|
Global Lithuanian Net: san-taka station: |
|
Gyvasis vanduo
Formulę H2O žino daugelis, tačiau visos vandens paslaptys toli gražu dar neatskleistos. Broliai Igoris ir Vadimas Zelepuchinai (Igoris, profesorius, dabar yra Šv. A. Nevskio cerkvės Šue mieste prižiūrėtojas) sukūrė savą gyvojo vandens metodą,užpatentuotą dar 9-me dešimtm. Vandens stuktūra gyvame organizme bei negyvojoje gamtoje skiriasi. Tad geriant įprastinį vandenį, jis įsisavinamas ne iškart reikia jį atitinkamai perstruktūrizuoti, o tam reikia nemažai energijos. Tačiau yra būdų, kaip vandenį labiau pritaikyti prie mūsų organizmo. Vienas jų ištirpęs (ledas ar sniegas), kuris labiausiai tinkamas. Tačiau dabartinės ekologijos sąlygomis tai gali būti pavojinga sveikatai. Galima sušaldyti ir tirpinti vandenį, tačiau ne visada po ranka šaldytuvas. Broliai nustatė, kad iš vandens dalinai pašalinus dujas (angklies dvideginį ir deguonį), jis savo struktūra priartėja prie vandens kūno ląstelėse. Moksle žinoma tokia sąvoka kaip redoks-potencialas. Jis organizmo įsisavinamo vandeniui turi b9ti minus 70-90 milivoltų, o iš krano bėgančio vandens RP plius 300-400 mV. Iškart aišku, kiek energijos reikia vandens pervedimui iš vienos būsenos į kitą! O štai nudujinto vandens RP minus 140 mV. Kai tokiu vandeniu buvo apšlakstomi augalai ir medžiai, tai lapai šį vandenį įsisavino triskart greičiau nei įprastą, o derlingumas išaugdavo 30%. Taip pat nustatyta, kad nuo nudujinto vanduo greičiau užgyja nudegimai, žaisdos, jis padeda esant sutrenkimams. Prausiantis tokiu vandeniu, oda sudrėkinama be jokių kremų. Suvytusią morką valandai palaikius tokiame vandenyje, ji atgyja ir įgauna šviežios išvaizdą. Toks vanduo valo kraują ir padidina imunitetą. Tam reikia vieną mėnesį ryte, ant tuščio skrandžio, išgerti po ketvirtį stiklinės, tada padaryti savaitės pertrauką ir tada pakartoti. Tokiu vandeniu paskalaujant nosį, gerokai mažesnė tikimybė pasigrauti gripą. Nudujinto vandens lengva pasigaminti netgi paprastoje virtuvėje.
Nepaprastos vandens savybės Jau per 20 n. japonas Masaru Emoto tiria vandenį, o tiksliau jos kristalus fotografuoja, o tada analizuoja per mikroskopą. Savo pasiekimais 2004 m. kovo 16 d. pasidalino Varšuvos Geologijos institute. Taip pat savo tyrinėjimus perteikė 2002 m. išleistoje knygoje "Vandens siunčiamos žinutės". M. Emoto parodė, kad kristalų forma labai įvairi, o jų išvaizda priklauso nuo informacinio poveikio vandeniui (iki šiam kristalizuojantis). Pagrindinė vandens kristalų, puikiai žinomų snaigių, struktūra ura šešiakampis. Būtent nuo jo susidarymo ir prasideda kristalizacija. Aplink šį šešiakampį gali susidaryti įvairūs ornamentai - "papuošimai". Jų pavidalą, kaip ir spalvą, apibrėžia prieš tai vandens priimta informacija. Optimalia kristalų susidarymo temperatūra pasirodė esanti -5o C. Būtent tokią savo tyrimų metu palaiko tyrinėtojas. Tyrimų pagrindu tapo amerikiečių biochemiko Li Lorenzeno darbai. Juose 9 dešimtm. pirmąkart įrodyta, kad vanduo kaupia ir išsaugo gautą informaciją. Emoto pradėjo stengtis gauti vizualų tokios vandens savybės patvirtinimą. Pasirodė, kad kristalai, kai į vandenį buvo "kreipiamasi" tokiais žodžiais, kaip "gerumas", "meilė", "angelas", "dėkingumas", įgavo taisyklingą simetrinę struktūrą ir buvo papuošti sudėtingais ornamentais. Tačiau jei vandeniui buvo sakoma "blogis", "neapykanta", "piktumas", "tu durnius", tai susidarydavo smulkūs deformuoti ir negražūs kristalai. Ir be to nebuvo svarbu, ar žodžiai buvo ištariami balsu ar užrašomi ant popieriaus, priklijuoto prie vandens indo. O jeigu vandeniui nesakoma nieko, tai susidaro taisyklingos formos kristalai, tačiau jie būna įprasti, "pilki", beveik be papuošimų. Be to vandeniui nesvarbu, kokia kalba su juo bendraujama ji supranta bet kokią kalbą. Bandymai parodė, kad nesvarbu ir atstumas. Taip M. Emoto, būdamas Melburne, siuntė mintis vandeniui Tokijuje. Matyt, kad erdvė ir laikas neturi įtakos informacijos perdavimui. Toliau buvo nustatyta, kad vanduo gali atpažinti ir atvaizduoti tokias žmogaus emocijas, kaip baimė, skausmas, kančia. Ypač gerai tai pailiustruoja nuotraukos, padarytos po Kobė žemės drebėjimo 1995 m. Iš šio miesto vandentiekio vandens, paimto iškart po katastrofos, susidarė deformuoti ir bjaurūs kristalai. O kristalai po trijų mėn. iš ten pat paimto vandens jau turėjo taisyklingą formą. Mat Kobė gavo daugelio šalių pagalbą, daugybė žmonių visame pasaulyje užjautė nukentėjusius.
Vanduo reaguoja ir į muziką. Išklausęs Bethoveno kūrinius, Šuberto "Avia Maria" ar Mendelsono "Vestuvių maršą" vanduo sukuria fantastinio grožio kristalus. O klaususio "Mažųjų gulbių šokį" iš Čaikovskio "Gulbių ežero" vandens kristalų siluetai priminė paukščius. O vandeniui pasakius 5 pagrindinių religijų pavadinimus, susidarė penkiakampiai kristalai, kuriuose galima įžvelgti žmogaus veidą. Taigi tai tarsi Ruperto Šeldreiko hipotezės patvirtinimas apie morfogeninių (formas sudarančių) laukų, išsaugančių informaciją, egzistavimą. Tą informaciją gyvos būtybės neperduoda genetiniu būdu, o nuskaito iš tų laikų. Prisiminkime, kad žmogus beveik visas sudarytas iš vandens. Tad kūne esantis vanduo sukaupia visas žmogaus mintis, jausmus, emocijas. Tad nuo to priklauso ir mūsų sveikata, ir savijauta. Vandens molekulė sudaryta iš 3 atomų (H2O), erdvėje sudarančių lygiašonį trikampį, kurių viršūnėje yra deguonis. Visa tokios molekulės elektronų sistema sudaro taisyklingą tetraedrą, pasižymintį poliariškumu. Todėl vandens molekulės susigrupuoja taip, kad kiekviena jų turi 4 gretimas molekules, o jas sieja vadinamoji vandenilinė jungtis. Ledo kristaliukų įvairovė, pasižyminti fantastiškomis formomis (pvz., kiek daug yra snaigių figūrų), priklauso nuo šių vandens molekulių ypatybių. Papildomai skaitykite:
|
