|
Global Lithuanian Net: san-taka station: |
|
Doppelganger efektas
Atrodo, kad ufologijos doppelganger (netikros kopijos) gali būti tik šiuolaikiniai pasakų temų tęsiniai.
Kaip ir ateiviai, buvo tikima, kad fėjos įvairiais būdais gali grobti žmonių vaikus.
Viename danų pasakojime, trolis pagrobia nėščią moterį ir ją pakeičia doppelganger,
kad nuslėptų savo piktą darbą. Kalvis darbavosi savo kalvėje vėlai vakare, kai išvydo keliu
moterį vežantį trolį. Kalvis su iki raudonumo įkaitinta geležimi nuvijo šalin trolį. Kai išgelbėta
moterį parvedė į namus, ši iškart pagimdė dvynukus. Pamanęs, kad moters vyras turi žinoti,
kas nutiko, kalvis kitą rytą nuėjo į jų namus. Kaip jis nustebo, lovoje radęs vyrą su moterimi,
kuri buvo tiksli žmonos kopija. Kalvis, supratęs, kad ta moteris tėra trolio pakišta klastotė,
užmuša ją savo kirviu. Vėliau vyras atgauna savo žmoną su pagausėjusia šeimyna [1].
Daugelyje vietų tikėta, kad vaikai gali būti sukeisti laumių iki krikšto. Siekiant to išvengti,
ant vieno palikto vaiko uždėdavo išskėstas žirkles arba iš pelenų nubrėždavo kryžių, apie
kaklą užvyniodavo raudoną siūlą. Airijoje kūdikį bandydavo atsikratyti pakišto kūdikio į burną
įdedami avižų košes sumaišytos su verdančiu rusmenės antpilu arba uždėdami ant iki raudonumo įkaitinto kastuvo [2].
Jei tėvai buvo įsitikinę, kad jų kūdikis sukeistas, jiems buvo leista mušti, plakti ir skriausti
jį, kad priverstų fėjas gražinti tikrąjį vaiką. 16 a. buvo baiminasi, kad kai kurie žmonės padeda
fėjoms grobti vaikus pribuvėjoms buvo liepiama prisiekti, kad jos nesukeis kūdikių, arba
dainuoti burtus gimdymo metu. Tai tikėjimais buvo siekiama paaiškinti nesveikų vaikų
atsiradimą ir apraminti priekaištų, tėvams palikus vaikus vienus. Galiausiai, jei vaikai tebuvo
piktavališkos dvasios, o ne tikrieji vaikai, tai nebuvo ir pagrindo kaltinti dėl jų mirties [3].
Mūsų laikais vaikų sukeitimu dažniausiai kaltina valdžios institucijas. Vienas tokių atvejų
nutiko 20 a. paskutiniame dešimtmetyje Londone, kai pora atsisakė paimti kūdikį, turintį
Douno sindromą. Motina iki tol buvo pagimdžiusi 4 sveikus kūdikius ir nenorėjo patikėti, kad
penktasis yra nesveikas. Tėvai manė, kad ligoninės personalas jį pakišo.
Tokios liaudies baimės dėl sukeitimų atsispindėjo literatūroje (ypač 19 a. James Hogg,
Oscar Wilde, F. Dostojevskio
ir kt., ypač Edgaro Po, kūryboje), kai veikėjas neretai nusižudydavo, kad išvengtų problemų dėl antrininko.
Aišku, tai nepaaiškina R. Fowler'io**) ir J. Keel'o atvejų.
K. Vilsonas rašo, kad doppelganger gali būti astralinės ar mentalinės projekcijos,
dažnai pasirodančios ten, kur asmuo ketina vykti. Jis pateikia niujorkiečio E. Gorique pavyzdį,
kai tasai 1955 m. vyko verslo reikalais į Norvegiją. Patarnautojas viešbutyje jam pasakė, kad
malonu vėl jį išvysti (nes tasai, atseit, čia jau buvo prieš pora mėnesių). Ta doppelganger
forma panaši į Keel'o antrininkus, kai tie sukinėdavosi moteliuose prieš jam
pačiam atvykstant. Susukta bent pora filmų šia tema įspūdingiausias ko gero būtų Kūnų plėšikų invazija (pagal 1955 m. J. Finney romaną
ekranizuotą 1956, 1978, 1993 ir 2006 m.), kai, aukoms miegant, svetimieji spėdavo užauginti tikslias jų kopijas. Priedas: Paminėti doppelganger pavyzdžiai Betty Hill labiausiai žinoma, kaip ateivių pagrobtoji 1961 m. tačiau aiškėja, kad ji turėjo ir daugybę susidūrimų su vaiduokliais ir kitokių antgamtiškų patirčių. Pavyzdžiui, skaitydama paskaitas apie pagrobimą, ji auditorijoje matydavo asmenį, primenantį jos pažįstamą R. Fowler (tuo metu buvusiu NSO tyrinėtoju). Taip pat Betty pastebėjo ją sekusį vyriškį, kai vyko kartu su motina į Monrealį įrašyti TV programos. Pasirodė, kad tas vyriškis apsistojo tame pat viešbutyje. John Keel'as (kontaktuotojų ir pagrobimo atvejų tyrinėtojas) irgi pasakoja daugybę nutikimų. Jis sulaukdavo keistų telefonų skambučių. Atsitiktinai pasirinkdamas viešbučius, jis rasdavo jo laukiančias telefono žinutes, paliktas kažkieno, prieš tai užsiregistravusio tame pat kambaryje jo vardu. Keisčiausias skambutis buvo 1967 m. liepos 14 d., kai skambinantysis prisistatė ufologu Gray Barker. Jo balsas buvo lygiai toks pat, kaip Barker'io, tačiau jo kalbos maniera buvo tokia, tarsi jisai niekada nebūtų susitikęs su Keel. Per kelias kitas valandas, jam vėl paskambino tas asmuo, o taip pat dar keli, norėję, kad jis susisiektų su Barker'iu. Kitą dieną Barker'is patvirtino, kad jis neskambino Keel. Po kelių dienų keliems asmenims paskambino J. Keel, siūlydamas susitikti vidurnaktį įvairiose vietose. Balsas skambėjo kaip tikro Keel tik tai nebuvo jis. 1968 m kovo mėn. ufologui J. Clark'ui irgi paskambino netikras Keel. Keistų skambučių buvo tiek daug, kad Keel juos registravo ir padarė išvadą, kad tai negali būti vieno pokštininko darbas. *) Grėjus Barkeris (Gray Barker, 1925-1984) amerikiečių rašytojas, geriausiai žinomas knygomis apie NSO ir kitus paranormalius reiškinius. Knygoje Jie žinojo perdaug apie skraidančias lėkštes (1956) įvedė sąvoką Vyrai juodais drabužiais. Prieš mirtį parašė paskutinę knygą apie Vyrus juodais drabužiais (MIB: The Secret Terror Among Us). Neseniai paaiškėjo, kad jis buvo skeptiškas daugelio NSO tvirtinimų atžvilgiu ir rašė apie paranormalius reiškinius dėl finansinės naudos. **) Raimondas Fouleris (Raymond Eveleth Fowler, g. 1933 m.) amerikiečių ufologas, rašytojas. Buvo MUFON mokslinių tyrinėjimų ir direktorius ir ankstesnio MUFON tyrimų vadovo autoriumi. Žinomas NSO tyrinėjimais ir knygomis apie juos; daugiausia apie liudijimus ir artimus kontaktus Naujojoje Anglijoje, tarp jų ir B.A. Luca pagrobimo atvejį (bei kitus pagrobimus). Teigia buvę pats pagrobtas, ką aprašo autobiografinėje knygoje NSO liudijimas: pagrobtojo anatomija (2002). Kitos jo knygos: Stebėtojai (1991), Stebėtojai II (1995), SynchroFile (2004) ir kt. Nuorodos:
Papildomai skaitykite:
|
