Ar tikrai „obuolys gali taip toli nuriedėti nuo medžio“? Kaip pagalvojus, mūsų pasaulio suvokimą kausto nemažai patarlių, panašesnių į prietarus - „gyvename tik vieną kartą“, „tėvų nepasirinksi“, „lenk medį kol jaunas“ ir pan. Daugelį nusistovėjusių ar „savaime suprantamų“ tiesų kaip tik ir žada krėstelti šie naujausios kartos vaikai.

Savybės, leidžiančios juos išskirti - pirmiausia,tai daug gyvesnis ir skaidresnis vaikų sąmoningumas. Jie tarytum žino kuo yra, turi labiau išreikštą savigarbą ir orumo jausmą, taip pat geba savarankiškai mąstyti ir spręsti. Iš to seka jų laisvės bei teisingumo poreikis, neprilygstamas, pasak tyrinėtojų, jokiai ankstesnei kartai. Čia natūraliai atsiskleidžia ir šių vaikų maištingumas, tvirtas nesusitaikymo pojūtis, kai bandoma jiems primesti nepagrįstą valdžią ar nepriimtiną tvarką.O šių vaikų drąsa priešintis ir besąlygiški siekiai pranoksta bet kokius suaugusiųjų įsivaizdavimus. Tačiau vienas pagrindinių, giliai vidinis vaikų tikslas bendras - keisti ir gerinti pasaulį. Jie regi tokią užduotį daug aiškiau, nes supranta save kaip dalelę, susietą su visuma, priima ir suvokia aplinkinį pasaulį daug plačiau, taip pat, daug pilniau vadovaujasi intuicija.

Tikriausiai nenuostabu, kad tokie vaikai gyvybingesni, išradingi, dažnai pasižymi ypatingu kūrybiškumu bei meniniais, o kartais ekstrasensoriniais sugebėjimais. Turėtų būt nenuostabu ir tai, kad jie dažniausiai neįsilieja į visuomenę sklandžiai bei anaiptol nėra mielai pasitinkami mūsų konservatyvios, „visas tiesas žinančios“ suaugusiųjų bendruomenės.

Šiuos neįprastus vaikus pakrikštijo autorių-sudarytojų Lee Carroll^*) bei Jan Tober^**) straipsnių rinkinys „Indigo vaikai“ (Indigo Children, 1999) - vienas pirmųjų apibendrinęs ir išgarsinęs fenomeną visame pasaulyje. 2007-aisias ši knyga pasirodė ir lietuvių kalba.

Naujiesiems išskirtiniams vaikams dažnai diagnozuojamas dėmesio deficito sindromas, hiperaktyvumas arba autizmas. Tai skatina psichologus ir pediatrus atkreipti dėmesį į vaikų vystymosi pokyčius, tačiau daug rimčiau šiuo reiškiniu susidomėjo ir išleido eilę studijų pavieniai tyrinėtojai, - psichoanalitikai, vaikų literatūros autoriai, ufologai, muzikantai, - nemažai kurių tiesiogiai nedirbo su vaikais. Kaip tik profesionalai - medikai ar mokytojai - daugumoje išlieka skeptiški, teigdami, kad šio reiškinio ypatingumas ir naujumas yra pervertinamas. Galbūt toks pareiškimas turi pagrindo, jei pripažintume, kad tai mes tik naujai išvystame senus dalykus, „atrandame“ iki tol neigtas galimybes.

Indigo reiškinio chronologija siekia 9-tojo dešimtmečio pradžią, kai tokie vaikai buvo plačiau pastebėti ir prasidėjo nepriklausomi tyrimai. Dauguma autorių sutinka, kad dabar visur pasaulyje maždaug kas septintas gimstantis vaikas galėtų būt vadinamas indigo.

Beje, terminas dažniausiai nepatinka, pirmiausia patiems vaikams. Jie nenori būt kategorizuojami ir patikslina: „mes tiesiog vaikai, tik pilniau suvokiame save“. O tai - labai nemažai. Vienas ryškiausių „indigo fenomeno“ iššūkių vaikų auklėjimo tradicijai taiko į požiūrį, kad vaikas ateina į šį pasaulį lyg tuščias indas, kurį suaugusiųjų kultūra teiksis užpildyti. Vietoj to jis - kūrybiškumo įsikūnijimas, šviežio žvilgsnio ir atviros sąmonės katalizatorius mūsų permainoms, sustabarėjusioje, prietarais valdomoje visuomenėje.

Žymus mitologijos tyrinėtojas ir psichologas Joseph Campbell'as (1904-1987) gyvais pavydžiais nurodo, kad visų tautų folkloras tiesiog perpildytas pasakojimais apie ekstraordinarinius vaikų prasidėjimus ir gimimus.

Daugelio tautų svarbiausias religines legendas apjungia idėja, bylojanti - tai būtybė iš aukštesnio pasaulio „nusileidžia“ į žemę, kad praeiti žmogaus kelią ir šią patirtį pranokti, išvystyti, tampant įkvepiančiu pavyzdžiu kitiems. Pavyzdžiu, kurio nereiktų bandyt perimti tiesiogiai, bet atrasti atitikmenį savo nepakartojamame gyvenimo patyrime.

Pasak Japonų poezijos klasiko Basio, „nesistenk sekti išminčių pėdomis – ieškok tai, ko jie ieškojo“. Arba, kaip teigia Joseph Campbell'as: „Dieviškoji būtybe - tai atsivėrimas visagalės Savasties, esančios mumyse. Gyvenimo supratimas tokiu būdu turėtų būt kiekvieno mūsų vidinio dieviškumo apmąstymu, o ne bandymu tiesiogiai imituoti, tai lyg savotiška pamoka, kurios kredo ne „daryk taip ir būk geras“ bet žinok tai ir būk dieviškas“.

Daugelio šalių folklore išskirtinius vaikus – būsimus mitologinius herojus - sunkumai ir išbandymai lydi nuo pat mažų dienų. Tai nepamainoma jų užgrūdinimo ir atsivėrimo proceso dalis. Tačiau jie neretai sulaukia antgamtinių jėgų pagalbos ir gali komunikuoti su neregimuoju pasauliu.

Religijų istorija kupina skaidrios savimonės vaikų. Tai būsimi dvasiniai lyderiai, bebaimiai reformatoriai ir tikri šviesuoliai. Mūsų amžiuje tapo įprasta manyti, kad tokių asmenybių negali būti daug, o vaikai laikomi išskirtiniais dažniausiai dėl įgimtų meninių gabumų, - ne dėl aukšto sąmoningumo. Greičiausiai, kaip tik tokio išmintingojo vaiko suaugusieji niekad ir nenorėjo pripažinti. Vakarų kultūra sukūrė pakankamai lanksčias meninio lavinimo programas talentingiems vaikams, tačiau dvasiškai atbudusiems, plataus mąstymo novatoriams tenka skintis kelią pro apribojimų tvoras ir atvirai siekiant idealų, sulaukti aplinkinių pasmerkimo.

Tačiau tokia yra archetipiška "herojaus tūkstančiu veidų" vaikystė. Būsimas šviesos nešėjas, o ir kiekvienas prašvitęs, kaip taisyklė praeina ilgą nepripažinimo ir persekiojimo kelią, nemalonės ir kliūtys, rimti pavojai tampa jo kasdienybe. Šiuolaikinio augančio vaiko kontekste tai ir neprisitaikymas, ir visi rizikos faktoriai, atsiveriantys pasitraukus nuo saugios "įprastinės srovės".

Klasifikacijos

Pagal indigo vaikų teoriją, mums tektų pripažinti, kad ypatingųjų gyvybingų vaikų gimsta vis daugiau. Tiek, kad gausūs tyrinėjimai pateikia įvairias neįprastųjų vaikų klasifikacijas. Kai kurios jų pratęsia klasikinius psichologinius skirstymus, apibendrintai priskiriant daugelį asmenybės tipų į ekstravertus ir intravertus. Viena iš indigo studijų pradininkių, jų "krikštamotė", Nancy Ann Tapp išskiria dažniausias grupes, kaip vadinamus humanistus - atvirus komunikacijai, visuomeninei veiklai atsidavusius vaikus, konceptualistus - gyvybingus, atvirus, bet labiau susitelkusius ties individualiais projektais, menininkus - apjungiančius šiuos du tipus pridedant padidintą jautrumą ir tarpininkus tarp tikrovės matmenų - įprastinėmis suaugusiųjų akimis žiūrint, tai vaikai - pilnai pasinėrę ir gyvenantys savo sufantazuotame pasaulyje. O pasak drąsių mitologų ir filosofų - tai kaip tik tie naujosios tikrovės apreiškėjai ir formuotojai.

Psichologė, mokslų daktarė Doreen Virtue įžvelgia vaikų vystymosi pokyčius chronologiškai, pasak jos, maždaug nuo 1980-ųjų pasirodė pirmieji indigo, vis daugiau jų gimė sekančius du dešimtmečius - taip atsirado pirmoji karta, savotiškų atbudusių karių, maištininkų ir sistemos griovėjų. Jie nebesusitaiko su diskriminacijomis ir siekia nuvainikuot įprastinę, atgyvenusią pasaulio tvarką. Dažnai tai aštriausia konfrontacija, kurią galiausiai turėtų sušvelninti naujausia karta, kristaline, kaip ją pavadino Doreen Virtue. Kristaliniai vaikai, gimstantys maždaug nuo 2000-ųjų nepasižymi drastišku maištingumu, bet išskirtiniu užuojautos lygiu, tai - derintojai, nesantaikų gydytojai,įkvepėjai ir statytojai.Beje,jiems dažnai diagnozuojamas autizmas dėl ypatingai ramaus tylaus būdo. Kristaliniai vaikai, kaip teigiama, net ir kalbėti pradeda daug vėliau, nes mano, kad tai ne vienintelė bendravimo priemonė.Dažniausiai jie būna pilnai atvėrę savyje telepatinio bendravimo sugebėjimus ir daugybė tėvų tai liudija.

Naujausia ateinanti karta - Vaivorykštės vaikai - pasak Doreen Virtue, lyg šventumo įsikūnijimai, - jie apvainikuos didžių permainų laikmetį, atnešdami taiką ir santarvę. Jei mes neprarasim vilties ir tikėjimo, kad šis pasaulis dar gali pagerėti.

Kiek proziškiau galima būtų išskirti, kad vieną grupę galėtų sudaryti aukštesnės savimonės, sumanūs vaikai, ypač gabūs technologijoms nuo mažų dienų. Tai visuotinai pastebėta, kaip vaikai greičiau ir geriau nei jų tėvai įsisavina kompiuterio programas, pataiso virtuvės mikserį ar nustato televizijos kanalus. Šitokią savotišką evoliuciją dar būtų galima suvokti - išsivysčiusių technologijų šalyse gimsta vaikai, kurių genetinėje atmintyje tiesiog įrašyti technikos įvaldymo gabumai. Logiška, jei tėvas didžiąją gyvenimo dalį praleido sėdėdamas prie ekrano ir maigydamas TV pultą, nenuostabu, kad jo šeimoje gimęs vaikas netrukus lyg savaime išmoksta tuos kanalus atrasti ir užfiksuoti. Kiek sunkiau suprasti iš kur ateina naujo lygio užuojauta ir supratingumas. Tokia kaip tik būtų atroji grupė - neįprastų vaikų, išsiskiriančių sąmoningumu ir etika. Trečią poskyrį sudarytų ypatingų meninių gabumų ar ekstrasensorinių savybių ar keisčiausių pažiūrų vaikai. Dažniausiai jie turi savyje visas ir antrosios grupės savybes, - tai dvasiškai prašvitę, įgimtos aukštos moralės ir prie viso to - neeilinės kūrybinės išraiškos bei mąstysenos vaikai.

Vienu tokių, iš šiandien labiau žinomų atvejų galėtų būt Akiane - nuo mažens fenomenaliai piešianti ir taip pat vos ne vizionistinį religinį suvokimą puoselėjanti mergaitė, amerikietė, gimusi ateistiškoje šeimoje, kurios mama, beje, išeivė iš Lietuvos. Akiane Kramarik išgyvena religinius krikščioniškus idealus vos ne asmeniškai, kiek panašiai kaip nemirtingasis William Blake, vaikystėje regėjęs angelus už lango ir giliai tikėjęs beribe vaizduotės galia. Akiane gali stulbinti savo gabumais bet taip pat pasižymi ypatingu darbštumu ir atsidavimu. Įdomu, kad jos mama Fareli Blinstrubaitė, vaikystėje Vilniuje, dėl silpnos sveikatos mokėsi namie ir mokyklos praktiškai nelankė. Įžvelgusi tame daug privalumų ji pratęsė šią edukacijos tradiciją šiandien, Idaho valstijoje, savo keturis vaikus mokydama namie. Reik manyt tai padėjo Akianei pilniau atverti savo kūrybinę išraišką, nuo pat ketverių metų amžiaus. Pradėjus eit į pirmąją klasę, net specializuotoje katalikiškoje mokykloje mergaitei atrodė pernelyg triukšminga ir Akiane apsisprendė (kaip ir jos broliai) mokytis namie. Ji taip pat neturėjo dailės mokytojo, tėvai šioje srityje nebuvo išsilavinę. Akiane pamini dažną gabesniems vaikams supratimą: ji manė, kad visi vaikai gali taip piešti ir rašyti eiles, kurias ji priima, beje, net ne kaip asmeninį talentą, bet aukštesnės būties apreiškimą. Augant, suvokus savo ryškų išskirtinumą, mergaitė visgi stengiasi laikytis motto, "jei esu palaiminta, tai tik dėl to, ir vien dėl to, kad padėti kitiems".

Geras pavyzdys jau yra svarbi pagalba ieškant drąsos atsiveri ir būti tikru savimi. Ankstesnėms kartoms buvo įprasta "nušlifuoti" savo gabumus tiksliai pagal aplinkos reikalavimus, nepaisant vidinės tiesos ar troškimų, pasiversti tinkančiu sistemai ar įtikti auditorijai, uždaryti savo "nereikalingas" sudėtines dalis. Kaip teigiama, to neketina daryti indigo vaikai: jie nebenori "kalti" fiktyvius dalykus mokykloje, pretekstu "gal šito jums reiks gyvenime", aklai priimti gyvenimiškas tradicijas bei dogmas. Oficiozinė švietimo sistema, su retom išimtim, neįsivaizduojama be autoritarinio valdymo ir priverstinių užduočių. Tačiau nepriklausomų mokymo iniciatyvų patirtis rodo, kad gali būt kitaip, vaikai gali laisvanoriškai rinktis, noriai skirdami laiko ir jėgų tam, kad juos išties traukia, įmanoma suformuoti mokyklas, kur nerašomi pažymiai, kur kiekvienas laikomas potencialiai kūrybingu ir skatinamas išradingumas. Tokioje aplinkoje indigo vaikai atgyja ir pražysta gražiausiom spalvom. O demagogiška, buku priverstiniu darbu pagrįsta mokymo įstaiga stumia juos į "pogrindį" ar į gatvę, kur neretai tokia sumanūs ir ypač drąsūs vaikai-paaugliai pakliūna nusikalstamų gaujų įtakon.

Indigo ir subkultūros

Manau nesuklystume teigdami, kad savotiški indigo vaikų prototipai aiškiai buvo visų kontrakultūrų iniciatoriai.Svetimumo aplinkai jausmas, pastiprintas reakcijos į autoritarinį auklėjimą ideologizavimą suteikė kūrybiškai,gyvai asmenybei didžiulį akstiną išsakyti tiesas, kurti alternatyvią, savo aplinką ir pritraukti bendraminčius. Subkultūros, ar kitaip vadinamos neformalios jaunimo grupuotės neturi struktūros, hierarchijos bei tiesioginių lyderių. Kiekvienas dalyvis išlieka atsakingas už savo apsisprendimus. Šiuos bruožus, sakyčiau,būtų ypač sveika integruoti į oficialias vaikų auklėjimo ir jaunimo švietimo institucijas. Nors nei viena alternatyvaus jaunimo terpė neišvengė rizikos faktorių, o neretai ir klampių pavojų savo dalyvių atžvilgiu, žymiausios srovės, kaip hipiai nuo 1967-ųjų, pankai nuo 1977-ųjų suteikė revoliucinę įtaką XX a. antros pusės visuomenės vystymuisi, pakankamai neįvertintą iki šiol. Įdomu, kad šios dvi, tikriausiai pačios žymiausios subkultūros, pasireikšdamos kaip ypač skirtingos ir priešiškos viena kitai, palaipsniui išgrynino idėjinius bruožus, aiškiai susietus, lyg užduotus vienos ir tos pat laisvės trokštančios jėgos. Tai - neprisitaikymas, ekstremalus savarankiškumas,laisva kūrybinė išraiška, pacifizmas, neabejingumas socialiniam politiniam gyvenimui, ekologinei situacijai ir gyvūnijos pasauliui, lyčių bei rasinės lygybės siekis, nesusitaikymas su komercializmo viešpatavimu ir kt.

Nors dar neteko užtikti kontrakultūrų paminėjimo leidiniuose apie indigo vaikus,manau, daugeliu atveju tai artima indigo vaikų savybėms, neabejotina, kad daugelis jų, pasitraukę iš banalaus vienlenčio tako, prisijungs prie kurios nors subkultūros. Šiandien į neformalius jaunimo judėjimus įsitraukiama kartais jau nuo aštuonerių metų amžiaus, ir tai, kokios idėjos dominuos vienoje ar kitoje terpėje turės reikšmės kiekvieno dalyvių brandai, o taip pat visos visuomenės pokyčiams. Galbūt mums belieka pasitikėt pozityviais indigo vaikų siekiais, o ir plačiau atverti savo suvokimo duris.

P.S. Tai ypač pravers konservatyvesnių pažiūrų suaugusiems, galbūt tokių "keistų" vaikų tėvams ar mokytojams. Nemažai jų vos pramokę kalbėti, ima pasakoti įspūdžius iš praeitų gyvenimų - anksčiau tai buvo lengvai priskiriama fantazijoms - dabar vis daugiau sužinome šitokių atvejų, nes suaugusieji išties pradeda supratingiau įsiklausyti. Kai kurie vaikai pasakoja tokius vaizdingus ir tikslius išgyvenimus, atneštus iš senųjų epochų, kad belieka tai priimti tik kaip patį tiksliausią reinkarnacijos egzistavimo įrodymą. Beje, gali būt ir papildomas požiūris, kad taip pasireiškia kristalinė atmintis, gal kiek panaši į Karl Gustav Jungo kolektyvinės pasąmonę, nebūtinai susieta su asmenine patirtimi.

Kur kas sunkiau buvo pasitinkami vaikai pasakojantys gyvus įspūdžius iš ankstesnio gyvenimo kitoje planetoje, kitoje saulės sistemoje, net nereikia pridurti, kad kitame laike ir galbūt kitame matavime.Šitokie vaikai ir paaugliai buvo pastebėti daug seniau nei kas minėjo indigo terminą, tai jei buvo pavadinti žvaigždžių vaikais ar žvaigždžių sporomis(starseeds) [ skaitykite >>>> bei >>>> ].

Žvaigdžių vaikų fenomenas, kaip žinia, apjungia reinkarnacijos teorija išvien su nežemiškų civilizacijų egzistavimu, tokiu būdu pripažįstant, kad kitų Visatos pasaulių ir matavimų būtybės gali įsikūnyti ir gimti Žemėje.

Vienas pirmųjų šį fenomeną atrado rašytojas, paranormalių temų tyrinėjimo pionierius Brad Steiger'is, sudaręs anketą savotiškam "iškritusio iš dangaus" tipui nustatyti ir apklausęs tūkstančius žmonių.

Profesionalus psichologas-konsultantas, psichiatras Dr.Richard Boylan įkūrė centrą, skirtą vadinamų star kids - kosminių vaikų ir jų tėvų savitarpio pagalbai bei supratimui.

Lietuvių kalba buvo išleista Jenny Randels knyga "Žvaigždžių vaikai" (1997).

Svetainė www.NSO.lt viena pirmųjų viešai pateikė anketą nežemiško tipo asmenybei nustatyti, maloniai leidus sudarytojui Dr. Scott Mandelker'iui. Buvo gauta daugybė atsakymų ir atsiliepimų, leidžiančių manyti, kad įvairiausio amžiaus respondentams šitoks požiūris ir mąstymo būdas pasirodė labai artimas.

Pasaulyje nemažai vaikų gali ryškiai atsiminti savo gyvenimą kitose planetose, ar tolimoje praeityje egzistavusiose civilizacijose, kaip Atlantida.

Vienas žymiausių tokių atvejų išpuolė Rusijoje, kai Volgogrado universiteto profesorius Genadij Belimov su draugas iškylavo gamtoje ir susėdus prie laužo jie ėmė klausytis, tuomet gal septynerių metų berniuko pasakojimų. Visai nesibaimindamas suaugusiųjų Boriska pradėjo dėstyti aiškiausius prisiminimus iš savo gyvenimo tolimoje praeityje, tuomet egzistuojančioje Marso civilizacijoje bei Lemurijoje. Auditorija, kurių dauguma buvo mokslo žmonės, net ir atsargiai vertindami, turėjo pripažinti, kad vargu ar mažasis Borisas galėjo sufantazuoti tokias istorijas, pateikdamas nemažai prasmingos techninės informacijos apie kosminius skrydžius, visatos sandarą ir pan.

Pripažįstant Boriskos ir daugybės nežinomų kitų vaikų pasakojimų apie gyvenimą kitose planetose ar Žemės „iki-istorinėse“ epochose, turėtume padaryt išvadą, kad žmogaus kilmė ir amžius yra visai ne tokia, kaip visuotinai teigia oficialus mokslas. Tačiau ir archeologiniai atradimai patvirtina, kad žmonija egzistuoja ne tūkstančius, bet milijonus metų ir greičiausiai yra buve išsivysčiusių civilizacijų senai iki mūsų mokyklų vadovėliams žinomų laikų.

Parengė Lukas Devita   
Galite peržiūrėti ir rašyti atsiliepimus bei pastabas, komentarus, užduoti klausimus... >>>>

^*) Li Kerolas (Lee Carroll) – amerikiečių channeller, okultistas ir rašytojas, sukūręs ir išpopuliarinęs „indigo vaikų“ sampratą to paties pavadinimo knygoje (1999). 30 m. išdirbęs audiotechnikos versle, išgyvendamas „vidurio amžiaus‘ krizę, apsilankė pas ekstrasensą, kuris jį užkrėtė „New Age“ idėjomis. Pagaliau 1989 m. viešai pareiškė, kad per jį kalba kažkokia astralinė būtybė vardu Kryon’as. Li Kerolas pradėjo rengti seansus visame pasaulyje, parašė keliolika knygų.
Taip pat žr. >>>>>

^**) Jan Tober - amerikiečių dainininkė, dizainerė, juvelyrė ir „metafizikė“, besistengianti pakeisti gyvenimus per garsus ir spalvas. Sakosi „atvykusi“ būdama 10-ies. Jos vyras Li Kerolis palaiko ryšį (čanelingu) su esybe, vadinama Kryon‘u ir jiedu keliauja po pasaulį su seansais skelbdami iš jos gautą „žinią“, 1991 m. įsteigę „Kryon light groups“, įsikūrusią Del Mar‘o bažnyčioje. Yra kelis kartus pasisakę JTO Niujorke. Kartu parašė knygas „Indigo vaikai“ (1999), „Indigo spalvos šventė“ (2001) ir „Indigo vaikai po 10 m.: kas nutiko indigo paaugliams“ (2009).

Papildomai skaitykite:
Indigo vaikai
žvaigždžių vaikai
Kas yra slaideriai!
Mano planeta artėja
Minčių valdymo mašina
Autizmas: iškilūs ir keisti
Aukštesnės būties ilgesys
Kogi telepatija
Ar tai hibridas?
Viljamas Bleikas – pamirštas ir prisimintas
Tolimojo poveikio reiškinys
Valdomas nuotolinis matymas
Menas matyti tolimą praeitį
Keistai pažįstama, Deja vu
Jie degino eretikus, ar ne?
Gyvenimas 2021 metais
OBE: išėjimas iš kūno
Vunderkindo iššūkiai
Čenelingas ir rašymas
Druidiški pasivertimai
Pranašas Nostradamas
"Žvaigždžių sporų
Sielos klajonės
Minčių valdymas

Maloniai pasitiksime žinias apie bet kokius Jūsų pastebėtus sunkiai paaiškinamus reiškinius. Juos prašome siųsti el.paštu: san-taka@lithuanian.net arba pateikti šiame puslapyje.

UFO sightings and other phenomenas in/under Lithuanian sky. Please inform us about everything you noticed and find unexplainable in the night sky or even during your night dreams, or in the other fields of life. Review of our site in English

NSO.lt skiltis
Vartiklis