|
Global Lithuanian Net: san-taka station: |
|
Butelio kaklelis gyvybei pagal Gajos hipotezę
Šiame puslapyje bandoma paaiškinti Fermi paradoksą (t.y., kodėl neaptinkame
nežemiškų civilizacijų, kai jų, tarytum, turėtų būti apstu). Čia pristatomi vadinamosios Gajos hipotezės argumentai. Pagal ją, didžioji
dalis atsiradusios gyvybės galimai žūsta dar ankstyvoje vystymosi stadijoje.
Nematome ženklų (bent kol kas), kad mūsų galaktiką būtų kolonizavusi labai išsivysčiusi civilizacija.
O ir archeologinių kasinėjimų metu neatkasta nei svetimų erdvėlaivių, nei neįtikėtinų nežemiškų artefaktų (kai kurie
spekuliuoja, kad artefaktų rasta (skaitykite pvz., >>>>>), tik jų nepripažįsta
oficialus mokslas), kurie rodytų, Žemė buvo lankoma.
Kad tai paaiškintų, R. Hansonas1) 1998 m. įvedė Didžiojo filtro koncepciją, apibūdindamas galimus butelio kaklelius
kelyje nuo molekulinės chemijos į gyvybė, nuo gyvybės į protingą gyvybę ir nuo protingos gyvybės į galaktinio masto kolonizaciją (tai yra pasiekiant
aukščiausią lygį pagal Kardaševo skalę). N. Bostromas
Įprastai laikoma, kad bombardavimo sumažėjimas maždaug prieš 4,5-3,8 mlrd. m. Žemę padarė palankesne gyvybei atsirasti
ir išlikti. Tačiau pagal GBK ankstyvoji gyvybė ne vien pasyvus keleivis, bet ir patirianti stiprų atrankos spaudimą
aktyviai keisti ir pritaikyti savo aplinką, kad nemažai prisidėjo prie atsiradusios gyvybės išlikimo.
Tai pabrėžia svarbų skirtumą tarp fizikos dėsniais pagrįstų tinkamumo gyventi įvertinimų ir labiau nenuspėjamų biologinės
evoliucijos modelių labai nestabilioje jaunų Žemės grupės planetų paviršiaus aplinkoje. Taigi, jei ir yra kas nors ypatingo Žemėje, kas leido
čia išlikti gyvybei, tai gali būti mažiau susiję su mažėjančiu bombardavimu hadėjaus eone,
ypatingais cheminiais junginiais, energijos šaltiniais ar net retu sutapimu. Be sparčios adaptacijos ankstyvas išnykimas
būtų dažniausias planetinės gyvybės likimas. Be jos apgyvendintos į Žemę panašios planetos būtų retos, net jei pats gyvybės atsiradimas būtų dažnas.
Kas gali trukdyti atsirasti gyvybei?
Saulė niekuo neišsiskiria iš kitų žvaigždžių ir tokių žvaigždžių gausu. Tad žvaigždė neturėtų būti gyvybės atsiradimo tikimybę mažinančia
priežastimi. Taip pat atrodo, kad uolinės planetos gyvybės zonose yra dažnos, ką patvirtina
stebėjimai,o taip pat teoriniai ir simuliaciniai modeliai, kuriuose dujomis turtingi protoplanetiniai diskai vystosi į dulkių
diskus, kuriuose susidaro planetesimalai ir vyksta augimas į planetų embrionus, jiems diferencijuojantis į geležies
ir nikelio turtingus branduolius, silikatines mantijas ir plutas, kuriose vyrauja nesuderinami litofilai.
Tad šiuo požiūriu čia neturėtų būti butelio kaklelio.
Gyvybę Žemėje sudaro vandenilis, deguonis, anglis, azotas, siera ir fosforas (HOCNSP), kurie yra vieni gausiausių
elementų Visatoje taigi ir molekuliniai gyvybės komponentai iš jų yra dažni. Vanduo (H2O) yra pirmojo
ir antrojo pagal gausumą elementų derinys, todėl jis turėtų būti dažnas uolėtųjų planetų elementas.
Dabartinė gyvybė sausumoje sudaryta iš monomerų, tokių kaip aminorūgštys, riebalų rūgštys, cukrūs ir azoto bazės.
Aminorūgštys jungiasi tarpusavyje ir sudaro baltymus; riebalų rūgštys jungiasi tarpusavyje ir sudaro lipidus; cukrūs
jungiasi tarpusavyje ir sudaro angliavandenius; o azoto bazės jungiasi su cukrumi ir fosfatu ir sudaro nukleotidų
monomerus, kurie jungiasi tarpusavyje ir sudaro RNR/DNR. Taigi, gyvybė Žemėje atsirado, kai prieinami monomerai susijungė ir sudarė polimerus.
Aminorūgštys ir kiti organiniai monomerai krenta iš dangaus su anglies chondritais
(bet yra ir suabejojimų tuo). Neturime pagrindo manyti, kad šių monomerų prieinamumas
kažkaip būdingas tik Žemei ar Saulės sistemai. Tokių organinių medžiagų srautas buvo ypač didelis per Žemės gyvavimo pirmąjį milijoną metų.
Anglies chondrituose randamų organinių junginių įvairovė ir ankstyvųjų gausių
meteoritinių bombardavimų tikėtinas universalumas rodo, kad kitos planetų sistemos taip pat turėtų būti aprūpintos organiniais ingredientais ir būti
palankios prebiotinių molekulių sintezei. Tad ir čia neturėtų būti butelio kaklelio.
Gyvybė turi kažką veikti, kad užsitikrintų egzistavimą, kuris priklauso nuo energijos išgavimo iš aplinkos,
kuri nėra termodinaminės pusiausvyros būsenoje: redokso (oksidacijos-redukcijos) reakcijų katalizavimu arba fotonų absorbcija.
Visų uolinių planetų vidus tankesnis ir karštesnis nei jų paviršiai, taigi, terminiai gradientai, tankio gradientai
ir jų skatinami skysčių srautai sukuria redokso potencialus, kuriuos galima išnaudoti energijos gavimui.
Tad ir čia neturėtų būti butelio kaklelio.
Nesant aptartų butelio kaklelių, išlieka vienintelis veiksnys, galintis sutrukdyti gyvybės
atsiradimui tai receptas (būdas). Nors mes dar tiksliai nežinome prebiotinės chemijos ir geocheminės aplinkos,
būtinos gyvybei atsirasti, ypatybių, daugelis mokslininkų pritaria nuomonei, kad gyvybė labai tikėtinai atsiras Žemės
tipo planetose. Pvz., Č. Darvinas dar 1871 m. spėjo, kad aplinka, sudedamosios dalys ir energijos šaltiniai, reikalingi
gyvybei atsirasti, gali būti paplitę: mažame šiltame tvenkinyje su visokiomis amoniako ir fosforo druskomis, šviesa,
šiluma, elektra, kad chemiškai susiformavo baltyminis junginys, pasirengęs dar sudėtingesniems pokyčiams.
C. de Duve (1995) yra naujesnis požiūrio, kad gyvybės atsiradimas yra kosminis imperatyvas,
šalininkas: Gyvybė yra arba atkartojimas, beveik įprasta materijos apraiška esant tam tikroms sąlygoms, arba stebuklas. Per
daug žingsnių, kad būtų galima tarti esant kažką tarp jų. Tarp šios išvados ir biologų nesugebėjimo dirbtinai sukurti gyvybę, nepaisant prieigos prie daugybės ingredientų,
aplinkos sąlygų ir energijos šaltinių, yra tam tikra įtampa, kurios paaiškinimai gali būti: 1) dėl painaus būdo recepto,
kurio reikalavimai natūraliai patenkinami tik retais atvejais; 2) mes tiesiog nesame tokie išradingi kaip gamta.
Taigi, atsiradimo kliūtis vis dar yra tikėtina. Tačiau ji vis labiau mąžta mums daugiau sužinant apie protobiotinę
molekulinę evoliuciją. Ir tai motyvuoja ieškoti alternatyvių paaiškinimų, kodėl neaptinkame gyvybės Visatoje ir BGK yra viena iš tokių alternatyvų.
Vėlyvaisiais Žemės akrecijos etapais (maždaug prieš 4,5-4,0 mlrd m.) šalto
šiaurinio ledo pragaro epizodus pertraukdavo trumpi karšto pragaro su magmos vandenynais periodai. Dažni, stambūs, atsitiktiniai
smūgiai lėmė labai svyruojančią, nestabilią temperatūrą. Didžiausi smūgiai buvo tokie dideli, kad bet kokia gyvybė,
atsiradusi pereinamaisiais gyvybei palankiais laikotarpiais, tikriausiai atsidurdavo ties išnykimo riba (tai vadinama
impulsine gyvybės frustacija). Per tą laiką Žemės bombardavimas sumažėjo daugiau nei 13 laipsnių. Lėtėjant planetų
akrecijai, sumažėjo smūgio greitis ir didžiausių trenkiančių objektų dydis. Tada palankesnėmis tapo ir sąlygos gyvybei.
Tačiau temperatūros kilimas nuo trankymų tikriausiai padarė smarkų spaudimą ankstyvosioms gyvybės formoms, priverčiant vystytis giliavandenėje aplinkoje.
Neturime pagrindo manyti, kad šie procesai būdingi tik Žemei ar mūsų Saulės sistemai. Mažėjant bombardavimo dažniui,
uolėtos planetos vėsta ir gali sukurti, bent jau laikinai, gyvenamąją aplinką, kurioje gyvybė gali atsirasti iš pirmykščių
sriubų, hidroterminių versmių ar bet kurių kitų galimų kandidatų. Bet abejotina, ar gyvybė visad išlieka po tokio atsiradimo.
Taigi, panašu, kad intensyvaus bombardavimo, pažeidžiamos evoliucijos ir terminio nestabilumo derinys beveik visada
sukelia pavojų, kad bus sunaikinta besiformuojanti gyvybė, jai dar nespėjus pakankamai išsivystyti.
Išimtiniu atveju Žemėje pavyko to išvengti.
Skystam vandeniui išsilaikyti planetos paviršiuje nėra lengva. Pradinis vandens kiekis ir laikas, per kurį skystas vanduo prarandamas
į kosmosą dėl šiltnamio efekto arba užšąla yra menkai įvertinti, tačiau buvo atliktos
tikėtinos prognozės ateičiai. Žemėje vandens garų skaidymasis dėl ultravioletinės (UV) spinduliuotės viršutinėje atmosferoje
tebevyksta ir galiausiai (maždaug po 1-2 mlrd. m.) vanduo bus prarastas iš bioapvalkalo ir sukels gyvybės išnykimą
Žemėje. Venera jau prarado didžiąją dalį turėto H2O; Marsas
prarado apie 85% pradinio vandens kiekio, o likusi dalis užšalo.
Biotinius mechanizmus, kaip buvo pasiektas vandens užsilikimas Žemėje, GBK kontekste 2010 m. aptarė S. Hardingas2)
ir L. Margulis. Ankstyva į Žemę panašių planetų aplink M klasės žvaigždes devolatilizacijos fazė dėl ilgo prieš pagrindinę
seką trunkančio didelio ekstremalaus UV srauto periodo (virš vandens disociacijos energijos, apie 5 eV) tam tikru
mastu galėtų būti taikoma ir į Žemę panašioms planetoms aplink masyvesnes žvaigždes.
Vėlyvosios uolinių planetų formavimosi fazės metu Visatoje nusėdusio arba išgaravusio vandens (ir apskritai lakiųjų
medžiagų) kiekis labai kinta ir gali sukurti dykumų pasaulius, vandenynų pasaulius ir tikriausiai viską, kas gali
būti tarp jų. Abiotinių lakiųjų medžiagų evoliucija bus greita, stochastinė ir priklausys nuo didžiausių smūginių
objektų laiko, masės, lakiųjų medžiagų kiekio ir smūgio parametrų bei jų sukeltų grįžtamųjų ryšių.
Galbūt, abiotinės gyvybei tinkamos zonos pradžioje (ir laikinai) susidaro drėgnose planetose, besirandančiose plačiame
orbitų spindulių diapazone (nuo 0,5 iki 2 a.v.) dėl jų paviršių terminio nestabilumo. Dėl labai skirtingos nestabilios
temperatūros per pirmuosius pusės milijardo metų po susidarymo gali susidaryti laikinos abiotinės gyvybei tinkamos
zonos. Yra du būdai paveikti planetos paviršiaus temperatūrą: keičiantis albedui arba keičiantis šiltnamio efektą
sukeliančių dujų kiekiui atmosferoje. Uolinių planetų atmosferų lakiųjų medžiagų (H2O, CO2,
CH4) kiekis ir fazės kontroliuoja ir albedą, ir šiltnamio efektą. Albedas ir šiltnamio efektą sukeliantis
atšilimas savo ruožtu kontroliuoja lakiųjų medžiagų kiekį ir fazes. Stiprūs teigiamo grįžtamojo ryšio ciklai gali
sukelti nevaldomą šiltnamio efektą (temperatūra per aukšta gyvybei) su nevaldomu atmosferos praradimu (vandenilio
netekimas, taigi ir vandens netekimas) arba nevaldomą apledėjimą (temperatūros ir (arba) vandens aktyvumo sumažėjimą
iki gyvybei nepalankaus lygio).
Pradiniame nepertraukiamų gyvybinių zonų 1979 m. įvertinime M. Hartas3)
atsižvelgė į nekontroliuojamus šiltnamio efektą ir apledėjimo grįžtamąjį ryšį, tačiau savo modeliuose neatsižvelgė į neigiamą silikatų dūlėjimo
grįžtamąjį ryšį. Gauta 0,951,01 a.v. zona buvo tokio siauro pločio, kad jis rašė: Todėl atrodo, kad mūsų galaktikoje tikriausiai
yra mažiau planetų, tinkamų išsivysčiusių civilizacijų evoliucijai, nei manyta anksčiau.
Kadangi nuo temperatūros priklausomas karbonato-silikato ciklas suteikia neigiamą grįžtamąjį ryšį, jis galėjo būti
atsakingas už ilgalaikį Žemės paviršiaus temperatūros stabilizavimą. Esant pakankamai sparčiam silikatų dūlėjimo
greičiui, net ir negyva planeta galėtų išlikti tinkama gyventi. Tačiau kadangi nuo temperatūros priklausomam silikatiniam
dūlėjimui reikalingas silikatinių uolienų (granitinių arba bazaltinių) požeminis dūlėjimas, silikatų dūlėjimo neigiamo
grįžtamojo ryšio dydis yra daugmaž proporcingas požeminės žemyninės plutos kiekiui. Per pirmuosius milijardus Žemės istorijos metų Žemės paviršiaus dalis,
kurioje būtų buvusi įmanoma požeminė erozija, galėjo būti itin maža. N. Flamentas4) ir kt. 2008 m. sumodeliavo požeminį
dūlėjimą kaip laiko funkciją ir apskaičiavo, kad vėlyvajame archėjaus periode
(maždaug prieš 2,5 mlrd. m.) 2-3% Žemės paviršiaus sudarė požeminiai kontinentai.
Tokia siaura gyvybinė zona gali paaiškinti
Fermi paradoksą. Naujesniuose darbuose jau atsižvelgta į stabilizuojančią
neigiamo grįžtamojo ryšio kilpą, susijusią su CO2 recirkuliacija dėl tektoninių plokščių. J. Walker'is5)
ir kt. (1981) pasiūlė šiltnamio efektą sukeliančiomis dujomis pagrįstą neigiamo grįžtamojo ryšio procesą, naudojant
karbonato-silikato ciklą per silikatų dūlėjimo mechanizmą. Didėjant paviršiaus temperatūrai, padidėja silikatų dūlėjimo
greitis, išlaisvinant daugiau Ca2+ ir kitų katijonų, kurie jungiasi su CO2 (per vandeninį bikarbonatą
HCO3-) ir sudaro netirpius karbonatus. Taigi, kylant temperatūrai, sugeriama daugiau atmosferos
CO2 ir temperatūra mažėja. Šis abiotinis neigiamas grįžtamasis ryšys daugiausia lemia išorinio gyvybinės
zonos krašto perkėlimą nuo 1,01 a.v. iki didesnių 1,5-1,7 a.v. verčių.
Plona žemyninė pluta buvo didžiąja dalimi panirusi. Taigi tikėtina, kad ankstyvojoje Žemės istorijoje neigiamas karbonato-silikato
ciklo grįžtamasis ryšys galėjo neveikti arba bent jau būti gerokai mažiau efektyvus nei šiandien. Tai paneigia pagrindinį
neigiamo grįžtamojo ryšio mechanizmą, siūlomą stabilizuoti paviršiaus temperatūrą drėgnose uolėtose planetose pirmojo
milijardo metais, kai jose labiausiai tikėtinas nekontroliuojamas šiltnamio efektas arba nekontroliuojamas apledėjimas
dėl didelių pirmykščių šiltnamio efektą sukeliančių dujų atsargų, didesnio bombardavimo greičio ir didesnio vulkanizmo.
Tad nesant šio abiotinio grįžtamojo ryšio ciklo, kuris pratęstų išorinį gyvybinės zonos kraštą,
labiau tikėtina tampa daug siauresnė Harto tipo zona.
Kitas abiotinis neigiamas grįžtamasis ryšys į paviršiaus temperatūrą yra susijęs su žemais debesimis, kurie labiau
didina albedą ir mažina paviršiaus temperatūrą, nei prisideda prie paviršiaus temperatūros kilimo dėl su debesimis
susijusio šiltnamio efekto. Tai problemiška, nes didėjant garavimui susidaro ir daugiau žemo aukščio debesų, kurie
dėl didesnio albedo gali atvėsinti Žemę, ir daugiau aukštų debesų, kurie gali turėti stipresnį šiltnamio efektą nei
albedo efektas ir tokiu būdu padidinti paviršiaus temperatūrą. Dėl šios priežasties debesų poveikis dažnai laikomas
didžiausiu neapibrėžtumo šaltiniu pasauliniuose klimato modeliuose.
Taigi, greičiausiai, abiotiniai stabilizuojantys grįžtamieji ryšiai ankstyvojoje Žemėje tikriausiai buvo nereikšmingi.
Jų nebuvimo atveju sunku suprasti, kaip būtų buvęs išlaikytas tinkamumas gyventi. Be reikšmingos abiotinės stabilizacijos,
tikėtina, kad pagrindiniu išlikimo veiksniu tampa tendencija evoliucionuoti tolstant nuo tinkamiausios gyventi aplinkos
(t.y. giliai vandenyje), o abiotiniai gyvenamosios zonos skaičiavimai gali būti klaidinantys.
Paprastai daroma prielaida, kad gyvybinę zoną
apibūdina abiotiniai fizikiniai parametrai: žvaigždės masė ir šviesis, planetos masė ir atmosferos šiltnamio efektą sukeliančių dujų sudėtis,
paviršiaus albedas ir kartais debesys. Visai neseniai į fizinių parametrų sąrašą buvo įtraukta planetos sukimasis, orbitos ekscentricitetas,
įstrižainė ir pradinis vandens kiekis. Bet gal šie abiotiniai parametrai gali tik laikinai sukurti sąlygas gyvybei
atsirasti, tačiau negali jų palaikyti vėliau. Ankstyvajam intensyviam bombardavimui slūgstant, stiprus atrankos spaudimas
gyvybei pradeda reguliuoti, kontroliuoti ir net dominuoti mechanizmams, kurie sukuria arba palaiko temperatūrą ir
slėgį planetos paviršiuje, leidžiantį atsirasti skystam vandeniui. Jei taip, tuomet biologija (o ne fizika
ar chemija) gali atlikti svarbiausią vaidmenį palaikant tinkamumą gyvybei.
Be abiotinių aplinkos pokyčių (dėl bombardavimo ir devolatilizacijos), gali vykti ilga kova, kuri prasideda anksti
tarp gyvybės ir aplinkos, tapusios netinkama gyventi. Padėti gali grįžtamasis ryšys. Jei planetoje prasideda gyvybė,
yra daug būdų, kaip ji gali reguliuoti mechanizmus, kurie sukuria arba palaiko skystam vandeniui reikalingą temperatūrą
ir slėgį. Kad būtų išlaikytas tinkamumas gyventi, gyvybė galėtų sumažinti teigiamus nekontroliuojamus grįžtamojo
ryšio ciklus ir sustiprinti neigiamus grįžtamojo ryšio ciklus. Žemėje gyvybė pradėjo moduliuoti atmosferos šiltnamio
efektą sukeliančių dujų sudėtį, kai tik gyvybė plačiai paplito.
Gajos hipotezės taikymą ekologijoje apžvelgė
A. Free6) ir N. Bartonas7) (2007). Jie teigė, kad atranka, siekiant globalaus stabilumo,
yra neįtikinanti. Tačiau jie apibrėžė tikėtiną homeostatinį Gajos modelį: planeta su tinkamomis pradinėmis
gyvybės sąlygomis greičiausiai sukurs biosferą, kurios gyvavimo trukmė (dėl gyvybės ir aplinkos grįžtamojo ryšio) bus pailginta,
o ne sutrumpinta
Gyvybės ir aplinkos sąveikų tinklas, daugiausia priklausantis nuo evoliucionavusių požymių šalutinio poveikio,
lemia globalų stabilumą. Taigi, kad dauguma uolėtųjų gyvybinėje zonoje planetų išliktų
tinkamos gyventi, jos tikriausiai turi būti apgyvendintos: gyvenamumas priklauso nuo apgyvendintų planetų, o gyvybinės zonos plotį sunku apibūdinti.
Jei Veneroje ar Marse pavyks rasti gerai išsilaikiusių,
maždaug 3,8-4,3 mlrd. m. senumo uolienų, galbūt galėsime nustatyti biotinių veiksmų sukeltas izotopines anomalijas, analogiškai tam,
kaip 12C/13C proporcijos buvo naudojamos ankstyviausios
gyvybės egzistavimui Isua (Grenlandijoje; žr. >>>>>),
nustatyti. Tik bus sunku nustatyti, ar ji išsivystė nepriklausomai nuo gyvybės Žemėje. Jei rasime įrodymų apie išlikusią gyvybę Marse
ar Veneroje, kurios kilmė buvo nepriklausanti nuo gyvybės Žemėje, tai būtų įrodymas, paneigiantis tiek Gajos butelio
kaklelio (GBK), tiek gyvyb4s atsiradimo butelio kaklelio hipotezes.
Skystas vanduo planetos paviršiuje (ypač senose planetose) būtų ne tik būtina gyvybės sąlyga, bet ir biologinis parašas.
Skysto vandens buvimas planetos paviršiuje gali būti geresnis biologinis parašas nei deguonies buvimas. Taigi,
egzoplanetinių paviršiaus temperatūrų, suderinamų su skystu vandeniu, matavimas galėtų būti svarbi būsimų nežemiškos
gyvybės paieškų dalis. Nuotolinis atmosferos cheminės pusiausvyros nustatymas netrukus gali išsivystyti į brandų
nuotolinio biologinio aptikimo mokslą.
GBK prognozuoja, kad didžioji dauguma senų Žemės tipo planetų atmosferų bus cheminės pusiausvyros, nes jos negyvenamos.
Todėl cheminėje pusiausvyroje, nes jose nėra gyvybės. Jose gyvyb4 bus reta, išskyrus jaunas (apie 2 mlrd. m. amžiaus) Žemės tipo planetas.
C. Cockellas8) (2014) visas Visatos aplinkas suskirstė į tris tipus: 1) netinkamas gyvybei; 2) tinkamas gyvybei,
bet be gyvybės; 3) gyvenamas. GBK prognozė teigia, kad 2) ir 3) yra retos. Tai nepalanku būsimoms kolonizacijos pastangoms,
nes negyvenamos, bet gyventi tinkamos planetos yra etiškai patraukliausios vietos autochtoninės gyvybės nereikėtų išstumti.
Mūsų gyvybės už Žemės ribų paieškas gali sužlugdyti trumpas laikotarpis, per kurį planetos išlieka apgyvendintos.
Jei radijo teleskopų sukūrimas užtrunka kelis milijardus metų, tai GBK užtikrina, kad didžioji dauguma gyvybės Visatoje
yra arba jauna ir mikrobinė, arba išnykusi. Todėl GBK modelis atitinka dabartinius SETI rezultatus ir gali padėti
išspręsti Fermi paradoksą.
Vis tik GBK yra vertinama prieštaringai. Jis ne visad būtinas, pvz., jei požeminės
žemyninės plutos įverčiai yra gerokai per maži ir gausi požeminė pluta buvo anksčiau nei prieš 3,8 mlrd. m., tuomet abiotinis neigiamas
grįžtamasis ryšys, pagrįstas karbonato-silikato ciklu, galėjo stabilizuoti paviršiaus temperatūrą jau labai ankstyvoje Žemės
istorijoje. Be to, gali gali būti, kad ankstyvieji stiprūs smūgiai beveik visada sunaikina gyvybę planetose ir,
galbūt, Žemei pasisekė, kad jai teko santykinai mažai smūgių. Tokiu atveju, T. Tyrrello9) laimingoji Gaja ir antropinis
principas geriau paaiškina Žemės tinkamumą gyventi nei tikėtina Gaja. Papildomos nuorodos:
1) Robinas Hansonas (Robin Dale Hanson, g.1959 m.) - amerikiečių ekonomistas ir autorius, George Masono un-to profesorius. Žinomas darbais apie prognozių rinkas ir signalizavimą, dalyvavo DARPA FutureMAP projekte. Įvedė rinkos matavimo taisykles (LMSR). Pasiūlė Didžiojo Filtro hipotezę, aiškinančią, kad neleidžia negyvai materijai pasiekti pažangios civilizacijos lygį. Propaguoja krioniką (kūnų išsaugojimą užšaldant). Buvo kritikuojamas už rašinius, liečiančius seksą ir moteris. Išleido knygas Em amžius (2016) apie ateities pasaulį, kuriame išmoksta žmones kopijuoti į kompiuterius (sukuriant emus emuliuotus žmones), kai šių kiekis smarkiai viršijo tikrų žmonių kiekį; Dramblys smegenyse (2018), kurioje nagrinėjama saviapgaulė ir nuslėpti žmogaus elgesio motyvai, ir kt. 2) Stefanas Hardingas (Stephan Harding, 1953-2024) britų zoologas ir ekologas, didžiausią dėmesį skirdamas holizmui ir Gajos hipotezei. Kartu su Dž. Lavloku kūrė modelį, leidžiantį generuoti grįžtamąjį ryšį tarp organizmų ir aplinkos. Pažymėtina jo knyga Gajos alchemija: Mokslo, psichės ir sielos suvienijimas (2022). 3) Maiklas Hartas (Michael H. Hart, g. 1932 m.) - žydų kilmės amerikiečių biografas, astrofizikas, istorinės tematikos knygų autorius. Dalyvavo JAV kare Korėjoje, vėliau studijavo matematiką, astrofiziką. Populiariausia jo knyga - 100 įtakingiausių asmenybių pasaulio istorijoje (1978). 1975 m. išleido knygą, skirtą Fermi paradokso analizei. Jis pasisako už išskirtinės Žemės vietos hipotezę ir labai siaurą gyvybinę zoną, kurią grindžia knygoje Nežemiečiai: kur jie? (1995, redaguota kartu su kitais). Priklauso baltųjų pranašumo judėjimui. 4) Nikola Flamanas (Nicolas Flament) - prancūzų kilmės australų geologas, Wollongongo un-to profesorius, pagrindinį dėmesį skiriantis geodinamikai ir geofizikai. Domisi ilgalaike Žemės topografijos evoliucija ir jos įtaka Žemės paviršiui. Nustatė jūros lygio kaitą per paskutinius 550 mln. m., tiria giliai po paviršiuje esančius gumulus (blobs), mantijos judėjimus po Australija. 5) Džeimsas Volkeris (James Callan Gray Wessel Walker, 1939-2022) PAR kilmės geofizikas ir planetologas, žinomas indėliu tiriant Žemės atmosferos, vandenynų cheminės sudėties evoliuciją ir gyvybės atsiradimo klausimus. 1981 m. su kitais pasiūlė (Walker-Hays-Kasting) neigiamo grįžtamojo ryšio mechanizmą tarp CO2 ir silikatų dūlėjimo, paaiškinantį kaip stabilizuojasi Žemės paviršiaus temperatūra. Prisidėjo rengiant 1974 m. radijo signalą į Messier 13 kamuolinį spiečių (žr. >>>>>). Paskelbė Atmosferos evoliucija (1977) ir daug publikavo apie geochemininius ciklus, įskaitant deguonies ciklą ir ankstyvąją Žemės istoriją. 6) Endriu Fry (Andrew Free) - anglų mikrobiologas ir Edinburgo un-to. Jo darbai jungia mikrobiologinę ekologiją su taikomosiomis biotechologijomis, tiriant, kaip galima panaudoti mikroorganizmus realaus pasaulio iššūkiams. Jis tiria, kaip sudėtingos mikrobų kolonijos prisitaiko prie atšiaurių aplinkos pokyčių. Jis žinomas teoriniu Kolbos modeliu, kuris simuliuoja mikrobų kolonijas skystose aplinkose. Bendradarbiauja su komercinėmis kompanijomis dėl ciano (melsva)bakterijų (mėlynžalių dumblių) auginimo natūraliems dažams. Analizuoja žinduolių žarnyno mikrobiotą siekiant medicininių taikymų. Skelbia straipsniu sir apie evoliucinės ekologijos sankirtą su Gajos hipoteze įvertinat sistemos lygio organizmų efektus Žemės terpėje. 7) Nikas Bartonas (Nicholas Hamilton Barton, g. 1955 m.) - britų biologas evoliucionistas. 1990 m. persikėlė dirbti į Edinburgo un-tą (profesorius nuo 1994 m.), o 2008 m. į Austriją. Geriausiai žinomas darbais hibridinėje zonoje, dažnai tyrimuose panaudojant Bombina bombina rupūžę, bei išplečiant matematinius metodus genetikos tyrimuose. Jo tiriami klausimai apima epistazės vaidmenį, sekso evoliuciją, rūšių atsiskyrimą ir adaptacijos spartą. Kartu su kitais parengė vadovėlį Evoliucija (2007). 8) Čarlzas Kokelas (Charles Cockell, g. 1967 m.) - britų astrobiologas, Edinburgo un-to Fizikos ir astronomijos mokyklos profesorius. Jo moksliniai interesai sutelkti į astrobiologiją, geomikrobiologiją ir gyvybę ekstremaliomis sąlygomis. Jis paskelbė nemažai knygų ir straipsnių iš tų sričių, o taip pat ir iš kosmoso įsisavinimo; pvz., jis vadovauja Boreas projektui, projektuojančiam tyrimų stotį Marso šiaurės poliuje. 2011 m. įsteigė JK astrobiologijos centrą. Taip pat nagrinėja socialinius, politinius ir filosofinius kosmoso kolonizavimo klausimus, ypač sąryšyje su laisve. Dalyvavo keliose ekspedicijose (pvz., gaudė kandis virš miško Sumatroje). 9) Tobis Tirelis (Toby Tyrrell, g. 1965 m.) - britų okeonografas, Žemės mokslų atstovas, Southamptono un-to profesorius. Jo pagrindinė specializacija yra jūrų aplinkos, jų biocheminiai ciklai ir rūgštėjimas. Knygoje Apie Gają: Ryšio tarp gyvybės ir Žemės kritinis įvertinimas (2013) kritikuoja Dž. Lavloko Gajos hipotezę, kad jinai nepagrįsta mokslu ir klaidingai perteikia Žemės funkcionavimą. Per 25 m. sukūrė per 10 kompiuterinių modelių apimančių neuromokslų, planktono ekologijos, jūrų fizikos ir planetos tinkamumo gyvybei modelius. Jo modeliavimas įrodė, kad atsitiktinumas ir tik sėkmė vaidino lemiamą vaidmenį ilgalaikiam Žemės tinkamumui gyventi ir kad dauguma visatoje atrastų Žemių dvynių egzoplanetų greičiausiai yra netinkamos gyventi dėl daugybės nesėkmingų įvykių per geologinius laikotarpius. Papildomai skaitykite:
|