Stebuklai – Biblijoje ir gyvenime

Priimdamas Biblijos neklystamumo nuostatą, turi priimti ir joje pateiktus antgamtiškus reiškinius – Raudonosios jūros padalijimą, sustojusią danguje Saulę, žmonių vaikščiojimą po liepsnojančią ugnį iš dangaus nusileidžiančius angelus, numirėlių prikėlimą... Roger Hatchinson'as aiškina Michael Horner'io teiginį, kad šis teigęs „Dievo veiksmai aprašyti Biblijoje yra tiesa“. Tada aprašytiems stebuklams sukelti reikalingas antgamtiškas agentas.

Kornelijus Tacitas 1) , 1 a. Romos senatorius ir istorikas Vespasiano, Tito ir Domiciano valdymo metais savo "Istorijoje" [kuriose pirmąkart paminėti ir baltai] mini pranašystę – Basilido, „vietinio dievo“ ant [Biblinio] Karmelio kalno žynio, iš Vesputiano paaukoto gyvulio vidurių, „kad ir ką Vespusianas 'planuotų', tai jam pavyks, - ir jis turės didžius rūmus, toli besidriekiančias ribas ir gausybę žmonių“ (vertė Kenneth Wellesley, 1995, p.129).

Tacitas mini ir kito Basilido, „garsaus egiptiečio" teletransportaciją pasirodžius Vespasianui tuo metu, kai „buvo Serapio šv. name", kad "patartų dievui valstybės reikalais". Vėliau Vespasianas paklausė dievo Serapio žynių, ar Basilidas buvo šventykloje tuo metu ir kvotė kitus, ar jie nematė Basilido mieste. Galų gale jis pasiuntė „pasiuntinį su žirgu ir įsitikino, kad tuo metu [Basilidas] buvo už 80 mylių“. (p.273). Tad Vespusianas nutarė, kad regėjo dieviškąją viziją, kurios svarba yra „Basilido vardo reikšmėje“, graikiškai reiškiančio "karaliaus sūnus". Tai Vespusianas priėmė kaip dar vieną ženklą apie savo didybę.

Taip ir Jėzus netikėtai „iš niekur" pasirodo mokiniams, buvusiems kambaryje su uždarytomis durimis (Lk 24:36; Jn 20:19,26): "Jo mokiniai vėl buvo kambaryje, ir Tomas su jais. Jėzus atėjo, durims esant užrakintoms, atsistojo viduryje ir prabilo: "Ramybė jums!"

Jn 9:1-7 Jėzus sumaišo molį su seilėmis ir užtepa iš prigimties aklo žmogaus akis, kuris praregi nusiplovęs molį Siloamo tvenkinyje. Kitoje vietoje Jėzus apgydo žmogų nesveika ranka (Mt 12:9-13, Mk 3:1-5, Lk 6:6-10). Bet ir Tacitas aprašo du panašius atvejus, kai Vespasianas "savo burnos skystį" užtepa ant aklojo skruostų ir akių bei mindo koja kito žmogaus ligotą ranką (p.272). Šiuos du įvykius mini ir kitas Romos istorikas Suetonijus 2) , tvirtinęs, kad du žmones pas Vesposianą pasiuntė dievas Serapis 3)  (Dvylika cezarių, vertė Robert Graves, 1989, p.284). Tacitas (p.273) priduria, kad „abu šiuos įvykius patvirtino liudininkai, tai regėję savo akimis, tad nėra vietos apgaulei". O ir Suetonijus (p.284) pabrėžia, kad tiedu stebuklai įvyko „stebint daugeliui".

Komentarai

 1) Kornelijus Tacitas (Cornelius Tacitus, 55? - po 117), Romos istorikas, tikėtina, kad Romoje ir gimęs. Apie jį žinoma tik iš užuominų jo paties raštuose ir laiškų Romos valstybės veikėjui ir oratoriui Plinijui Jaunesniajam. Spėjama, kad Tacitas buvo Romos provincijų Azijoje gubernatoriumi maždaug 112-113 metais. Paskutiniais metais užsiėmė istorinių veikalų rašymu. Anot Tacito, jis praeities įvykius ir veikėjus aprašė sina ira et studio (be pykčio ir nusistatymo).

Ankstyviausias iš žinomų Tacito raštų yra "Dialogus de Oratoribus" (Dialogai su oratoriais), parašyti maždaug 81 m, "De Vita Iulii Agricolae" (Agrikolos gyvenimas), dėdės Gnaeus Julius Agricola, Valstybės veikėjo ir karvedžio, gyvenimo aprašas bei "Germania" (Germanija), trumpa gotų etnografija. Tačiau svarbiausieji jo veikalai yra

 2) Gajus Suetonijus (Gaius Suetonius Tranquillus, 69 - po 122 m.) buvo Romos biografas ir antikvaras, kurio raštai yra "De viris illustribus" (Apie garsius asmenis), trumpų biografijų rinkinys bei "De vita Caesarum" (Cezarių gyvenimai), kurioje šiek tiek pasimėgaujant paskalomis pristatomi pirmieji 11-a Romos imperatorių. Tad apie jų gyvenimo būdą ir [dažnai žalingus] įpročius sužinoma nemažai.

Gimė raitininkų šeimoje ir buvo Plinijaus Jaunesniojo draugas ir užtariamasis. Imperatoriui Adrijui (117 m.) sėdus į sostą užėmė vyriausybinius postus ir, galbūt, prižiūrėjo Romos bibliotekas bei archyvus , buvo imperatoriaus patarėju kultūros klausimais. Maždaug 121-ais buvo iškeltas imperatoriaus sekretoriumi, bet 122-ais atleistas už aplaidumą ir prasidėjo literatūrinis persekiojimas.

Daugelyje Suetijaus rašinių dėmesys skiriamas graikų pramogoms, Romos vaidinimams ir reginiams, pasižadėjimams ir atsižadėjimams bei jų priežastims, drabužiams, žinomoms kurtizanėms, fizinėms negalioms, pasisekimams tarnyboje. Beveik viskas, kas žinoma apie to meto poetus, oratorius, gramatikus ir retorikus bei filosofus yra paimta iš "De viris illustribus", kurio išliko tik fragmentai.

 3) Serapis, sinkretinis graikų-romėniškos Ptolomėjų (valdžiusių iki 48 m.pr.m.e., kai Egiptą užėmė Julijus Cezaris) dinastijos metu sukurtas dievas, kad jį galėtų garbinti ir graikai ir egiptierčiai. Jis buvo Dzeuso, Plutono, Ozyrio dievų bei Apis jaučių darinys. Jo garbei Aleksandrijoje (Kom-El-Dikka, Rhakotis mieste) pastatyta šventykla, o šalia jos įsteigtas Serapijonas, viešoji Biblioteka, turėjusi daugelį Muziejaus rankraščių kopijas. Labai puošni Serapio šventykla buvo didelė kliūtis krikščionybei sparčiau plisti. Ją 389-ais sugriovė Aleksandrijos patriarchas Teofilijus buvęs religiniu fanatiku (tasai pats, kuris liepį nužudyti Hipatiją, pirmąją moterį - matematikę).

Žvejų kaimelyje pavadintame Racotis buvo apsistojęs Aleksandras Didysis. Kai 323 m. pr.m.e. Ammon-Ra orakulas paskelbė, kad Aleksandras yra Dievų sūnus, jis nusprendė toje vietoje pastatyti didingą miestą. Kita legenda sako, kad garsiajam makedoniečiui sapne pasirodė senis ir padeklamavo dvi Homero eilutes (Odisėjas, 545):
Viena riaumojančių bangų skalaujama salų yra toli,
Prieš Egipto upės žiotis, ir jos pavadinimas yra Faras."

Serapis - tai teofanija, simbolis per kurį pažįstama Netjer (kemetiškasis žodis išreiškiantis "dieviškąją galią", iš savęs kilusią dievybę, pasireiškiančia daugybe formų vadinamų Vardais) esmė. Ptaho dievo juodieji Wesir-Hap (arba tiesiog Hap, o graikiškai Apis, Serapis) jaučiai buvo prižiūrimi Het-ka-Ptah (Memfyje), kaip Netjero orakulai. Jie buvo su baltu trikampiu kaktoje bei skarabėjaus formos dėme po liežuviu. dryžius ant nugaros panašius į peslių sparnus, dviem sruogom susivijusius uodegos plaukus. Suradus tokį teliuką, jis su motina (kuri yra Asetės teofanija) buvo paimami į Ptaho šventyklą, dalyvaudavo šventėse ir dažnai būdavo paaukojamas ir rituališkai suvalgomas. Anksčiau buvo manyta, kad jaučiai mirdavo savo mirtimi. Būdavo balzamuojami ir palaidojami požemiuose vadintuose Serapeumais. Tačiau paskutiniai tyrimai labiau linkę siūlyti ritualinio valgymo teoriją, nes kai kurios "Apių mumijos" tėra pliki kaulai suraišioti, kad sudarytų jaučio formą.

Mutantų rytmetis
Slibinai-gundytojai
Simono Mago gyvenimas;
Ką rodo laiko rodyklė?
Nuo Dievų prie ateivių
Stebėtojai: Dievo sūnūs
M. Agrestas. Senovės kosmonautai
Keiro – bohemiškasis pranašas
Paleovizitai: Ar bus rasti tiesioginiai pėdsakai?
Grigorijaus Kalendarovo „mirties spinduliai“
Baltieji vandenys: legendos ištakos
Menas matyti tolimą praeitį
Grigorijaus Rasputino pranašystės
Ankstyvieji pranešimai apie NSO
Keistai pažįstama, Deja vu
Jie degino eretikus, ar ne?
Ženklų paslaptys laukuose
Laiko tėkmės pokeitimai
Nauja dėl Stounhendžo
Gyvenimas 2021 metais
Astrologija ir visuomenė
Duobių kaspinai Peru
Hermetiškosios vizijos
Languedoko akmenys
Gyvosios ugnys
Biblijos puslapiai
NSO puslapis
Vartiklis