Global Lithuanian Net:    san-taka station:
„Gyvasis“ vanduo  

Nudegęs pienu, pučia į vandenį,  gyvenimiška patirtis

taip pat skaitykite  Jaunystės eliksyro paieškos  

Formulę H2O žino daugelis, tačiau visos vandens paslaptys toli gražu dar neatskleistos. Broliai Igoris ir Vadimas Zelepuchinai (Igoris, profesorius, dabar yra Šv. A. Nevskio cerkvės Šue mieste prižiūrėtojas) sukūrė savą „gyvojo vandens“ metodą, užpatentuotą dar 9-me dešimtm.

„Gyvasis vanduo“ egzistuoja! Ir ne pasakose, o tikrovėje. Tačiau, jei „negyvo vandens“ gauti nesunku, tai gyvo vandens nepripilsi nė antpirščio. Tai aiškina austrų mokslininkas Karlas Trinčeras (1910-1996).

Fermentų molekulės ir antikūniai žmogaus organizme randasi koloidiniame pavidale. Ir koloidinė chemija gali padėti prasisverbti į gyvybės paslaptis. Labai svarbi vandens savybė ta, kad 30-45oC intervale kvazikristalinės ir skystos vandens masės maždaug lygios ir galimybės pereiti iš vienos fazės į kitą – maksimalios. Be to, vanduo pasižymi minimaliu šiluminiu imlumu ir maksimaliu tankumu. Labiausiai tie reiškiniai pasireiškia esant 36-42oC, t.y. kūno temperatūros ribose. Tačiau vanduo ląstelėse nėra grynu pavidalu! Tyrimai parodė, kad eritocite, tarp dviejų hemoglobino molekulių randasi tik dvi vandens molekulės. Ir dar be to, eritrocite vanduo privalo vienu metu turėti ir kristalinę tvarką, ir skysčio savybes, kas neįmanoma negyvoje gamtoje. Tačiau tai leidžia biologinė termodinamika. Taip Karlas priėjo mintį, kad egzistuoja ir ketvirtoji vandens būsena, „gyvasis vanduo“, - tačiau jo negalima išskirti iš gyvo organizmo. Tai ir yra gyvybės substratas, materia vitae.

Vandens stuktūra gyvame organizme bei negyvojoje gamtoje skiriasi. Tad geriant įprastinį vandenį, jis įsisavinamas ne iškart – reikia jį atitinkamai perstruktūrizuoti, o tam reikia nemažai energijos. Tačiau yra būdų, kaip vandenį labiau pritaikyti prie mūsų organizmo. Vienas jų – ištirpęs (ledas ar sniegas), kuris labiausiai tinkamas. Tačiau dabartinės ekologijos sąlygomis tai gali būti pavojinga sveikatai. Galima sušaldyti ir tirpinti vandenį, tačiau ne visada po ranka šaldytuvas.

Broliai nustatė, kad iš vandens dalinai pašalinus dujas (angklies dvideginį ir deguonį), jis savo struktūra priartėja prie vandens kūno ląstelėse. Moksle žinoma tokia sąvoka kaip redoks-potencialas. Jis organizmo įsisavinamo vandeniui turi b9ti minus 70-90 milivoltų, o iš krano bėgančio vandens RP – plius 300-400 mV. Iškart aišku, kiek energijos reikia vandens pervedimui iš vienos būsenos į kitą! O štai „nudujinto” vandens RP – minus 140 mV. Kai tokiu vandeniu buvo apšlakstomi augalai ir medžiai, tai lapai šį vandenį įsisavino triskart greičiau nei įprastą, o derlingumas išaugdavo 30%. Taip pat nustatyta, kad nuo „nudujinto“ vanduo greičiau užgyja nudegimai, žaisdos, jis padeda esant sutrenkimams. Prausiantis tokiu vandeniu, oda sudrėkinama be jokių kremų. Suvytusią morką valandai palaikius tokiame vandenyje, ji „atgyja“ ir įgauna šviežios išvaizdą.

Toks vanduo valo kraują ir padidina imunitetą. Tam reikia vieną mėnesį ryte, „ant tuščio skrandžio, išgerti po ketvirtį stiklinės, tada padaryti savaitės pertrauką ir pakartoti. Tokiu vandeniu paskalaujant nosį, gerokai mažesnė tikimybė pasigauti gripą.

Nudujinto vandens lengva pasigaminti – netgi paprastoje virtuvėje.
Vandenį iš krano (jei nėra filtro, reikia leisti jam išsistovėti atvirame inde) atvirame inde pakaitinti iki 90o (iki pirmojo burbuliuko) – tuo metu iš vandens pašalinama didžioji dujų dalis. Tada indas uždengiamas ir įstatomas į kitą, didesnį indą su šaltu vandeniu. Atvėstant vyksta vandens struktūros kitimas. Toks vanduo savo savybes išlaiko nuo 3-4 val. iki paros. Jį galima gerti, juo praustis ir vilgyti žaizdas.

Taip pat skaitykite Kitoks, sunkusis vanduo  


Water cristal
Iš Horobezu kalnų upės, Hokaido

Nepaprastos vandens savybės  

Jau per 20 m. japonas Masaru Emoto*) tiria vandenį, o tiksliau jos kristalus – fotografuoja, o tada analizuoja per mikroskopą. Savo pasiekimais 2004 m. kovo 16 d. pasidalino Varšuvos Geologijos institute. Taip pat savo tyrinėjimus perteikė 2002 m. išleistoje knygoje „Vandens siunčiamos žinutės“.

M. Emoto parodė, kad kristalų forma labai įvairi, o jų išvaizda priklauso nuo informacinio poveikio vandeniui (iki šiam kristalizuojantis). Pagrindinė vandens kristalų, puikiai žinomų snaigių, struktūra ura šešiakampis. Būtent nuo jo susidarymo ir prasideda kristalizacija. Aplink šį šešiakampį gali susidaryti įvairūs ornamentai - „papuošimai“. Jų pavidalą, kaip ir spalvą, apibrėžia prieš tai vandens priimta informacija.

Optimalia kristalų susidarymo temperatūra pasirodė esanti -5o C. Būtent tokią savo tyrimų metu palaiko tyrinėtojas.

Tyrimų pagrindu tapo amerikiečių biochemiko Li Lorenzeno darbai. Juose 9 dešimtm. pirmąkart įrodyta, kad vanduo kaupia ir išsaugo gautą informaciją. Emoto pradėjo stengtis gauti vizualų tokios vandens savybės patvirtinimą.

Pasirodė, kad kristalai, kai į vandenį buvo „kreipiamasi“ tokiais žodžiais, kaip „gerumas“, „meilė“, „angelas“, „dėkingumas“, įgavo taisyklingą simetrinę struktūrą ir buvo papuošti sudėtingais ornamentais. Tačiau jei vandeniui buvo sakoma „blogis“, „neapykanta“, „piktumas“, „tu durnius“, tai susidarydavo smulkūs deformuoti ir negražūs kristalai. Ir be to nebuvo svarbu, ar žodžiai buvo ištariami balsu ar užrašomi ant popieriaus, priklijuoto prie vandens indo. O jeigu vandeniui nesakoma nieko, tai susidaro taisyklingos formos kristalai, tačiau jie būna įprasti, "pilki", beveik be papuošimų.

Be to vandeniui nesvarbu, kokia kalba su juo bendraujama – ji supranta bet kokią kalbą. Bandymai parodė, kad nesvarbu ir atstumas. Taip M. Emoto, būdamas Melburne, siuntė mintis vandeniui Tokijuje. Matyt, kad erdvė ir laikas neturi įtakos informacijos perdavimui.

Toliau buvo nustatyta, kad vanduo gali atpažinti ir atvaizduoti tokias žmogaus emocijas, kaip baimė, skausmas, kančia. Ypač gerai tai pailiustruoja nuotraukos, padarytos po Kobė žemės drebėjimo 1995 m. Iš šio miesto vandentiekio vandens, paimto iškart po katastrofos,
Water cristal
Kartojant: Nusibodai! Užmušiu!
susidarė deformuoti ir bjaurūs kristalai. O kristalai po trijų mėnesių iš ten pat paimto vandens jau turėjo taisyklingą formą. Mat Kobė gavo daugelio šalių pagalbą, daugybė žmonių visame pasaulyje užjautė nukentėjusius.

Panašiai kristaluose perteikiama ir vandens kokybė. Pvz., iš Temzės Londone ir Senos Paryžiuje paimtų vandens mėginių aplamai nepavyko gauti kristalų. Los Andželo vandens kristalai buvo tiesiog siaubingi. Tuo tarpu kristalai iš šaltinių ar ledynų vandens buvo tiesiog puikūs.

Vanduo reaguoja ir į muziką. Išklausęs Bethoveno kūrinius, Šuberto „Avia Maria“ ar Mendelsono „Vestuvių maršą“ vanduo sukuria fantastinio grožio kristalus. O klaususio "Mažųjų gulbių šokį" iš Čaikovskio „Gulbių “ vandens kristalų siluetai priminė paukščius.

O vandeniui pasakius 5 pagrindinių religijų pavadinimus, susidarė penkiakampiai kristalai, kuriuose galima įžvelgti žmogaus veidą.

Taigi tai tarsi Ruperto Šeldreiko hipotezės patvirtinimas apie morfogeninių (formas sudarančių) laukų, išsaugančių informaciją, egzistavimą. Tą informaciją gyvos būtybės neperduoda genetiniu būdu, o nuskaito iš tų laikų.

Prisiminkime, kad žmogus beveik visas sudarytas iš vandens. Tad kūne esantis vanduo sukaupia visas žmogaus mintis, jausmus, emocijas. Tad nuo to priklauso ir mūsų sveikata, ir savijauta.

Kilo abejonių? Ne viskas taip paprasta...

Kai kurie į prieš tai aprašytus dalykus tikriausiai sureagavo skeptiškai. Ir taip jau nutinka, kad po tyrinėjimų, paskelbtų nepasiteisinusiais, tam tikrų klausimų nagrinėjimai tampa savotišku tabu. Ir to pasekmė – mokslo vystymosi trikiai. Taip, pvz., nutiko vandeniui.

1962 m. chemikas iš Kostromos N. Fediakinas labai siauruose, iki 25 mikronų skersmens, kapiliaruose pirmąkart aptiko vandenį su neįprastomis savybėmis. Toliau tyrimus pratęsė Maskvos Fizikinės chemijos institute, o tada subruzdo ir Europos bei JAV mokslininkai. Netrukus nustatyta, kad tai skaidrus vanduo, kurio tankis 1,4, lūžio rodiklis 1,48, nelakus kambario temperatūroje, užšąlantis -40oC temperatūroje, 15 kartų klampesnis. Infraraudonajame spektre aptiktos dvi naujos sugėrimo linijos, kas reiškia, kad tai kažkoks naujas junginys. Vanduo tarsi tampa polimeru, tad jį ir pavadino polivandeniu. 700oC temperatūroje jis buvo verčiamas garu, tačiau praktiškai neprarado savo keistų savybių. Aukštesnėje temperatūroje jis virsdavo įprastu vandeniu.

Reiškinio atradimas sukėlė visuomenės susidomėjimą, tačiau tai truko neilgai, nes vandenyje aptiko priemaišų, kurias ir „apkaltino“ dėl tų savybių. Dėl spaudimo atradėjams teko pripažinti, kad tai „tikrai“ dėl priemaišų. Ir tyrimus užmetė...

Tačiau klausimas liko atviras. Ir net jei tai tikrai dėl mikro priemaišų, tai vertėjo bent jau išsiaiškinti, juk tikrovėje vandenyje visada kažkas yra. O chemijos istorijoje tikrai likę neaiškių dalykų, pvz., virpančių struktūrų (1834 m. M. Rozenšeldo „mirkčiojanti kolba“; 1951 m. Belouso-Žabotinskio reakcijos metu pasirodančios spalvotos erdvinės struktūros) susidarymo priežastys.

Vandens sistemose virpesius stebėjo ir anksčiau. 1989 m. V. Černikovas baltymų, druskų, glicerino ir ksilolo vandens tirpaluose stebėjo lėtus šviesą išsklaidančius virpesius. Tai 2006 m. patvirtino ir išvystė M. Sedlakas, pastebėjęs, kad įvairiuose tirpaluose (natrio chlorido, citrinos rūgšties, gliukozės, acto, etanolo ir kt.) randasi 0,1-0,5 mikrono dydžio sritys su didesniu tankiu. K. Ito 1994 m. tyrė vandenį su latekso mikrodalelėmis – jame po kurio laiko imdavo formuotis švarios sritys. Vėliau su laiku suspensija vėl tapdavo vienalyte. 1995 m. japonas Ch. Jošida pademonstravo, kad švarioje srityje patalpintos vienetinės dalelės judrumas sumažėja, t.y. ten vanduo elgiasi kiek kitaip. To nepaaiškina dabartinė koloidų teorija.

Vandens molekulė sudaryta iš 3 atomų (H2O), erdvėje sudarančių lygiašonį trikampį, kurių viršūnėje yra deguonis. Visa tokios molekulės elektronų sistema sudaro taisyklingą tetraedrą, pasižymintį poliariškumu. Todėl vandens molekulės susigrupuoja taip, kad kiekviena jų turi 4 gretimas molekules, o jas sieja vadinamoji vandenilinė jungtis. Ledo kristaliukų įvairovė, pasižyminti fantastiškomis formomis (pvz., kiek daug yra snaigių figūrų), priklauso nuo šių vandens molekulių ypatybių.

Žinoma, kad elektrinis laukas neprasiskverbia į metalus, o į dielektrikus – bet kokiu gyliu, tik kažkiek silpnėdamas. Tai vadinama dielektriniu svarbumu, kuris vandeniui yra gana aukštas (81, nors yra skysčių, kuriems jis dar aukštesnis, pvz., sieros rūgščiai jis apie 100). Tačiau tai teisinga tik pastoviai srovei ir tik esant tam tikrai temperatūrai. Tačiau tai tik pradžia – mat elektrinis laukas (tiek pastovus, tiek kintamas) vis tik praninka į metalus – pastovus bent jau tarpatominiu lygiu, o kintamasis priklausomai nuo dažnio (ir dideliems dažniams jis irgi mažas). Kintamo lauko prasiskverbimą į įvairias medžiagas stebime kaskart, kai išeinam pasišildyti saulėje ar įjungiame mikrobangų krosnelę. Beje, ir į dielektrikus el. laukas prasiskverbia ne į bet kokį gylį, nes idealių dielektrikų nebūna – net gryniausias vanduo turi jonų pralaidumą, dideliame gylyje nuslopinančiame el. lauką (į tai atsižvelgiama sudėtingesnėse teorijose).

Tačiau vanduo dalinai išlaiko vandenilinių jungčių tetraedrinę struktūrą, būdingą ledui. Tada krūvis pernešamas ne jonų H3O+ ir OH- judėjimu, o protonų palei tas jungtis. Tokiu atveju vanduo labai įmantriai ekranuoja pastovų el. lauką – mažais atstumais jis elgiasi tarsi dielektrinis skvarbumas būtų 3,2 (kaip aukštų dažnių atveju), t.y., jis silpta dešimtis kartų silpniau nei įprastai. O „dideliais“ (mikronų ir didesniais) atstumais dielektinis skvarbumas auga link begalybės ir vanduo visiškai ekranuoja el. lauką (visai kaip laidininkas). Ir tik tarpiniais atstumais turime reikšmę 80...


*) Masaru Emoto (1943 -2014) – japonų rašytojas, pseudomokslininkas, išgarsėjęs teiginiais, kad, esą, žmogaus mintys ir emocijos veikia užšąlantį vandenį, t.y., priklausomai nuo minčių susiformuoja „gražūs“ arba „negražūs“ ledo kristalai. Juos gali paveikti ir muzika ar malda. Jis nuo 1999 m. išleido 4 tomus „Žinutės nuo vandens“. Jis buvo pristatytas ir rusų pseudomoksliniame dokumentiniame filme „Didžioji vandens paslaptis“ (2006), gavusiame net TEFI premiją už „geriausią dokumentinį filmą“, o taip pat amerikiečių „Nuslėpta: vis tik ką žinom?“ (2004).

Papildomai skaitykite:
Bermudų trikampis
Povandeninė civilizacija
Jaunystės eliksyro paieškos
Vanduo kalendorinėse šventėse
Gyvybės paieškos Marse
Prasiplečia gyvybės ribos
Kitoks, sunkusis vandenilis
Dinozaurai Jakutijos ežeruose
Kodėl jūra ardo Palangos kopas?
Ar visad tai tik paramokslinės idėjos?
Panspermia: užkratas iš kosmoso
Žvaigždžių sporos, Žvaigždžių vaikai
DNR – kvantinis kompiuteris?
Tolimų planetų nuotraukos
Delfinai: afalinos ir orkos
Gyvenimas 2021 metais
Tektitai ir kiti akmenys
Laiko ciklo pabaiga
Paslaptingoji Žemė
Lygiagrečios visatos
Ig nobel premija
Marso emisaras
Žemiausi žmonės
Nibiru planeta
Triukšmai

NSO apsireiškimai ir neįprasti fenomenai Lietuvos danguje ir po juo

Maloniai pasitiksime žinias apie bet kokius Jūsų pastebėtus sunkiai paaiškinamus reiškinius. Juos prašome siųsti el.paštu: san-taka@lithuanian.net arba pateikti šiame puslapyje.

san-taka station

UFO sightings and other phenomenas in/under Lithuanian sky. Please inform us about everything you noticed and find unexplainable in the night sky or even during your night dreams, or in the other fields of life.

Review of our site in English

NSO svetainė
Vartiklis