Global Lithuanian Net:    san-taka station:

Duokite mums Alcubierre pavarą    

Čarlzas Boldenas, vadovavęs NASA 2009-2017 m., išreiškė norą: „Norime kada nors pasiekti warp greitį. Norime skristi greičiau už šviesą ir neapsiriboti Marsu“.

Skaitykite plačiau apie Alkubierės pavarą

Ar dėl kosminės technikos lygio neapima visiška neviltis? „Voyagers“ zondai iš Saulės sistemos vos vos išsikrapštė po 40 m. (apie tai žr. >>>>>) Tarpplanetinės stotys mėnesius šliaužia link artimiausių planetų nepaprastai taupydamos degalus. Ir žmonija vis dar turškiasi „varlinyke“, virš Žemės paviršiaus pakildama vos kelis šimtus kilometrų. Ir ko norėti – raketos iš principo nepasikeitė nuo senovės Kinijos laikų, o žmonija vis dar nežino kito būdo, kaip skraidančios kuro cisternos.

Ir net mažai kas pasikeis, jei žibalą pakeisime antimaterija, o degimą – anihiliacija. Juk šviesos greičio neviršysi – ir net iki artimiausios Kentauro a teks vilktis ilgiau nei 4 m. Per tokią kelionę nenuobodžiautų nebent budistų vienuolis!..

Tad reikia radikalesnių sprendimų. Gal pasinaudoti teoriškai įmanomomis sliekangėmis, ankstyvosios Visatos reliktais, pasižyminčiais kvantinių putų1) gausa. Tai lokalios erdvėlaikio vamzdžio formos Krasnikovo vamzdis: schema deformacijos, jungiančios „lygias“ sritis. Ir jos sukurtos milžiniškų energijos tankių. Jos gali būti portalais į nežinomybę, puikiai tinkančiais kamikadzėms – atvykimo vieta ir laikas nusprendžiamas kvantinių fliuktuacijų.

O štai Kalifornijos technologijų instituto fizikas Kipas Tornas2) su kolegomis laiko, kad labai išsivysčiusios civilizacijos gali panaudoti unikalias vakuumo savybes, kuriame Planko dydžių lygyje (10-35 m) verda „kvantinės putos“. Vyresnieji proto broliams tereikia surasti tinkamą „sliekangytę“ ir ją ištempti iki kiklopinių dydžių. Tik sunku įsivaizduoti, kokios technikos tam reikia!? Matyt sudėtingesnės, nei sujungti lemputes Kalėdų eglutės girliandai...

Taigi išvada: sliekangės pernelyg egzotiškas būdas! Ir dar su bilietu į viena pusę!
Tiesa 1995 m. rusų astrofizikas Sergejus 3)Krasnikovas išsakė dirbtinių tunelių (pavadintų Krasnikovo vamzdžiais), turinčių kelių šviesmečių ilgio erdvėlaikio iškraipymą – ir suteikiančių galimybę sugrįžti. Tik kaip sukurti tokius „vamzdžius“ nėra minčių...

Prieš tęsiant, „ant pirštų“ pasiaiškinkime kai kuriuos dalykus. I. Niutonas (matyt, užsidirbęs ne vieną guzą nuo kintančių obuolių) įrodė, kad „geromis“ (t.y. artimomis ramybės būsenai) sąlygomis kūnai veikia vienas kitą pagal atvirkštinio kvadrato dėsnį. Bet tik 20 a. pradžioje pasiektas gravitacijos veikimo supratimas sukūrus jos geometrinį modelį, kuriame masyvūs kūnai sukuria „įdubimus“ keturmačiame erdvėlaikyje – ir tuo didesnius kuo masyvesnis kūnas, ir į tą duobę lengviau pakliūti lengvesniems kaimynams. Galiausiai „raji“ duobė gali tapti tokia masyvi, kad visai dingtų iš erdvėlaikio – užsiverdama „juodąja skyle“. O pakliuvus į ją ne kosminės kelionės būtų galvoje...

Ir čia prieš ketvirtį amžiaus jaunas meksikietis Migelis Alkubierė4) atvyko į Kardifą, kad apsigintų daktarinę disertaciją. Velso sostinėje įgijo ryšių mokslo sluoksniuose, padėjusiems jam įsikurti Potsdamo M. Planko Gravitacinės fizikos institute, kur sukūrė naujus matematinius „juodųjų skylių“ aprašymo metodus. Pakvietimą į Vokietiją paskatino jo straipsnis „The warp drive: hyper-fast travel within general realativity“ (1994), kuriame jaunasis fizikas iškėlė neįtikėtino „burbulo“ idėją teoriškai leidžiant keliauti greičiau už šviesą. Supaprastintai idėja išsakoma taip: jei greitis erdvėje ribotas, tai gal galima keisti erdvę?

Toji idėja Alkubierei atėjo žiūrint vieną iš „Žvaigždžių kelio“ serijų, o taip pat įkvėpė ankstyvųjų Visatos gyvavimo akimirkų infliacijos modelis – kai visata plėtėsi su pagreičiu: „Paimkime dviejų stebėtojų tolimo vienas nuo kito santykinius greičius. Tiesiogiai paskaičiavę pagal juos skiriančio atstumo pokytį, gausime gerokai už šviesos greitį didesnę reikšmę. Tačiau tai nereiškia, kad jie keliauja virššviesiniu greičiu: kiekvienas juda savo šviesos kūgio ribose. Milžiniškas greitis pasiekiamas tik spartaus erdvėlaikio plėtimosi dėka“.

Alkubierės erdvės kreivintojas tam tikra prasme apgaudinėja gamtą, nes kuria izoliuotą burbulą iš egzotiškos materijos su neigiama mase. Jo viduje erdvėlaikis įprastinis ir išlaikomi visi fizikos dėsniai, Alcubierre warp drive tačiau už jo ribų vyksta visiška netvarka – jo priekyje erdvė susispaudžia paskui save traukdama ir burbulą, o jo užpakalyje plečiasi stumdama burbulą.

Tokiu būdu Kentauro a būtų galima pasiekti per dvi savaites! Tik štai tokio burbulo sukūrimui reikia tokio energijos kiekio, kokį išspinduliuoja nedidelės galaktikos, ir naudoti materiją, kurios pagrindinė savybė – gravitacinis atostūmis. Tokios materijos egzistavimas dar nepatvirtintas, tačiau netiesiogiai apie jos buvimo galimybę galima spėti iš Hablo konstantos „netvarkingumo“: Visata plečiasi kiek sparčiau nei tai seka iš bendrosios reliatyvumo teorijos. Neigiamos masės materija yra vienu iš galimų tos anomalijos paaiškinimų.

S. Krasnikovas nurodo dar vieną ypatybę: „Priekinis burbulo kraštas spaudžia erdvę, t.y. toje sienelėje įtaisyta egzotiška materija su neigiamu energijos tankiu. Jei burbulas skris su virššviesiniu greičiu, tai jo pakraštyje esanti materija irgi skris tokiu pat greičiu. Ne tai, kad tai būtų draudžiama, bet tolygu tachionų, virššviesiniu greičiu skriejančių dalelių, panaudojimui. Tačiau pati jų egzistavimo galimybė dar neįrodyta, o jei paaiškės, kad tokios dalelės yra, tai ir burbulo statyti nereiks“.

Alkubierės pavara labiau primena ne laisvai skrendantį paukštį, o metro vagoną. Pats M. Alkubierė nurodo, kad prireiks egzotinės materijos generatorių eilės palei visą skrydžio trasą – tie generatoriai privalės sinchroniškai kreivinti erdvę taip, kaip reikia skrydžio užtikrinimui. Tad prieš skraidant, reiks dar nutiesti „kelius“, o kaip tai padaryti, nelabai dar ir aišku.

Skaitykite plačiau apie Alkubierės pavarą


Paaiškinimai

1) Kvantinės putos (Quantum (spacetime) foam) – Dž. Vilerio 1955 m. įvesta sąvoka Visatos „audinio“ pagrindui apibūdinti. Labai mažu mąsteliu Visata įsivaizduojama kaip burbuliuojanti, putota ir nuolat kintanti. Mat erdvėlaikis nėra glotnus ir sudarytas iš nepaprastai mažų grūdelių, kuriuose jis kinta putodamas. Ten gali trumpam laikui gimti dalelių ir antidalelių poros, kurios anihiliuojasi – ir tos energijos pakanka, kad erdvėlaikis įgautų putotą pobūdį. Tad Visatos audinys yra kunkuliuojanti sliekangyčių ir smulkių virtualių juodųjų skylių begalė.
Aptikta, kad iš Markarian 501 blazaro [labai kompaktiško kvazaro milžiniškos elipsinės galaktikos centre] gama spinduliai mus pasiekė skirtingu laiku, taigi, kai kurie skirtingos energijos fotonai judėjo lėčiau už šviesos greitį, kas prieštarauja bendrajai reliatyvumo teorijai, tačiau gali būti paaiškinta kvantinėmis putomis.
Bandymu Vilerio teoriją padaryti kiekybine yra sukinio putų teorija.

2) Kipas Tornas (Kip Stephen Thorne, g. 1940 m.) - amerikiečių fizikas-teoretikas, dirbantis gravitacinės fizikos ir astrofizikos srityse, pagrindinį dėmesį skirdamas reliatyvistinėms žvaigždėms, juodosioms skylėms ir gravitacinėms bangoms. Iki 2009 m. – Caltech’o profesorius, vienas gravitacinių bangų paieškos projekto LIGO iniciatorių.
1977 m. kartu su Ana Žitkova iškėlė hipotezę apie raudonosios milžinės su neutronine žvaigžde branduolyje egzistavimą – 2014 m. kandidate į tokias žvaigždes tapo HV 2112.
Miguel Alcubierre Ilgametis S. Hokingo ir K. Sagano draugas. Konsultavo Ch. Nolano filmą „Tarp žvaigždžių“ (Interstellar, 2014). Išgarsėjo „kirmgraužų“ (wormholes; Red. mūsų svetainėje paprastai vadinamų sliekangėmis) teorija.

3) Sergejus Krasnikovas (g. 1961 m.) – rusų fizikas Pulkovo observatorijoje, prisidėjęs prie teorinės fizikos vystymo, o ypač „Krasnikovo vamzdžio“ idėja bei jo įtaka priežastiniam ryšiui, uždaroms laiko kilpoms ir virššviesiniam greičiui.

4) Migelis Alkubierė (Miguel Alcubierre Moya, g. 1964 m.) – meksikiečių fizikas-teoretikas, išgarsėjęs jo vardu vadinamos „warp“ pavaros idėja (1994). 2012 m. NASA H. White su kolegomis komanda pareiškė pasirengusi eksperimentiškai patikrinti Alkubierės pavaros teoriją.
Nuo 2002 m. dirbo Meksikos Branduolinių mokslų institute, kur koordinavo reliatyvumo teorijos lygčių skaitmeninio sprendimų tyrimus. Nuo 2012 m. – šio instituto direktorius. Parašė vadovėlį „Introduction to 3+1 Numerical Relativity“ (2012).

Papildomai skaitykite:
Pačiupinėti Visatą
Antigravitacijos paieškos
Pasikėsinimas į multivisatas
Ar galima greičiau už šviesą?
Bendroji reliatyvumo teorija
Giodelio metrika - Visata sukasi
Tarpžvaigždinio skrydžio ir kontakto įvertinimas
Kokoni, Morisonas. Tarpžvaigždinio ryšio paieškos
Ar galimas ryšis su protingomis kitų planetų būtybėmis?
Naujos galimybės žvaigždėlaivio pavarai
S. Hokingas – nenurimstantis invalidas
Higso bosonas: labai prasta balerina
Išilginės bangos ir kelionės laike
Antigravitacijos paieškų istorija
Ieškantis žemės tipo planetų
S. Lemas. Kosminis kazino
Juodųjų skylių paradoksai
Ateitis: elektrinės raketos
Gyvenimas po mirties
Jie buvo pirmeiviais...
Rentgenas Visatai
Visatos modeliai

NSO apsireiškimai ir neįprasti fenomenai Lietuvos danguje ir po juo

Maloniai pasitiksime žinias apie bet kokius Jūsų pastebėtus sunkiai paaiškinamus reiškinius. Juos prašome siųsti el.paštu: san-taka@lithuanian.net arba pateikti šiame puslapyje.

san-taka station

UFO sightings and other phenomenas in/under Lithuanian sky. Please inform us about everything you noticed and find unexplainable in the night sky or even during your night dreams, or in the other fields of life.

Review of our site in English

NSO skiltis
Vartiklis