Labai prasta balerina. Higso bozonas. Lithuanian

Higso bozonas – hipotetinė elementarioji dalelė Standartiniame modelyje, o jos egzistavimas įrodytų hipotetinio Higso lauko buvimą. Šis yra paprasčiausias iš pasiūlytų kelių mechanizmų elektrinės silpnosios simetrijos sutraukymui. Tas laukas turėtų nenulinę jėgą, veikiančia visur, net ir tuščioje erdvėje, - ir dalelės, kai su juo sąveikauja, įgauna masę. Tačiau tada turėtų egzistuoti ir atitinkama dalelė. Būtent todėl Higso bozonas taip domina teoretikus ir bandoma jį surasti. Kai kurie Standartinio modelio išplėtimai leidžia egzistuoti daugiau nei vieną Higso bozono tipą.

Higso bozonas nebuvo aptiktas?!

2015 m.: Didžiosios Britanijos, Belgijos ir Danijos mokslininkų grupė priėjo išvados, kad LHC rezultatus galima aiškinti ir kaip ypatingos sudėtinės dalelės (o ne Higso bozono), kurios buvimą numato alternatyvios teorijos, atradimą. Kaip kad hadronai (protonai ir neutronai) sudaryti iš kvarkų, naujos dalelės sudarytos iš vadinamųjų technifermionų. Pati ta teorija vadinama technospalvos modeliu ir pasirodė dar 8-me dešimtm. Ji susijusi su teorijų, kurios paaiškintų ypatingos dalelių klasės, skaliarinių, kurioms kol kas priskiria ir Higso bozoną, elementariškumą paieškomis. Kitos fundamentaliosios el. dalelės – leptonai (elektronas, neutrinas ir kt.) bei kvarkai nėra skaliarinės. Šioje teorijoje dalelių masės atsiradimas siejamas ne su Higso bozonu, o su kita (ir sudėtine) dalele.

^*) Fransua Engleras (Francois, Baron Englert, g. 1932 m.) – žydų kilmės belgų fizikas teoretikas, Nobelio premijos laureatas (2013; kartu su P. Higsu). Nuo 1951 m. dirbo Briuselio un-te. Dirbo statistinės fizikos, kvantinio lauko, stygų ir supergravitacijos teorijų, kosmologijos srityse. 1964 m. kartu su R. Brout’u parodė, kad kalibruoti vektoriniai bozonai spontaniško simetrijos pažeidimo procese gali įgauti nenulinę masę. Tą patį rezultatą su kalibruotais laukais gavo P. Higsas. 2013 m. Belgijos karalius jam suteikė barono titulą.

^**) Robertas Brautas (Robert Brout, 1928-2011) – belgų fizikos teoretikas, pasižymėjęs indėliu į el. dalelių fiziką; vienas spontaniško simetrijos pažeidimo teorijos pradininkas (kartu su F. Englertu, 1964 m. parodydamas, kaip kalibruotos dalelės gali įgauti masę). Vėliau P. Higsas ir kt. priėjo tos pačios išvados – tik P. Higsui ir F. Englertui už tai skyrė Nobelio premiją (2013), o R. Brautas gavo šnipštą (tiesa, pagerbtas kitomis premijomis).

CERN LHC (atseit) atrastas Higso bozonas kai kuriems tyrinėtojams sustiprino viltį, kad LHC vieną dieną galės dalelės, vadinamos „Higso singletu“, pagalba pasiųsti informaciją į kitą laiką. Jie tiki, kad jinai gali iššokti iš mūsų trijų matavimų į aukštesnius matavimus, kurie buvimą numato kai kurie modeliai. Keliaudama tais papildomais matavimais šios keistuolės gali patekti laike į praeitį ar ateitį. Netgi spėjama, kad tai bus atrasta jau po 2040-ųjų.

O taip su žmonių kelione laike? Prisimenamas paradoksas, kai nuvykus į praeitį, galima sutrukdyti tėvams susitikti, - ir tada kyla klausimas, o kas čia atvyko?! Taigi, praeities negalima keisti.

Tačiau vis tiek randama spraga – tai lygiagrečiosios visatos, t.y., panašiai kaip P. Howitt'o filme „Sliding Doors“ su aktore G. Paltrow, mūsų Visata gali būti skilti į miriadus alternatyvių visatų. Taigi, patekus į praeitį ir sutrukdžius susitikti tėvams, atsiduriama lygiagrečioje visatoje, kurios iki tol nebuvo – ir jūs esate tarsi keliautojas iš kitos visatos. Tik atsargiai! – gali nutikti, kad niekad negalėsite sugrįžti į pradinę visatą.

Ir kai kurie mano, kad kelionėse į praeitį, panaudojant pažangius neuromokslų pasiekimus, gali pavykti prikelti žmones iš mirusiųjų. Galbūt bus galima į praeitį pasiųsti nanobotus su instrukcijomis, kad nuskenuotų mirusiojo smegenis prieš pat mirtį. Tada ta informacija perkeliama į naujai klonuotą kūną. Tasai žmogus vis tiek miršta, tačiau jo sąmonė gauna šansą būsimam gyvenimui.