Vilniaus baziliskas: Jie tebegyvena!? UFO Page. Lithuanian

Ar neseni pranešimai apie paslaptingus driežus nėra požymis, kad padavimų tatzelwurmai grįžta į savo urvus?
Taip pat skaitykite apie Kriptozoologiją bei Ateivių rasės: driežažmogiai

Nors tatzelwurmai, slibinai su snapu, buvo geriausiai žinomi Vidurio Europos kriptidai, jie jau senokai primiršti, kaip senovės pasaka (jie vadinti įvairiai - stollenwurm Šveicarijoje, bergstutzen Austrijoje, basilisco Italijoje). Tačiau pranešimai apie dideles ir neįprastas reptilijas nesiliauja iki šių dienų, kartais įvardijant kaip pabėgusius krokodilus ar „dinozaurus“. Tatzelwurm

Štai 2007-ųjų balandį berniukas stebėjo kažkokį padarą Aukštutinėje Austrijoje, kur 19 a, dažnai matyti tatzelwurmai: „12 m. amžiaus berniukas tvirtino, kad matė rudą driežą, 50 cm ilgio, ant Enns’o upės kranto netoli Ternbergo“ [1].

Berniukas anksčiau ant upės kranto buvo radęs negyvų gyvačių dalių ir tąkart gulėjo pasislėpęs, laukdamas to, kas žudo gyvates. Prieš jo akis iš po žemių išniro driežas. Išsigandęs berniukas pabėgo, tačiau grįžo su fotoaparatu, tačiau to padaro jau nebuvo. Kaip įprasta, palaikyta, kad tai buvo pabėgęs namų gyvūnėlis. Ugniagesiai ieškojo jo palei upę su valtimi, tačiau nesėkmingai. Įvykis plačiai aprašytas Austrijos spaudoje, tačiau nebuvo užsiminta apie tatzelwurmą.

Kelis metus iki pat 2009-ųjų Tresivio gyventojai iš Valtenina slėnio (Italijos rajonas Šveicarijos pasienyje) neretai matydavo neįprastą gyvūną, kurį apibūdindavo kaip „judrus dvikojis driežas, maždaug metro aukščio ir dviejų ilgio“. Vos ne dinozauras iš „Juros periodo parko”! Pirmąkart jį pamatė žemdirbystę studijuojanti studentė, tačiau tada ja niekas nepatikėjo. Jos prisiminimus atspausdino, kai būtybė vėl pamatyta 2009-ųjų liepą, kai ją matė Tresivio ir Ponte gyventojai: „Tai ne iguana, jis ne toks stambus, ir jį matėme bėgant“, rašyta vietos laikraštyje. Liepos mėnesį jį matė ir vaismedžių augintojas iš Ponte: „... ant kelio į Val Fontana. atrodė kaip driežas su ilga uodega. Priminė kengūrą... tačiau buvo su žvynais, tad turėjo būti reptilija“ [2].

Italijoje jisai vadinamas basilisco (pieno gyvate), nes tikima, kad jis išžinda karves ganyklose. Kai kuriuose rajonuose jis dar vadinamas „kačiagalve gyvate“, nes galva primena katę. 2009 m. spalį Italijos šiaurės rytuose esančios Venetia provincijos, esančios į vakarus nuo Garda ežero ir į rytus nuo Venecijos, vietos laikraštyje nepristatytas liudininkas praneša apie dukart (spalio 4 ir 5 d.) matytą įdomų gyvūną prie Longhella upės tarp Marostica ir Vallonara. Jis manė, kad tai iguana ar kaimanas, bet tikrai apie 1 m ilgio driežas. Anksčiau buvo pastebėta, kad upėje dingsta antys, ir kalbėta apie milžinišką karpį joje. Policija bergždžiai ieškojo to gyvūno [3].

Kitą dieną tame pat laikraštyje pranešta ir apie ankstesnį įvykį. 2009 m. rugsėjo 28 d. Giovanni Pianezzola savo darže pastebėjo didelį rudą driežą, apie metro ilgio. Jis perbėgo per daržą ir liuoktelėjo į Longhella upę. Liudininkas manė, kad tai aligatorius. Kaimelio gyventojai, žurnalistų klausinėjami apie tai, nerodė panikos ženklų – tai ne pabėgęs krokodilas, jie aiškino, tai „kačiagalvė gyvatė“ arba basilisco, gerai jiems žinomas nepavojingas gyvūnas!

Kiek tiesos tuose pasakojimuose negalime pasakyti, tačiau vien aišku, pasakojimai apie legendinį gyvūną atgimsta.

Tacelvurmas (Tatzelwurm; iš vok. Tatze - letena ir Wurm - kirminas) – į sibiną panašios mitinės būtybės atmaina, Alpių kalniečių folklore, atseit, gyvenusi Alpių regione (lokaliai dar vadinti ir kitais vardais - Bergstutz, Springwurm, Praatzelwurm ar (prancūziškai) arassas). Jis atrodo kaip gyvatė arba į salamandrą panašus drakonas; jo ilgis svyruoja nuo 45 cm iki 4 m., storis - 60-80 cm. Turi nuo 2 iki 6 porų kojų. Oda būna apžėlusi, lygi, karpuota, šeriuota ar apaugusi kaulinėmis plokštelėmis; galva panaši į tritono, salamandros, katės, driežo ar beždžionės galvą. Šio padaro nugaroje gali būti skiauterė arba šeriai. Jo įkandimas labai nuodingas, o jo riebalai valstiečių buvo panaudojami ūkyje.
Pirmasis užrašytas liudijimas yra 1673 m. – apie nutikimą prie Italijos Nambino ežero, kur toji būtybė medžiojo avis ir net puldavo žmones. Atseit ją nušovė lokių medžiotojas, tačiau po to jis išprotėjo. Dar 18-19 a. tikėta šio gyvūno egzistavimu. Buvo įvairių bandymų jį klasifikuoti. Tačiau vienintelė 1934-ųjų nuotrauka dabar daugelio laikoma kriptozoologų padirbiniu; tačiau tais metais buvo surengta netgi ekspedicija tacelvurmo sugavimui. Iš tikro, nors buvo pranešama, kad tacelvurmą pavykdavo užmušti, šiuo metu neturima jokio „daiktiško“ jų egzistavimo įrodymo. Tačiau pranešimų apie susidūrimus su juo tebepranešama net ir 20 a. pabaigoje bei 21 a.

Vilniaus Baziliskas – legendinė būtybė, išsiritusi susikergus gaidžiui ir driežui. Ji įsikūrusi požemiuose ant Bokšto kalvos, kažkur prie Subačiaus vartų, Barbakane ar buvusiame budelio namo rūsyje. Jo aukomis tapdavo neapdairūs vilniečiai, išėję pasivaikščioti Bokšto kalno ir Misionierių sodų pašlaitėmis, skubantys ir trumpinantys kelią į miestą ar įsimylėjėliai. Bazilisko žvilgsnis buvo mirtinas, todėl tikėta, kad įveikti jį galima pakišus jam veidrodį (kaip gorgonei Medūzai, kuriai galvą nukirto Persėjas, žr. >>>>>).

Pirmąkart Vilniaus Baziliskas paminėtas valdant Žygimantui Augustui ir tuomet bandyta jį sunaikinti į jo rūsį nuleidžiant rūtų ryšulėlius. 18 a. jis vėl pastebėtas ir jo įveikti pasiųstas už benkarto nužudymą nuteistas kalinys su veidrodžiu. Kalbėta, kad jam pavyko, tačiau tai netiesa, nes 20 amžiaus pabaigoje Baziliskas savo nuodingu alsavimu vėl baugino R. Gavelį („Vilniaus pokeris“, 1989). Bet iki tol jo idėją pasigavo fizikos studentai, su Dinu Zauru barškėdami per miestą pas filologes.

Beje, studijuodamas Vilniuje (baigė 1934 m.), Č. Milošas įkūrė liberalų studentų klubą „Valkatos“, kuris turėjo tradiciją kiekvienais metais sudeginti basiliską kaip tamsos ir blogio simbolį.

Pats siužetas gimė iš konkurencijos su Varšuva. Pirmasis jį paminėjo Vilniaus universiteto profesorius, istorikas Adomas Ignacas Naramovskis (1686-1736), 18 a. pradžioje lotyniškai parašęs knygelę „Facies rerum Sarmaticarum“, kurioje aprašo keistas istorijas, nutikusias Lietuvoje ir Lenkijoje. Joje detaliai aprašomas Varšuvos baziliskas: kur, kokioje gatvėje jis buvojo, kas tuo metu valdė miestą, koks gydytojas paaiškino, kaip reikia elgtis su bazilisku. Joje irgi į rūsį leidosi mirti nuteistas nusikaltėlis, Ir tada netikėtai priduriama: „O Vilniuje, urve, Žygimanto Augusto laikais irgi gyveno baziliskas, nuo jo kentėjo žmonės“ - ir aprašoma istorija su rūtų ryšulėliais. O konkrečią Vilniaus bazilisko apsistojimo vietą nurodė Teodoras Narbutas (1784-1864).