|
Global Lithuanian Net: san-taka station: |
|
Gyvasis vanduo
Nudegęs pienu, pučia į vandenį, gyvenimiška patirtis taip pat skaitykite Jaunystės eliksyro paieškos Formulę H2O žino daugelis, tačiau visos vandens paslaptys toli gražu dar neatskleistos. Broliai Igoris ir Vadimas Zelepuchinai (Igoris, profesorius, dabar yra Šv. A. Nevskio cerkvės Šue mieste prižiūrėtojas) sukūrė savą gyvojo vandens metodą, užpatentuotą dar 9-me dešimtm.
Broliai nustatė, kad iš vandens dalinai pašalinus dujas (angklies dvideginį ir deguonį), jis savo struktūra priartėja prie vandens kūno ląstelėse. Moksle žinoma tokia sąvoka kaip redoks-potencialas. Jis organizmo įsisavinamo vandeniui turi b9ti minus 70-90 milivoltų, o iš krano bėgančio vandens RP plius 300-400 mV. Iškart aišku, kiek energijos reikia vandens pervedimui iš vienos būsenos į kitą! O štai nudujinto vandens RP minus 140 mV. Kai tokiu vandeniu buvo apšlakstomi augalai ir medžiai, tai lapai šį vandenį įsisavino triskart greičiau nei įprastą, o derlingumas išaugdavo 30%. Taip pat nustatyta, kad nuo nudujinto vanduo greičiau užgyja nudegimai, žaisdos, jis padeda esant sutrenkimams. Prausiantis tokiu vandeniu, oda sudrėkinama be jokių kremų. Suvytusią morką valandai palaikius tokiame vandenyje, ji atgyja ir įgauna šviežios išvaizdą. Toks vanduo valo kraują ir padidina imunitetą. Tam reikia vieną mėnesį ryte, ant tuščio skrandžio, išgerti po ketvirtį stiklinės, tada padaryti savaitės pertrauką ir pakartoti. Tokiu vandeniu paskalaujant nosį, gerokai mažesnė tikimybė pasigauti gripą. Nudujinto vandens lengva pasigaminti netgi paprastoje virtuvėje. Taip pat skaitykite Kitoks, sunkusis vanduo
Nepaprastos vandens savybės Jau per 20 m. japonas Masaru Emoto*) tiria vandenį, o tiksliau jos kristalus fotografuoja, o tada analizuoja per mikroskopą. Savo pasiekimais 2004 m. kovo 16 d. pasidalino Varšuvos Geologijos institute. Taip pat savo tyrinėjimus perteikė 2002 m. išleistoje knygoje Vandens siunčiamos žinutės. M. Emoto parodė, kad kristalų forma labai įvairi, o jų išvaizda priklauso nuo informacinio poveikio vandeniui (iki šiam kristalizuojantis). Pagrindinė vandens kristalų, puikiai žinomų snaigių, struktūra ura šešiakampis. Būtent nuo jo susidarymo ir prasideda kristalizacija. Aplink šį šešiakampį gali susidaryti įvairūs ornamentai - papuošimai. Jų pavidalą, kaip ir spalvą, apibrėžia prieš tai vandens priimta informacija. Optimalia kristalų susidarymo temperatūra pasirodė esanti -5o C. Būtent tokią savo tyrimų metu palaiko tyrinėtojas. Tyrimų pagrindu tapo amerikiečių biochemiko Li Lorenzeno darbai. Juose 9 dešimtm. pirmąkart įrodyta, kad vanduo kaupia ir išsaugo gautą informaciją. Emoto pradėjo stengtis gauti vizualų tokios vandens savybės patvirtinimą. Pasirodė, kad kristalai, kai į vandenį buvo kreipiamasi tokiais žodžiais, kaip gerumas, meilė, angelas, dėkingumas, įgavo taisyklingą simetrinę struktūrą ir buvo papuošti sudėtingais ornamentais. Tačiau jei vandeniui buvo sakoma blogis, neapykanta, piktumas, tu durnius, tai susidarydavo smulkūs deformuoti ir negražūs kristalai. Ir be to nebuvo svarbu, ar žodžiai buvo ištariami balsu ar užrašomi ant popieriaus, priklijuoto prie vandens indo. O jeigu vandeniui nesakoma nieko, tai susidaro taisyklingos formos kristalai, tačiau jie būna įprasti, "pilki", beveik be papuošimų. Be to vandeniui nesvarbu, kokia kalba su juo bendraujama ji supranta bet kokią kalbą. Bandymai parodė, kad nesvarbu ir atstumas. Taip M. Emoto, būdamas Melburne, siuntė mintis vandeniui Tokijuje. Matyt, kad erdvė ir laikas neturi įtakos informacijos perdavimui. Toliau buvo nustatyta, kad vanduo gali atpažinti ir atvaizduoti tokias žmogaus emocijas, kaip baimė, skausmas, kančia. Ypač gerai tai pailiustruoja nuotraukos, padarytos po Kobė žemės drebėjimo 1995 m. Iš šio miesto vandentiekio vandens, paimto iškart po katastrofos,
Panašiai kristaluose perteikiama ir vandens kokybė. Pvz., iš Temzės Londone ir Senos Paryžiuje paimtų vandens mėginių aplamai nepavyko gauti kristalų. Los Andželo vandens kristalai buvo tiesiog siaubingi. Tuo tarpu kristalai iš šaltinių ar ledynų vandens buvo tiesiog puikūs. Vanduo reaguoja ir į muziką. Išklausęs Bethoveno kūrinius, Šuberto Avia Maria ar Mendelsono Vestuvių maršą vanduo sukuria fantastinio grožio kristalus. O klaususio "Mažųjų gulbių šokį" iš Čaikovskio Gulbių vandens kristalų siluetai priminė paukščius. O vandeniui pasakius 5 pagrindinių religijų pavadinimus, susidarė penkiakampiai kristalai, kuriuose galima įžvelgti žmogaus veidą. Taigi tai tarsi Ruperto Šeldreiko hipotezės patvirtinimas apie morfogeninių (formas sudarančių) laukų, išsaugančių informaciją, egzistavimą. Tą informaciją gyvos būtybės neperduoda genetiniu būdu, o nuskaito iš tų laikų. Prisiminkime, kad žmogus beveik visas sudarytas iš vandens. Tad kūne esantis vanduo sukaupia visas žmogaus mintis, jausmus, emocijas. Tad nuo to priklauso ir mūsų sveikata, ir savijauta. Kilo abejonių? Ne viskas taip paprasta... Kai kurie į prieš tai aprašytus dalykus tikriausiai sureagavo skeptiškai. Ir taip jau nutinka, kad po tyrinėjimų, paskelbtų nepasiteisinusiais, tam tikrų klausimų nagrinėjimai tampa savotišku tabu. Ir to pasekmė mokslo vystymosi trikiai. Taip, pvz., nutiko vandeniui. 1962 m. chemikas iš Kostromos N. Fediakinas labai siauruose, iki 25 mikronų skersmens, kapiliaruose pirmąkart aptiko vandenį su neįprastomis savybėmis. Toliau tyrimus pratęsė Maskvos Fizikinės chemijos institute, o tada subruzdo ir Europos bei JAV mokslininkai. Netrukus nustatyta, kad tai skaidrus vanduo, kurio tankis 1,4, lūžio rodiklis 1,48, nelakus kambario temperatūroje, užšąlantis -40oC temperatūroje, 15 kartų klampesnis. Infraraudonajame spektre aptiktos dvi naujos sugėrimo linijos, kas reiškia, kad tai kažkoks naujas junginys. Vanduo tarsi tampa polimeru, tad jį ir pavadino polivandeniu. 700oC temperatūroje jis buvo verčiamas garu, tačiau praktiškai neprarado savo keistų savybių. Aukštesnėje temperatūroje jis virsdavo įprastu vandeniu. Reiškinio atradimas sukėlė visuomenės susidomėjimą, tačiau tai truko neilgai, nes vandenyje aptiko priemaišų, kurias ir apkaltino dėl tų savybių. Dėl spaudimo atradėjams teko pripažinti, kad tai tikrai dėl priemaišų. Ir tyrimus užmetė... Tačiau klausimas liko atviras. Ir net jei tai tikrai dėl mikro priemaišų, tai vertėjo bent jau išsiaiškinti, juk tikrovėje vandenyje visada kažkas yra. O chemijos istorijoje tikrai likę neaiškių dalykų, pvz., virpančių struktūrų (1834 m. M. Rozenšeldo mirkčiojanti kolba; 1951 m. Belouso-Žabotinskio reakcijos metu pasirodančios spalvotos erdvinės struktūros) susidarymo priežastys. Vandens sistemose virpesius stebėjo ir anksčiau. 1989 m. V. Černikovas baltymų, druskų, glicerino ir ksilolo vandens tirpaluose stebėjo lėtus šviesą išsklaidančius virpesius. Tai 2006 m. patvirtino ir išvystė M. Sedlakas, pastebėjęs, kad įvairiuose tirpaluose (natrio chlorido, citrinos rūgšties, gliukozės, acto, etanolo ir kt.) randasi 0,1-0,5 mikrono dydžio sritys su didesniu tankiu. K. Ito 1994 m. tyrė vandenį su latekso mikrodalelėmis jame po kurio laiko imdavo formuotis švarios sritys. Vėliau su laiku suspensija vėl tapdavo vienalyte. 1995 m. japonas Ch. Jošida pademonstravo, kad švarioje srityje patalpintos vienetinės dalelės judrumas sumažėja, t.y. ten vanduo elgiasi kiek kitaip. To nepaaiškina dabartinė koloidų teorija. Vandens molekulė sudaryta iš 3 atomų (H2O), erdvėje sudarančių lygiašonį trikampį, kurių viršūnėje yra deguonis. Visa tokios molekulės elektronų sistema sudaro taisyklingą tetraedrą, pasižymintį poliariškumu. Todėl vandens molekulės susigrupuoja taip, kad kiekviena jų turi 4 gretimas molekules, o jas sieja vadinamoji vandenilinė jungtis. Ledo kristaliukų įvairovė, pasižyminti fantastiškomis formomis (pvz., kiek daug yra snaigių figūrų), priklauso nuo šių vandens molekulių ypatybių. Žinoma, kad elektrinis laukas neprasiskverbia į metalus, o į dielektrikus bet kokiu gyliu, tik kažkiek silpnėdamas. Tai vadinama dielektriniu svarbumu, kuris vandeniui yra gana aukštas (81, nors yra skysčių, kuriems jis dar aukštesnis, pvz., sieros rūgščiai jis apie 100). Tačiau tai teisinga tik pastoviai srovei ir tik esant tam tikrai temperatūrai. Tačiau tai tik pradžia mat elektrinis laukas (tiek pastovus, tiek kintamas) vis tik praninka į metalus pastovus bent jau tarpatominiu lygiu, o kintamasis priklausomai nuo dažnio (ir dideliems dažniams jis irgi mažas). Kintamo lauko prasiskverbimą į įvairias medžiagas stebime kaskart, kai išeinam pasišildyti saulėje ar įjungiame mikrobangų krosnelę. Beje, ir į dielektrikus el. laukas prasiskverbia ne į bet kokį gylį, nes idealių dielektrikų nebūna net gryniausias vanduo turi jonų pralaidumą, dideliame gylyje nuslopinančiame el. lauką (į tai atsižvelgiama sudėtingesnėse teorijose). Tačiau vanduo dalinai išlaiko vandenilinių jungčių tetraedrinę struktūrą, būdingą ledui. Tada krūvis pernešamas ne jonų H3O+ ir OH- judėjimu, o protonų palei tas jungtis. Tokiu atveju vanduo labai įmantriai ekranuoja pastovų el. lauką mažais atstumais jis elgiasi tarsi dielektrinis skvarbumas būtų 3,2 (kaip aukštų dažnių atveju), t.y., jis silpta dešimtis kartų silpniau nei įprastai. O dideliais (mikronų ir didesniais) atstumais dielektinis skvarbumas auga link begalybės ir vanduo visiškai ekranuoja el. lauką (visai kaip laidininkas). Ir tik tarpiniais atstumais turime reikšmę 80... *) Masaru Emoto (1943 -2014) japonų rašytojas, pseudomokslininkas, išgarsėjęs teiginiais, kad, esą, žmogaus mintys ir emocijos veikia užšąlantį vandenį, t.y., priklausomai nuo minčių susiformuoja gražūs arba negražūs ledo kristalai. Juos gali paveikti ir muzika ar malda. Jis nuo 1999 m. išleido 4 tomus Žinutės nuo vandens. Jis buvo pristatytas ir rusų pseudomoksliniame dokumentiniame filme Didžioji vandens paslaptis (2006), gavusiame net TEFI premiją už geriausią dokumentinį filmą, o taip pat amerikiečių Nuslėpta: vis tik ką žinom? (2004). Papildomai skaitykite:
|
