Transportas fantastikoje

„Veltui mano, kad ji [fantazija] reikalinga tik poetams. Tai kvailas nusistatymas. Ji būtina net matematikoje, be fantazijos nebuvo įmanomas net diferencialinio ir integralinio skaičiavimo atradimas. Fantazija yra didžiausios vertybės kokybė“.
(V.I. Leninas. Baigiamasis žodis CK ataskaitai RKP(b) XI suvažiavime, 1922.03.28)

Taip pat skaitykite  Transportas fantastikoje

Tunelių kasimas – vienas sunkiausių ir patraukliausių technikos uždavinių. Ir jei tunelių įrengimas sausumoje metropolitenams (po žeme) ir geležinkeliams (per kalnų masyvus), tai tokie darbai dar sudėtingesni po upėmis ir tiltais, kur nesėkmės atveju vandens stichija per vieną akimirką gali sunaikinti ilgų pastangų vaisius. Iki šio laiko tėra nedaug povandeninių tunelių.

Garsiajame B. Kelermano^*) romane „Tunelis“ aprašomas gerokai labiau grandiozinio 5000 km ilgio tunelio, turinčio sujungti Ameriką su Europa, statyba.

Pagal Kelermaną, tunelis prasidės 100 km į pietus nuo Niujorko, nuo Niu Džersio kranto, palies Bermudų ir Azorų salas ir pasibaigs Prancūzijos Biskajos krante.

Tunelio iniciatorius inžinierius Mak Alanas žada pastatyti jį per 15 metų (iš tikro, tunelis statytas 26 metus). Tam, kad įgyvendintų tokią negirdėtą sumanymą, reikia mechanizmų, daugelį kartų tobulesnių už šiuolaikinius.

„Techninis projekto atlikimas per 15 metų visiškai priklauso nuo mano išradimo, alavito, kurio tvirtumas tik truputį nusileidžia deimantui. Jis duoda galimybę pragręžti ir apdirbti tvirčiausias uolienas ir iš jo galima pigiai pagaminti nesuskaičiuojamą bet kokio dydžio grąžtų kiekį“.

Tokiam milžiniškam statiniui reikia, aišku, ir milžiniško mechaninės energijos kiekio. Romano herojus tam tikslui panaudoja potvynių hidroelektrines.
„Įvairiuose Prancūzijos, Ispanijos ir Amerikos krantų taškuose, Bermudų ir Azorų salose pasirodė Alano inžinieriai ir darbininkai. Jų uždaviniu buvo naujo energijos šaltinio sukūrimas, kad būtų pervežami traukiniai iš Amerikos į Europą, o taip pat milžiniško dydžio ertmės apšvietimui ir vėdinimui, Alanas patobulino vokišką Šliko sistemą ir pastatė milžiniškus rezervuarus, į kuriuos potvynio metu iš jūros sutekėtų vanduo, o tada išsiliedavo į žemiau esančius baseinus ir suktų turbinas, gaminančias elektros energiją. Atoslūgio metu vanduo sugrįždavo atgal į jūrą.“

Ir štai pradedami milžiniško tunelio statybos darbai. Kelermanas juos aprašo ryškiomis spalvomis. Štai, pavyzdžiui, kaip aprašomas Alano sukurtos gręžimo mašinos darbas:
„Nieko nesigirdėjo tame pragariškame triukšme, ir visi įsakymai buvo pateikiami optiniais signalais. Gigantiški prožektoriai metė ryškia, tai baltą, tai kruvinai raudoną šviesą į prakaituojančių ir besikurnėjančių žmonių kūnų, krentančių akmenų, panašių į žmonių kūnus, ir dulkių debesų chaosą. O šio chaoso centre ritosi, drebėdama, pilka didelė pabaisa, primenanti pirmykščių laikų pabaisas. Ji sukosi dulkėsi: tai Alano gręžimo mašina. Ji panašėjo į milžinišką šarvuotą sepiją, kurios pilve sudėti elektrovarikliai ir kyšojo kabelis, galvoje – nuogi žmogaus kūnai, o uodegą sudarė laidai ir vielos, besitęsiantys paskui ją. Pabaisą krūpčiojo, tarsi apimta pirmykščio pykčio, ir su pasitenkinimu, riaumodama ir cypaudama, gremžėsi į uolieną. Jos čiuptuvai ir lūpomis buvo grąžtais su antgaliais iš „alanito“, tuščiaviduriai ir nuolat vėsinami vandeniu. O per šias tuščiavidures į padarytas skyles dėjo sprogmenis. Keisdama savo spalvą, tarsi jūrų sepija, pabaisa atsitraukdavo atgal, apgaubta rausvokos miglos, o tada vėl slinko į priekį. Pirmyn ir atgal, dieną ir naktį, visus metus be sustojimo!

Kai tik pabaisos spalva pasikeisdavo ir ji atsitraukdavo atgal, darbininkų būrys greitai užsiropšdavo uolėta siena, susukdami laidus, kyšančius iš skylių ir, tarsi vejami siaubo, iškart dumdavo atgal. Pasigirsdavo sprogimai ir griaudėjimai. Sugriauta siena grėsmingai griūdavo paskui sprunkančius, tačiau akmenų lietus užgriūdavo mašinos šarvuotus skydus. Pakildavo dulkių debesys. Netikėtai viską apšviesdavo akinamai balta šviesa, ir pusiau nuogų žmonių minios puldavo į dulkių debesis ir sumesdavo dar tebedūminančių debesis sumesdavo į pabaisos nasrus. Ji viską sumaldavo savo baisiais žandikauliais ir į paviršių išmesdavo begalinį akmenų srautą.“

Ėjo metai – vilčių, nusivylimų, katastrofų ir vėlavimų, neišvengiamų kapitalizme, kuris tik fantastiniame kūrinyje sugeba įgyvendinti tokias gigantiškas statybas, metai.

Pagaliau užbaigtas atkaklus daugiametis dešimčių tūkstančių žmonių darbas – darbas, kainavęs tūkstančius žmonių gyvybių ir milijardus dolerių. Tuneris pastatytas. Makas Alanas rengiasi asmeniškai vairuoti pirmą elektrinį traukinį iš Amerikos į Europą. Jis daro išvadas, numato perspektyvas ir apibūdina ekonominę tunelio reikšmę:
„Galiu pasiekti 300-400 km/val. greitį. Mano naudai liudija tai, kad greitaeigiai laivai ir orlaiviai taip užkėlė kainas, kad prieinami tik turčiams. O mano kainos prieinamos visiems... Šiuo metu kasdien galiu pervežti 40 tūkst. žmonių. Per 10 metų, kai bus įrengtos dvi šakos, keleivių kiekis išaugs iki 100 tūkst.“

Skaitytojams užduodame tokius klausimus:

1. Ar įmanoma tokio tunelio po Atlantu statyba per romane nurodytą laiką (26 m.)? Jei toks statinys neįmanomas esant dabartiniam technikos lygiui, tai ar jis įmanomas artimesnėje ar tolimesnėje ateityje?

2. Ar teisinga Alano parinkta trasa?

3. Ar įmanomas „Alanito” išradimas? Kokia turėtų būti jo sudėtis, kokios savybės ir kokią reikšmę jis privalo turėti statant tunelį po vandenynu?

4. Ar tokiai statybai reikalingi potvynių elektrinės? Ar įmanoma jas pastatyti ir kaip?

5. Ar ekonomiškai prasminga tokio tunelio statyba?

Pagal šį B. Kelermano romaną buvo pastatyti bent 3 filmai, pradedant vokiečių begarsį „Der Tunnel“ (1915) ir dviem garsiniais vokiečių ir prancūzų kalbomis (abu 1933 m. ir režisuoti C. Bernhardt’o), o taip pat amerikiečių filmas (1935), kurį režisavo M. Elvey. Jame susiduriama su netikėta kliūtimi – povandeniniu ugnikalniu, per dideliu, kad jį pavyktų pragręžti. Tai sukelia papildomas intrigas, tačiau galiausiai, pasiaukojamomis pastangomis, pavyksta pro jį „prasimušti“.

H. Harisono^**) alternatyvios istorijos romanas „Tunelis per gelmes“ (1972) aprašo povandeninį vamzdį (tunelį) per Atlanto vandenyną. Aprašoma aplinka ir kūrinio kalba stilizuoti pagal Viktorijos laikų mokslinę fantastiką.
Veiksmas vyksta 1973 m. Ispanija likusi musulmonų valdžioje, o milžiniška Britų imperija apima ir abi Amerikas, o Ameriką atrado Dž. Kabotas. Amerikos revoliucija buvo nuslopinta, Dž. Vašingtonas pakartas. Tačiau jo palikuonis inžinierius Augustinas ima statyti Transatlantinį tunelį, tačiau jam reikia įveikti tiek politikų, nenorinčių, kad Šiaurės Amerika taptų dominionu, tiek mylimosios tėvo, dėl techninių klausimų, pasipriešinimą. Galiausiai jis susitaiko su mylimosios tėvu ir veda ją, o užbaigus tunelį kolonijos Amerikoje gauna nepriklausomybę.
Kūrinyje minimi kai kurie išradimai: atomo varomas garvežys, lėktuvas amfibija su garo turbinomis, varomomis anglimi ir pan.

Reali padėtis

Transatlantinio tunelio idėja tebėra konceptualiajame lygyje, darbai dėl jo statybos nevyksta. Tačiau idėja laikas nuo laiko aptariama įvairiuose šou. Pasiūlyti keli jo variantai: povandeninio vamzdžio, tunelio po vandenyno dugnu ir kt. Didžiausia kliūtimi yra jo kaina (nuo 180 mlrd. iki 12 trilijonų dolerių) ir šiuolaikinių medžiagų ribotumas. Tokio tunelio idėja siekia Ž. Verno sūnaus Mišelio (1861-1925) apsakymą „Ekspresas į ateitį“ (1888), į anglų kalbą išverstą 1895 m ir paskelbtą „Strand Magazine“, kur klaidingai priskirtas Ž. Vernui. O R. Godardas, sukūręs pirmąją skystu kuru varomą raketą (1926), transatlantinio tunelio statybai gavo du patentus. A. Klarkas tarpkontinentinius tunelius mini apsakyme „Gelbėjimo būrys“ (1956) ir romane „Miestas ir žvaigždės“ (1956).

---

^*) Berngardas Kelermanas (Bernhard Kellermann, 1879-1951) – vokiečių rašytojas ir poetas.
Ankstyvuosiuose romanuose jautėsi neoromantizmo ir kitų modernizmo srovių įtaka. Tada „Tunelis“ (1913) rodo rašytojo perėjimą prie kritinio realizmo. Fantastinį knygos siužetą paveikė spartus technikos vystymasis; tai proto jėgos šlovinimas. Fašistinio režimo metu liko Vokietijoje ir buvo „vidinėje emigracijoje“, atsisakydamas rašyti rasistines brošiūras. Po karo aktyviai ėmiausi „Naujosios Vokietijos“ kūrimo. Reikšmingiausias jo romanas „Mirties šokis“ (1948) atskleidžia fašistinės Vokietijos gyvenimą. Taip pat mėgiama jo tema buvo kelionių apybraižos – apie Japoniją, Persiją, Indiją, Tibetą...

^**) Haris Harisonas (Harry Max Harrison, tikras vardas Henry Maxwell Dempsey, 1925-2012) – amerikiečių fantastas, geriausiai žinomas ciklu „Plieninė žiurkė“ ir romanu „Pasitraukite! Pasitraukite!“ (1966 m. - apie gyventojų perteklių ir besaikį pasaulio išteklių vartojimą), kuris tapo pagrindu filmui „Žaliasis soilentas“ (1973). Buvo esperanto kalbos propaguotoju.

Papildomai skaitykite:
Festo diskas
Paštas raketa
Tuneliai po Andais
Projektas "Farside"
Kosmoso pionierius
Transportas fantastikoje
Tiltas per Beringo sąsiaurį
Tesla: gyvenimas ir palikimas
Airių pretenzijos į Ameriką
Spindulinė energija rašytojų akimis
Psichikos jėga, atomo energija ir reaktyvine raketa
Nutylimas fizikas, vieningo lauko idėjos pradininkas
Gyvieji spinduliai ir gyvasis laukas
Per meilės orgijas į žvaigždes
8 alternatyvūs energijos šaltiniai
Keista Ciolkovskio filosofija
Hadronų koliderio kūrėjas
Raketų eros ištakose
Paragvajaus vikingai
Oreivystės istorija
Saga apie neutronus
Languedoko akmenys

Maloniai pasitiksime žinias apie bet kokius Jūsų pastebėtus sunkiai paaiškinamus reiškinius. Juos prašome siųsti el.paštu: san-taka@lithuanian.net arba pateikti šiame puslapyje.

UFO sightings and other phenomenas in/under Lithuanian sky. Please inform us about everything you noticed and find unexplainable in the night sky or even during your night dreams, or in the other fields of life. Review of our site in English

NSO.LT skiltis
Vartiklis