„Gyvasis“ vanduo. Unexpected water qualities. UFO Page. Lithuanian

Jau per 20 m. japonas Masaru Emoto^*) tiria vandenį, o tiksliau jos kristalus – fotografuoja, o tada analizuoja per mikroskopą. Savo pasiekimais 2004 m. kovo 16 d. pasidalino Varšuvos Geologijos institute. Taip pat savo tyrinėjimus perteikė 2002 m. išleistoje knygoje „Vandens siunčiamos žinutės“.

M. Emoto parodė, kad kristalų forma labai įvairi, o jų išvaizda priklauso nuo informacinio poveikio vandeniui (iki šiam kristalizuojantis). Pagrindinė vandens kristalų, puikiai žinomų snaigių, struktūra ura šešiakampis. Būtent nuo jo susidarymo ir prasideda kristalizacija. Aplink šį šešiakampį gali susidaryti įvairūs ornamentai - „papuošimai“. Jų pavidalą, kaip ir spalvą, apibrėžia prieš tai vandens priimta informacija.

Optimalia kristalų susidarymo temperatūra pasirodė esanti -5^o C. Būtent tokią savo tyrimų metu palaiko tyrinėtojas.

Tyrimų pagrindu tapo amerikiečių biochemiko Li Lorenzeno darbai. Juose 9 dešimtm. pirmąkart įrodyta, kad vanduo kaupia ir išsaugo gautą informaciją. Emoto pradėjo stengtis gauti vizualų tokios vandens savybės patvirtinimą.

Pasirodė, kad kristalai, kai į vandenį buvo „kreipiamasi“ tokiais žodžiais, kaip „gerumas“, „meilė“, „angelas“, „dėkingumas“, įgavo taisyklingą simetrinę struktūrą ir buvo papuošti sudėtingais ornamentais. Tačiau jei vandeniui buvo sakoma „blogis“, „neapykanta“, „piktumas“, „tu durnius“, tai susidarydavo smulkūs deformuoti ir negražūs kristalai. Ir be to nebuvo svarbu, ar žodžiai buvo ištariami balsu ar užrašomi ant popieriaus, priklijuoto prie vandens indo. O jeigu vandeniui nesakoma nieko, tai susidaro taisyklingos formos kristalai, tačiau jie būna įprasti, "pilki", beveik be papuošimų.

Be to vandeniui nesvarbu, kokia kalba su juo bendraujama – ji supranta bet kokią kalbą. Bandymai parodė, kad nesvarbu ir atstumas. Taip M. Emoto, būdamas Melburne, siuntė mintis vandeniui Tokijuje. Matyt, kad erdvė ir laikas neturi įtakos informacijos perdavimui.

Toliau buvo nustatyta, kad vanduo gali atpažinti ir atvaizduoti tokias žmogaus emocijas, kaip baimė, skausmas, kančia. Ypač gerai tai pailiustruoja nuotraukos, padarytos po Kobė žemės drebėjimo 1995 m. Iš šio miesto vandentiekio vandens, paimto iškart po katastrofos, susidarė deformuoti ir bjaurūs kristalai. O kristalai po trijų mėn. iš ten pat paimto vandens jau turėjo taisyklingą formą. Mat Kobė gavo daugelio šalių pagalbą, daugybė žmonių visame pasaulyje užjautė nukentėjusius.

Kartojant: Nusibodai! Užmušiu!

Panašiai kristaluose perteikiama ir vandens kokybė. Pvz., iš Temzės Londone ir Senos Paryžiuje paimtų vandens mėginių aplamai nepavyko gauti kristalų. Los Andželo vandens kristalai buvo tiesiog siaubingi. Tuo tarpu kristalai iš šaltinių ar ledynų vandens buvo tiesiog puikūs.

Vanduo reaguoja ir į muziką. Išklausęs Bethoveno kūrinius, Šuberto „Avia Maria“ ar Mendelsono „Vestuvių maršą“ vanduo sukuria fantastinio grožio kristalus. O klaususio "Mažųjų gulbių šokį" iš Čaikovskio „Gulbių “ vandens kristalų siluetai priminė paukščius.

O vandeniui pasakius 5 pagrindinių religijų pavadinimus, susidarė penkiakampiai kristalai, kuriuose galima įžvelgti žmogaus veidą.

Taigi tai tarsi Ruperto Šeldreiko hipotezės patvirtinimas apie morfogeninių (formas sudarančių) laukų, išsaugančių informaciją, egzistavimą. Tą informaciją gyvos būtybės neperduoda genetiniu būdu, o nuskaito iš tų laikų.

Prisiminkime, kad žmogus beveik visas sudarytas iš vandens. Tad kūne esantis vanduo sukaupia visas žmogaus mintis, jausmus, emocijas. Tad nuo to priklauso ir mūsų sveikata, ir savijauta.

Kilo abejonių? Ne viskas taip paprasta...

Kai kurie į prieš tai aprašytus dalykus tikriausiai sureagavo skeptiškai. Ir taip jau nutinka, kad po tyrinėjimų, paskelbtų nepasiteisinusiais, tam tikrų klausimų nagrinėjimai tampa savotišku tabu. Ir to pasekmė – mokslo vystymosi trikiai. Taip, pvz., nutiko vandeniui.

1962 m. chemikas iš Kostromos N. Fediakinas labai siauruose, iki 25 mikronų skersmens, kapiliaruose pirmąkart aptiko vandenį su neįprastomis savybėmis. Toliau tyrimus pratęsė Maskvos Fizikinės chemijos institute, o tada subruzdo ir Europos bei JAV mokslininkai. Netrukus nustatyta, kad tai skaidrus vanduo, kurio tankis 1,4, lūžio rodiklis 1,48, nelakus kambario temperatūroje, užšąlantis -40^oC temperatūroje, 15 kartų klampesnis. Infraraudonajame spektre aptiktos dvi naujos sugėrimo linijos, kas reiškia, kad tai kažkoks naujas junginys. Vanduo tarsi tampa polimeru, tad jį ir pavadino polivandeniu. 700^oC temperatūroje jis buvo verčiamas garu, tačiau praktiškai neprarado savo keistų savybių. Aukštesnėje temperatūroje jis virsdavo įprastu vandeniu.

Reiškinio atradimas sukėlė visuomenės susidomėjimą, tačiau tai truko neilgai, nes vandenyje aptiko priemaišų, kurias ir „apkaltino“ dėl tų savybių. Dėl spaudimo atradėjams teko pripažinti, kad tai „tikrai“ dėl priemaišų. Ir tyrimus užmetė...

Tačiau klausimas liko atviras. Ir net jei tai tikrai dėl mikro priemaišų, tai vertėjo bent jau išsiaiškinti, juk tikrovėje vandenyje visada kažkas yra. O chemijos istorijoje tikrai likę neaiškių dalykų, pvz., virpančių struktūrų (1834 m. M. Rozenšeldo „mirkčiojanti kolba“; 1951 m. Belouso-Žabotinskio reakcijos metu pasirodančios spalvotos erdvinės struktūros) susidarymo priežastys.

Vandens sistemose virpesius stebėjo ir anksčiau. 1989 m. V. Černikovas baltymų, druskų, glicerino ir ksilolo vandens tirpaluose stebėjo lėtus šviesą išsklaidančius virpesius. Tai 2006 m. patvirtino ir išvystė M. Sedlakas, pastebėjęs, kad įvairiuose tirpaluose (natrio chlorido, citrinos rūgšties, gliukozės, acto, etanolo ir kt.) randasi 0,1-0,5 mikrono dydžio sritys su didesniu tankiu. K. Ito 1994 m. tyrė vandenį su latekso mikrodalelėmis – jame po kurio laiko imdavo formuotis švarios sritys. Vėliau su laiku suspensija vėl tapdavo vienalyte. 1995 m. japonas Ch. Jošida pademonstravo, kad švarioje srityje patalpintos vienetinės dalelės judrumas sumažėja, t.y. ten vanduo elgiasi kiek kitaip. To nepaaiškina dabartinė koloidų teorija.

^*) Masaru Emoto (1943 -2014) – japonų rašytojas, pseudomokslininkas, išgarsėjęs teiginiais, kad, esą, žmogaus mintys ir emocijos veikia užšąlantį vandenį, t.y., priklausomai nuo minčių susiformuoja „gražūs“ arba „negražūs“ ledo kristalai. Juos gali paveikti ir muzika ar malda. Jis nuo 1999 m. išleido 4 tomus „Žinutės nuo vandens“. Jis buvo pristatytas ir rusų pseudomoksliniame dokumentiniame filme „Didžioji vandens paslaptis“ (2006), gavusiame net TEFI premiją už „geriausią dokumentinį filmą“, o taip pat amerikiečių „Nuslėpta: vis tik ką žinom?“ (2004).