Formulę H₂O žino daugelis, tačiau visos vandens paslaptys toli gražu dar neatskleistos. Broliai Igoris ir Vadimas Zelepuchinai (Igoris, profesorius, dabar yra Šv. A. Nevskio cerkvės Šue mieste prižiūrėtojas) sukūrė savą „gyvojo vandens“ metodą, užpatentuotą dar 9-me dešimtm.

„Gyvasis vanduo“ egzistuoja! Ir ne pasakose, o tikrovėje. Tačiau, jei „negyvo vandens“ gauti nesunku, tai gyvo vandens nepripilsi nė antpirščio. Tai aiškina austrų mokslininkas Karlas Trinčeras (1910-1996). Fermentų molekulės ir antikūniai žmogaus organizme randasi koloidiniame pavidale. Ir koloidinė chemija gali padėti prasisverbti į gyvybės paslaptis. Labai svarbi vandens savybė ta, kad 30-45oC intervale kvazikristalinės ir skystos vandens masės maždaug lygios ir galimybės pereiti iš vienos fazės į kitą – maksimalios. Be to, vanduo pasižymi minimaliu šiluminiu imlumu ir maksimaliu tankumu. Labiausiai tie reiškiniai pasireiškia esant 36-42oC, t.y. kūno temperatūros ribose. Tačiau vanduo ląstelėse nėra grynu pavidalu! Tyrimai parodė, kad eritocite, tarp dviejų hemoglobino molekulių randasi tik dvi vandens molekulės. Ir dar be to, eritrocite vanduo privalo vienu metu turėti ir kristalinę tvarką, ir skysčio savybes, kas neįmanoma negyvoje gamtoje. Tačiau tai leidžia biologinė termodinamika. Taip Karlas priėjo mintį, kad egzistuoja ir ketvirtoji vandens būsena, „gyvasis vanduo“, - tačiau jo negalima išskirti iš gyvo organizmo. Tai ir yra gyvybės substratas, materia vitae.

Vandens stuktūra gyvame organizme bei negyvojoje gamtoje skiriasi. Tad geriant įprastinį vandenį, jis įsisavinamas ne iškart – reikia jį atitinkamai perstruktūrizuoti, o tam reikia nemažai energijos. Tačiau yra būdų, kaip vandenį labiau pritaikyti prie mūsų organizmo. Vienas jų – ištirpęs (ledas ar sniegas), kuris labiausiai tinkamas. Tačiau dabartinės ekologijos sąlygomis tai gali būti pavojinga sveikatai. Galima sušaldyti ir tirpinti vandenį, tačiau ne visada po ranka šaldytuvas.

Broliai nustatė, kad iš vandens dalinai pašalinus dujas (angklies dvideginį ir deguonį), jis savo struktūra priartėja prie vandens kūno ląstelėse. Moksle žinoma tokia sąvoka kaip redoks-potencialas. Jis organizmo įsisavinamo vandeniui turi b9ti minus 70-90 milivoltų, o iš krano bėgančio vandens RP – plius 300-400 mV. Iškart aišku, kiek energijos reikia vandens pervedimui iš vienos būsenos į kitą! O štai „nudujinto” vandens RP – minus 140 mV. Kai tokiu vandeniu buvo apšlakstomi augalai ir medžiai, tai lapai šį vandenį įsisavino triskart greičiau nei įprastą, o derlingumas išaugdavo 30%. Taip pat nustatyta, kad nuo „nudujinto“ vanduo greičiau užgyja nudegimai, žaisdos, jis padeda esant sutrenkimams. Prausiantis tokiu vandeniu, oda sudrėkinama be jokių kremų. Suvytusią morką valandai palaikius tokiame vandenyje, ji „atgyja“ ir įgauna šviežios išvaizdą.

Toks vanduo valo kraują ir padidina imunitetą. Tam reikia vieną mėnesį ryte, „ant tuščio skrandžio, išgerti po ketvirtį stiklinės, tada padaryti savaitės pertrauką ir pakartoti. Tokiu vandeniu paskalaujant nosį, gerokai mažesnė tikimybė pasigauti gripą.

Nudujinto vandens lengva pasigaminti – netgi paprastoje virtuvėje.
Vandenį iš krano (jei nėra filtro, reikia leisti jam išsistovėti atvirame inde) atvirame inde pakaitinti iki 90^o (iki pirmojo burbuliuko) – tuo metu iš vandens pašalinama didžioji dujų dalis. Tada indas uždengiamas ir įstatomas į kitą, didesnį indą su šaltu vandeniu. Atvėstant vyksta vandens struktūros kitimas. Toks vanduo savo savybes išlaiko nuo 3-4 val. iki paros. Jį galima gerti, juo praustis ir vilgyti žaizdas.

Jau per 20 m. japonas Masaru Emoto¹⁾ tiria vandenį, o tiksliau jos kristalus – fotografuoja, o tada analizuoja per mikroskopą. Savo pasiekimais 2004 m. kovo 16 d. pasidalino Varšuvos Geologijos institute. Taip pat savo tyrinėjimus perteikė 2002 m. išleistoje knygoje „Vandens siunčiamos žinutės“.

M. Emoto parodė, kad kristalų forma labai įvairi, o jų išvaizda priklauso nuo informacinio poveikio vandeniui (iki šiam kristalizuojantis). Pagrindinė vandens kristalų, puikiai žinomų snaigių, struktūra ura šešiakampis. Būtent nuo jo susidarymo ir prasideda kristalizacija. Aplink šį šešiakampį gali susidaryti įvairūs ornamentai - „papuošimai“. Jų pavidalą, kaip ir spalvą, apibrėžia prieš tai vandens priimta informacija.

Optimalia kristalų susidarymo temperatūra pasirodė esanti -5^o C. Būtent tokią savo tyrimų metu palaiko tyrinėtojas.

Tyrimų pagrindu tapo amerikiečių biochemiko Li Lorenzeno darbai. Juose 9 dešimtm. pirmąkart įrodyta, kad vanduo kaupia ir išsaugo gautą informaciją. Emoto pradėjo stengtis gauti vizualų tokios vandens savybės patvirtinimą.

Pasirodė, kad kristalai, kai į vandenį buvo „kreipiamasi“ tokiais žodžiais, kaip „gerumas“, „meilė“, „angelas“, „dėkingumas“, įgavo taisyklingą simetrinę struktūrą ir buvo papuošti sudėtingais ornamentais. Tačiau jei vandeniui buvo sakoma „blogis“, „neapykanta“, „piktumas“, „tu durnius“, tai susidarydavo smulkūs deformuoti ir negražūs kristalai. Ir be to nebuvo svarbu, ar žodžiai buvo ištariami balsu ar užrašomi ant popieriaus, priklijuoto prie vandens indo. O jeigu vandeniui nesakoma nieko, tai susidaro taisyklingos formos kristalai, tačiau jie būna įprasti, "pilki", beveik be papuošimų.

Be to vandeniui nesvarbu, kokia kalba su juo bendraujama – ji supranta bet kokią kalbą. Bandymai parodė, kad nesvarbu ir atstumas. Taip M. Emoto, būdamas Melburne, siuntė mintis vandeniui Tokijuje. Matyt, kad erdvė ir laikas neturi įtakos informacijos perdavimui.

Toliau buvo nustatyta, kad vanduo gali atpažinti ir atvaizduoti tokias žmogaus emocijas, kaip baimė, skausmas, kančia. Ypač gerai tai pailiustruoja nuotraukos, padarytos po Kobė žemės drebėjimo 1995 m. Iš šio miesto vandentiekio vandens, paimto iškart po katastrofos,

Kartojant: Nusibodai! Užmušiu!

susidarė deformuoti ir bjaurūs kristalai. O kristalai po trijų mėnesių iš ten pat paimto vandens jau turėjo taisyklingą formą. Mat Kobė gavo daugelio šalių pagalbą, daugybė žmonių visame pasaulyje užjautė nukentėjusius.

Panašiai kristaluose perteikiama ir vandens kokybė. Pvz., iš Temzės Londone ir Senos Paryžiuje paimtų vandens mėginių aplamai nepavyko gauti kristalų. Los Andželo vandens kristalai buvo tiesiog siaubingi. Tuo tarpu kristalai iš šaltinių ar ledynų vandens buvo tiesiog puikūs.

Vanduo reaguoja ir į muziką. Išklausęs Bethoveno kūrinius, Šuberto „Avia Maria“ ar Mendelsono „Vestuvių maršą“ vanduo sukuria fantastinio grožio kristalus. O klaususio "Mažųjų gulbių šokį" iš Čaikovskio „Gulbių “ vandens kristalų siluetai priminė paukščius.

O vandeniui pasakius 5 pagrindinių religijų pavadinimus, susidarė penkiakampiai kristalai, kuriuose galima įžvelgti žmogaus veidą.

Taigi tai tarsi Ruperto Šeldreiko hipotezės patvirtinimas apie morfogeninių (formas sudarančių) laukų, išsaugančių informaciją, egzistavimą. Tą informaciją gyvos būtybės neperduoda genetiniu būdu, o nuskaito iš tų laikų.

Prisiminkime, kad žmogus beveik visas sudarytas iš vandens. Tad kūne esantis vanduo sukaupia visas žmogaus mintis, jausmus, emocijas. Tad nuo to priklauso ir mūsų sveikata, ir savijauta.