Global Lithuanian Net:    san-taka station:
Butelio kaklelis gyvybei pagal Gajos hipotezę  

Šiame puslapyje bandoma paaiškinti Fermi paradoksą (t.y., kodėl neaptinkame nežemiškų civilizacijų, kai jų, tarytum, turėtų būti apstu). Čia pristatomi vadinamosios Gajos hipotezės argumentai. Pagal ją, didžioji dalis atsiradusios gyvybės galimai žūsta dar ankstyvoje vystymosi stadijoje.

Nematome ženklų (bent kol kas), kad mūsų galaktiką būtų kolonizavusi labai išsivysčiusi civilizacija. O ir archeologinių kasinėjimų metu neatkasta nei svetimų erdvėlaivių, nei neįtikėtinų nežemiškų artefaktų (kai kurie spekuliuoja, kad artefaktų rasta (skaitykite pvz., >>>>>), tik jų nepripažįsta oficialus mokslas), kurie rodytų, Žemė buvo lankoma.

Kad tai paaiškintų, R. Hanson’as1) 1998 m. įvedė Didžiojo filtro koncepciją, apibūdindamas galimus „butelio kaklelius“ kelyje nuo molekulinės chemijos į gyvybė, nuo gyvybės į protingą gyvybę ir nuo protingos gyvybės į galaktinio masto kolonizaciją (tai yra pasiekiant aukščiausią lygį pagal Kardaševo skalę). N. Bostromas Butelio kakliukas Marsui 2008 m. tikino, kad Didysis filtras yra vertingas įrankis įvertinant egzistencines rizikas žmonijai. Jei siauriausias butelio kaklelis yra gyvybės atsiradimui, tai tikriausiai nerasime gyvybės Saulės sistemoje, o dėl jo ir pažangios civilizacijos galaktikoje yra labai retos; žmonija jau „pralindo“ pro šį kaklelį – ir jau gali atsipūsti?! (ale, kad tik tas kaklelis būtų vienintelis!?). Bet jei rastume gyvybę Marse, tai būtų rimtas paprieštaravimas gyvybės atsiradimo retumui – ir tada N. Bostromas pateikia kitą (mūsų dar laukiantį) butelio kaklelį – civilizacijos savidestrukciją.
Alternatyvia jai būtų Gajos butelio kaklelio (BGK) koncepcija, kad Žemė savistrukcijos problemą jau praėjo. Tada gyvybės Marse atradimas būtų bloga naujiena, tačiau išmirusios gyvybės buvimo Marse atradimas – ne.

Įprastai laikoma, kad bombardavimo sumažėjimas maždaug prieš 4,5-3,8 mlrd. m. Žemę padarė palankesne gyvybei atsirasti ir išlikti. Tačiau pagal GBK ankstyvoji gyvybė ne vien pasyvus keleivis, bet ir patirianti stiprų atrankos spaudimą aktyviai keisti ir pritaikyti savo aplinką, kad nemažai prisidėjo prie atsiradusios gyvybės išlikimo.

Tai pabrėžia svarbų skirtumą tarp fizikos dėsniais pagrįstų tinkamumo gyventi įvertinimų ir labiau nenuspėjamų biologinės evoliucijos modelių labai nestabilioje jaunų Žemės grupės planetų paviršiaus aplinkoje. Taigi, jei ir yra kas nors ypatingo Žemėje, kas leido čia išlikti gyvybei, tai gali būti mažiau susiję su mažėjančiu bombardavimu hadėjaus eone, ypatingais cheminiais junginiais, energijos šaltiniais ar net retu sutapimu. Be sparčios adaptacijos ankstyvas išnykimas būtų dažniausias planetinės gyvybės likimas. Be jos apgyvendintos į Žemę panašios planetos būtų retos, net jei pats gyvybės atsiradimas būtų dažnas.

Kas gali trukdyti atsirasti gyvybei?

Saulė niekuo neišsiskiria iš kitų žvaigždžių ir tokių žvaigždžių gausu. Tad žvaigždė neturėtų būti gyvybės atsiradimo tikimybę mažinančia priežastimi. Taip pat atrodo, kad uolinės planetos gyvybės zonose yra dažnos, ką patvirtina stebėjimai,o taip pat teoriniai ir simuliaciniai modeliai, kuriuose dujomis turtingi protoplanetiniai diskai vystosi į dulkių diskus, kuriuose susidaro planetesimalai ir vyksta augimas į planetų embrionus, jiems diferencijuojantis į geležies ir nikelio turtingus branduolius, silikatines mantijas ir plutas, kuriose vyrauja nesuderinami litofilai.  Tad šiuo požiūriu čia neturėtų būti „butelio kaklelio“.

Gyvybę Žemėje sudaro vandenilis, deguonis, anglis, azotas, siera ir fosforas (HOCNSP), kurie yra vieni gausiausių elementų Visatoje taigi ir molekuliniai gyvybės komponentai iš jų yra dažni. Vanduo (H2O) yra pirmojo ir antrojo pagal gausumą elementų derinys, todėl jis turėtų būti dažnas uolėtųjų planetų elementas.

Dabartinė gyvybė sausumoje sudaryta iš monomerų, tokių kaip aminorūgštys, riebalų rūgštys, cukrūs ir azoto bazės. Aminorūgštys jungiasi tarpusavyje ir sudaro baltymus; riebalų rūgštys jungiasi tarpusavyje ir sudaro lipidus; cukrūs jungiasi tarpusavyje ir sudaro angliavandenius; o azoto bazės jungiasi su cukrumi ir fosfatu ir sudaro nukleotidų monomerus, kurie jungiasi tarpusavyje ir sudaro RNR/DNR. Taigi, gyvybė Žemėje atsirado, kai prieinami monomerai susijungė ir sudarė polimerus. Aminorūgštys ir kiti organiniai monomerai krenta iš dangaus su anglies chondritais (bet yra ir suabejojimų tuo). Neturime pagrindo manyti, kad šių monomerų prieinamumas kažkaip būdingas tik Žemei ar Saulės sistemai. Tokių organinių medžiagų srautas buvo ypač didelis per Žemės gyvavimo pirmąjį milijoną metų.

Anglies chondrituose randamų organinių junginių įvairovė ir ankstyvųjų gausių meteoritinių bombardavimų tikėtinas universalumas rodo, kad kitos planetų sistemos taip pat turėtų būti aprūpintos organiniais ingredientais ir būti palankios prebiotinių molekulių sintezei.  Tad ir čia neturėtų būti „butelio kaklelio“.

Gyvybė turi kažką veikti, kad užsitikrintų egzistavimą, kuris priklauso nuo energijos išgavimo iš aplinkos, kuri nėra termodinaminės pusiausvyros būsenoje: redokso (oksidacijos-redukcijos) reakcijų katalizavimu arba fotonų absorbcija. Visų uolinių planetų vidus tankesnis ir karštesnis nei jų paviršiai, taigi, terminiai gradientai, tankio gradientai ir jų skatinami skysčių srautai sukuria redokso potencialus, kuriuos galima išnaudoti energijos gavimui.  Tad ir čia neturėtų būti „butelio kaklelio“.

Nesant aptartų „butelio kaklelių“, išlieka vienintelis veiksnys, galintis sutrukdyti gyvybės atsiradimui – tai „receptas“ (būdas). Nors mes dar tiksliai nežinome prebiotinės chemijos ir geocheminės aplinkos, būtinos gyvybei atsirasti, ypatybių, daugelis mokslininkų pritaria nuomonei, kad gyvybė labai tikėtinai atsiras Žemės tipo planetose. Pvz., Č. Darvinas dar 1871 m. spėjo, kad aplinka, sudedamosios dalys ir energijos šaltiniai, reikalingi gyvybei atsirasti, gali būti paplitę: „mažame šiltame tvenkinyje su visokiomis amoniako ir fosforo druskomis, šviesa, šiluma, elektra, kad chemiškai susiformavo baltyminis junginys, pasirengęs dar sudėtingesniems pokyčiams“.

C. de Duve (1995) yra naujesnis požiūrio, kad gyvybės atsiradimas yra kosminis imperatyvas, šalininkas: „Gyvybė yra arba atkartojimas, beveik įprasta materijos apraiška esant tam tikroms sąlygoms, arba stebuklas. Per daug žingsnių, kad būtų galima tarti esant kažką tarp jų“.
Atmetus stebuklus „tam tikros sąlygos“ (tvenkinys) yra įprasti Žemės tipo planetose ir gali būti pakankama gyvybei atsirasti. Biota visoje Visatoje atsirastų cheminiais procesais iš protobiotinės molekulinės evoliucijos būdu.

Tarp šios išvados ir biologų nesugebėjimo dirbtinai sukurti gyvybę, nepaisant prieigos prie daugybės ingredientų, aplinkos sąlygų ir energijos šaltinių, yra tam tikra įtampa, kurios paaiškinimai gali būti: 1) dėl painaus būdo recepto, kurio reikalavimai natūraliai patenkinami tik retais atvejais; 2) mes tiesiog nesame tokie išradingi kaip gamta. Taigi, atsiradimo kliūtis vis dar yra tikėtina. Tačiau ji vis labiau mąžta mums daugiau sužinant apie protobiotinę molekulinę evoliuciją. Ir tai motyvuoja ieškoti alternatyvių paaiškinimų, kodėl neaptinkame gyvybės Visatoje – ir BGK yra viena iš tokių alternatyvų.

Vėlyvaisiais Žemės akrecijos etapais (maždaug prieš 4,5-4,0 mlrd m.) šalto „šiaurinio ledo pragaro“ epizodus pertraukdavo trumpi karšto pragaro su magmos vandenynais periodai. Dažni, stambūs, atsitiktiniai smūgiai lėmė labai svyruojančią, nestabilią temperatūrą. Didžiausi smūgiai buvo tokie dideli, kad bet kokia gyvybė, atsiradusi pereinamaisiais gyvybei palankiais laikotarpiais, tikriausiai atsidurdavo ties išnykimo riba (tai vadinama „impulsine gyvybės frustacija“). Per tą laiką Žemės bombardavimas sumažėjo daugiau nei 13 laipsnių. Lėtėjant planetų akrecijai, sumažėjo smūgio greitis ir didžiausių trenkiančių objektų dydis. Tada palankesnėmis tapo ir sąlygos gyvybei. Tačiau temperatūros kilimas nuo trankymų tikriausiai padarė smarkų spaudimą ankstyvosioms gyvybės formoms, priverčiant vystytis giliavandenėje aplinkoje.

Neturime pagrindo manyti, kad šie procesai būdingi tik Žemei ar mūsų Saulės sistemai. Mažėjant bombardavimo dažniui, uolėtos planetos vėsta ir gali sukurti, bent jau laikinai, gyvenamąją aplinką, kurioje gyvybė gali atsirasti iš pirmykščių sriubų, hidroterminių versmių ar bet kurių kitų galimų kandidatų. Bet abejotina, ar gyvybė visad išlieka po tokio atsiradimo.

Taigi, panašu, kad intensyvaus bombardavimo, pažeidžiamos evoliucijos ir terminio nestabilumo derinys beveik visada sukelia pavojų, kad bus sunaikinta besiformuojanti gyvybė, jai dar nespėjus pakankamai išsivystyti. Išimtiniu atveju Žemėje pavyko to išvengti.

Skystam vandeniui išsilaikyti planetos paviršiuje nėra lengva. Pradinis vandens kiekis ir laikas, per kurį skystas vanduo prarandamas į kosmosą dėl šiltnamio efekto arba užšąla yra menkai įvertinti, tačiau buvo atliktos tikėtinos prognozės ateičiai. Žemėje vandens garų skaidymasis dėl ultravioletinės (UV) spinduliuotės viršutinėje atmosferoje tebevyksta ir galiausiai (maždaug po 1-2 mlrd. m.) vanduo bus prarastas iš bioapvalkalo ir sukels gyvybės išnykimą Žemėje. Venera jau prarado didžiąją dalį turėto H2O; Marsas prarado apie 85% pradinio vandens kiekio, o likusi dalis užšalo.

Biotinius mechanizmus, kaip buvo pasiektas vandens užsilikimas Žemėje, GBK kontekste 2010 m. aptarė S. Harding’as2) ir L. Margulis. Ankstyva į Žemę panašių planetų aplink M klasės žvaigždes devolatilizacijos fazė dėl ilgo prieš pagrindinę seką trunkančio didelio ekstremalaus UV srauto periodo (virš vandens disociacijos energijos, apie 5 eV) tam tikru mastu galėtų būti taikoma ir į Žemę panašioms planetoms aplink masyvesnes žvaigždes.

Vėlyvosios uolinių planetų formavimosi fazės metu Visatoje nusėdusio arba išgaravusio vandens (ir apskritai lakiųjų medžiagų) kiekis labai kinta ir gali sukurti dykumų pasaulius, vandenynų pasaulius ir tikriausiai viską, kas gali būti tarp jų. Abiotinių lakiųjų medžiagų evoliucija bus greita, stochastinė ir priklausys nuo didžiausių smūginių objektų laiko, masės, lakiųjų medžiagų kiekio ir smūgio parametrų bei jų sukeltų grįžtamųjų ryšių.

Galbūt, abiotinės gyvybei tinkamos zonos pradžioje (ir laikinai) susidaro drėgnose planetose, besirandančiose plačiame orbitų spindulių diapazone (nuo 0,5 iki 2 a.v.) dėl jų paviršių terminio nestabilumo. Dėl labai skirtingos nestabilios temperatūros per pirmuosius pusės milijardo metų po susidarymo gali susidaryti laikinos abiotinės gyvybei tinkamos zonos. Yra du būdai paveikti planetos paviršiaus temperatūrą: keičiantis albedui arba keičiantis šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekiui atmosferoje. Uolinių planetų atmosferų lakiųjų medžiagų (H2O, CO2, CH4) kiekis ir fazės kontroliuoja ir albedą, ir šiltnamio efektą. Albedas ir šiltnamio efektą sukeliantis atšilimas savo ruožtu kontroliuoja lakiųjų medžiagų kiekį ir fazes. Stiprūs teigiamo grįžtamojo ryšio ciklai gali sukelti nevaldomą šiltnamio efektą (temperatūra per aukšta gyvybei) su nevaldomu atmosferos praradimu (vandenilio netekimas, taigi ir vandens netekimas) arba nevaldomą apledėjimą (temperatūros ir (arba) vandens aktyvumo sumažėjimą iki gyvybei nepalankaus lygio).

Pradiniame nepertraukiamų gyvybinių zonų 1979 m. įvertinime M. Hartas3) atsižvelgė į nekontroliuojamus šiltnamio efektą ir apledėjimo grįžtamąjį ryšį, tačiau savo modeliuose neatsižvelgė į neigiamą silikatų dūlėjimo grįžtamąjį ryšį. Gauta 0,95–1,01 a.v. zona buvo tokio siauro pločio, kad jis rašė: „Todėl atrodo, kad mūsų galaktikoje tikriausiai yra mažiau planetų, tinkamų išsivysčiusių civilizacijų evoliucijai, nei manyta anksčiau“.

Kadangi nuo temperatūros priklausomas karbonato-silikato ciklas suteikia neigiamą grįžtamąjį ryšį, jis galėjo būti atsakingas už ilgalaikį Žemės paviršiaus temperatūros stabilizavimą. Esant pakankamai sparčiam silikatų dūlėjimo greičiui, net ir negyva planeta galėtų išlikti tinkama gyventi. Tačiau kadangi nuo temperatūros priklausomam silikatiniam dūlėjimui reikalingas silikatinių uolienų (granitinių arba bazaltinių) požeminis dūlėjimas, silikatų dūlėjimo neigiamo grįžtamojo ryšio dydis yra daugmaž proporcingas požeminės žemyninės plutos kiekiui. Per pirmuosius milijardus Žemės istorijos metų Žemės paviršiaus dalis, kurioje būtų buvusi įmanoma požeminė erozija, galėjo būti itin maža. N. Flament’as4) ir kt. 2008 m. sumodeliavo požeminį dūlėjimą kaip laiko funkciją ir apskaičiavo, kad vėlyvajame archėjaus periode (maždaug prieš 2,5 mlrd. m.) 2-3% Žemės paviršiaus sudarė požeminiai kontinentai.

Tokia siaura gyvybinė zona gali paaiškinti Fermi paradoksą. Naujesniuose darbuose jau atsižvelgta į stabilizuojančią neigiamo grįžtamojo ryšio kilpą, susijusią su CO2 recirkuliacija dėl tektoninių plokščių. J. Walker'is5) ir kt. (1981) pasiūlė šiltnamio efektą sukeliančiomis dujomis pagrįstą neigiamo grįžtamojo ryšio procesą, naudojant karbonato-silikato ciklą per silikatų dūlėjimo mechanizmą. Didėjant paviršiaus temperatūrai, padidėja silikatų dūlėjimo greitis, išlaisvinant daugiau Ca2+ ir kitų katijonų, kurie jungiasi su CO2 (per vandeninį bikarbonatą HCO3-) ir sudaro netirpius karbonatus. Taigi, kylant temperatūrai, sugeriama daugiau atmosferos CO2 ir temperatūra mažėja. Šis abiotinis neigiamas grįžtamasis ryšys daugiausia lemia išorinio gyvybinės zonos krašto perkėlimą nuo 1,01 a.v. iki didesnių 1,5-1,7 a.v. verčių.

Plona žemyninė pluta buvo didžiąja dalimi panirusi. Taigi tikėtina, kad ankstyvojoje Žemės istorijoje neigiamas karbonato-silikato ciklo grįžtamasis ryšys galėjo neveikti arba bent jau būti gerokai mažiau efektyvus nei šiandien. Tai paneigia pagrindinį neigiamo grįžtamojo ryšio mechanizmą, siūlomą stabilizuoti paviršiaus temperatūrą drėgnose uolėtose planetose pirmojo milijardo metais, kai jose labiausiai tikėtinas nekontroliuojamas šiltnamio efektas arba nekontroliuojamas apledėjimas dėl didelių pirmykščių šiltnamio efektą sukeliančių dujų atsargų, didesnio bombardavimo greičio ir didesnio vulkanizmo. Tad nesant šio abiotinio grįžtamojo ryšio ciklo, kuris pratęstų išorinį gyvybinės zonos kraštą, labiau tikėtina tampa daug siauresnė Harto tipo zona.

Kitas abiotinis neigiamas grįžtamasis ryšys į paviršiaus temperatūrą yra susijęs su žemais debesimis, kurie labiau didina albedą ir mažina paviršiaus temperatūrą, nei prisideda prie paviršiaus temperatūros kilimo dėl su debesimis susijusio šiltnamio efekto. Tai problemiška, nes didėjant garavimui susidaro ir daugiau žemo aukščio debesų, kurie dėl didesnio albedo gali atvėsinti Žemę, ir daugiau aukštų debesų, kurie gali turėti stipresnį šiltnamio efektą nei albedo efektas ir tokiu būdu padidinti paviršiaus temperatūrą. Dėl šios priežasties debesų poveikis dažnai laikomas didžiausiu neapibrėžtumo šaltiniu pasauliniuose klimato modeliuose.

Taigi, greičiausiai, abiotiniai stabilizuojantys grįžtamieji ryšiai ankstyvojoje Žemėje tikriausiai buvo nereikšmingi. Jų nebuvimo atveju sunku suprasti, kaip būtų buvęs išlaikytas tinkamumas gyventi. Be reikšmingos abiotinės stabilizacijos, tikėtina, kad pagrindiniu išlikimo veiksniu tampa tendencija evoliucionuoti tolstant nuo tinkamiausios gyventi aplinkos (t.y. giliai vandenyje), o abiotiniai gyvenamosios zonos skaičiavimai gali būti klaidinantys.

Paprastai daroma prielaida, kad gyvybinę zoną apibūdina abiotiniai fizikiniai parametrai: žvaigždės masė ir šviesis, planetos masė ir atmosferos šiltnamio efektą sukeliančių dujų sudėtis, paviršiaus albedas ir kartais debesys. Visai neseniai į fizinių parametrų sąrašą buvo įtraukta planetos sukimasis, orbitos ekscentricitetas, įstrižainė ir pradinis vandens kiekis. Bet gal šie abiotiniai parametrai gali tik laikinai sukurti sąlygas gyvybei atsirasti, tačiau negali jų palaikyti vėliau. Ankstyvajam intensyviam bombardavimui slūgstant, stiprus atrankos spaudimas gyvybei pradeda reguliuoti, kontroliuoti ir net dominuoti mechanizmams, kurie sukuria arba palaiko temperatūrą ir slėgį planetos paviršiuje, leidžiantį atsirasti skystam vandeniui. Jei taip, tuomet biologija (o ne fizika ar chemija) gali atlikti svarbiausią vaidmenį palaikant tinkamumą gyvybei.

Be abiotinių aplinkos pokyčių (dėl bombardavimo ir devolatilizacijos), gali vykti ilga kova, kuri prasideda anksti tarp gyvybės ir aplinkos, tapusios netinkama gyventi. Padėti gali grįžtamasis ryšys. Jei planetoje prasideda gyvybė, yra daug būdų, kaip ji gali reguliuoti mechanizmus, kurie sukuria arba palaiko skystam vandeniui reikalingą temperatūrą ir slėgį. Kad būtų išlaikytas tinkamumas gyventi, gyvybė galėtų sumažinti teigiamus nekontroliuojamus grįžtamojo ryšio ciklus ir sustiprinti neigiamus grįžtamojo ryšio ciklus. Žemėje gyvybė pradėjo moduliuoti atmosferos šiltnamio efektą sukeliančių dujų sudėtį, kai tik gyvybė plačiai paplito.

Gajos hipotezės taikymą ekologijoje apžvelgė A. Free6) ir N. Barton’as7) (2007). Jie teigė, kad atranka, siekiant globalaus stabilumo, yra neįtikinanti. Tačiau jie apibrėžė tikėtiną homeostatinį Gajos modelį: planeta „su tinkamomis pradinėmis gyvybės sąlygomis greičiausiai sukurs biosferą, kurios gyvavimo trukmė (dėl gyvybės ir aplinkos grįžtamojo ryšio) bus pailginta, o ne sutrumpinta … Gyvybės ir aplinkos sąveikų tinklas, daugiausia priklausantis nuo evoliucionavusių požymių šalutinio poveikio, lemia globalų stabilumą“. Taigi, kad dauguma uolėtųjų gyvybinėje zonoje planetų išliktų tinkamos gyventi, jos tikriausiai turi būti apgyvendintos: „gyvenamumas priklauso nuo apgyvendintų planetų, o gyvybinės zonos plotį sunku apibūdinti“.

Jei Veneroje ar Marse pavyks rasti gerai išsilaikiusių, maždaug 3,8-4,3 mlrd. m. senumo uolienų, galbūt galėsime nustatyti biotinių veiksmų sukeltas izotopines anomalijas, analogiškai tam, kaip 12C/13C proporcijos buvo naudojamos ankstyviausios gyvybės egzistavimui Isua (Grenlandijoje; žr. >>>>>), nustatyti. Tik bus sunku nustatyti, ar ji išsivystė nepriklausomai nuo gyvybės Žemėje. Jei rasime įrodymų apie išlikusią gyvybę Marse ar Veneroje, kurios kilmė buvo nepriklausanti nuo gyvybės Žemėje, tai būtų įrodymas, paneigiantis tiek Gajos butelio kaklelio (GBK), tiek gyvyb4s atsiradimo butelio kaklelio hipotezes.

Skystas vanduo planetos paviršiuje (ypač senose planetose) būtų ne tik būtina gyvybės sąlyga, bet ir biologinis parašas. Skysto vandens buvimas planetos paviršiuje gali būti geresnis biologinis parašas nei deguonies buvimas. Taigi, egzoplanetinių paviršiaus temperatūrų, suderinamų su skystu vandeniu, matavimas galėtų būti svarbi būsimų nežemiškos gyvybės paieškų dalis. Nuotolinis atmosferos cheminės pusiausvyros nustatymas netrukus gali išsivystyti į brandų nuotolinio biologinio aptikimo mokslą.

GBK prognozuoja, kad didžioji dauguma senų Žemės tipo planetų atmosferų bus cheminės pusiausvyros, nes jos negyvenamos. Todėl cheminėje pusiausvyroje, nes jose nėra gyvybės. Jose gyvyb4 bus reta, išskyrus jaunas (apie 2 mlrd. m. amžiaus) Žemės tipo planetas.

C. Cockell’as8) (2014) visas Visatos aplinkas suskirstė į tris tipus: 1) netinkamas gyvybei; 2) tinkamas gyvybei, bet be gyvybės; 3) gyvenamas. GBK prognozė teigia, kad 2) ir 3) yra retos. Tai nepalanku būsimoms kolonizacijos pastangoms, nes negyvenamos, bet gyventi tinkamos planetos yra etiškai patraukliausios vietos – autochtoninės gyvybės nereikėtų išstumti.

Mūsų gyvybės už Žemės ribų paieškas gali sužlugdyti trumpas laikotarpis, per kurį planetos išlieka apgyvendintos. Jei radijo teleskopų sukūrimas užtrunka kelis milijardus metų, tai GBK užtikrina, kad didžioji dauguma gyvybės Visatoje yra arba jauna ir mikrobinė, arba išnykusi. Todėl GBK modelis atitinka dabartinius SETI rezultatus ir gali padėti išspręsti Fermi paradoksą.

Vis tik GBK yra vertinama prieštaringai.  Jis ne visad būtinas, pvz., jei požeminės žemyninės plutos įverčiai yra gerokai per maži ir gausi požeminė pluta buvo anksčiau nei prieš 3,8 mlrd. m., tuomet abiotinis neigiamas grįžtamasis ryšys, pagrįstas karbonato-silikato ciklu, galėjo stabilizuoti paviršiaus temperatūrą jau labai ankstyvoje Žemės istorijoje. Be to, gali gali būti, kad ankstyvieji stiprūs smūgiai beveik visada sunaikina gyvybę planetose – ir, galbūt, Žemei pasisekė, kad jai teko santykinai mažai smūgių. Tokiu atveju, T. Tyrrell’o9) „laimingoji Gaja“ ir antropinis principas geriau paaiškina Žemės tinkamumą gyventi nei „tikėtina Gaja“.

Papildomos nuorodos:

  • R. Hanson. The Great Filter—Are We Almost Past It? 1998
  • N. Bostrom. Where are they? Why I hope the search for extraterrestrial life finds nothing// MIT Technology Review, May/June 2008
  • L. Orgel. The origin of life—a review of facts and speculations. Trends Biochem. Sci. 1998, no 23
  • C. de Duve. Vital Dust: Life as a Cosmic Imperative, 1995
  • S. Harding, L. Margulis. Water Gaia: 3.5 thousand mln. years of wetness on planet Earth//Gaia in Turmoil: Climate Change, Biodepletion, and Earth Ethics in an Age of Crisis, ed. by E. Crist and H.B. Rinker,2010
  • M.H. Hart. Habitable zones about main sequence stars// Icarus, 1979, no. 37
  • N. Flament et al. A case for late Archaean continental emergence from thermal evolution models and hypsometry// Earth Planet Sci. Lett., 2008, no. 275
  • J.C.G. Walker et al. A negative feedback mechanism for the long-term stabilization of Earth’s surface temperature// J. Geophys. Res. Oceans, 1981, no. 86
  • A. Free, N.H. Barton. Do evolution and ecology need the Gaia hypothesis? //Trends Ecol. Evol., 2007, no.22
  • C.S. Cockell. Types of habitat in the Universe// International Journal of Astrobiology, 2014, no.13
  • T. Tyrrell. On Gaia: A Critical Investigation of the Relationship between Life and Earth, 2013

1) Robinas Hansonas (Robin Dale Hanson, g.1959 m.) - amerikiečių ekonomistas ir autorius, George Mason’o un-to profesorius. Žinomas darbais apie prognozių rinkas ir signalizavimą, dalyvavo DARPA „FutureMAP“ projekte. Įvedė rinkos matavimo taisykles (LMSR). Pasiūlė Didžiojo Filtro hipotezę, aiškinančią, kad neleidžia „negyvai materijai“ pasiekti pažangios civilizacijos lygį. Propaguoja krioniką (kūnų išsaugojimą užšaldant). Buvo kritikuojamas už rašinius, liečiančius seksą ir moteris. Išleido knygas „Em amžius“ (2016) apie ateities pasaulį, kuriame išmoksta žmones „kopijuoti“ į kompiuterius (sukuriant „emus“ – emuliuotus žmones), kai šių kiekis smarkiai viršijo „tikrų“ žmonių kiekį; „Dramblys smegenyse“ (2018), kurioje nagrinėjama saviapgaulė ir nuslėpti žmogaus elgesio motyvai, ir kt.

2) Stefanas Hardingas (Stephan Harding, 1953-2024) – britų zoologas ir ekologas, didžiausią dėmesį skirdamas holizmui ir Gajos hipotezei. Kartu su Dž. Lavloku kūrė modelį, leidžiantį generuoti grįžtamąjį ryšį tarp organizmų ir aplinkos. Pažymėtina jo knyga „Gajos alchemija: Mokslo, psichės ir sielos suvienijimas“ (2022).

3) Maiklas Hartas (Michael H. Hart, g. 1932 m.) - žydų kilmės amerikiečių biografas, astrofizikas, istorinės tematikos knygų autorius. Dalyvavo JAV kare Korėjoje, vėliau studijavo matematiką, astrofiziką. Populiariausia jo knyga - „100 įtakingiausių asmenybių pasaulio istorijoje“ (1978). 1975 m. išleido knygą, skirtą Fermi paradokso analizei. Jis pasisako už išskirtinės Žemės vietos hipotezę ir labai siaurą gyvybinę zoną, kurią grindžia knygoje „Nežemiečiai: kur jie?“ (1995, redaguota kartu su kitais). Priklauso baltųjų pranašumo judėjimui.

4) Nikola Flamanas (Nicolas Flament) - prancūzų kilmės australų geologas, Wollongong’o un-to profesorius, pagrindinį dėmesį skiriantis geodinamikai ir geofizikai. Domisi ilgalaike Žemės topografijos evoliucija ir jos įtaka Žemės paviršiui. Nustatė jūros lygio kaitą per paskutinius 550 mln. m., tiria giliai po paviršiuje esančius gumulus (blobs), mantijos judėjimus po Australija.

5) Džeimsas Volkeris (James Callan Gray Wessel Walker, 1939-2022) – PAR kilmės geofizikas ir planetologas, žinomas indėliu tiriant Žemės atmosferos, vandenynų cheminės sudėties evoliuciją ir gyvybės atsiradimo klausimus. 1981 m. su kitais pasiūlė (Walker-Hays-Kasting) neigiamo grįžtamojo ryšio mechanizmą tarp CO2 ir silikatų dūlėjimo, paaiškinantį kaip stabilizuojasi Žemės paviršiaus temperatūra. Prisidėjo rengiant 1974 m. radijo signalą į Messier 13 kamuolinį spiečių (žr. >>>>>). Paskelbė „Atmosferos evoliucija“ (1977) ir daug publikavo apie geochemininius ciklus, įskaitant deguonies ciklą ir ankstyvąją Žemės istoriją.

6) Endriu Fry (Andrew Free) - anglų mikrobiologas ir Edinburgo un-to. Jo darbai jungia mikrobiologinę ekologiją su taikomosiomis biotechologijomis, tiriant, kaip galima panaudoti mikroorganizmus realaus pasaulio iššūkiams. Jis tiria, kaip sudėtingos mikrobų kolonijos prisitaiko prie atšiaurių aplinkos pokyčių. Jis žinomas teoriniu Kolbos modeliu, kuris simuliuoja mikrobų kolonijas skystose aplinkose. Bendradarbiauja su komercinėmis kompanijomis dėl ciano (melsva)bakterijų (mėlynžalių dumblių) auginimo natūraliems dažams. Analizuoja žinduolių žarnyno mikrobiotą siekiant medicininių taikymų. Skelbia straipsniu sir apie evoliucinės ekologijos sankirtą su Gajos hipoteze įvertinat sistemos lygio organizmų efektus Žemės terpėje.

7) Nikas Bartonas (Nicholas Hamilton Barton, g. 1955 m.) - britų biologas evoliucionistas. 1990 m. persikėlė dirbti į Edinburgo un-tą (profesorius nuo 1994 m.), o 2008 m. į Austriją. Geriausiai žinomas darbais hibridinėje zonoje, dažnai tyrimuose panaudojant Bombina bombina rupūžę, bei išplečiant matematinius metodus genetikos tyrimuose. Jo tiriami klausimai apima epistazės vaidmenį, sekso evoliuciją, rūšių atsiskyrimą ir adaptacijos spartą. Kartu su kitais parengė vadovėlį „Evoliucija“ (2007).

8) Čarlzas Kokelas (Charles Cockell, g. 1967 m.) - britų astrobiologas, Edinburgo un-to Fizikos ir astronomijos mokyklos profesorius. Jo moksliniai interesai sutelkti į astrobiologiją, geomikrobiologiją ir gyvybę ekstremaliomis sąlygomis. Jis paskelbė nemažai knygų ir straipsnių iš tų sričių, o taip pat ir iš kosmoso įsisavinimo; pvz., jis vadovauja „Boreas“ projektui, projektuojančiam tyrimų stotį Marso šiaurės poliuje. 2011 m. įsteigė JK astrobiologijos centrą. Taip pat nagrinėja socialinius, politinius ir filosofinius kosmoso kolonizavimo klausimus, ypač sąryšyje su laisve. Dalyvavo keliose ekspedicijose (pvz., gaudė kandis virš miško Sumatroje).

9) Tobis Tirelis (Toby Tyrrell, g. 1965 m.) - britų okeonografas, Žemės mokslų atstovas, Southampton’o un-to profesorius. Jo pagrindinė specializacija yra jūrų aplinkos, jų biocheminiai ciklai ir rūgštėjimas. Knygoje „Apie Gają: Ryšio tarp gyvybės ir Žemės kritinis įvertinimas“ (2013) kritikuoja Dž. Lavloko Gajos hipotezę, kad jinai nepagrįsta mokslu ir klaidingai perteikia Žemės funkcionavimą. Per 25 m. sukūrė per 10 kompiuterinių modelių apimančių neuromokslų, planktono ekologijos, jūrų fizikos ir planetos tinkamumo gyvybei modelius. Jo modeliavimas įrodė, kad atsitiktinumas ir tik sėkmė vaidino lemiamą vaidmenį ilgalaikiam Žemės tinkamumui gyventi ir kad dauguma visatoje atrastų „Žemių dvynių“ egzoplanetų greičiausiai yra netinkamos gyventi dėl daugybės „nesėkmingų“ įvykių per geologinius laikotarpius.

Papildomai skaitykite:
Kur jie slepiasi?
Fermi paradoksas
Gyvybės paieškos Marse
Gyvybės paieškos Visatoje
Gyvybės neišvengiamumas
S. Lemas. Kosminis kazino
Mėnulio nuolaužos Žemėje
L. Margulis ir Gajos koncepcija
Ar visa gyvybė Visatoje panaši?
Panspermia: užkratas iš kosmoso
Kur tikimės rasti nežemišką gyvybę
A. Kacajus. Ar yra gyvybė Žemėje?
Kiek civilizacijų yra Paukščių take?
Kokoni, Morisonas. Tarpžvaigždinio ryšio paieškos
Saturno keisčiausio palydovo paslaptys
Žvaigždžių sporos, Žvaigždžių vaikai
Papildomai dėl Fermi paradokso
Vieta, kur gimsta žvaigždės
Tolimojo poveikio reiškinys
SETI instituto užgimimas
Įvairios trumpos žinutės
Daisonas prieš Daisoną
DNR ir kelionės laike
Paslaptingoji Žemė
Marso emisaras

NSO apsireiškimai ir neįprasti fenomenai Lietuvos danguje ir po juo

Maloniai pasitiksime žinias apie bet kokius Jūsų pastebėtus sunkiai paaiškinamus reiškinius. Juos prašome siųsti el.paštu: san-taka@lithuanian.net arba pateikti šiame puslapyje.

san-taka station

UFO sightings and other phenomenas in/under Lithuanian sky. Please inform us about everything you noticed and find unexplainable in the night sky or even during your night dreams, or in the other fields of life.

Review of our site in English

NSO.lt skiltis
Vartiklis