Global Lithuanian Net:    san-taka station:

Antigravitacijos paieškos 

Taip pat skaitykite: Antigravitacija      
Greičiau už šviesą!      
Antigravitacijos paieškų istorija      
NASA susidomėjimas antigravitacija      
Naujos galimybės žvaigždėlaivio pavarai      
JAV antigravitacinė eskadrilė      

Alabamoje įsikūrusi nedidelė mokslinių tyrimų firma „Transdimensional Technologies“ (TDT), glaudžiai susijusi su NASA, 2001 m. liepos mėn. kilstelėjo skraistę nuo savo eksperimentų, kurie, jų žodžiais, „pakeis kiekvieną mūsų gyvenimo aspektą“. Laboratorijos sąlygomis jie išbandė įtaisą, kurį vadina „Lifter“, demonstruojantį galėjimą „skristi“ panaudojant būdus, kuriuos mokslas vargiai gali paaiškinti.

„Lifter“ yra Jeff Cameron, pagal išsimokslinimą elektro-optikos inžinieriaus, išradimas, kurį padarė pastebėjęs kai kurias anomalijas, kai darė bandymus su lazeriais. Pajutęs, kad besisukantis elektros srovės judėjimas folijos ir laido darinyje, esančiame lazerio dalyje, kuri vadinama pre-jonizatoriumi, yra veikiamas kažkokios nežinomos jėgos, jis pre-jonizatorių įtaisė trimatėje trikampio formos modelyje, kurio kampai buvo apvynioti folija, o aplink jo viršutinį paviršių vijosi plona vielytė, prilaikoma balza medžio polių. Kai vielyte ir folija tekėjo teigiama ir neigiama įtampos, medelis pleveno ore, su spalvingomis iškrovomis ir skleisdamas spragsinčius garsus.

Laikydami trikampę formą kaip ląstelę, TDT ėmė iš jų lipdyti „Lifter“, didesnį ir sunkesnį „orlaivį“, neturintį judančių dalių ir jo forma nesvarbi pakilimui nuo žemės.

Netrukus, kai TDT paskelbė apie savo atradimus, juos pakartojo prancūzas Jean-Louis Naudin. Jo didžiausias modelis buvo iš 36 ląstelių, sudarančių šešiakampį darinį, kurio dydis yra82x70 cm. Jį sudarė tokios pat medžiagos kaip ir TDT – aliuminio folija, balza medis ir vielytė. Jis svėrė 32 g ir jam reikėjo 81 W galingumo, kad imtų pleventi. Skrydžio stabiliom užtikrinimui reikėjo 132,9 W (44 kV ir 3,02 mA). Naudinas teigė, kad jis į viršų pakyla labai greitai ir tyliai ir plevena labai stabiliai. Tai paskelbus, prietaisus ėmė gamintis daugybė mėgėjų.

Kilo klausimas, o kodėl jie „skrenda“? Kai kurie mano, kad dėl „jonų vėjo“ – elektronų judėjimo tarp folijos ir vielytės [ 1964 m. Alexamder De Seversky užpatentavo panašų „ionacraft“, tačiau toks prietaisas niekada nebuvo pagamintas. ] Vis tik J. Cameron mano, kad „jonų vėjas“ yra per silpnas, kad pakeltų modelį. Jis pakyla net ir tada, kai tarp folijos ir vielytės įstatoma kliūtis.

Tačiau „lifteriai“ yra tokie lengvi, kad atvirame ore būtų tiesiog nupūsti net lengvo vėjelio. Tačiau keliamąją galią galima padidinti gerokai (10-20 kartų) padidinus įtampą. Vis tik kyla klausimas dėl jo praktinio panaudojimo galimybės.

O tuo tarpu imta teigti, kad TDT atradimas visai nėra naujas, o yra 20 a. 3-io dešimtm. JAV išradėjo Thomas Townsend Brown reiškinio naujas variantas. T. Brown‘as kalbėjo apie naują keliamąją jėgą – kad „asimetrinis kondensatorius“, disko formos plokštelė, nežymiai iškilusi vienoje pusėje, galinti sukaupti didelį elektros krūvį, galėtų patirti postūmį teigiamo poliaus link, kai viena pusė įelektrinta neigiamai, o kita – teigiamai. Reiškinys pavadintas Biefield-Brown efektu. Iš esmės, J. Cameron‘o „lifteris“ yra trimatis T. Brown‘o plokštelės analogas, kai oras tarp folijos ir vielytės veikia kaip kondensatorius.

1952 m. T. Brown‘as pasiūlė bendro įgyvendinimo programą. Jo keliamosios jėgos principo demonstravimui buvo skirtas „Winterhaven“ projektas - siekiant sukonstruoti gaudomąjį naikintuvą „Mach 3”. 61 cm skersmens disko formos kondensatorius buvo įkraunamas 50 kV įtampa ir jam pastoviai tiekiama 50 W srovė, kaip teigiama, pasiekdavo 5 m/s greitį. 6-o dešimt. viduryje kelis kartus bandymai buvo parodyti JAV Oro pajėgoms, kai 3 pėdų skersmens disko formos kondensatorius buvo įkraunamas 150 kV įtampa. Kai kurie to meto šaltiniai sako, kad pasiekimai, kai kiek didesni diskai buvo įkraunami 150 kV įtampa, buvo tokie įspūdingi, kad buvo įslaptinti. T. Brown‘as irgi padarė tą patį suklydimą, manydamas, kad keliamąją galią sudaro „jonų vėjas“.

Kai tik sužinota apie T.T. Brauno atradimus, imta kalbėti apie 5-me dešimtm. gausiai stebėtų NSO skraidymo technologijas. Ir ne kas kitas, o H. Obertas, vienas kosminio amžiaus tėvų, vėliau dirbęs JAV kartu su Werher von Braun'u, pareiškė 1954-ais:
„Teigiu, kad skraidančios lėkštės yra tikras dalykas ir yra erdvėlaiviai iš kitos saulės sistemos“. O mūsų temai įdomūs jo žodžiai: „jie varomi dirbtinio gravitacijos lauko ... Jie sukuria aukštos įtampos krūvius, kad oras būtų išstumiamas jų kelyje, todėl jis neima švytėti, ir stiprius magnetinius laukus, kad paveiktų jonizuotą orą aukštuose atmosferos sluoksniuose. Pirma, tai paaiškina jų spindesį... Antra, tai paaiškina NSO skridimą be garso...“ (daugiau >>>> ).


J. Podkletnovo užmojai

Jevgenijus Podkletnovas sukūrė įrangą superlaidumui patikrinti, kai kurių metalų savybei esant žemai temperatūrai perduoti elektros energiją be varžos. Keramikinis diskas, padengtas specialiu lydiniu, buvo atšaldomas iki –220 C ir dideliu greičiu įsukamas magnetiniame lauke.

Tai buvo svarbus, bet nuobodus darbas neturintis jokio ryšio su gravitacija. Bet vieną dieną jis pastebėjo, kaip jo viršininko dūmai pakilo stulpu virš įrenginio. Tada Jevgenijus virš įrenginio išbandė metalo rutulį, silicio daiktus, medį. Visais atvejais daiktai virš besisukančio disko (virš 5000 aps/min.) būdavo apie 2% lengvesni. Maža to, beveik tokio pat stiprumo poveikis buvo jaučiamas gana aukštai, net ant stogo.

Pagal Ning Li teoriją, superlaidininką paveikus kintamu magnetiniu lauku, elektrinį krūvį turintys ir deformuoti gardelės jonai gali absorbuoti didelius energijos kiekius. Tai gali priversti gardelės jonus nepaprastai greitai suktis apie jų pusiausvyros centrą ir sukurti neigiamą gravitacinį lauką.

Li teigė, kad jei tie besisukantys gardelės jonai išrikiuojami stipraus magnetiniu lauko, gravitacinis pokytis būtų išmatuojamas. 2002 m. Raymond Chiao iš Kalifornijos un-to Berklyje pateikė savąją teoriją susijusią su gravitacija ir superlaidininku. Jis spėjo, kad bombarduojant superlaidininką elektromagnetinėmis bangomis galima sukelti gravitacinį spinduliavimą.

Valerijus Nesviževskis iš Grenoblio Laue Langevin‘o instituto naudojo žemų energijų ultrašaltų neutronų spindulį, judantį mažesniu nei 8 m/sek greičiu. Neutronai, veikiami gravitacijos, krito ant atspindinčio veidrodžio ir atšokdavo jo nepasiekę. Tyrėjai galėjo riboti neutronų energiją patalpindami absorbuojančias medžiagas įvairiuose aukščiuose nuo veidrodžio. Jos sušluodavo visus neutronus, kurie atšokdavo pernelyg aukštai.

Neatsižvelgiant į kvantinę mechaniką, turėtume tikėtis, kad veidrodį turėtų pasiekti įvairių energijų neutronai. Tačiau nepasirodydavo jokie neutronai išskyrus, kai „šluostė“ buvo bent 15 mikrometrų virš veidrodžio. Tai reiškia, kad neutronai privalo turėti tam tikrą, minimalią energiją Žemės gravitaciniame lauke.

Taip pat atrodė, kad neutronų transmisija sudarė mažus ciklus iš aukštesnių energijų, atitinkančių aukštesnius kvantinius lygius.

Podkletnovas suprato atradimo svarbą – net ir truputį palengvėjus kūnams tai buvo svarbu aeronautikos kompanijoms. Podkletnovas teigė rezultatus pasiekęs 1992-ais Suomijos Tampere technologijų un-te. Žurnalas, kuriam buvo siųstas straipsnis, jo nepriėmė. 1996 m. spalį jo straipsnį atspausdino Londono Fizikos institutas (Physica C). Tačiau mėnuo prieš publikaciją informacija pasklido ir “Sunday telegraph” išspausdino straipsnį ta tema. Moksliniai sluoksniai priėmė naujieną kritiškai, sakydami, kad tai pažeidžia fizikos dėsnius. Praėjus savaitei po publikacijos, Podkletnovas paprašė, kad straipsnis būtų pašalintas iš leidinio.

[ J. Podkletnovas gimė 6-ojo dešimtm. viduryje inteligentų šeimoje. Tėvas buvo profesoriumi Peterburge, o motina dirbo mokslininke medicinos srityje. Jis baigė studijas Maskvos Mendelejevo institute, o vėliau pradėjo darbą Mokslų Akademijoje. Podkletnovas apsigynė daktarinę disertaciją iš medžiagų mokslo Tampere technologijų un-te ir Maskvos cheminių technologijų un-te. ]

Jau prieš šimtmetį rašytojas H.G. Velsas spėjo, kad kada nors žmogus į Mėnulį kils su gravitacijos skydais, nenaudodamas degalų (skaitykite apie Velso pranašystes). Naciai programa, kuriai vadovavo austras Viktor Schauberger'is, tyrė galimybę antigravitaciniam ginklui sukurti. Penkis dešimtmečius jo pasiekimai buvo nežinomi.

Nick Cook'as (parašęs knygą "Nulinio taško medžioklė", apžvelgiančią gravitacijos istoriją) atsekė Viktor'o šeimą ir jo kolegas. Iš jų sužinojo legendą apie sidabro ir žalsvai žibančias skraidančias lėkštes kabojusias be degalų. Deja, atrodo, visos jos dužo. Bet po karo jo dokumentus ir prototipus perėmė JAV įslaptintos laboratorijos.

Po poros metų iš JAV oro pajėgų generolo Nathan Twining išsprūdo pareiškimas, kad Amerika gali sukurti lėktuvą, kurio neveikia gravitacija. Tada viskas nutilo iki pat 1990-ųjų. Kas nutiko?

Viena galimybė – antigravitacijos tyrimai nedavė rezultatų. Bet Cook'o apklausos leidžia spėti, kad ypač slapti tyrimai tebesitęsia.

George Muellner'is, atsakingas už "Boeing" slaptą "Phantom Works" padalinį, rugpjūčio mėn. interviu "The Sunday Times", patvirtino, kad "antigravitacija veikia". Tačiau jis sakė, kad ji nepanaudojama, nes reikia per daug energijos. Bet 2002 metais "Boeing" vidiniame seminare Jamie Childress, bendravęs su Podkletnovu, išdėstė antigravitacijos potencialą ir padarė išvadą, kad "tikėtina, kad gravitacijos pakeitimas yra realus".

NASA Maršalo kosminių skrydžių centre pabandė pakartoti Podkletnovo pasiekimus, tačiau nepavyko, nes nežinojo unikalios jo 30 cm skersmens itrio-bario superlaidžių diskų formulės. Mark Millis labai domina neseniai padarytas Podkletnovo pareiškimas, kad jo prietaisas, sukurtas su italu Giovanni Modanese, sukuria 1000 kartų Žemės trauką viršijantį antigravitacinį spindulį. G. Modanese bandė sukurti teorin5 paaiškinimą Podkletnovo bandymams. Jis teigė, kad kvantiniai procesai superlaidininke sąveikauja su kvantiniais procesais gravitaciniame lauke. Tačiau jis sutinka, kad čia dar daug neaiškumų.

NASA norėtų matyti Podkletnovą Amerikoje, bet Rusijos įstatymai draudžia "nutekėti" svarbiai informacijai. Bet 1993 m. Marshall skridimų centras yra gavęs Ning Li ir Douglas Torr'o straipsnį apie tai, kad besisukantys laidininkai gali keisti gravitacijos jėgą.
Vis tik Ron Koczor'o komandai nepavyko pakartoti Podletnovo rezultatų. Prof. Ning Li paliko komandą ir įkūrė savo kompaniją, kuri irgi dirbo “gravitacijos skydo” srityje. R. Koczor'as sako, kad nesutapo NASA ir N. Li požiūriai: ji norėjo įrodyti, kodėl „gravitacijos skydas“ turėtų veikti, o NASA paprasčiausiai tereikėjo veikiančio modelio.

Britanijoje "BAE Systems" paskyrė Ron Evans "Greenglow" projekto vadovu. Panašūs dabai vykdomi Japonijoje "Toshiba" tyrimų centre. Bet nė viena tų kompanijų, kaip ir Podkletnovas, neatskleidžia tyrimų rezultatų. Nuo pat 1996 m. Podkletnovas kaip atsiskyrėlis. Oficialiai jis tebedirba Maskvos Chemijos tyrimų centre, slaptame institute, kurio net adresas nenurodomas. Viešumoje tepasirodė tik prieš du metus, kai nuvyko į Britaniją skaityti paskaitos Sheffield universitete ir prasitarė, kad gali gravitaciją taip efektyviai, kad jo įranga sklando – kaip ir Schauberger skraidančios lėkštės prieš 5 dešimtmečius.

Kaip galėtų veikti antigravitacinis įtaisas?
Anti-gravity device by Podkletnov

Taip pat atrodo, kad Podkletnovo darbai gali būti pritaikyti visai naujo tipo ginklo sukūrimui. Jis tvirtino, kad jo eksperimentai su aukštų galingumų energijomis panaudojant įrenginį, vadinamą „impulsiniu gravitacijos generatoriumi“, rodo, kad galima sukurti „panašios į gravitaciją“ energijos spindulį, kuris bet kurį kūną paveiktų 1000 g jėga, - t.y., pakankama, kad kūnas būtų išgarintas. Podkletnovas teigia, kad laboratorijoje Rusijoje buvo pademonstruota per 10 cm pločio spindulio galimybė paveikti už kilometro esančius objektus ir kad jo galia išlieka iki 200 km. Specialistai teigia, kad tokį ginklą galima panaudoti prieš palydovus arba kaip skydą prieš balistines raketas.

Iš GRASP projekto gautame dokumente pateikiamos kai kurios šio spindulio charakteristikos ir savybės: jo neblokuoja elektromagnetiniai ekranai, o taip pat jis gali praeiti per bet kokias kliūtis, pasitaikančias tarp generatoriaus ir taikinio, kad jis sklinda nepaprastu greičiu („tikėtina, kad šviesu greičiu ar dar sparčiau) ir kad bendra galia yra proporcinga taikinio masei – t.y., jis elgiasi visiškai taip pat, kaip gravitacija.
YBCO: Anti-gravity device

YBCO emiteris yra atšaldytas iki superlaidumo būsenos, vidiniu apvijų žiedu tekanti elektros srovė jame sukuria magnetinį lauką. Emiteris veikiamas labai aukštos įtampos impulsais, kurie iškrauname kolektoriuje. Tą iškrovą valdo išorinio apvijų žiedo sukuriamas magnetinis laukas.

Spėjimai remiantis stygų teorija

Jau kelis dešimtmečius tyrinėtojai ieško patikrinamų stygų teorijos prielaidų. Ši teorija siekia tapti vieninga teorija Visatos sampratai. Fizikai tvirtina, kad jie pasinaudojo viena sudėtingiausia stygų teorijos dalių nuspėjant ypatingai tankios materijos, sukurtos Long Island'o greitintuvo pagalba, savybes. Ir net jei tasai nuspėjimas pasitvirtins, tai nebus įrodymu, kad stygų teorija yra teisinga, o tereikš, kad ją galima panaudoti kai kurių jėgų atomų branduoliuose tyrimams.

Brookhaven'o nac. laboratorijos RHIC daužo aukso atomus sukurdamas karštas, ypatingai tankias daleles – panašias į tas, kokios buvo pirmosiomis mikrosekundėmis po Didžiojo sprogimo. Tie mikrosprogimai laikinai išlaisvina kvarkus, paprastai įkalintus protonuose ir neutronusoe, bei gluonus, daleles, surišančias kvarkus.

Tačiau net pagrindinių šios kvarkų-gluonų plazmos savybių tyrimas yra susijęs su sunkumais. "Physical Review Letters" straipsnyje K. Rajagopal su kolegomis teigė, kad jie paskaičiavo greitį, kuriuo kursis J/psi mezonai toje plazmoje per vadinamąjį "screening" efektą. Jie nustatė, kad "screening" gali kisti tam tikru būdu priklausomai nuo J/psi greičio.

Tyrinėtojai naudoja QCD (kvantinės chromodinamikos) teoriją jėgų, veikiančių tarp kvarkų, nustatymui. Tačiau tai galima tik tada, kai tos jėgos yra silpnos. O jėgos tarp kvarkų plazmoje gali tapti labai stipriomis. Ta plazma labiau panaši į skystį.

Rajogopal panaudojo 1997 m. padarytą fiziko Juan Maldacena nustatymą, kad stygų teorijos variantas keturmatėje erdvėje yra ekvivalentiškas QCD teorijai trimatėje erdvėje. Kai jėgos toje QCD teorijoje tampa stipriomis, stygų teorijoje jos tampa silpnomis, - ir todėl lengviau daryti skaičiavimus.

Tačiau pats metodas nėra visiškai tikslus, - tai tarsi pasakymas, kad tirsime vandenį, kai iš tikro tiriame alkoholį. Labiausiai džiugina tai, kad pavyko rasti sąryšį tarp matematinės teorijos ir realaus pasaulio reiškinių.


Patvirtintos dvi Einšteino erdvėlaikio teorijos

Gravity Probe-B

NASA gravitacijos tyrimo palydovas (GP-B), iškeltas į orbitą 2004 m., turėjo 4-is ypač jautrius giroskopus, skirtus matuoti spėjamą geodezinį efektą, laiko ir erdvės išsikreivinimą aplink gravitacinį kūną, bei Lenzės-Tiringo efektą (angl., frame-dragging), kai besisukantis kūnas tempia erdvę ir laiką (ir rezultate, šviesa, sklindanti sukimosi kryptimi, aplink kūną judės greičiau, nei sklindanti priešais sukimąsi). GP-B nustatė esant abu poveikius, orientuodamasis IM Pegasi žvaigždę, besisukančią aplink Žemės polių. Jei gravitacija neveiktų erdvėlaikio, giroskopai viso skrydžio metu rodytų tą pačią kryptį. Tačiau buvo užfiksuotas išmatuojamas poslinkis jų sukimosi kryptimi, nes juos traukė Žemės gravitacinė jėga. Apie tai paskelbta žurnale „Physical Review Letters“ (2011 m.)

„Įsivaizduokite į medų panardintą Žemę. Planetai besisukant, medus apie ją ima sūkuriuoti, tas pats ir su erdvėlaikiu“, - palygino F. Everitt‘as iš Stanfordo un-to.

GP-B buvo vienas ilgiausiai trunkančių NASA projektų, pradėtas dar 1963 m. pabaigoje. Nemaža technologijų dalis dar nebuvo sukurta 1959 m., kai L. Schiff’as iš Stanfordo ir G.E. Pugh’as iš Gynybos departamento, nepriklausomai vienas nuo kito, pasiūlė stebėti giroskopo, orientuoto į tolimą žvaigždę, pakrypimą. 1963 m. NASA skyrė lėšų reliatyvumo giroskopo eksperimentui. Po 40 m. palydovas buvo iškeltas į orbitą maždaug 400 km aukštyje. Palydovas GP-B savo veiklą baigė 2010 m. gruodį.

Projektą netruko apspisti problemos ir nusivylimai, kai nelauktai pasviro giroskopo ašis ir makalavo duomenis. Mokslininkai sugaišo kelis metus, kol atsijojo reikiamą informaciją. Laimei, pavyko suvaldyti aplinkos poveikius zondui, tokius kaip aerodinaminė trintis, magnetiniai laukai ir terminiai pokyčiai. Jo pasiekti rezultatai turės ilgalaikį poveikį teorinei fizikai.

Papildomai skaitykite:
Visatos modeliai
Greičiau už šviesą!
Gyvenimas po mirties
Nusitaikant į žvaigždes
Pasikėsinimas į multivisatas
Tolimojo poveikio reiškinys
JAV antigravitacinė eskadrilė
Visata: nuo čia link begalybės
Duokite mums Alcubierre pavarą
Higso bosonas: labai prasta balerina
Išilginės bangos ir kelionės laike
Antigravitacija: praeityje ir dabartyje
Tarpžvaigždinio skrydžio ir kontakto įvertinimas
Tamsioji materija ir tamsioji energija
Savaime besiorganizuojantis kvantinis pasaulis
Greičiais C besiplečiančios–besitraukiančios erdvės B
Neapibrėžtumas, tikimybė ir prognozė
Nepaprastai suderinta Visatos sandara
Kvantinė mechanika: jos ribotumas?
Ar visad tai tik paramokslinės idėjos?
Atsakymai apie erdvę ir laiką
Laiko ir erdvės atskyrimas
Tėkmė: kas atvedė prie LHC?
Įvairiapusis Ričardas Feinmanas
Nepaprasti Visatos skaičiai
Stabilios būsenos teorija
Juodųjų skylių portretas
Saga apie neutronus
Papildomas matavimas
Holografinė visata
Tamsioji materija
Alcubierre pavara
Valdžia ir NSO

NSO apsireiškimai ir neįprasti fenomenai Lietuvos danguje ir po juo

Maloniai pasitiksime žinias apie bet kokius Jūsų pastebėtus sunkiai paaiškinamus reiškinius. Juos prašome siųsti el.paštu: san-taka@lithuanian.net arba pateikti šiame puslapyje.

san-taka station

UFO sightings and other phenomenas in/under Lithuanian sky. Please inform us about everything you noticed and find unexplainable in the night sky or even during your night dreams, or in the other fields of life.

Review of our site in English

NSO.LT skiltis
Vartiklis