1900-ais šv. Valentino dieną (vasario 14-ą, trečiadienį) grupė Melburno (Australija) Appleyardo mokyklos mergaičių su mokytojomis iškylavo prie netoliese esančios Kabančiosios uolos, 6 mln. amžiaus neįprasto uolų darinio virš lygumos iškylančio į 150 m. aukštį. Jis baigiasi tarp monolitinių darinių vos besilaikančių uolų gabalų krūva. Netoli nuo ten ir buvo įrengta poilsio vieta.

Grupėje buvo mokytojos Diana de Poitiers ir škotė Greta Makrau, vežėjas Bendžaminas Hasis ir 19-a vyresnių nei 10 m. mergaičių. Jie atvyko apie vidurdienį ir iškart ėmė užkandžiauti. Pakeliui jie sutiko kitą grupelę – pulkininką Fitshubertą su žmona ir sūnėnu Maiklu iš Anglijos bei arklininku Albertu Krendelu.

Apie 15 val, septyniolikmetės Irma, Marion ir Miranda pasiprašė de Pointiers leisti apžiūrėti uolos riedulius. Joms, garsėjančioms kaip protingoms bei sąmoningoms, bei keturiolikmetei Editai buvo leista eiti, įspėjus nelipti per aukštai ir saugotis gyvačių.

Kai šios nuėjo, likusieji nustebo pastebėję, kad du laikrodžiai (Hasio ir Makrau) sustojo vidurdienį, jų atvykimo metu. Vėliau jie pradėjo eiti. Po pusvalandžio nueinančiųjų nebuvo matyti. Akimirksnį jas matė ir Maiklas su Albertu, sėdėję prie upelio tarp akmenų.

Apie 16:30 de Pointier ir vežėjas suskubo kviesti auklėtines. Jie pastebėjo, kad nėra ir antrosios mokytojos Gretos Makrau. Jie pamanė, kad ji nusekė mokines. Pulkininkas Fitshubertas tuo metu jau buvo išvykęs namo. Benas hasis, de Pointier ir likusios mokinės puolė ieškoti dingusiųjų. Sumintais žolės pėdsakais jie nuėjo iki pietinės Kabančiosios uolos dalies, bet uolėtame grunte pėdsakai išnyko. Nusiminę jie ieškojo toliau.

Maždaug po valandos išvydo iš pietinės uolos krūmų išsvirduliuojančią keturiolikmetę Editą, kuri isteriškai klykė ir nesugebėjo paaiškinti, kas įvyko. Kitų nebuvo nė pėdsako.

Sutemus jie grįžo į koledžą. Kitą dieną išsiruošė didelė paieškos grupė, kurioje buvo daug savanorių. Pirmoji diena buvo be rezultatų.

Tuo metu gydytojas nustatė daugelį sumušimų ir lengvą smegenų sutrenkimą. Kai vėliau ją apklausė, mergaitė prisiminė, kad grįždama matė ponią Makrou pusiau išsirengusią ir išsigandusią bėgančią ant uolos.

Kai tolesnės paieškos buvo bevaisės, policija išsikvietė aborigeną pėdsekį su šuniu. Šuo atrado Makrou pėdsakus vedančius uola aukštyn, tačiau pusiaukelyje urgzdamas ir pašiaušęs kailį sustojo. Neradusi jokių pėdsakų policija paiešką nutraukė.

Tačiau paieškos tęsėsi – artimiausią sekmadienį pulkininko Fitshuberto sūnėnas ir arklininkas Albertas Krenkelas savarankiškai leidosi į paieškas. Visų nuostabai buvo rasta septyniolikmetė Irma, be sąmonės, bet gyva. Jos kūnas buvo sumuštas ir visas supjaustytas mažais pjūviais, nagai nulaužyti. Daugiau sužalojimų nebuvo, kojos nesužalotos. Po tyrimo konstatuota, kad lytiškai ja nebuvo pasinaudota. Atsigavusi mergaitė nieko neprisiminė. Net ir vėliau ji negalėjo pasakyti, kas tądien nutiko. Jos klasės draugių niekada nerado. Po kelių mėnesių koledžo direktorė, labiausiai kaltinama dėl nelaimės, nuvyko prie Kabančiosios uolos. Jos kūną rado po iškyšuliu tarp uolų nuolaužų.

Keturiolikmetė Edita, sutikusi Makrau, pastebėjo ir keistą rausvą debesį.

Rašytojos kūrinys

Tai istorija iš Dame Joan Lindsay "Pikniką prie Kabančiosios uolos" (1967 m.). Pagal knygą 1975-ais pastatytas labai populiarus Peter Weir filmas. Joan viską išsigalvojo ar rėmėsi faktais?

Keletas dalykų ar sutapimų, į kuriuos reiktų atkreipti dėmesį:

Europiečiai naujakuriai be abejonės dingdavo to meto Australijos krūmynuose. Ir nors nėra užregistruota apie mokytojos ir trijų mokinių dingimą, krūmynai buvo laikomi svetima ir bauginančia vieta, ypač tarp vaikščiojusių po Europos parkus.

Kabančioji uola buvo ilgalaikė Melburno aukštuomenės poilsio vieta. Ji puikiausiai tiko parodyti britų aukštuomenės kultūros susidūrimą su jusline krūmynų aplinka.

Jaunystėje Joan Lindsey, Aukščiausiojo tesmo teisėjo dukra, vasarą lankėsi Macedon srityje. Be to jos šeima draugavo su menininku Frederick McCubbin, gyvenusiu čia. Tad ji galėjo iškylauti prie Kabančiosios uolos, o vėliau ir įsikūrė netoliese, Bacchus Marsh.

Jos vyras Daryl Lindsay 15 m. buvo Viktorijos nacionalinės galerijos direktoriumi ir jo kolekcijoje buvo to laikmečio impresionisto E.Phillips Fox paveikslas "Iškyla prie Kabančiosios uolos".

1919-ais, jai baigus privačią mergaičių mokyklą, ši persikėlė iš Melburno prie Macedon kalno. Tai pagrindas mokyklai netoli Uolos.

Joan ir Daryl susituokė per Valentino dieną (1922-ais).

Namuose jie neturėjo laikrodžių, nes Joan niekino matematinį tikslumą ir manė, kad jis panaikina patirties galimybes (Jos autobiografija knygoje "Gyvenimas be laikrodžių").

Parengė Cpt.Astera's Advisor

Atsiliepimus ir pastabas galite palikti pagrindinio san-taka station puslapio gale.

san-taka station Maloniai pasitiksime žinias apie bet kokius Jūsų pastebėtus sunkiai paaiškinamus reiškinius naktiniame danguje ar patirtus sapno metu... įspūdžius, klausimus ar komentarus prašome siųsti el.paštu: san-taka@lithuanian.net arba pateikti šio puslapio gale.

UFO sightings and other phenomenas in/under Lithuanian sky. Please inform us about everything you noticed and find unexplainable in the night sky or even during your night dreams, or in the other fields of life. Review of our site in English