Eksperimentai su gyvūnais. UFO Page. Lithuanian

Įvairiose šalyse užregistruota dešimtys tūkstančių keistų raguočių bei laukinių gyvūnų mirčių, kai trūkdavo kai kurių jų vidaus organų. Kasmet aptinkama apie 2000 tokių atvejų – daugiausia karvių, arklių, buivolų, bizonų, avių ir ožkų, nors būna ir kačių bei šunų (t.y., išimtinai žinduolių). Nenustatyta, kaip žuvo tie gyvūnai, tačiau vienodu būdu pašalinti (matyt, paimti) tokie organai, kaip širdis, skrandis, inkstai, tešmenys, lyties ir vidaus sekrecijos organai, o kartais ir smegenys, akys, liežuvis, ausys ir lūpos. Iš veršingų karvių pašalinti dar negimę veršiukai. Getting Cows into alien ship

Visais atvejais negyvi gyvūnai nepaaiškinamu būdu neturėjo kraujo, mat veterinarų teigimu, viso kraujo išsiurbimui prireiktų 2 val. ir dar naudojant fiziologinį tirpalą, nes kitaip venos sulimpa. Gyvūnų kraujas paimtas be jokių kraujotakos sistemos pažeidimų. Tai gali būti pasiekiama tik adrenalino liaukoms, esančių prie inkstų, išskyrus didelį hormono kiekį. Tad jiems kažkas turėjo sukelti nepaprastai didelį siaubą. Kartais išsiurbtas ir nugaros, galvos ir vidinių sekrecijų skystis. Visi gyvūnai turėjo labai gilias, tačiau nelabai plačias apvalias ar ovalines žaizdas, iš kurių visi audiniai tarytum išgriebti kažkokiu cilindriniu instrumentu. Visai neaišku, kaip vidaus organai ištraukti per tokias nedideles angas. Dar keistesnis atvejis, kai 1100 kg svėrusio jaučio lavonas, rasto po mėnesio, tapo kelis kartus mažesnis, kaulai pajuodo ir tapo porėti, tarsi kempinė, bei tokie trapūs, kad trupėjo pabandžius perkelti lavoną.

Daugybė JAV atliktų tyrimų parodė, kad organų išėmimai padaryti turint gilias anatomines žinias, naudojant nežinomus instrumentus ir labai kruopščiai. Ypač stebina, kad tai atlikta naktimis ir aplink įpjovas nesimato kraujo pėdsakų. Mikroskopiniai tyrimai verčia manyti, kad audiniai patyrė nežinomą pjaunantį šiluminį poveikį (tarytum lazerio) esant aukštesnei nei 150^o temperatūrai. Be to neįprasta, kad šiltu metų laiku sužaloti gyvūnų lavonai neiro ir aplink juos nebuvo nei musių, nei kitų vabzdžių – tarytum jie būtų kažkuo apšvitinti. Lazeriniai chirurgijai reikia didelės energijos šaltinio. Bet žaizdų tyrimas neliudija naudojus žemiškuosius lazerius, nes atrodo, kad pjūviai daryti tarp ląstelių.

Panašūs atvejai pastebėti ir su jūros žinduoliais. 1991 m. Orkų salose per trumpą laiką buvo rasta 30 ruonių – be galvų ir be kraujo. 1998 m. Prancūzijos pliažuose rasti 22 delfinai su vienodomis žaizdomis, juosiančiomis kaklus.

Iš pat pradžių buvo aišku, kad tai ne plėšrūnų darbas. Be to, pasirodė, kad tiek plėšrūnai, tiek paukščiai visiškai abejingi tiems lavonams. Greta jų nėra likę nei žmonių, nei transporto priemonių pėdsakų. Eksperimentai parodė, kad nakties metu patyrę chirurgai nepajėgūs atlikti panašių „operacijų“. Galvijų savininkai, miegoję arti kritimo vietų, nieko negirdėjo. Ir tada atkreipė dėmesį į daugelį fermerių pranešimų, kad tokių kritimų išvakarėse arba iškart po jų virš ganyklų buvo pastebėti NSO, į žemę kartais švietę žaliais spinduliais.

1972 m. Brazilijoje dviejų mėnesių laikotarpiu rasdavo naktį kritusius avinus su keistomis angomis kairėje galvos pusėje arba širdies srityje. Surengę pasalą, pamatė, kad ganykloje nusileido NSO. Pabandžius prie jo prisiartinti, jis užgesino šviesas ir pranyko. Patvirtinimu, kad tos operacijos atliekamos NSO ekipažų, rodo jų laivų nusileidimo žymės. 1974 m. Minesotos valstijoje išoperuotos karvės lavonas rastas idealiame aptirpusios žemės rate snieguotame lauke. 1975 m. Teksaso valstijoje idealiuose išdegintų jaunų kviečių ratuose rasti sužaloti karvės ir Cattle Mutilation

jautuko lavonai. 1983 m. netoli JAV Džonsboro miesto rasti 2 karvių, arklio ir 3 šunų su išimtais organais lavonai, o greta buvo 4 lygūs išdegintos žolės ratai.

Kartais buvo pranešimų apie gyvūnų įtraukimus į pakibusius NSO. Pvz., 1999 m. du šerifo padėjėjai Kolorado valstijoje matė, kaip „karvė sklendė oru šviesos spindulyje“. Tais pat metais Baltarusijoje vairuotojas, važiuojantis į Minską, matė palei kelią bėgantį jauną briedį, virš kurio trūkčiodamas skriejo NSO, panašus į suploto geležinkelio cisterną. Objektui nusileidus žemiau, užgeso mašinos variklis, o briedis mėšlungiškai ėmė šokčioti vietoje. Tada jį uždengė garų uždanga, kuri, kartu su briedžiu, pakilo į NSO, kuris iškart nuskrido. Yra ir pastebėta, kad ateiviai neša gyvūnų lavonus (1980 m. ir 1971 m. Teksase; 1983 m. Misūrio valstijoje ir kt.).

Ir kartais susidaro įspūdis, kad gyvūnai yra išmesti iš didelio aukščio. 9-me dešimtm. Kolorado valstijoje rastas didelis jautis, gulintis ant nugaros, kurio ragai įsmigę į gruntą 15 cm. Jam buvo išpjautos akys, liežuvis, lyties organai ir tiesioji žarna. Jokių pėdsakų greta nepastebėta.

Tad labai tikėtina, kad gyvulius žudo būtent ateiviai. Štai 1993 m. Meksikoje Los-Andose jų laivas dienos metu nusileido tiesiai karvių bandos viduryje ir išlipę ateiviai pradėjo jas mėsinėti. Vienas piemenų nuvažiavo į ganyklą žiūrėti, kas ten vyksta. Laivui pakilus, jo nusileidimo vietoje rasta dešimtys mirštančių karvių, kurioms buvo išpjauta tešmenys ir vidaus sekrecijos organai. Mirė ir motociklu atvažiavęs piemuo, kuriam buvo išpjautos genitalijos, kasa ir tulžis.

Neaišku, kokie ateivių tikslai, tačiau galima spėti, kad taip jie siekia geriau pažinti žemės gyvūnijos, taipogi ir žmogaus analogiškus organus (apie tai žr. >>>>>), anatomiją. Juk ir žmonės pradžioje tyrimus (pvz., vaistų) atlieka su gyvūnais, o tik vėliau panaudoja žmonėmis.

Ką valgo nežemiečiai?

Su naujuoju S. Spielbergo filmu „Tiesos diena“ (2026, Disclosure Day) vėl sugrįžta ir klausimas,
ką valgytų į Žemę atvykę nežemiečiai?

Pirmiausia reikia atkreipti dėmesį, kad atvykdami jie turėjo ilgą laiką praleisti kosmose. Mes turėjome žmonių, pabuvojusių kosmose, tad galime pasakyti, kad, paprastai, išvykimas iš Žemės pakeičia mitybos įpročius. Mikrogravitacijos sąlygomis kinta apetitas, skonio suvokimas, raumenų masė, kaulų būklė, hidratacija ir energijos sąnaudos.

Ir net negalėdami nuspėti, iš ko susideda „ateivių dieta“, galime apskaičiuoti minimalius hipotetinės gyvos būtybės energijos poreikius.

Žodis „ateivis“ nėra biologinė kategorija; populiarioje kultūroje jie apima nuo „mažų žalių žmogeliukų“ iki reptoidų, aukštų humanoidų, spindinčių būtybių ir mechaninio, neorganinio intelekto. Visos šios klasifikacijos Ateiviai prie picos priklauso NSO folklorui ir grožinei literatūrai, o ne zoologijai. Tačiau mokslas turi įrankių būtybių metabolizmui įvertinti. Sausumos gyvūnų atveju viena iš gairių yra ta, kad bazinės energijos sąnaudos (minimali energija, kurios organizmui reikia ramybės būsenoje gyvybinėms funkcijoms palaikyti) didėja kartu su kūno mase, nors ir ne proporcingai. Tai reiškia, kad pelė vienam kūno svorio gramui sunaudoja daug energijos, o dramblys, nors sumoje sunaudoja daug daugiau energijos,jos sunaudoja daug mažiau vienam savo masės gramui.

Pritaikius tai hipotetinei gyvai būtybei, galima atlikti apytikslius įvertinimus. Jei įsivaizduotume šiltakraujį, aktyvų organizmą, kurio pagrindinis funkcionavimas yra panašus į žinduolio ar paukščio, maždaug 30 kg sveriančiam padarui gali prireikti apie 900 kcal per dieną vien išlaikyti ramybės būseną. O štai 150 kg sveriančiam ateiviui gali prireikti daugiau nei 3000 kcal per dieną, - net ir daug nejudant.

Šie skaičiai tik parodo minimalią energiją, reikalingą pagrindinėms funkcijoms palaikyti: kvėpavimui, kūno temperatūrai, audinių atstatymui, skysčių cirkuliacijai ir nervų sistemos veiklai. Jie neatsižvelgia į judėjimą, stresą, reprodukciją, termoreguliaciją, virškinimą, smegenų veiklą ir bet kokį kitą elgesį, kuriuo paprastai užsiima tarpplanetinis lankytojas. Todėl ateiviui, kuris vaikšto, bėga, kasa (knisa), skrenda ar keliauja per pusę planetos, kad pagrobtų karves, reikėtų gerokai daugiau energijos nei jo bazinis medžiagų apykaitos greitis. Tokiu atveju klausimas nebebūtų tik apie tai, kiek jis sveria, bet ką jis veikia, kaip juda ir kiek energijos jam reikia, kad išgyventų mūsų aplinkoje.

Ir tikėkimės – kad jų maistu netapsime mes!?

Ir vis tik kuo jie galėtų maitintis?! Pirmiausia, jų dieta labai priklausytų nuo jų gyvenamos aplinkos: Astrobiologai samprotauja, kad jų maitinimosi tipai gali būti:
Fototropija: maitinantis šviesa ir žvaigždžių spinduliavimu (kaip kad Žemės augalai);
Chemotrofija: grynomis cheminėmis medžiagomis, pvz., siera, vandeniliu, metanu…;
Litotrofija: skalbo ir graužia mineralus (uolas, riedulius…).

Fantastikoje sutinkama ir kraupių maitinimosi atmainų:
Ksenomorfų: parazituojantys, paprastai reikalaujantys gyvo „šeimininko“;
Lankytojai: pasitenkinantys graužikais ir žemiškais gyvūnais;
Klingonai: pasirenkantys egzotinį ir kartais gyvą maistą (pvz., gyvatiškus gagh).

Tačiau žmogaus vaizduotė neišsemiama – ir galimų nežemiečių „dietų“ įvairovė labai didelė.

Pranešimai apie galimas ateivių bazes žemėje yra skurdūs ir prieštaringi. Juos išnagrinėjo ir savo knygose „Ateivių bazė“ bei „Įsiveržimo grėsmė“ aprašė anglas Tomotis Gudas^*), sakantis, kad daugelį duomenų gavo iš JAV žvalgybos veterano, sąlyginai vadinamo „Džonu“, bei vieno vyresniojo Oro pajėgų karininko, kuris teigė, kad ateiviai požemines bazes Žemėje pradėjo rengti tik po Antrojo pasaulinio karo.

Pats T. Gudas tyrė visus duomenis apie ateivių bazę Puerto-Rike. 9-10 dešimtm. virš pietvakarinės salos dalies, kurioje yra Laguna Kartachena ežeras bei Siera Barmėja kalnagūbris, ne kartą stebėti didelių disko formos NSO skrydžiai bei pakibimai. Netoli pakrantės žvejų akyse diskai išlėkdavo iš vandens ir leidosi į jį. Alien Base at Puerto-Rico

Čia vietiniai kartais sutikdavo iki 120 cm ūgio ateivius pilka oda, didele galva ir ilgomis rankomis su 4 pirštais. Teigiama, kad 1980-ais ateiviai į savo požeminę bazę pristatė policijos karininką Moralesą, o 1988-ais – Karlosą Merkado. Šio žodžiais, bazėje daugybė ateivių surinkinėjo kažkokius įrenginius. Ten buvo ir keletas disko bei trikampės formos skraidymo aparatų. Laivo, į kurį buvo pristatytas Merkado, „vadas“ pasakė: „... mes čia senai ir norim, kad žinotumėte, kad nekeliame grėsmės...“ Tačiau 1967-ais metais Puerto-Rike paslaptingai dingo studentas, 1976 m. du Oro pajėgų karininkai ir keli kareiviai. O 1997 m. buvo dingęs daktaras D. Viljemsas iš Ohajo valstijos.

Netiesioginiais bazės buvimo įrodymais yra atvejai, kai prie NSO prisiartinę naikintuvai būdavo tų „įsiurbiami“ arba ištirpdavo ore (pvz., 1988 m. JAV naikintuvas virš San-Žermeno miesto įtrauktas trikampio NSO). O tų pat metų gruodį šimtai Kabo Rojo gyventojų matė, kaip išnyko du prie didelio trikampio NSO prisiartinę 2 JAV naikintuvai. Taigi, atrodo, kad bazė yra saugoma.

Apie bazes kitose Žemės vietose daugiausia perteikta pagal kontaktuotojų žodžius. Štai E. Kastiljo^**) sakė, kad Ramiojo vandenyno Marianos įduboje 5000 m gylyje yra kupolo formos bazė, į kurią vamzdžiais iš povandeninių ugnikalnių perduodama šiluma. 1959 m. batiskafu „Triestas“ besileidęs Žakas Pikaras ten matė disko formos objektą su švytinčiais taškais. 1997 m. amerikiečiai bandė į Marianos įdubą nuleisti platformą be ekipažo, su galingais prožektoriais ir TV sistemomis. Po kelių valandų monitoriuose pasirodė neatpažintų 12-16 m ilgio objektų siluetai, pasigirdo metalo žvangesys ir duslūs smūgiai. Platformos nuleisti nepavyko, o jai iškilus, paaiškėjo, kad jos galingos konstrukcijos sulamdytos, o kabeliai perrėžti.

Brazilų meteorologas R. Vilela, dalyvavęs 12-oje ekspedicijų Antarktidoje, ten 1960-61 m. žiemą matė NSO, o vienas kontaktuotojų sakė, kad vienoje įlankoje yra ateivių bazė. Japonai Krakienės Mod stotyje stebėjo 19-os NSO skrydį. Pranešinėjama apie galimas bazes ir kituose Žemės regionuose.

^*) Timutis Gudas (Timothy Good) – britų smuikininkas (nuo 1963 m.) ir ufologas. UFO susidomėjo 1955 m., o savus tyrinėjimus pradėjo 1961 m., apklausamas daugybę liudininkų ir konsultuodamasis su astronautais, kariškiais ir mokslininkais. Pirmoji knyga „Didžiausio slaptumo: pasaulinis NSO slėpimas“ pasirodė 1987 m. Skaitė pranešimus keliose konferencijose, daugelyje universitetų ir kitų organizacijų, pasisakė per TV. Knygos: „Ateivių bazė“ (1998), „Slapčiausiai: NSO grėsmė pasauliui“ (1996) ir kt., paskutinė knyga „ŽEMĖ: ateivių laivas“ (2013).

^**) Enrikė Kastiljo (Enrique Castillo Rincón, 1930–2013) – elektrotechnikas iš Kosta Rikos, kontaktuotojas, vėliau gyvenęs ir dirbęs Kolumbijoje. Tvirtino 1973-76 m. turėjęs keletą fizinių ir telepatinių kontaktų su humanoidiniais nežemiečiais. Pirmasis įvyko 1973 m. lapkričio 3 d., kai netoli Guatavita lagūnos Kolumbijoje sutiko aukštas, šviesiaplaukes, skandinaviško sudėjimo būtybes, kurias atpažino esant iš Plejadžių (skaitykite apie plejediečių rasę). Jis sakosi buvojęs jų laivuose, gavęs pranašystes ir perspėjimus žmonijai. Sakė, kad 1975 m. sausį ateiviai jį kosminiu laivu nugabeno į slaptą povandeninę bazę, esančią Ramiojo vandenyno Marianų įduboje. Erdvėlaivis į bazę įskrido per didžiulę, „akies formos“ angą vandenyno dugne, maždaug 5000 m gylyje. Ją apibūdino kaip kupolo formos struktūrą, kurioje buvo įsikūręs tikras „ateivių miestas“. Viduje jis matė stiklines sienas, metalines konstrukcijas ir dirbtinai šviečiančią augaliją. Apie savo kontaktus išleido knygų.