Global Lithuanian Net:    san-taka station:

Raganų medžiotojų generolas    

Taip pat skaitykite apie raganų teismus Europoje

Įsivaizduokite kruviną civilinį karą, į kurį išėjo dauguma vyrų ir daug jų niekada negrįš. Arkliai rekvizuoti, maistas brangus, mokesčiai gniuždantys. Visur sklando įvairios kalbos ir gandai. Danguje pasirodo apokalipsiniai ženklai. Ir belieka spėlioti, kuri neganda ateis pirma – maras ar rojalistai. Kyla įtarinėjimų, kad kai kurie kaimynai pasirašė sutartis su velniu ir kalti dėl visų kaimą užgriuvusių bėdų. Tik nedrįstama kreiptis į teismą, nes neatsimenama, kada paskutinė ragana buvo nubausta. Ir čia ateina žinia, kad atvyksta vyriškis, kvočiantis raganas ir priverčiantis kaltąsias prisipažinti. Atgyja viltis.

Tai buvo įprasta padėtis rytų Anglijoje 1645-47 m. Žmonėms kivirčai tarp Karūnos ir Parlamento atrodė kaip kosminio mūšio tarp Kristaus ir Antikristo dalis. Ir Šėtono karalystė rodėsi jau esanti kaip niekada arti. Ir niekas labiau tuo netikėjo nei Matthew Hopkins, liaudies pakrikštytas kaip "Raganų medžiotojų generolas". Tai kas jis buvo?

Raganų įvaizdis (ar tai būtų moterys ant šluotų, ar Haris Poteris) giliai įsišaknijęs mūsų sąmonėje. Patrauklus masinėje kultūroje ir raganų medžiotojo (egzorcisto) personažas. Nenuostabu, kad M. Hopkinso biografija apaugusi įvairiomis legendomis ir prasimanymais. Plito įvairūs vietiniai pasakojimai, kurie neleido nuslūgti baimei ir pasireikšdavo vaiduoklių vizijomis. 19 a. Esekse nuolat buvo pranešama apie Hopkinso dvasios pasirodymus ir jo aukų riksmus Stour upės žiotyse.

Tamsiosios ištakos Witches trial

1645-47 m. raganų medžioklės protrūkį reikia apžvelgti platesniame kontekste pradedant Elžbietos I laikmečiu. Tikėjimas burtais buvo paplitęs Anglijos kaime, tačiau dėl 16 a. augančio gyventojų skaičiaus ir resursų mažėjimo dažnėjo kivirčai tarp kaimynų. Protestantų pamokslai skatino asmens nuodėmingumo ir velnio buvimo pojūtį. 1563 m. buvo įteisintas Aktas dėl raganavimo. Tačiau Anglijoje kaltinimų raganavimu nebuvo daug. Pikas buvo po 1590 m. ekonominės krizės metu karaliaujant Džeimsui I. Tuo tarpu jo sūnui Čarlzui I demonologija mažai rūpėjo ir raganų medžiojimas kiek aprimo.

Puritonai norėjo, kad anglikonų bažnyčia būtų reformuota tiksliai pagal kalvinistų nuostatas ir jų pozicijos buvo labai stiprios Sufolko grafystėje. Po 1630-ųjų jie prarado viltis, kad Čarlzas I sugražins katalikybę, pavargo persekiojami anti-puritoniškai nusiteikusių vyskupų ir piktinosi, kad raganiai bei stabų garbintojai nėra baudžiami.

Nedidelė Great Wenham'o bendruomenė parodė pavyzdį. Jai vadovavo James Hopkins, išauklėjęs sūnus kovai su Antikristu. Jauniausiasis, gimęs apie 1620 m., buvo vardu Matthew. Apie jo jaunystę žinoma nedaug, tik kad, tikėtina, lankė gramatikos mokyklą ir tapo advokatu (likęs jo parašas ant siuntinio 1641 m.). Apie 1644 m. gyveno Manningtree šalia Stour upės. Šioje vietovėje dominamo puritoniškų pažiūrų žemių savininkai. Civilinio karo pradžia 1642 m. kėlė nerimą ir drąsino karui su blogiu. Miestiečiai tikėjo, kad visa tai raganų darbas. Siuvėjo John Rivet susirgimas per 1644 m. Kalėdas buvo paskutinis šiaudas. Klastinga ligonė nurodė, kad kaltininkė yra Elizabeth Clarke, vienakojė našlė. 1645 m. aktyvistai paskyrė John Stearne, kad pateiktų skundus Grimstono ir Bowes magistratams. Jam pavedus surasti Clarke bendrininkus, prie tyrimo prisijungė Matthew Hopkins.

Stebima tris dienas ir naktis našlė palūžo ir tamsoje pasišaukė būtybes, kurių kai kurios buvo baisūs mišrūnai, visi nenatūralios kilmės. Paklausta, kodėl nebijanti, ji atsakė: "Ką, manote aš bijau savo vaikų?" Liudytojai, tarp kurių buvo Stearne ir Hopkinsas, patvirtino, kad ji prisipažino, kad jų tėvas buvo velnias ir kad tos būtybės buvo dvasios, kurias ji naudojo, kad padarytų žalą kitiems. Pasmerkusi save, senolė nurodė ir kitas Manningtree apylinkių raganas.

Baimė pasklido

Magistratai keliavo po kraštą rinkdami įrodymus ir siųsdami įtariamuosius į Colchester pilį. Apžiūrėjus Anne Leech, našlę iš Mistley, rasta žymių "prie intymių vietų", kas leido pateikti kelis kaltinimus. St. Osyth gyventojai apkartino 4 įtariamuosius – atseit užkerėjusius kilimų audėjo pameistrius. Thorpe-le-Soken mieste Margaret Moone buvo apkaltinta užleidusi moterį utėlėmis ir padėjusi nužudyti berniuką. Iki 1645 m. vasaros Colchester pilies požemiuose buvo uždarytos 34 moterys: 4 jų mirė, viena prisipažino ir liudijo prieš kitas, tad buvo išleista.

Liepos mėn. likę buvo perkeltos į Chelmsford ir pripažintos kaltomis dėl "malas et diabolicas artes". Dėl karo padėties jas teisė ne profesionalus teisėjas, o Warwick grafas. Tik viena moteris buvo išteisinta. Galų gale buvo nutarta 4 jų pakarti Manningtree, o 15 Chelmsforde. 9-ios liko kalėjime. Witches test

Tuo metu Hopkinsas ir Stearne paliko Eseksą ir persikėlė medžioti raganų į Sufolką. Čia raganų medžiotojai išsiskyrė – Stearne "šukavo" vakarų pusę, o Hopkinsas – rytų. Čia jie išgavo dar neįprastesnių "prisipažinimų" – tiek moterų, tiek vyrų. Pvz., viena moteris sakėsi turėdavusi lytinius santykius su dviem dideliais vabalais, atskrisdavusiais pas ją naktį. Reikia pasakyti, kad fiziniai kankinimai buvo uždrausti – tokie prisipažinimai buvo išgaunami naudojant psichologinį spaudimą ir neleidžiant miegoti.

Hopkinso įtaka išplito plačiai. Brutalūs bandymai buvo atliekami daugelyje vietų, kartais prasiverždavo nekontroliuojami – pranešama, kad Kente daugelis moterų be potvarkio sugauta ir sumesta į upę tikrinant, ar jos išplauks. Bet vis garsėjo ir skeptikų balsai. Tačiau Hopkinsas kritikams atsakydavo, kad niekur nevyko nekviestas. Great Staughton vikaras John Gaule savo pamoksluose pasmerkė Hopkinso veiklą, sakydamas, akd jie kelia didesnę žalą ir betvarkę, nei raganos. Hopkinsui teko aiškintis Norwich teisėjams. Jis sakė, kad jo motyvai iš dievo ir nuoširdūs. Jis jau sirgo ir 1647 m. rugpjūčio mėn. savo namuose Manningtree mirė.

Nuosmukis

Stearne kvotė Ely saloje, tačiau "prisipažinimai" jau nebuvo tokie įspūdingi. Ely teisėjai buvo daug įtaresni ir dažniau išteisindavo. Tai 1647 m. rudens pradžioje kiek pristabdė raganų medžioklės aistrą Rytų Anglijoje. Hopkinsas, karingoji kampanijos dvasia, jau buvo miręs ir palaidotas Mistley Heath (dabar čia ganyklos avims), o John Stearne dvasia aprimo. Nepasitenkinimas mokesčiais raganų medžioklei išsiliejo į bylas teismuose, dingo tikrumas, kad skolos bus kada nors sumokėtos, išteisinimo atvejų gausėjo. Stearne grįžo į gimtus namus, kur jis parašė memuarus apie raganų medžiojimą, kuriuose iškraipė faktus. Jie buvo išspausdinti 1648 m. Savo dienas baigė besibardamas su kaimynais ir jausdamas nuolatinį pinigų stygių.

Retkarčiais ir vėliau pasirodydavo raganų medžioklės apraiškų, tokių, kaip škotų „raganų badytojas“, kurį 1649-50 m. samdė Niukastlio miestas. 1655 m. gydytojas Thomas Ady pasmerkė nedoro „inkvizitoriaus“ bedievišką veiklą, pasireiškusią Anglijoje, Esekse ir Sufolke. Jis sakė, kad vėtra, kurią sukėlė John Lowes, būtų stebuklu net Jėzui Kristui. Po 1660-ųjų, satyrikas Samuelis Butleris1) savo poemoje išjuokė puritonizmą – joje paminėtas ir „velnio siųstas“ Hopkinsas.

Per tą sumaištį Rytų Anglijoje raganavimu apkaltinta apie 300 žmonių, kurių 100-ui įvykdyta mirties bausmė. Ir tai dar buvo ne viskas. Raganų persekiojimas tęsėsi iki šimtmečio pabaigos. Paskutinė mirties bausmė už raganavimą įvykdyta 1685 m, o paskutinis

Sutartis su velniu

Paryžiaus nac. bibliotekoje saugoma velnio sutartis su abatu Grandjė2), datuojamas 17 a. pradžia. Ją pasirašė Liuciferis, Leviatianas, Belzebubas ir dar porelė demonų. Sutartis buvo kaltinimo įrodymu 1634 m. teisme. Ji surašyta lotynų kalba, iš dešinės į kairę naudojant veidrodį. Paprastai tokias sutartis fabrikavo inkvizitoriai, o jei kaltinamieji jų nepasirašydavo, kankinimai buvo tęsiami.
Tėvui Grandjė sutrupino kaulus, išraižė kūną įkaitinta geležimi. Ir nors dvasininkas neprisipažino, vis tiek buvo pripažintas kaltu ir sudegintas ant laužo.

pripažinimas kaltu – 1712 m. Aktas dėl raganavimo buvo atšauktas 1736 m. ir pakeistas įstatymu, draudžiančiu kviesti dvasias. Šis teisinis dokumentas galiojo iki pat 1951 m. – iš dalies ir dėl Helen Duncan apkaltinimo 1944 m., atseit, savo seansuose materializuojančios mirusiuosius. Raganų baimė neišnyko ir nuo 18 a. iki 20 a. vidurio kaimiškuose rajonuose kartais įvykdavo spontaniški raganų linčiavimai.

Neužmirškime, kad raganos ir jų medžiotojai yra ir šalia mūsų. Klesti Wicca tikėjimai, pasiturintys persekioja vargšus, neapykanta kitatikiams ir pedofilams – tik viena tos pačios kilmės apraiškų. Pietų Afrikoje per dešimtmetį įvykdoma apie 200 linčo aktų – nukertant galvą ar sudeginant. Panaši padėtis Angoloje, Ghanoje, Kenijoje, Nigerijoje (žr. Juodoji Nigerijos magija), Tanzanijoje, Ugandoje, Zambijoje ir Zimbabvėje. Kongo Ituri provincijoje vien per 2001 m. birželio mėnesį raganų medžioklėje žuvo per 800 žmonių. Net Indijoje kasmet nužudoma apie 200 moterų.


1) Samuelis Butleris (Samuel Butler, 1613-1680) – anglų poetas, satyrikas, klasicizmo atstovas. Geriausia žinoma jo didelės apimties satyrinė poema „Hudibras“ (1663—1678), susišaukianti su „Don Kichoto“ siužetu ir nukreipta prieš religinį sektantizmą. Taip pat rašė rašė trumpas biografijas ir trumpus pasakojimus iš kurių geriausiai žinomas „Pelė Mėnulyje“ apie į teleskopą patekusį graužiką.

2) Urbenas Grandjė (Urbain Grandier, 1590-1634) – prancūzų dvasininkas, apkaltintas velnio garbinimu, burtais ir ritualinėmis žudynėmis. Jo likimas patraukė žymių rašytojų dėmesį; tarp jų A. Diuma-vyresnysis savo „Garsiuose nusikaltimuose“ (1840) jam skyrė vieną apysaką, o taip pat parašė pjesę (1850). Buvo suimtas asmeniniu kardinolo Rišeljė įsakymu. Patikimai netgi nežinoma, ar jis kankinamas „prisipažino“, tačiau teismui buvo pateiktas „dokumentas“ (sutartis su Šėtonu), atseit jo pasirašytas. Jo pagrindu ir buvo nuteistas ir sudegintas ant laužo Ludene.

Papildomai skaitykite:
Airių elfai
Žudyti per atstumą
Druidiški pasivertimai
Juodoji Nigerijos magija
Ascention Art. Pamokos
Veidrodžio informacinis laukas
Indonezijos mirusiųjų kultas
A. Huxley. Suvokimo durys
Tie prakeikti nematomi dalykai
Rusų magai Antrojo pasaulinio karo metu
Per meilės orgijas į žvaigždes
Sliūkintojas pas karalienę Viktoriją
Titanikas: psichofizikinis aspektas
Žėruojančios šokių aikštelės
Menas matyti tolimą praeitį
Klaidžiojančių sielų šventė
Frenologija ir Hipnozė
Kinų antgamtinės būtybės
Ar ne vardas buvo kaltas?
Amžinojo gyvenimo siekis
Tarp sapno ir tikrovės
Astrologija ir visuomenė
Lunatizmas ir pilnatis
Helovyno istorija
Pranašas Nostradamas
Paslaptingi dingimai
Čilės čupakabros
Indigo vaikai
NSO klastotės
DM=XF

NSO apsireiškimai ir neįprasti fenomenai Lietuvos danguje ir po juo

Maloniai pasitiksime žinias apie bet kokius Jūsų pastebėtus sunkiai paaiškinamus reiškinius. Juos prašome siųsti el.paštu: san-taka@lithuanian.net arba pateikti šiame puslapyje.

san-taka station

UFO sightings and other phenomenas in/under Lithuanian sky. Please inform us about everything you noticed and find unexplainable in the night sky or even during your night dreams, or in the other fields of life.

Review of our site in English

NSO.LT skiltis
Vartiklis