Global Lithuanian Net:    san-taka station:

Nesė ir kiti: hipotezės ir realybė      

Spaudoje dažnai pasirodydavo pranešimų apie keistus liudijimus. Štai keli jų.

Misis Greta Fineli su sūnumi sėdėjo netoli ežero kranto, kai staiga visai šalia iš vandens išlindo pabaisa.
- Aš galėjau iki jos nusviesti akmenį, vėliau pasakojo Greta. – Ji buvo gan grakšti; ilgas lankstus kaklas; galva su dviem ragiukais. Greit pabaisa vėl murktelėjo vandenin (1954).

Nedidelis žvejų traleris „Rival“ plaukė į žūklę. Ežero paviršius buvo ramus, visa įgula ir kapitonas pusryčiavo. Prie vairo budėjo kapitono padėjėjas Piteris Andersonas. Jis įjungė echolotą ir išsiblaškiusiu žvilgsniu abejingai žiūrėjo kaip savirašio adatėlė popieriaus juostoje brėžia dugno liniją. Gylis ten buvo apie 160 m. staiga Andersonas pastebėjo, kad apie 54 m atstumu nuo dugno yra kažkokia tamsi dėmė. Tai negalėjo būti žuvų būrys – dėmė buvo pernelyg tamsi ir ryški. Jo akivaizdoje savirašio adatėlė ėmė piešti kažkokios būtybės kontūrus: priekines letenas, liemenį, iškilimą nugaroje. Andersonas šūktelėjo kitiems įgulos nariams – ir visi pamatė keisto padaro portretą. Jis galėjo būti apie 50 pėdų ilgio. Čirkštelėjęs pabaisos uodegą, prietaisas vėl ėmė brėžti dugno reljefą. Andersonas nuplėšė juostos gabalą su keistuoju portretu. Dauguma, kam parodydavo tą piešinį, pripažindavo: „Tai Nesė!“ Kai kurie netikėdavo ir sakydavo, kad tai falsifikacija (kai kas tvirtina, kad Andersonas susitarė su echaloto gamintoju, Kelvin Hughes). Tada Andersenas paprašė pakomentuoti piešinį geriausių panašių prietaisų specialistų; ir šie patvirtino – nėra jokių falsifikacijos žymių (1954). Vis tik ketinimas išspausdinti nuotraukas, kuriose neva užfiksuota povandeninis monstras Škotijos Loch Neso ežere, anglų mokslininkų tarpe sukėlė tikrą audrą. Londono Gamtos istorijos muziejaus specialistai pareiškė, jog tik nenuginčijami įrodymai – pats kūnas, skeletas ar tikrai aiški gyvūno nuotrauka gali įtikinti juos, kad povandeninė reptilija tikrai gyvena (1975).

Loch Neso ežeras yra Škotijos šiaurėje, tarp neaukštų kalnagūbrių, susiformavusių, kaip manoma, prieš 300 mln. m. Ežero ilgis – 38 km, plotis – 2 km, kai kur gylis siekia 200 m, o giliausia dauba net 300 m.

Manoma, kad pirmosios žinios apie tame ežere gyvenančią pabaisą atkeliavo dar iš 565 m. pr.m.e. Viename sename rašte (Vita Columbae) pasakojamas apie tų metų keliaujančio ir krikščionybę skelbiančio vienuolio, šventojo Kolumbos nuotykis. Jis ketino perbristi Nesės upę, tačiau pamatė vietos Garsioji _chirurgo_ nuotrauka, 1934 gyventojus, laidojančius žmogų, kurį buvo sukandžiojusi upėje ar ežere gyvenanti pabaisa, todėl vienuolis nedrįso bristi į upę. Bet jis, peržegnodamas pabaisą, išgelbėjo upę perplaukti pabandžiusį jo mokinį.

O naujaisiais laikais pabaisa pasirodė prieš kokius 150 m. – ir per tą laiką spaudoje paskelbta įvairių pranešimų apie ją (familiariai pagal ežero pavadinimą pavadintą Nese). Yra keli šimtai liudininkų, atseit, ją mačiusių, tarsi yra ir nuotraukų. Iš visa to susidarytų toks jos portretas: apie 18 m ilgio, 3 m ilgio kaklas ir gyvatiška galva. Ant nugaros viena ar kelios kupros; apvali smailėjanti uodega. Mačiusieji krante tvirtina, kad Nesė turi 4 kojas.

Tačiau šis portretas sudarytas iš liudijimų nuotrupų niekas iki šiol jos „nečiupinėjo“ iš arti. Mokslininkai buvo rimtai susidomėję šiuo reiškiniu, apie 1962 m. buvo sudarytas specialus biuras (veikęs iki 1972 m.), kurio stebėtojai nuolat budėjo ežero pakrantėje, buvo surengtos kelios paieškų ekspedicijos pasitelkiant povandeninę valtį ir modernius prietaisus. Pakrantėje buvo sprogdinami užtaisai, atseit, turėję paskatinti Nesę išnerti iš gelmės. Bet viskas veltui. Ir vėl tik atsitiktiniai, nelaukti susitikimai... ir jų nuotrupos.

Todėl imta skeptiškai vertinti tuos pranešimus – gal toji Nesė tėta tik mistifikacija? Juk kartą patiklieji jau nudegė pirštus. 1934 m. Nesė kelis kartus pasirodė atsitiktiniams stebėtojams (ir net tais metais padaryta pirmoji jos „nuotrauka“, nors po 1994 m. beveik visuotinai laikoma falsifikatu), o tais pačiais metais ežero pakrantėje medžiotojai (M. Wetherell) aptiko kažkokias dideles pėdas. Pagal kriminalistikos taisykles buvo padaryti jų atspaudai ir išsiųsti į Londoną. Zoologų išvados pribloškė – tai buvo hipopotamo pėdos! Bet ar galėjo jis patekti į Škotijos šiaurę?! Tiesiog kažkas suimitavo jo pėdas ežero pakrantėje, o ant jų kabliuko ir užkibo... Mistifikacijos pasekmės buvo gana netikėtos – du dešimtmečius nesigirdėjo apie Nesės ieškotojus. Tik 1957 m. Anglijoje buvo išleista nauja knyga (C. Whyte. More Than a Legend: The Story of the Loch Ness Monster), analizuojanti 117-os liudininkų parodymus. Nuo tada kilo naujas to fenomeno paieškų pakilimas. 1975 m. ekspertams buvo pateiktos nuotraukos (Peter Scott), tačiau šįkart jie buvo atsargūs ir pagal nuotraukas nepripažino, kad Nesė egzistuoja.

Nuo 1973 m. tyrimais užsiima „Loch Ness Project“. 2015 m. nepriklausomi tyrinėtojai pranešė ežero, kurio gylis siekia 230 m, dugne rastą tarpeklį, kuriame, tariamai, gali slėptis pabaisa. Projekto dalyviai dar kartą torpedos pavidalo robotu su superjautriais davikliais Munin ištyrė visą ežero dugną, bet neaptiko nei reptilijos, nei tarpeklio žymių. Tesa, dugną tirti gana sunku dėl daugybės povandeninių šlaitų ir didelio durpių kiekio.

Nesės paslaptis dar neįminta. O panašių pranešimų apie paslaptingus gyventojus yra iš daugelio pasaulio kraštų. Rusijoje jų kone daugiausia Jakutijoje (žr. Dinozaurai Jakutijos ežeruose), pvz.:
„N. Gladkich, TSRS MA Jakutijos filialo bendradarbis, tyrinėjo Chalaro ežero rajoną Jakutijoje.. Kartą jis pamatė didžiulį gyvūną, lipantį į krantą. Jo oda buvo lygi, melsvai pilkšvo atspalvio; ant nugaros – vertikalus pelekas. Kaklas ilgas, o galva palyginti nedidukė. N. Gladkis nubėgo link palapinės, kur buvo daugiau žmonių. Kai grįžo su draugais, ‚svečias‘ buvo pranykęs“ (1964).

Vietiniai rimtai pasakoja, kad jų ežeruose gyvena pabaisos, ryjančios ne tik žuvis, bet ir vandens paukščius. Pasitaikė atvejų, kad jos gainiojo žvejų valtis...

O  kiek pasakojimų apie jūrų pabaisas! Štai Ž. Vernas „20 tūkstančių mylių po vandeniu“ aprašo, kaip povandeninį „Nautilus“ laivą puolė milžiniški kalmarai – matyt, rašytojas rėmėsi girdėtomis istorijomis. O jų aibės! Siaubinga istorija 19 a. nutiko indų škunai „Pela“, plaukusiai iš Ceilono į Birmą. Ji žuvo, išsigelbėjo tik keli jūreiviai, kurie ir papasakojo, kas atsitiko:

„Škuna pateko į štilį. Kol laukėme vėjo, už pusės mylios nuo laivo iš vandens iškilo didžiulė masė, panaši į banginio nugarą. Tačiau tai būta ne banginio. Keistas gyvūnas, pločio sulig mūsų laivu, staigiais pasistūmėjimais, tarsi irdamasis, ėmė greit artėti ir trenkėsi į laivą. tą pat akimirką storais it medžiai čiuptuvais apvijo jį. Pabaisa ėmė šliaužti į denį, prasispraudė tarp dviejų stiebų. Kažkas iš jūreivių riktelėjo: ‚Kapokit, kam gyvenimas brangus!‘ tačiau jau buvo vėlu. Pabaisa pradėjo traukti laivą į gelmę. Škuna apsivertė ir netrukus paniro“.
Nerianti pabaisa

„Pelos“ istorija plačiai nuskambėjo. Buvo prisimintos mitinės jūrų pabaisos – krakenai. Ypač daug jų senuosiuose skandinavų epuose. Tai pagražintos, o tiksliau, sutirštintos istorijos. Tačiau ilgainiui išaiškėjo ir objektyvi tiesa. 19 a. pabaigoje (1870 žiemą) amerikiečių zoologas E. Verilas*) ištyrė milžinišką kalmarą, kurį bangos išmetė į Niufoundlando krantą. Jo ilgis 18 m, o akys tarsi du būgnai. Argi ne pabaisa? Tokia gali pulti ir žvejų valtį ar nedidelį laivelį... Juda kalmaras panašiai kaip „Pelą“ puolusi pabaisa – trūkčiojančiais judesiais. O kalmarų čiuptuvų galia baisi!

Tačiau jūrose, atseit, gyvenančios ir milžiniškos gyvatės. Pvz, 1964 m. prancūzas Robertas le Serekas prie Australijos krantų nufotografavo stambią „jūrų gyvatę“. Nedidele valtimi plaukė trise. Sereko žmona pamatė po vandeniu kažką keista, pakvietė vyrą ir draugą Chenką. Šis pagalvojo, kad tai stambaus medžio kamienas, gulintis 2-2,5 m gylyje. Anot Sereko, tas gyvūnas buvo apie 23-25 m ilgio. Oda juoda, su rudais žiedais maždaug kas 1,5 m. padaras neturėjo kojų, o kūno skersmuo buvo apie 75 cm. Jo nugaroje žiojėjo didelė žaizda, pro kurią baltavo mėsa. Serekas iš valties padarė kelias nuotraukas. Užsidėję akvalangus, vyrai pabandė prisiartinti prie mįslingo gyvūno. Priartėjo beveik iki 6 m. tik tada tingioji pabaisa sujudėjo ir pasisuko link žmonių. Šie sparčiai spruko atgl į valtį.

Kita vertus, ir mokslininkai pastoviai atranda naujų gyvūnų rūšių. Tarkim, neseniai atrasta nauja laukinių kačių rūšis. O vandenynai – vis dar tikras paslapčių okeanas.

O štai prie 70 m. buvo sugauti celakantai, žuvys, gyvenę iki dinozaurų ir turėję išnykti, kaip manyta, prieš 60-70 mln. m. bet, pasirodo, neišnyko. Jų jau sugauta apie šimtas. Gal ir Nesė užsilikus iš tų laikų?!


*) Edisonas Verilas (Addison Emery Verill, 1839-1926) – amerikiečių zoologas, Jeilio un- to prof. (1864-1907). Nuo 1860 m. tyrinėjo Atlanto pakrantės bestuburius, ypač koralus, moliuskus ir kt., tapo geriausiu galvakojų (kalmarų ir pan.) žinovu. Vėlesniais laikais tyrinėjo Bermudų salų geologiją ir jūrų gyvūniją – ir be daugelio staripsnių apie tai paskelbė ir knygą „Bermudų salos“ (1903).

Papildomai skaitykite:
Kriptozoologija
Gyvosios ugnys
Oro grobuonys
Ir vėl čupakabros
Slibinai-gundytojai
Drakonų ežeras Kinijoje
Niagaros didžioji gyvatė
Kur dūmai, ten ir ugnis
Išnykęs dinozaurų pasaulis
Dinozaurų palikuonys Afrikoje
Ar visad tai tik paramokslinės idėjos?
Tik pamėklė: auksas jūrų dugne?
Dinozaurai Jakutijos ežeruose
Svečiai iš jungiojo pasaulio
Rajos - gyvūnų atradimas
Sekant milžino pėdsakais
Oda: tarp kūno - dvasios
Delfinai ir Joan Ocean
Gyvenimas po mirties
Akmenų gyvenimas
Paslaptingoji Žemė
Jie tebegyvena!?
Protingi šunys

NSO apsireiškimai ir neįprasti fenomenai Lietuvos danguje ir po juo

Maloniai pasitiksime žinias apie bet kokius Jūsų pastebėtus sunkiai paaiškinamus reiškinius.Juos prašome siųsti el.paštu: san-taka@lithuanian.net arba pateikti šiame puslapyje.

san-taka station

UFO sightings and other phenomenas in/under Lithuanian sky. Please inform us about everything you noticed and find unexplainable in the night sky or even during your night dreams, or in the other fields of life.

Review of our site in English

NSO.lt skiltis
Vartiklis