Jim Finn dešifruotė susijusi su pasikartojančia katastrofa, kurią atneša dangaus AKIS. Egipto mitai aprašo, kad žmonija nubausta Atum-Re (Sutvėrėjo). Kitame mite suirutę sukelia Horo Akis. Wilfred Voynich rasto 1912 m. jėzuitų koledže Villa Mondragone, Frascati (Italija) rankraščio vienas piešinių panašus į mūsų Paukščių tako spiralę.

Asociacijos:
AIN hebrajų kalba reiškia 'akis';
Sunaikinimas ateina kas 13-26 tūkst. metų;
Biblijos ugnis iš dangaus;
Hopi indėnų Saquuasohuh, Žydroji žvaigždė.

 

"Voiničiaus rankraštis" – 24,5 x 17 cm beveik 3 cm storio knyga, kurioje yra 246 plono pergamento puslapiai (spėjama, kad trūksta dar 28 – pagal spragas puslapių numeracijoje). Ant viršelio nėra jokių užrašų ar piešinių. Jis tebėra iššūkiu viso pasaulio kriptologams.

Vilfridas Voiničius

1865 m. Kaune nežymaus valdininko šeimoje gimė Vilfridas Mykolas Voiničius (Wilfrid M. Voynich). Po gimnazijos įstojo į Maskvos universiteto Chemijos fakultetą, iš kurio "movė" į pogrindinį teroristinį judėjimą "Liaudies valia". Persikėlęs į Varšuvą, organizavo dviejų revoliucionierių pabėgimą iš kalėjimo, už ką buvo nuteistas tremčiai į Irkutską. Ten išgyveno tik 3 m. – pavyko pabėgti ir pasiekti Londoną, kur jo laukė kovų draugė Etelė Liliana (Ethel Lilian Voynich), garsiojo matematiko Džordžo Bulio dukra, vėliau išgarsėjusi romanu "Gylys". Jiedu susituokė ir pasitraukė iš revoliucinių kovų. Vilfridas užsiėmė antikvarinių knygų prekyba.

Kartą nežinia iš kur jam į rankas pateko senovinis foliantas, parašytas nežinoma kalba. Vilfridas kelis lapus nufotografavo ir nusiuntė pažįstamiems kriptologams. 1919 m. jie pateko į Pensilvanijos universiteto garsaus kriptologo prof. Viljamo Niuboldo (William Newbold) rankas. Jisai dar nebuvo susidūręs su kodu, kurio nepavyktų iššifruoti. Šįkart jo laukė nesėkmė.

Po 2 m. profesorius paskelbė savo išvadas – jo nuomone, "Opus Magnum" 13 a. parašė pranciškonas vienuolis ir alchemikas Rodžeris Beikonas. Tekste aprašoma žmogaus vidaus organų, ląstelių, spermatozoidų sandara, Saulės užtemimai bei Andromedos ūko struktūra. Tiesa, Niuboldas prisipažino, kad daugiausia tai tik spėlionės, nes kaskart iššifravus kokį fragmentą, buvo gaunami kitokie rezultatai.

Toks garsaus mokslininko pareiškimas sukėlė susidomėjimą. Įsteigta netgi neformali "Voiničiaus draugija". Tačiau iki šiol nepavyko iššifruoti to rankraščio. Jis datuojamas 1400- 1600 m. (aprangos ir architektūros detalės būdingos maždaug 1450-1520 m. laikotarpiui).

1960 m. mirė Etelė Voinič, rankraštį palikusi artimai draugei Anne Nill, kuri 1961 m. jį pardavė knygų prekeiviui Hanse P. Kraus. Neradęs pirkėjo, jis 1969 m. rankraštį padovanojo Jeilo universitetui, kur jis ir yra iki šiol. Pirmasis faksimilinis jo leidimas – 2005 m.

Apie rankraštį

Tekstas užrašytas nežinoma kalba paukščio plunksna – iš kairės į dešinę, kartais pažymint pastraipos pradžią. Rašysena (ductus) tvirta – kaip įprasta rašančiam žmogui. Nėra įprastinių skyrybos ženklų. Rankraštyje per 170 tūkst. rašto ženklų, atskirtų mažais tarpeliais. Kiek platesni tarpai tekstą skaido į maždaug 35 tūkst. "žodžių". Yra kelios dešimtys specialių ženklų, knygoje sutinkamų tik 1-2 kartus.

Statistinė kompiuterinė analizė parodė, kad teksto struktūra būdinga natūralioms kalboms, pvz., žodžių pasikartojimas tenkina Cipfo (Ziph) dėsnį, o žodžių entropija (apie 10 bitų žodžiui) atitinka lotynų ir anglų kalbas. Kai kurie žodžiai sutinkami tik kai kuriuose rankraščio skyriuose, kiti – tik kai kuriuose puslapiuose, kai kurie kartojasi visame tekste. Pasikartojimų labai mažai žodžiams, esantiems prie iliustracijų. "Botanikos" skyriuje pirmas žodis puslapyje sutinkamas tik tame puslapyje, todėl gal būti to augalo pavadinimas.

Iš kitos pusės, rankraščio kalba kiek skiriasi nuo Europos kalbų. Tarkim, nėra žodžių, ilgesnių nei 10 "raidžių", nepaprastai mažai vienos ar dviejų raidžių žodžių. Žodžio viduje raidės pasiskirstę irgi savotiškai: kai kurie rašmenys sutinkami tik žodžio pradžioje, kiti – tik gale (nosinės?), o kai kurie tik žodžio viduje – kas būdinga semitų (pvz., arabų) raštui. Be to, tekstas atrodo esąs monotoniškesnis nei Europos kalbose. Yra atvejų, kai tas pats žodis kartojamas po tris kartus iš eilės. Labai dažnai sutinkami žodžiai, besiskiriantys tik viena raide (linksniavimas?). Bendras rankraščio "leksikonas" skurdesnis, nei įprastose tokios apimties knygose.

Tekste tėra vos keli žodžiai, kurie atrodytų parašyti "lotynišku" stiliumi. Paskutiniame puslapyje yra 4 eilutės, užrašytos iškraipytomis lotyniškomis raidėmis, - išskyrus du žodžius. Raidžių pavidalas primena 15 a. rašmenis, tačiau žodžiai atrodo esą beprasmiai bet kuria Europos kalba. Be to, kai kuriose "Astronomijos" skyriaus diagramose lotyniškais rašmenimis užrašyti mėnesiai (nuo kovo iki gruodžio), kurių parimas primena Viduranžių Prancūzijos ar Iberijos pusiasalio kalbas. Tik neaišku, ar tai originalaus teksto dalis, ar prierašas, padarytas vėliau.

Stebina iliustracijos – nežinomų augalų, žvaigždynų, mechanizmų – kokių nėra niekur kitur. Pagal piešinius rankraštis sąlyginai suskirstytas į tokius skyrius: Botanikos - augalai (daugiausia nežinomi ir fantastiniai) – kiekviename puslapyje vieno augalo iliustracija ir kelios teksto pastraipos. Kai kurios tų piešinių dalys yra didesnės ir detalesnės kopijos iš farmacinio skyriaus; Astronomijos (apvalios diagramos, kai kurios su mėnulio, saulės ir žvaigždžių pavaizdavimais, Zodiako ženklai); Biologija (anatominiai piešiniai ir žmonių figūros – nuogos moterys paslaptinguose skysčio induose) – nenutrūkstamas tekstas "apteka" iliustracijas; Kosmologija (neaiškios prasmės apskritimai, dangaus sferos) Farmacija (indai ir augalų dalys); Receptai – nes daug trumpų pastraipų.

Istoriniai vingiai

Anot Voiničiaus, šį manuskriptą jis (kaip vieną iš 20) nusipirko 1912 m. viename jėzuitų vienuolyne kažkur piečiau Romos. Vienuoliai nusprendė gauti kažkiek pinigų remontui išparduodami dalį savo bibliotekos. Jie tik pareikalavo, kad niekam nebūtų atskleista, kas pardavėjas – to Voiničius ir laikėsi iki pat mirties.

Prie knygos pridėtas 1666 m. Paryžiaus universiteto rektoriaus J. M. Marci laiškas Anastazijui Kircheriui į Romą. Iš jo sužinome, kad (Marci mirusio draugo Raphael Mnishovsky žodžiais) Vokietijos imperatorius Rudolph II (1552-1612 m.) įsigijo rankraštį už 600 dukatų (didelę sumą tais laikais) – pats monarchas manė, kad knygą parašė Rodžeris Bekonas. Beje, viename pirmųjų puslapių įrašytas Jakobo Horšickio (Rudolfo rūmų gydytojo) vardas – manoma kad iš šio rankų rankraštis pateko pas Čekijos alchemiką Georgui Barešui.

Pirmasis tiksliai žinomas rankraščio turėtojas yra 17 a. pradžioje Prahoje gyvenęs alchemikas Georgas Barešas (Georg Baresch). Sužinojęs, kad jėzuitas Atanasijus Kircheris iš Romos kolegijos paskelbė koptų žodyną ir iššifravo (kaip tada manyta) Egipto hieroglifus, nukopijavo dalį rankraščio ir dukart siuntė A. Kircheriui į Romą, prašydamas padėti jį iššifruoti. Barešo 1639 m. laiškas (atrastas Rene Zandbergen) – ankstyviausias rankraščio paminėjimas.

Lieka neaišku, ar A. Kircheris atsakė į prašymą, tačiau žinoma, kad ketino pirkti rankraštį, tačiau Barešas, matyt, atsisakė parduoti. Po Barešo mirties 1644 m. rankraštis atiteko jo draugui Johannes Marcus Marci, Prahos universiteto rektoriui, kuris, spėjama, jį 1666 m. pasiuntė savo draugui A. Kircheriui.

Tolimesnis rankraščio likimas 200-tus metų nežinomas, tačiau labiausiai tikėtina, kad jis saugotas su kita A. Kircherio korespondencija Romos kolegijos bibliotekoje (dabar Grigaliaus universitete). 1870 m. Viktoro Emanuilo II kariuomenė užėmė Romą ir Popiežiaus valstybę prijungė prie Italijos karalystės. Nauja valdžia nusprendė iš Bažnyčios konfiskuoti nemažą turto dalį, taipogi ir biblioteką. Pagal Xavier Ceccaldi tyrinėjimus, prieš tai didelė knygų dalis buvo skubiai perkelta į fakultetų bibliotekas. Matyt, ir Voiničiaus rankraštis, nes ant jo tebėra Petrus Beckx, to meto universiteto rektoriaus ir jėzuitų ordino vadovo, ekslibris. Bekso biblioteka buvo perkelta į Borghese di Mondragone a Frascati vilą, didelį pastabą šalia Romos, kurį 1866 m. nusipirko jėzuitai.

Spėjimai dėl autoriaus

Vienas jų – jau minėtas R. Bekonas (kaip, matyt, manė ir pats Voiničius); ši versija stipriai veikė dešifravimo pastangas. Tačiau tyrinėtojai gana tvirtai atmeta šią galimybę. Be to, ir M. Marci laiške minimas Rafaelis mirė 1644 m., o sandoris turėjo įvykti iki Rudolfo II atsisakymo 1611 m.

Tačiau spėjimas, kad rankraščio autorius yra R. Bekonas, leido Voiničiui spėti (šią versiją palaiko ir tyrinėtojas Gordon Rugg), kad vienintelis žmogus, galėjęs jį parduoti imperatoriui Rudolfui, - Elžbietos I, kurios bibliotekoje buvo gausus R. Bekono raštų rinkinys, rūmų matematikas ir astrologas Džonas Di (John Dee). Di ir jo scrier (mediumas- pagalbininkas, dvasias kvietęs krištolinio rutulio ar kitų atspindinčių daiktų pagalba) Edvardas Keli (Edward Kelley) kelis metus gyveno Bohemijoje, tikėdamiesi savo paslaugas parduoti imperatoriui. Vienok, Di labai kruopščiai viską žymėjo dienoraščiuose, kuriuose nepaminėjo rankraščio pardavimo. Ir čia įmanoma galimybę, kad rankraštį parašė pats Di, bandydamas jį brangiai "prakišti" kaip, atseit, rašytą R. Bekono.

Di pagalbininkas, alchemikas ir mediumas E. Keli, teigė galįs iškviesti angelus ir su jais ilgai šnekučiuotis. Angelų kalba vadinta Enocho, kuris buvo paimtas į angelų rojų, o vėliau knygoje aprašė, ką matė. Kai kurie tvirtino, kad E. Keli specialiai sukūrė tą kalbą, kad galėtų kvailinti Dž. Di – taigi, jis galėjo sufabrikuoti ir "Bekono" rankraštį.

Iki 1921 m. Voiničiaus padarytoje pirmo puslapio fotostatinėje reprodukcijoje matosi kelios išskydusių dėmių – nutrintų užrašų. Cheminių medžiagų pagalba (Voiničiaus panaudoti jie taip sugadino pergamentą, kad dabar užrašas vos įžiūrimas) ten buvo galima įskaityti vardą "Jacobj a Tepenece" – kas galėtų būti nuoroda į Jakub Horcicky iš Tepeneco (žinomu ir lotynišku vadu Jacobus Sinapius, 1575-1622), buvusiu botanikos žinovu, botanikos sodo prižiūrėtoją, Rudolfo II gydytoją.

Kai kurie sakė, kad jis galėjo būti rankraščio autorius. Tačiau užrašas ant rankraščio neatitinka J. Horšickio rašysenos (kurios yra Jan Hurich atrastuose dokumentuose). Tad labiau tikėtina, kad tas užrašas ant viršelio atsirado vėliau. Kas įdomu, jėzuitų istorinėse knygose vieninteliam Rudolfo II alchemikui ir daktarui, būtent J Horšickio skirtas visas puslapis.

Viena teorijų yra ta, kad M. Marci galėjo suklastoti Barešo laiškus ir rankraštį iš politinių sumetimų. M. Marci buvo už pasaulietinį Prahos universitetą, kuris buvo priverstas rungtis su šv. Klemenso koledžu – galų gale jiedu susijungė 1544 m. Atseit, taip M. Marci sieke sukompromituoti "visažinį" jėzuitą A. Kircherį. Šiandien žinoma, kad tas "visažinis" yra padaręs akivaizdžių suklydimų – ir istorija primena Andreas Muller pokštą, kai šis beprasmį "rankraštį" pasiuntė A. Kircheriui su atžyma, kad jis iš Egipto, ir paprašė jį išversti. Yra nuorodų, kad A. Kircheris jį netrukus "išvertė".

Reikia atkreipti dėmesį, kad apie Georgą Barešą žinome tik iš trijų laiškų A. Kircheriui: vienas siųstas 1639 m. paries Barešo, kiti du – siųsti maždaug po metų M. Marci. Tačiau katalikas M. Marci pats mokėsi pas jėzuitus ir netrukus prieš mirtį 1667 m. jam buvo suteiktas ordino garbės nario vardas.

M. Marci minimas Rafaelis Mnišovskis buvo ir kriptologas, apie 1618 m. sukūręs neįveikiamu laikytą šifrą. Tai leido iškelti hipotezę, kad jis ir buvo rankraščio autorius, - siekdamas pademonstruoti savo šifro efektyvumą. Tiesioginių įrodymų šiai versijai patikrinti nėra.

Vėžio susirgimų tyrinėtojas Leonell Strong buvo ir kriptologas-mėgėjas mano, kad raktas slypi "ypatingoje daugelio abėcėlių dvejetainėje aritmetinių progresijų sistemoje". Atseit, pagal jo iššifravimą, rankraštį parašė 16 a. anglas Anthony Ascham, tarp kurio knygų yra ir "Mažasis augalų vadovas" (1550).

Nick Pelling išvystė versiją, kad rankraštį parašė Antonio Averlino (žinomas ir kaip "Filaretas"), italų renesanso architektas. Atseit, apie 1465 m. jis bandė pasiekti Istanbulą ir užšifravo vieną savo veikalų įvairiomis inžinerinėmis temomis, kad galėtų saugiau perduoti savo žinias otomanų turkams.

H. R. SantaColoma (2007 m. kovo mėn. ""Rennaissance Magazine) atkreipė dėmesį į kai kurių objektų panašumą su pirmaisiais mikroskopais. Šioje srityje daravosi Cornelius Drebbel, kuris vėliau tapo pagrindiniu Rudolfo rūmų alchemiku. Tad rankraštis gali būti C. Drebbel užrašai apiejo stebėjimus ir alcheminius bandymus.

Prescott Currier, JAV karinio laivyno kriptologas, įžvelgė, kad "augalų" skyrius gali būti padalintas į dvi dalis, A ir B, su skirtingomis statistinėmis savybėmis ir tarytum skirtinga rašysena. Jis spėjo, kad rankraštį galėjo rašyti du ar daugiau autorių. Tačiau rašysenos ekspertas nenustatė dviejų rašysenų. Dabar labiau laikomasi nuomonės, kad augalų skyrių rašė tas pats autorius su didele pertrauka rašyme.

Turinys

Atrodytų, kad tai Viduramžių medicinos knyga. Tačiau piešinių detalės išmuša iš vėžių ir sudaro prielaidas įvairioms spėlionėms. Pirma knygos dalis atrodo skirta augalams, tačiau tiksliai galima nustatyti tik Aniukės akys (wild pansy) ir papartį (maiderhait fern). Piešiniai, kurie atrodytų esą "Farmacijos" skyriaus piešinių patikslinimas, papildyti neįtikėtinomis dalimis. Kai kurie augalai atrodo tarsi sukomponuoti: šaknys paimtos iš vieno augalo, lapai iš kito, o žiedai iš trečio. Brumbaugh mano, kad viename piešinių pavaizduota saulėgrąža iš Naujojo pasaulio. Jei tai tikrai taip, tai padėtų patikslinti rankraščio datą.

Išvardijamos kai kurios (toli gražu ne visos) idėjos apie galimą šifravimo būdą.

Versijos

Versija 1: šifras
V. Niuboldas manė, kad tekstas parašytas lotyniškai, o jo raktas yra paskutinio puslapio užrašas "Michiton oladabas multos te tccr portas" – iš kurio išmetus nereikalingus simbolius, o "o" pakeitus "a" gautume "Michi dabas multas portas" (Davei man daug durų). O tos "durys" – dviejų raidžių derinys ivrite, kuriuo užrašyta Kabala. Tačiau britų kriptologas Džonas Menlis įrodė, kad taip jame galima išskaityti ką tik nori. Tačiau šios versijos laikosi ir Anglijos Kilio universiteto prof. Gordonas Ragas, 2004 m. "Cryptologia" žurnale paskelbęs versiją, kad naudotos Kardano grotelės – kortelė su išpjautais langeliais, pro kuriuos matosi užšifruotas tekstas (išrasta italų matematiko Džirolamo Kardano). Tad šifravimui ir dešifravimui reikia turėti tą pačią kortelę.

Paprastus raidžių sukeitimus būtų jau seniai dešifravę, tad dėmesys buvo sutelktas į polialfabetinius šifrus, kuriems priklauso ir Vigenere šifras, Alberti sukurtas apie 1460-uosius.

Versija 2: ne lotynų ("egzotiška") kalba

Ją iškėlė prancūzų kriptologas Žakas Gi (Jacques Guy). kompiuteriu ieškant statistinių dėsningumų (tarp simbolių, žodžių ir jų dalių, derinių) paaiškėjo, kad struktūra labai panaši į kinų ar vietnamiečių kalbas. Tuo labiau, kad yra augalų piešinių, tuo metu augusių tik Kinijoje (pvz., ženšenis). Tačiau joks rytų kalbų filologas nenustatė, kokiu dialektu ji galėjo būti parašyta. 2003 m. lenkas Zbigniew Banasik išsakė spėjimą, kad tekstas – mandžiūrų kalba.

Tuo tarpu Bulgarijos tyrinėtojas Leo Levitovas mano, kad tai iškraipyta flamandų kalba užrašyta specialiai šiam rankraščiui sukurta rašmenų sistema. O rankraštyje rašoma apie katarų "endura" apeigas. Jim Child pasiūlė idėją, kad rankraštis parašytas senovės germanų kalba.

Versija 3: dvi kalbos

Ištyrus rankraštį pro galingą padidinimo stiklą, matosi, kad kiekviena raidė užrašyta dviem ženklais, tarsi uždėtais vienas ant kito. Taigi rankraštyje ne vienas, o du tekstai – skirtingais raštais ir kalbomis. Tai 1921 m. nustatė William Newbold. Taip mano ir Renė Candbergenas, dirbantis Europos kosmoso agentūroje. Taip pat, kruopščiai ištyrus, paaiškėjo, kad daugelis piešinių ir raidžių retušuoti praėjus keliems dešimtmečiams po parašymo. Tad gali būti, kad retušavimas iškraipė dalį teksto. Šią teoriją sukritikavo John Manly.

Kitas spėjimas, kad tekstui šifruoti panaudota steganografija – kai reikiamos raidės užrašomos tam tikrose vietose, pvz., imama tik antroji žodžio raidė. Šią techniką 1499 m. aprašo Johannes Trithemius. Išvystytas spėjimas, kad šifravimui naudotas tik simbolių dalys ir teksto vidinės struktūros.

Versija 4: Vizualusis šifras

James Finn 2004 m. "Pandoros viltyje" išsakė prielaidą, kad tai vizualiai užšifruotas tekstas ivrito rašmenimis. Kai rankraščio raidės buvo transkribuotos naudojant EVA abėcėlę, daugelis žodžių atrodo tarsi būtų hebrajų kalba. Pvz., AIN yra "akis", o taip pat rankraštyje sutinkamos ir iškraipytos žodžio versijos "aiin" ar "aiiin".

Versija 5: Voiničiaus klastotė

Prie šios versijos vis labiau linksta ir R. Candbergenas. Pavyzdžiui, pats Voiničius. O gal jį parašė psichiškai sergantis asmuo tuo nenorėdamas nieko apgauti. Arba alchemikai specialiai sukūrė "neperskaitomą" tekstą, kad pelningai (600 dukatų visgi apie 3,5 kg aukso) parduotų Rudolfui II, kurio silpnoji vieta buvo okultizmas.

Tačiau tokias galimybes atmeta teksto atitikimas Cipfo dėsniui. Dar praeito šimtmečio viduryje Harvardo un-to prof. Džordžas Cipfas išvedė žodžių pasikartojimo bet kurioje kalboje mažėjimo tvarka universalią formulę. Ir "Voiničiaus rankraštis" atitinka ją – tad tai ne išgalvotų raidžių maišalynė, o tikra informacija (tik užšifruota). Taip pat šios versijos nepatvirtina Barešo laiško tyrinėjimai. Be to, nei Voiničius, nei jo žmona nesistengė rankraščio parduoti (ir taip pasipelnyti iš klastotės).

Poveikis populiariajai kultūrai

• Colin Wilson apsakyme "Loigoro sugrįžimas" sakoma, kad Voiničiaus rankraštis yra neužbaigtas Hovardo Laukrafto "Nekronomikonas";
• Haris Veda apsakyme "Korsaras" pateikia fantastinį Voiničiaus rankraščio atsiradimo variantą;
• Voiničiaus rankraščio stiliumi sukurtas "Codex Seraphinianus";
• Kompozitorius Hanspeter Kyburz parašė muzikinę pjesę, paremtą Voiničiaus rankraščiu, "suprastu" kaip muzikinė partitūra;
• Į Voiničiaus rankraščio panašius piešinius ir šriftą galima matyti filme "Indiana Džonsas ir paskutinis kryžiaus žygis";
• Valerio Evangelisti "Il Romanzo Di Nostradamus" pateikia rankraštį kaip juodosios magijos adeptų, su kuriais visą gyvenimą varžėsi Nostradamas, kūrinį;
• Kvesto stiliaus kompiuteriniame žaidime "Sulaužytas kalavijas 3: Miegantis drakonas" Voiničiaus rankraštį iššifruoja hakeris, kurį vėliau nužudo naujieji tamplieriai, nes rankraštyje yra informacija apie vietas, turinčias "geomantinę energiją".

Papildomi skaitiniai

1. M. d'Imperio. The Voynich Manuscript: An Elegant Enigma, 1978
2. R. S. Brumbaugh. The Most Mysterious Manuscript: The Voynich 'Roger Bacon' Cipher Manuscript, 1978
3. G. Kennedy, R. Churchill. Voynich Manuscript, 2004

Papildomai skaitykite:
Festo diskas
Nežemiečių mokslas
Rozenkreiceriai ir alchemija
Tibeto 'Mirusiųjų knyga'
Paslaptingi Dropa diskai
Didžiausias pasaulyje piešinys
Rozenkreicerių gnostinę simbolika
Joseph Smith okultiniai ryšiai
Paranoja skverbiasi giliai
Pokalbis apie Aštuonis ir Devynis
Paslaptingieji javų ratai
Požeminė egiptiečių buveinė
Pranašas Nostradamas
Druidiški pasivertimai
Ką nutyli būgnai?
10 keistų radinių
Frenologija

Maloniai pasitiksime žinias apie bet kokius Jūsų pastebėtus sunkiai paaiškinamus reiškinius. Juos prašome siųsti el.paštu: san-taka@lithuanian.net arba pateikti šiame puslapyje.

UFO sightings and other phenomenas in/under Lithuanian sky. Please inform us about everything you noticed and find unexplainable in the night sky or even during your night dreams, or in the other fields of life. Review of our site in English

Pagrindinis NSO puslapis
Vartiklio naujienų puslapis
Karštų naujienų puslapis
Global Lithuanian Net