Įsivaizduokite kruviną civilinį karą, į kurį išėjo dauguma vyrų ir daug jų niekada negrįš.
Arkliai rekvizuoti, maistas brangus, mokesčiai gniuždantys. Visur sklando įvairios kalbos ir
gandai. Danguje pasirodo apokalipsiniai ženklai. Ir belieka spėlioti, kuri neganda ateis pirma
maras ar rojalistai. Kyla įtarinėjimų, kad kai kurie kaimynai pasirašė sutartis su velniu ir kalti
dėl visų kaimą užgriuvusių bėdų. Tik nedrįstama kreiptis į teismą, nes neatsimenama, kada paskutinė ragana buvo nubausta.
Ir čia ateina žinia, kad atvyksta vyriškis, kvočiantis raganas ir priverčiantis kaltąsias prisipažinti. Atgyja viltis.
Tai buvo įprasta padėtis rytų Anglijoje 1645-47 m. Žmonėms kivirčai tarp Karūnos ir
Parlamento atrodė kaip kosminio mūšio tarp Kristaus ir Antikristo dalis. Ir Šėtono karalystė
rodėsi jau esanti kaip niekada arti. Ir niekas labiau tuo netikėjo nei Matthew Hopkins (~1620-1647), liaudies
pakrikštytas kaip "Raganų medžiotojų generolas". Tai kas jis buvo?
Raganų įvaizdis (ar tai būtų moterys ant šluotų, ar Haris Poteris) giliai įsišaknijęs mūsų
sąmonėje. Patrauklus masinėje kultūroje ir raganų medžiotojo (egzorcisto) personažas.
Nenuostabu, kad M. Hopkinso biografija apaugusi įvairiomis legendomis ir prasimanymais.
Plito įvairūs vietiniai pasakojimai, kurie neleido nuslūgti baimei ir pasireikšdavo vaiduoklių
vizijomis. 19 a. Esekse nuolat buvo pranešama apie Hopkinso dvasios pasirodymus ir jo aukų riksmus Stour upės žiotyse.
Tamsiosios ištakos
1645-47 m. raganų medžioklės protrūkį reikia apžvelgti platesniame kontekste pradedant
Elžbietos I laikmečiu. Tikėjimas burtais buvo paplitęs Anglijos kaime, tačiau dėl 16 a.
augančio gyventojų skaičiaus ir resursų mažėjimo dažnėjo kivirčai tarp kaimynų. Protestantų
pamokslai skatino asmens nuodėmingumo ir velnio buvimo pojūtį. 1563 m. buvo įteisintas
Aktas dėl raganavimo. Tačiau Anglijoje kaltinimų raganavimu nebuvo daug. Pikas buvo po
1590 m. ekonominės krizės metu karaliaujant Džeimsui I. Tuo tarpu jo sūnui Čarlzui I
demonologija mažai rūpėjo ir raganų medžiojimas kiek aprimo.
Puritonai norėjo, kad anglikonų bažnyčia būtų reformuota tiksliai pagal kalvinistų
nuostatas ir jų pozicijos buvo labai stiprios Sufolko grafystėje. Po 1630-ųjų jie prarado viltis,
kad Čarlzas I sugražins katalikybę, pavargo persekiojami anti-puritoniškai nusiteikusių
vyskupų ir piktinosi, kad raganiai bei stabų garbintojai nėra baudžiami.
Nedidelė Great Wenham'o bendruomenė parodė pavyzdį. Jai vadovavo James Hopkins,
išauklėjęs sūnus kovai su Antikristu. Jauniausiasis, gimęs apie 1620 m., buvo vardu Matthew.
Apie jo jaunystę žinoma nedaug, tik kad, tikėtina, lankė gramatikos mokyklą ir tapo advokatu
(likęs jo parašas ant siuntinio 1641 m.). Apie 1644 m. gyveno Manningtree šalia Stour upės.
Šioje vietovėje dominamo puritoniškų pažiūrų žemių savininkai. Civilinio karo pradžia 1642 m.
kėlė nerimą ir drąsino karui su blogiu. Miestiečiai tikėjo, kad visa tai raganų darbas. Siuvėjo
John Rivet'o susirgimas per 1644 m. Kalėdas buvo paskutinis šiaudas. Klastinga ligonė nurodė,
kad kaltininkė yra Elizabeth Clarke, vienakojė našlė. 1645 m. aktyvistai paskyrė John
Stearne, kad pateiktų skundus Grimstono ir Bowes magistratams. Jam pavedus surasti
Clarke bendrininkus, prie tyrimo prisijungė Matthew Hopkins.
Stebima tris dienas ir naktis našlė palūžo ir tamsoje pasišaukė būtybes, kurių kai kurios
buvo baisūs mišrūnai, visi nenatūralios kilmės. Paklausta, kodėl nebijanti, ji atsakė: "Ką,
manote aš bijau savo vaikų?" Liudytojai, tarp kurių buvo Stearne ir Hopkinsas, patvirtino, kad
ji prisipažino, kad jų tėvas buvo velnias ir kad tos būtybės buvo dvasios, kurias ji naudojo, kad
padarytų žalą kitiems. Pasmerkusi save, senolė nurodė ir kitas Manningtree apylinkių raganas.
Baimė pasklido
Magistratai keliavo po kraštą rinkdami įrodymus ir siųsdami įtariamuosius į Colchester
pilį. Apžiūrėjus Anne Leech, našlę iš Mistley, rasta žymių "prie intymių vietų", kas leido pateikti
kelis kaltinimus. St. Osyth'o gyventojai apkartino 4 įtariamuosius atseit užkerėjusius kilimų
audėjo pameistrius. Thorpe-le-Soken mieste Margaret Moone buvo apkaltinta užleidusi moterį
utėlėmis ir padėjusi nužudyti berniuką. Iki 1645 m. vasaros Colchester pilies požemiuose
buvo uždarytos 34 moterys: 4 jų mirė, viena prisipažino ir liudijo prieš kitas, tad buvo išleista.
Liepos mėn. likę buvo perkeltos į Chelmsford ir pripažintos kaltomis dėl "malas et
diabolicas artes". Dėl karo padėties jas teisė ne profesionalus teisėjas, o Warwick grafas. Tik
viena moteris buvo išteisinta. Galų gale buvo nutarta 4 jų pakarti Manningtree, o 15 Chelmsforde. 9-ios liko kalėjime.
Tuo metu Hopkinsas ir Stearne paliko Eseksą ir persikėlė medžioti raganų į Sufolką. Čia
raganų medžiotojai išsiskyrė Stearne "šukavo" vakarų pusę, o Hopkinsas rytų. Čia jie
išgavo dar neįprastesnių "prisipažinimų" tiek moterų, tiek vyrų. Pvz., viena moteris sakėsi
turėdavusi lytinius santykius su dviem dideliais vabalais, atskrisdavusiais pas ją naktį. Reikia
pasakyti, kad fiziniai kankinimai buvo uždrausti tokie prisipažinimai buvo išgaunami
naudojant psichologinį spaudimą ir neleidžiant miegoti.
Hopkinso įtaka išplito plačiai. Brutalūs bandymai buvo atliekami daugelyje vietų, kartais
prasiverždavo nekontroliuojami pranešama, kad Kente daugelis moterų be potvarkio
sugauta ir sumesta į upę tikrinant, ar jos išplauks. Bet vis garsėjo ir skeptikų balsai. Tačiau
Hopkinsas kritikams atsakydavo, kad niekur nevyko nekviestas. Great Staughton vikaras
John Gaule savo pamoksluose pasmerkė Hopkinso veiklą, sakydamas, akd jie kelia didesnę
žalą ir betvarkę, nei raganos. Hopkinsui teko aiškintis Norwich teisėjams. Jis sakė, kad jo
motyvai iš dievo ir nuoširdūs. Jis jau sirgo ir 1647 m. rugpjūčio mėn. savo namuose Manningtree mirė.
Nuosmukis
Stearne kvotė Ely saloje, tačiau "prisipažinimai" jau nebuvo tokie įspūdingi. Ely teisėjai
buvo daug įtaresni ir dažniau išteisindavo. Tai 1647 m. rudens pradžioje kiek pristabdė
raganų medžioklės aistrą Rytų Anglijoje. Hopkinsas, karingoji kampanijos dvasia, jau buvo
miręs ir palaidotas Mistley Heath (dabar čia ganyklos avims), o John Stearne dvasia aprimo.
Nepasitenkinimas mokesčiais raganų medžioklei išsiliejo į bylas teismuose, dingo tikrumas,
kad skolos bus kada nors sumokėtos, išteisinimo atvejų gausėjo. Stearne grįžo į gimtus
namus, kur jis parašė memuarus apie raganų medžiojimą, kuriuose iškraipė faktus. Jie buvo
išspausdinti 1648 m. Savo dienas baigė besibardamas su kaimynais ir jausdamas nuolatinį pinigų stygių.
Retkarčiais ir vėliau pasirodydavo raganų medžioklės apraiškų, tokių, kaip škotų raganų
badytojas, kurį 1649-50 m. samdė Niukastlio miestas. 1655 m. gydytojas Thomas Ady
pasmerkė nedoro inkvizitoriaus bedievišką veiklą, pasireiškusią Anglijoje, Esekse ir Sufolke.
Jis sakė, kad vėtra, kurią sukėlė John Lowes, būtų stebuklu net Jėzui Kristui. Po 1660-ųjų,
satyrikas Samuelis Butleris1) savo poemoje išjuokė puritonizmą joje paminėtas ir velnio siųstas Hopkinsas.
|
Sutartis su velniu
Paryžiaus nac. bibliotekoje saugoma velnio sutartis su abatu Grandjė2), datuojamas 17 a. pradžia. Ją
pasirašė Liuciferis, Leviatianas, Belzebubas ir dar porelė demonų.
Sutartis buvo kaltinimo įrodymu 1634 m. teisme. Ji surašyta lotynų kalba, iš dešinės į kairę naudojant
veidrodį. Paprastai tokias sutartis fabrikavo inkvizitoriai, o jei kaltinamieji jų nepasirašydavo, kankinimai buvo tęsiami.
Tėvui Grandjė sutrupino kaulus, išraižė kūną įkaitinta geležimi. Ir nors dvasininkas neprisipažino, vis tiek
buvo pripažintas kaltu ir sudegintas ant laužo.
|
Per tą sumaištį Rytų Anglijoje raganavimu apkaltinta apie 300 žmonių, kurių 100-ui
įvykdyta mirties bausmė. Ir tai dar buvo ne viskas. Raganų persekiojimas tęsėsi iki šimtmečio
pabaigos. Paskutinė mirties bausmė už raganavimą įvykdyta 1685 m, o paskutinis
pripažinimas kaltu 1712 m. Aktas dėl raganavimo buvo atšauktas 1736 m. ir pakeistas
įstatymu, draudžiančiu kviesti dvasias. Šis teisinis dokumentas galiojo iki pat 1951 m. iš
dalies ir dėl Helen Duncan apkaltinimo 1944 m., atseit, savo seansuose materializuojančios
mirusiuosius. Raganų baimė neišnyko ir nuo 18 a. iki 20 a. vidurio kaimiškuose rajonuose kartais įvykdavo spontaniški raganų linčiavimai.
Neužmirškime, kad raganos ir jų medžiotojai yra ir šalia mūsų. Klesti
Wicca tikėjimai, pasiturintys persekioja vargšus, neapykanta kitatikiams ir pedofilams tik viena tos pačios
kilmės apraiškų. Pietų Afrikoje per dešimtmetį įvykdoma apie 200 linčo aktų nukertant galvą
ar sudeginant. Panaši padėtis Angoloje, Ghanoje, Kenijoje, Nigerijoje (žr. Juodoji Nigerijos magija), Tanzanijoje,
Ugandoje, Zambijoje ir Zimbabvėje. Kongo Ituri provincijoje vien per 2001 m. birželio mėnesį raganų
medžioklėje žuvo per 800 žmonių. Net Indijoje kasmet nužudoma apie 200 moterų.
*) Metju Hopkinsas (Matthew Hopkins, apie 1620-1647) -
raganų medžiotojas Anglijos Revoliucijos laikais, veikęs daugiausia rytinėse grafystėse, buvusiose stiprioje puritonų ir
parlamento įtakoje. Medžioklę pradėjo 1645 m. kovą ir tęsė iki 1647 m. Su kolega Dž. Sternu per 14 mėn. myriop
pasiuntė daugiau žmonių nei visi kiti raganų medžiotojai per 160 raganų persekiojimo laikus. Raganų atpažinimui
stipriai rėmėsi karaliaus Džeimso (1566-1625) Daemonologie (1597). Savo metodus jis išdėstė knygoje Raganų
atpažinimas (1647), kuri paskatino po metų Anglijos kolonijose pradėti tesimus už raganavimą. Mirė savo namuose,
greičiausiai nuo plaučių tuberkuliozės. Apie jo mirtį sukurta graži legenda, kad, atseit, jis patyrė savo paties taikytą
išbandymą vandeniu ir buvo nubaustas už raganavimą.
1) Samuelis Butleris (Samuel Butler, 1613-1680) anglų poetas, satyrikas,
klasicizmo atstovas. Geriausia žinoma jo didelės apimties satyrinė poema Hudibras (16631678), susišaukianti su
Don Kichoto siužetu ir nukreipta prieš religinį sektantizmą. Taip pat rašė rašė trumpas biografijas ir
trumpus pasakojimus iš kurių geriausiai žinomas Pelė Mėnulyje apie į teleskopą patekusį graužiką.
2) Urbenas Grandjė (Urbain Grandier, 1590-1634) prancūzų dvasininkas, apkaltintas
velnio garbinimu, burtais ir ritualinėmis žudynėmis. Jo likimas patraukė žymių rašytojų dėmesį; tarp jų A.
Diuma-vyresnysis savo Garsiuose nusikaltimuose (1840) jam skyrė vieną apysaką, o taip pat parašė
pjesę (1850). Buvo suimtas asmeniniu kardinolo Rišeljė įsakymu. Patikimai netgi nežinoma, ar jis
kankinamas prisipažino, tačiau teismui buvo pateiktas dokumentas (sutartis su Šėtonu), atseit jo
pasirašytas. Jo pagrindu ir buvo nuteistas ir sudegintas ant laužo Ludene.
Papildomai skaitykite:
Airių elfai
Žudyti per atstumą
Druidiški pasivertimai
Juodoji Nigerijos magija
Ascention Art. Pamokos
Veidrodžio informacinis laukas
Indonezijos mirusiųjų kultas
A. Huxley. Suvokimo durys
Tie prakeikti nematomi dalykai
Rusų magai Antrojo pasaulinio karo metu
Per meilės orgijas į žvaigždes
Sliūkintojas pas karalienę Viktoriją
Titanikas: psichofizikinis aspektas
Žėruojančios šokių aikštelės
Menas matyti tolimą praeitį
Klaidžiojančių sielų šventė
Frenologija
ir Hipnozė
Kinų antgamtinės būtybės
Ar ne vardas buvo kaltas?
Amžinojo gyvenimo siekis
Tarp sapno ir tikrovės
Astrologija ir visuomenė
Pilvakalbystės stebuklai
Lunatizmas ir pilnatis
Helovyno istorija
Pranašas Nostradamas
Paslaptingi dingimai
Čilės čupakabros
Indigo vaikai
NSO klastotės
DM=XF
