Global Lithuanian Net:    san-taka station:

Trumpa laiko istorija
Pagal S. Hokingą

Ar Dievas turėjo pasirinkimą, kurdamas Visatą?

Mes gyvename beveik nieko (o nemaža dalis – ir visai nieko) nežinodami apie mus supantį pasaulį. Nesusimąstome, kaip atsiranda Saulės šviesa, užtikrinanti mums gyvybę, ar kas yra gravitacija, kurios dėka vaikštome žeme. Mūsų nedomina, iš ko (atomų ir kt.) mes sudaryti...

Dar 340 m. pr.m.e. Aristotelis knygoje “Apie dangų“ pateikė du svarius argumentus tam, kad Žemė yra rutulio formos. Pirma, jis suprato, kad Mėnulio užtemimai įvyksta, kai Žemė praeina tarp Saulės ir Mėnulio – tad Saulė ant Mėnulio meta apvalų šešėlį. Jei Žemė būtų plokščia – šešėlis būtų ištęstos elipsės formos. Antra, iš kelionių graikai žinojo,kad pietiniuose rajonuose Šiaurinė žvaigždė yra žemiau nei šiauriniuose (pvz., ties pusiauju – ji ties horizontu). Žinodamas skirtumą tarp jos padėties Egipte ir Graikijoje, Aristotelis netgi paskaičiavo, kad pusiaujo ilgis yra 400 tūkst. stadijų (stadija kažkur apie 200 m – tad Aristotelio Žemė maždaug dukart didesnė nei iš tikro). Graikai turėjo ir trečią argumentą apvalios Žemės naudai – kodėl pradžioje ties horizontu pamatome tik bures, o tik po to patį laiv?

Bet Aristotelis manė, kad Žemė nejuda, o visi dangaus kūnai sukasi apie ją. 2 a. Ptolemėjus Aristotelio idėją išvystė į pilną kosmologinį modelį: Žemė centre supama 8 sferų, laikančių Mėnulį, Saulę ir 5 planetas. Pačios planetos juda ratais, pritvirtintais prie sferų. Tai paaiškina tą gali sudėtingą matomą planetų judėjimą. Paskutinėje sferoje išsidėsčiusios nejudančios žvaigždės. Kas randasi už paskutinės sferos, nebuvo aiškinama, - bent jau tai nebuvo žmonijos stebima Visatos dalis.

Ptolemėjaus modelis neblogai aprašė dangaus kūnų padėtį danguje, tačiau tiksliai prognozei jam teko pripažinti, kad Mėnulio trajektorija vienose vietose prie Žemės priartėja 2 kartus arčiau nei kitose. Bet tada ir Mėnulis turėtų atrodyti 2 kartus didesnis! Ptolemėjus žinojo tą trūkumą, tačiau jo teorija buvo, nors ir ne visur, pripažinta. Krikščionių bažnyčia ją priėmė kaip neprieštaraujančią Biblijai, nes ji už nejudančių žvaigždžių sferos paliko daug vietos rojui ir pragarui.

Tačiau 1514 m. M. Kopernikas (pradžioje, iš atsargumo, anonimiškai) pasiūlė dar paprastesnį modelį: nejudanti Saulė centre, o Žemė su planetomis sukasi aplink ją. Praėjo šimtmetis, kol Koperniko Laiko spiralė modelį priėmė rimtai – J. Kepleris ir G. Galilėjus viešai jį palaikė, nepaisant, kad prognozuotos Koperniko orbitos ne visai sutapo su stebėjimais. Viskas baigėsi 1609 m.

Toliau I. Niutonas parodė, kad pagal jo dėsnį gravitacinių jėgų veikiamas Mėnulis apie Žemę, o planetos apie Saulę juda elipsinėmis orbitomis. Kartu buvo natūralu laikyti, kad „nejudančios“ žvaigždės yra panašios į mūsų Saulę, tik labai toli.

Niutonas suprato, kad pagal jo teoriją žvaigždės privalo traukti viena kitą, todėl jos negali likti visiškai nejudančiomis. Ar tada neturėtų jos sukristi į kokį nors vieną tašką? 1691 m. laiške Ričardui Bentliui jis rašė, kad taip tikrai turėtų įvykti, jei baigtinėje srityje žvaigždžių skaičius būtų baigtinis. Tačiau jei jų skaičius begalinis ir jie daugiau mažiau vienodai pasiskirstę, tai to nenutiks, nes nėra centrinio taško, į kurią jos galėtų sukristi.

Tai parodo, kaip lengva suklysti samprotaujant apie begalybę. Begalinėje Visatoje kiekvienas taškas centre, nes į visas puses tiek pat žvaigždžių.Tik gerokai vėliau suprato, kad teisingesnis variantas – paimti baigtinę sistemą, kurioje visos žvaigždės krenta viena ant kitos besiverždamos į centrą ir pažiūrėti, kas būtų papildant vis naujų žvaigždžių. Pagal Niutono dėsnį papildomos žvaigždės niekaip vidutiniškai nepaveiks ankstesnių – kiek žvaigždžių bepridėtume, jos visad veršis į centrą. Tad begalinis statinis Visatos modelis negalimas, jei gravitacinės jėgos tėra tik abipusės traukos.

Tačiau tuo metu niekam į galvą neatėjo besiplečiančios Visatos idėja. Buvo bandoma modifikuoti teoriją įvedant atstumiančią gravitacinę jėgą, veikiančią dideliais atstumais. Dabar žinome, kad tokia pusiausvyra būtų nestabili. Juk vienoje srityje kiek labiau suartėjus žvaigždėms, traukos jėgos tarp jų sustiprėtų ir viršytų atostūmio jėgas – ir žvaigždės imtų sukristi. O jei žvaigždės kiek išretėtų, tai sustiprėtų atostūmio jėgos ir žvaigždės imtų skirstytis.

Henrichas Olbersas*) 1823 m. paskelbė šiam begaliniam statiniam Visatos modeliui skirtą darbą. Iki tol buvo pateikiamas toks prieštaravimas jai – bet kuria kryptimi žvilgsnis turi remtis į kokią nors žvaigždę. Tad naktį dangus turėtų ryškiai, tarsi Saulė, švytėti. Olbersas pateikė kontr-argumentą – iš tolimų žvaigždžių ateinanti šviesa turėtų silpnėti, nes ją sugeria pakeliui sutinkama medžiaga.

Bet tada ta medžiaga savo ruožtu turi įkaisti ir ryškiai tarsi žvaigždės spindėti. Tad vienintele išeitimi lieka prielaida, kad žvaigždės švietė ne visada, o įsižiebė tam tikru laiko momentu. Tada sugerianti medžiaga dar nespėjo įkaisti arba tolimų žvaigždžių šviesa dar mūsų nepasiekė. Tačiau kyla klausimas: Kodėl įsižiebia žvaigždės?

Pagal daugelį senovės kosmogonijų Visada atsirado tam tikru praeities momentu. Tai paaiškintina poreikiu „pirmąjai priežasčiai“. Kitą pagrindimą knygoje „Dievo miestas“ pateikė šv. Augustinas. Jis nurodė, kad civilizacija vystosi, o mes prisimename, kas padarė tą ar kitą darbą. Tad žmonija, tikėtina ir Visata, vargu ar ilgai gyvuoja. Jis priimtina Visatos atsiradimo data laikė atitinkančią „Pradžios knygą“, t.y. apie 5000 m. pr.m.e.

O štai Aristoteliui ir daugumai graikų filosofų nepatiko Visatos sutvėrimo idėja, nes ji siejosi su dievišku įsikišimu. Tad jie laikė, kad žmonės ir juos supantis pasaulis egzistavo ir bus amžinai. O Žemėje nuolat įvyksta tvanai ir kiti kataklizmai, atmetantys civilizaciją atgal.

Visatos kilmės klausimą labai atidžiai išnagrinėjo I. Kantas „Grynojo proto kritikoje“ (1781). Jis klausimus ar Visata atsirado tam tikru momentu ir ar ji apribota erdvėje pavadino gryno proto antinomijomis (t. y., prieštaravimais), nes matė, kad negalima nei įrodyti, nei paneigti nei tezės apie Visatos pradžios būtinybę, nei antitezės apie amžiną jos egzistavimą. Tezę Kantas argumentavo tuo, kad jei Visata turėtų pradžią, tai prieš bet kurį įvykį privalėjo būti begalinis laiko taras, ką jis laikė absurdu. O antitezę grindė klausimu – o kodėl tada Visata atsirado tuo, o ne kitu laiko momentu. Iš esmės Kanto argumentai vienodi ir tezei, ir antitezei – ir remiasi tuo, kad praeityje laikas buvo begalinis nepriklausomai nuo Visatos egzistavimo. Bet nesant Visatos laiko sąvoka išvis netui prasmės. Tai pirmasis nurodė Šv. Augustinas. Į klausimą, kuo užsiėmė Dievas iki sutveriant Visatą, jis sakė, kad laikas neatskiriama Dievo sukurtos Visatos savybė ir todėl iki Visatos laiko nebuvo.

Tikint statine ir nekintama Visata, klausimas, ar ji turėjo pradžią, priklauso tik metafizikai ir teologijai. Visus stebimus reiškinius galima paaiškinti nepriklausomai nuo atsakymo į jį. Bet 1929 m. E. Hubble padarė stulbinamą atradimą – pasirodo, visomis kryptimis tolimos galaktikos sparčiai nuo mūsų tolsta; kitaip sakant, Visata plečiasi. Taigi, maždaug prieš 10-20 mlrd. metų visi dangaus objektai buvo viename taške, Visatos tankis buvo nepaprastai didelis. Ir klausimas buvo pakeistas: kaip atsirado Visata?

Visatos pradžioje visi mokslo dėsniai netenka prasmės ir neleidžia prognozuoti ateities. Jei iki tol ir vyko kažkokie reiškiniai, tai jie niekaip negalėjo paveikti vyksmo dabartyje. Dėl nepastebimų jų pasekmių į juos galima tiesiog nekreipti dėmesio. Ir ši Visatos pradžios koncepcija labai skyrėsi nuo ankstesnės. Dievui visai nesvarbus buvo laiko momentas statinės Visatos sutvėrimui, O jei Visata plečiasi, tai privalo egzistuoti fizikinės priežastys, verčiančios taip elgtis. Aišku, galima teikti, kad Dievas sukėlė Didįjį sprogimą, tačiau absurdiška tvirtinti, kad Visata iki tol egzistavo. Didžiojo sprogimo teorija nepašalina Dievo, tačiau nustato tikslią jo atlikto darbo datą!


*) Vilhelmas Olbersas (Heinrich Wilhelm Matthias Olbers, 1758-1840) – vokiečių gydytojas ir astronomas mėgėjas.
1779 m. pasiūlė kometų orbitų skaičiavimo būdą, padariusį proveržį šioje srityje. 1802 m. atrado Paladės asteroidą, o 1807 m. – Vestos asteroidą (kuriam pavadinimą suteikė K. Gausas). Pagal Gauso paskaičiavimus pakartotinai atrado Cereros mažąją planetą (kurią buvo pametę iš akiračio). 1815 m. atrado kometą, dabar vadinamą jo vardu (viso yra atradęs 5 kometas) – ir pasiūlė paaiškinimą, kodėl kometų uodega visad nukreipta nuo Saulės (dėl šviesos slėgio). Atkreipė dėmesį, kad dangus naktį nėra vienodai šviesus (Olberso paradoksas, 1923: „...įtikėtiniausia..., kad visa begalinė erdvė užpildyta saulėmis su planetų ir kometų svitomis“); tame pat straipsnyje išreiškė įsitikinimą, kad Mėnulyje gyvena protingos būtybės.

Pagal susikurtą matematinį modelį jis išskaičiavo, kad Saulės sistemoje trūksta vienos planetos, kuriai davė Fajetono pavadinimą.

Papildomai skaitykite:
Laiko fenomenas
Kas yra tas laikas?
Lygiagrečios visatos
Labai prasta balerina
Mitas apie laiko pradžią
Kaip sukurti laiko mašiną?
Laiko vertė ir matas
Įvykių prisiminimas laike
Atsakymai apie erdvę ir laiką
Amžinas judėjimas laiko kristaluose
Naujos galimybės žvaigždėlaivio pavarai
Erdvės ir laiko sampratos transformacija
Kvantinė mechanika: triumfas ar ribotumas?
Gal įmanoma išspręsti Einšteino uždavinį?
DNR, išilginės bangos ir kelionės laike
Specialioji reliatyvumo teorija
Nepaprasti Visatos skaičiai
Ką rodo laiko rodyklė?
Laikas skirtingose kultūrose
Demiurgai: Kaip bėga laikas?
Vieningo lauko teorija
Gyvenimas po mirties
Hipotezės: sliekangės
Papildomas matavimas
Greičiau už šviesą
Visatos modeliai
Kelionė laike

NSO apsireiškimai ir neįprasti fenomenai Lietuvos danguje ir po juo

Maloniai pasitiksime žinias apie bet kokius Jūsų pastebėtus sunkiai paaiškinamus reiškinius. Juos prašome siųsti el.paštu: san-taka@lithuanian.net arba pateikti šiame puslapyje.

san-taka station

UFO sightings and other phenomenas in/under Lithuanian sky. Please inform us about everything you noticed and find unexplainable in the night sky or even during your night dreams, or in the other fields of life.

Review of our site in English

NSO.LT svetainė
Vartiklio