažniams; aptinkamas visiems bangų ilgiams. Ir McKellar’as, Šmaonovas bei A. Penzias, nors ir tyrė skirtingų diapazonų signalus, jie buvo iš vieno šaltinio – reliktinio spinduliavimo.

Laikoma, kad jis kilo Visatai esant dar labai jaunai – maždaug prieš 13,5 mlrd. m. Pradinę temperatūrą jam suteikė pirmapradė plazma (skaitykite, kaip atsirado pirmasis spinduliavimas): neįsivaizduojamai tolimas, tačiau, panašu, vienintelis astronominis objektas, kuris ir šiandien supa mus iš visų pusių. Ir jo parametrai nepaprastai svarbūs mūsų pasaulio ir jo vystymosi dėsnių supratimui.

Stebėti reliktinį spinduliavimą antžeminėmis priemonėmis gana sudėtinga: signalas silpnas, o jį priimti labai trukdo Žemės atmosfera. Tad 1974 m. grupė amerikiečių pasiūlė COBE (Cosmic Background Explorer) projektą. Siūlyta matavimus atlikti dirbtiniame Žemės palydove įrengtais infraraudonojo ir mikrobanginio diapazonų imtuvais-matuokliais.

Nepriklausomai iš kosmoso tirti reliktinį spinduliavimą 8-o dešimtm. pradžioje pasiūlė ir tarybinis astrofizikas Nikolajus S. Kardaševas (dabar akademikas, FIAN astrokosminio centro direktorius). Ir vietos, nors labai mažai ir tik šoniniame aparato paviršiuje, buvo skirta „Prognoz“ serijos palydove (šie skirti Saulės aktyvumo bei Žemės artimosios aplinkos tyrimams). Projektas pavadintas „Relikt“ – ir jam vadovavo Kardaševas. Jautrius radiometrus gamino Maskvos Kosminių tyrimų institute (KTI). Pradžioje norėjo įrengti dviejų diapazonų imtuvus, tačiau darbai judėjo sunkiai, o vietos trūko. Tad po karštų ginčų paliko tik vieną, nustatytą 37 GHz dažniui.

Lygiagrečiai ruoštas ir COBE palydovas. Tarybinis prietaisas buvo smarkiai paprastesnis, turėjo mažiau galimybių, tačiau jo privalumu buvo geresnė kampinė skiriamoji geba ira vadinamojo parametrizuoto stiprintuvas¹⁾, kas galėjo duoti dvigubą jautrumo padidinimą. Jį sukūrė KTI Igorio Strukovo laboratorijoje. Amerikiečiai irgi bandė panaudoti parametrikus lėktuvuose, tačiau dėl stiprios vibracijos prietaisai išeidavo iš rikiuotės.

Eksperimentas siekė nustatyti reliktinio spinduliavimo nevienalytiškumą (anizotropiją). 1977 m. George Smoot‘as su kolegomis patikslino vadinamąją dipolinę anizotropijos dedamąją. Toks nevienalytiškumas kyla dėl Doplerio efekto stebėtojui judant fono atžvilgiu. Tada tyrimus atliko aukštuminiu žvalgybiniu lėktuvu U2. Ji pasirodė esą lygi maždaug 0,1%. Tačiau kosmologams buvo svarbūs aukštesniųjų nevienalytiškumo harmonikų matavimai, kurių tada tikėjosi būsiant šimtųjų ar net tūkstantųjų procento dalių lygyje. O tam reikėjo ypač jautrių prietaisų. Pagrindinis COBE prietaiso kūrėjas John C. Mather’is taip įvertino situaciją: „Mums reikėtų prietaisų tiesiog nebuvo pasaulyje. Daugelį daiktų teko išradinėti. O tai nėra greitas reikalas...“

Ir jei amerikiečiai jau turėjo neblogą užstatą – jau išbandytą antžeminiuose bandymuose, lėktuvuose ir aerostatuose aparatūrą. Tuo tarpu rusų padėtis buvo sudėtingesnė. Išbandymų skrydžiuose nebuvo, nebuvo ir būtinų elektronikos komponentų.

Projektai skyrėsi ne tik elektronika. COBE pasirinko apskritą 900 km aukščio orbitą, kaip vėliau paaiškėjo, nelabai sėkmingą. „Relikt“ turėjo vykti elipsine orbita su maždaug 700 km apogėjumi. Aparatas turėjo nuskristi toli už Mėnulio, kad jo ir Žemės įtakos netrukdytų stebėjimams.

Antžeminis reliktinio spinduliavimo stebėjimas labai komplikuotas, tad reikėjo pakilti į kosmosą. Tad 1983 m. birželį iškeliamas tarybinis palydovas „Prognoz-9“ su jautriu radijo teleskopu į labai ištęstą orbitą, kurios apogėjus 700 tūkst. km. Taip siekta iki minimumo sumažinti Saulės ir Žemės šiluminį poveikį ir radijo trikdžius. Stoties ašis nukreipta į mūsų šviesulį, o viena antena priėmė spinduliavimą iš priešingos Saulei pusės. Kita antena buvo statmena šiai. Nuotraukos daromos kas sekundė ir perduodamos į Žemę. Kadangi pati stotis sukosi ir jos ašis periodiškai pasisukdavo kelis laipsnius, per pusmetį gautas gana aiškus Visatos radijo žemėlapis. Duomenys rodė, kad reliktinis spinduliavimas pasiskirstęs vienodai.

1983 m. liepos 1 d. „Prognoz-9“ sėkmingai nuskriejo paskaičiuota orbita. Jis nešė apie dešimtį mokslinių prietaisų, tarp kurių buvo ir „Relikt“. Skrydis planuotas 6 mėn., tačiau palydovas išgyveno kiek ilgiau, iki 1984 m. vasario. Per tą laiką „Relikt“ atliko beveik 20 mln. matavimų, nuskenavo visą dangaus sferą, o kai kurios sritys ir dukart. Surinktų duomenų apdorojimas pasirodė esąs labai sunkus. Vis tik uždavinys buvo atliktas: sudarytas dangaus sferos spinduliavimo žemėlapis, nustatyta dipolinė dedamoji, įvertintas anizotropijos spektras. Matavimų tikslumas tiems laikams buvo rekordinis, tačiau, kaip pasirodė, nepakankamas. Nepavyko atsakyti į pagrindinį klausimą: ar be dipolinės yra ir mažųjų nevienalytumų?

1986 m. priimamas sprendimas apie tyrinėjimų tąsą. Tyrimų vadovu skiriamas I. Strukovas. Nuspręsta paleisti „Relikt-2” su nauja, šaldoma aparatūra. Skristi planuota už 1,5 mln. km nuo Žemės į vadinamą libracijos tašką²⁾ L2. Šiuo metu toks planas pripažintas optimaliu ir kosminės observatorijos (WMAP⁴⁾,  PLANCK) leidžiamos būtent į šį tašką.

Amerikoje COBE irgi ruožtas pilna eiga. Planuota jį iškelti „šatlu“, tačiau 1986 m. įvyko „Challenger“ katastrofa. Tada nuspręsta pasinaudoti raketa „Delta-2”, tačiau teko sumažinti aparato dydį ir svorį. COBE iškeltas tik 1989 m. lapkričio 18 d. Skysto helio infraraudoniesiems prietaisams pakako 10-čiai mėnesių, o mikrobangų imtuvai darbavosi 4 m.

1990 m. paskelbti pirmieji COBE rezultatai. Infraraudonųjų spindulių technika suveikė ypač puikiai. Ypač tiksliai pavyko apibrėžti reliktinio spinduliavimo spektrą. Jis pasirodė toks pat kaip absoliučiai juodo kūno,, pašildyto iki 2,73^o K. Kosmologai tai buvo labai svarbu: buvo patvirtinama Didžiojo sprogimo hipotezė.

O Rusijoje tebesitęsė darbai. Buvo perrašytos duomenų apdorojimo programos ir pakartotinai apdoroti „Relikt-1” duomenys. Nauji algoritmai pasirodė esą efektyvesni ir pagaliau pavyko pagauti taip ilgai pasprunkančią anizotropiją (1991 m. kovo 3 d.). Ypatingą indėlį čia įdėjo Andrejus A. Briuchanovas. Tada rezultatai buvo pateikti viešumai. Tiesa, vėliau pasaulyje prasidėjo abejonės dėl jų patikimumų. Ir 2006 m. Nobelio premija buvo skirta G. Smoot‘ui ir D. Mather‘iui.

Tada Rusijoje 1997 m. nusprendė nutraukti jau dešimtį metų trunkantį projektą „Relikt-2“. Vienas akademikas netgi mestelėjo: „O ką ten dar daryti? Viską jau padarė COBE. Tai kaip Vasko de Gama; apsuko aplink žemę – ir viskas“. Dar bandyta parengtą aparatūrą pritaisyti prie kokio palydovo, tačiau beviltiškai – ir teką ją išmesti. Tuo tarpu amerikiečiai neskubėdami rengė naują MAP (Microwave Anisotrophy Probe) palydovą, sėkmingai paleistą 2001 m. vasarą, o vėliau proe pradžios buvo pridėta „W“ (D. Wilkinson‘o garbei) – WMAP. Jis tebesisuka iki šiol ir jo duomenys patvirtino COBE bei „Relikt-1“ rezultatus.