|
Amerikos atradėjas
Berunis mažas miestelis Uzbekijos Karakalpakijos stepėse, netgi nuošalėje nuo
geležinkelio. Jis dabar niekuo nepasižymi, nebent savo tolima šlovinga praeitimi. 10-12
a. jis vadinosi Katas (dab. uzbekų kalboje Kosas), o vėliau Šobozas. Ir buvo sostine
garsiojo Chorezmo, apie kurį to meto arabų šaltiniai rašė: derlinga šalis, o jo gyventojai pasižymi turtais ir siekiu
pademonstruoti vyriškumą... didesnė jų turtų dalis iš prekybos su urkais ir gyvulių auginimo. Chorezmą valdė rūstūs valdovai
pradžioje Samanidai, o vėliau Gaznovidų dinastija,
kol jo neužkariavo Tamerlanas (Timūras)...
Pasaulis pagal el-Beruni
|
Ir vis tik miestui šlovę davė ne jie, o tasai, kurio vardu jis byvo pavadintas 1962 m.
Abu Reichanas Muchamedas ibn-Achmedas al-Berunis. Nes kas visi tie šachai ir
karaliai? Tik kruvinos amžių dulkės. Žmonija liko dėkinga platonams, avicenoms ir
einšteinams. O al-Berunis laikomas antruoju to meto islamiško pasaulio proto milžinu po
Avicenos.
Al-Berunis gimė Kate 973 m., kai miestas buvo Samanidų
sostine, o mirė 1048 m. Gaznoje (Afganistanas), kai miestas buvo Gaznovidų sostine. Tai buvo audringų politinių įvykių, kelių karingų valstybių vaidų laikai.
Al-Berunio darbų yra per 150 (nors mus pasiekė tik 31) ir labiausiai stebina jų temų spektras
nuo matematikos ir farmakologijos. Vienas šachų jį siuntė į Indiją ir tos
kelionės rezultatas buvo monumentalus veikalas Indija, aprašantis Indijos buitį, kultūrą, mokslą ir visas religines sistemas.
Vystė trigonometrijos ir taikomosios matematikos pagrindus, vienas pirmųjų padėjo geodezijos pagrindus.
Tačiau ypač stebina jo astronominiai atradimai bei kūriniai. Jis ne tik laikė Žemę rutuliu, bet ir savo patobulintos
astroliabijos pagalba paskaičiavo jo spindulį (suklysdamas tik 16 km). Jis nustatė Žemės orbitos nuokrypį nuo ekvatoriaus ir aprašė
Saulės karūną. Jis laikė, kad laikas neturi nei pradžios, nei pabaigos, kad
Žemė skrieja aplink Saulę, o pati Saulė ir žvaigždės tai milžiniški judantys ugniniai rutuliai, dydžiu gerokai viršijantys Žemę.
Bet tai dar ne viskas. Al-Berunis pagamino 5-metrinį gaublį, ant kurio nurodė savo ir
kitų keliautojų aplankytų vietų koordinates. Ir tada pastebėjo, kad Eurazija su Afrika
užima tik 2/5 Žemės ploto. Kaip tai paaiškinti? Iki tol visi manė, kad likusią dalį sudaro
vanduo. Tačiau al-Beruniui, sprendžiant iš jo darbų apie lyginamąjį svorį, jau brendo
idėja apie traukos jėgą, ir jis padarė netikėtą išvadą, kad kitoje gaublio pusėje privalo
egzistuoti sausuma, kuri atsvertų Euraziją su Afrika. Ir joje taip pat gali gyventi žmonės!
Apie tai teorizavo veikale Codex Masudicus (1037).
Niekas neprieštarauja dėl nežinomų gyvenamų žemių buvimo, - tokią išvadą jo
rankraščiuose 20 a. 6-me dešimtm. rado indas Baranis, tačiau tai tuomet nepatraukė dėmesio.
Ir tik 2014 m. birželį Vašingtone vykusioje konferencijoje amerikietis S. Staras*)
perskaitė apie tuos samprotavimus taip paskelbdamas, kad būtent al-Berunis pirmasis atrado Ameriką. Bent jau teoriškai...
Ir nereikia to sumenkinti. Juk savo laiku Neptūną plunksnos galiuku atrado
Leverjė!
*) Stivenas Staras (Stephen Frederick Starr, g. 1940 m.)
amerikiečių džazo muzikantas, Rusijos ir Eurazijos žinovas, Oberlino koledžo prezidentas (juo išbuvęs 11 m.). Įkūrė ir
Vadovauja Centrinės Azijos ir Kaukazo ins-tui. Buvo trijų JAV prezidentų patarėju. Tiriamąjį darbą pradėjo 1974 m. kaip
archeologas Turkijoje. Al-Biruniui skirtas jo straipsnis S.F. Starr. So, Who Did Discover America?// History Today, 12 Dec. 2013
|
Škotų masonai atrado Ameriką?
|
1998 m. Laura Bealey pastebėjo, kad ant Kvebeko Memphremagogo ežero kranto
gulinčio riedulio raižinys labai primena paslaptingą 14 a. Henrio Sinklerio, Škotijos Roslino
barono ir Orknio grafo, herbą, kuris buvo įtrauktas į 14 a. Armoliar de Gelre heraldikos
atlasą. Amerikos istoriko Frederiko Pohlo knygoje Princas Henris Sinkleris šis herbas pirmąkart pateiktas prie hipotezės,
kad šis škotų-skandinavų didikas (1345-1400) galėjo atrasti Ameriką dar 1398 m. (t.y. 94 m. anksčiau nei Kolumbas).
|
Memphremagogas yra siauras ilgas ežeras, apie 45 km ilgio ir 7 pločio, esantis apie 100 km į
šiaurės rytus nuo Monrealio, prie nuostabių Žaliųjų kalnų. Egzistuoja legenda, kad jame
gyvena pabaisa Memphre (jos ieškojo akvalangistas J. Boivert'as bei biologas G. Leduc'as,
pirmasis viešai pateikęs toliau tekste minimą gorgonės galvą ir išvystęs teoriją apie baltuosius aborigenus iš
Atlantidos - remdamasis Kinewick žmogaus kaulų radiniu)
Cituodamas Zenono pasakojimą" (manoma, kad parašytą apie 1400 m. dviejų Sinklerio
jūrininkų), jis įrodinėjo, kad Estotilende įkurta gyvenvietė turėjo būti Naujojoje Škotijoje. Dar
anksčiau geologas Viljamas H. Hobbsas apie tai parašė prestižinio Scientific Monthly 1951 m. sausio numeryje.
|
2000 m. liepą Joelle Lauriol iš Toronto kitoje riedulio pusėje po kerpėmis atrado kitą
raižinį, tiksliai primenantį Šiaurės Amerikos Atlanto pakrantės žemėlapį nuo Jukatano iki
Naujosios Škotijos. 8-me dešimtmetyje prie to paties ežero rastas geležinis ieties antgalis
sustiprina spėjimus. Geležiniai iečių antgaliai Europoje buvo naudojami tik iki 1450-1500 m.,
kai jas palaipsniui pakeitė šaunamieji ginklai, o indėnai nenaudojo geležies.
1984 (ar 1985 m.) upės vagoje netoli ežero keista akmens galva, kurią 1998 m. du
Toronto istorikai priskyrė keltų-skandinavų 1400-1500 m. laikmečiui. Ji primena vadinamąją
"Pameistrio koloną" Roslino koplyčioje (Škotijoje). Prieš srovę paėjus apie kilometrą, yra
sugriuvusi užtvanka, prie kurios rasti matininkų mediniai basliai, kuriuos C-14 tyrimai datuoja
1450-1500 metais. Nežinoma, kad "indėnai" būtų statę užtvankas ir malūnus [šiedu artefaktai
buvo panaudoti 1998 m. lapkritį parodytame TV dokumentiniame filme].
"Zenono pasakojimas" aprašo didelę ekspediciją per Atlantą, kai įkurtoje gyvenvietėje pasiliko
keli šimtai naujakurių. Prie Memphremagogo ežero Žaliųjų kalnų papėdėje jie galėjo įkurti
naują gyvenvietę dėl strateginės padėties - jis yra trijų svarbių upių takoskyroje, o kalnuose
gausu metalo (vario ir aukso). Netoli minėtų radinių vietų, yra sena vario kasykla, kurią atrado
pirmieji "knyginiai" naujakuriai. Beje, vietos istorikė K. Mackenzieė tvirtina, kad sritis į vakarus
nuo ežero iki pat 1820-ųjų vadinta "Prarastosios tautos" kraštu.
Kas galėjo nutikti škotų naujakuriams? Atrodo, kad 1550 m. datuota užtvanka taip ir
nebuvo užbaigta, o galva įmesta į upę - tai gali būti smurtinio jų galo požymiai. Tas metas
sutampa su irokėzų ekspansijos pirmuoju etapu. Visi ankstyvieji kolonistai pažymėjo,
kad jų kaimynai indėnai buvo sujudę ir migravo, nes toli vakaruose iškilo karinga gentis.
Memphremagogo ežeras buvo 1550-1619 m. irokėzų ekspansijos kelyje. Juk Žalieji kalnai yra
ir Kuperio "mohikanų", kurių paskutinis vadas buvo "baltasis indėnas" Čingačhukas,
gyvenamoji vieta. Taip pat, 1790-ais tai buvo "pinigų kasimo" karštligė, kai net 500 žmonių ieškojo "ankstesniųjų" paliktų monetų.
|
|
Reikia pridurti, kad radiniai užmena ir kitokią mįslę. Atrodo, kad raižinys ant akmens
padarytas iš žemėlapio, kuriame naudota ortografinis arba azimutų projekcijos būdas, kuris
nebuvo išrastas iki 19 a. Įdomu, kad keli kiti Viduramžių žemėlapiai (vadinami portolanais)
naudojo šį būdą - tarsi būtų egzistavusi kažkokia nežinoma jūreivių tauta gebanti atlikti
sudėtingus matematinius skaičiavimus. Kolumbo borto žurnale irgi minima, 1492 m. rugpjūčio
3 d. išplaukiant iš Ispanijos Paloso uosto, jį turėjus Naujojo pasaulio ir Vakarų Indijos
žemėlapį. [1492 spalio 1 d., grįžęs į "Santa Maria" po pasitarimo su kitais kapitonais, Kolumbas užrašė,
kad jie sutarė "keisti kursą atsižvelgiant į žemėlapį ir paukščių skaidymus".
Žemę anapus Atlanta minėjo jau arabų kartografas Abulfeda 1250 m.]
Pasak NEARA ir ESRA yra apie 300 ne indėniškos kilmės archeologinių radinių vietų. David
H.Kelley (Review of Archeology, Sept.1991) tvirtino, kad 800-1200 m.pr.m.e. proto-keltai buvo
įsikūrę iki pat pietų Ontario. Farley Mowat "Farfarers" (1998) rašo, kad keltai iš Škotijos ir
Airijos prekiavo ir kėlėsi prie šv.Lawrence žiočių 400-1300 m. Apie tai tvirtino ir mėgėjas
istorikas Albert Hooker. Jis 1934-5 m. paskaitose sakė, kad irokėzų
legendos apie akmeninius milžinus yra nuorodos į šarvuotus riterius.
**) Brolių Zenonų kelionė - Venecijos didikai broliai Nikola (apie 1326-
1402) ir Antonijus (m. 1403 m.) tapo žinomi, kai 1558 m. jų palikuonis Nikola Zenonas Jaunesnysis (1515-65)
paskelbė žemėlapį ir laiškus, atseit aprašančius jų plaukiojimą Atlanto šiaurėje per paskutinį 14 a. dešimtmetį vadovaujant
Zichmni princui. Jis tvirtino juos radęs šeimos namų sandėliuke. Tas žemėlapis buvo įtrauktas žinomų kartografų, tarp jų
G. Merkatoro. Šiuolaikiniai tyrinėtojai abejoja žemėlapio tikrumu įtardami Nikolą
klastote. Pagal kai kurias interpretacijas, jie pasiekė Ameriką, o Zichmni atseit yra iškraipytas Orknio pavadinimas (ir taip sukuriant nuorodą
į Orknėjo salų grafą Henrį Sinklerį). Rašoma, kad jie pasiekė iškyšulį, kurį pavadino Trinu.
Zichmni patiko ta vieta, tačiau jūreiviams ji nepasirodė svetinga ir grįžo namo su Antonijumi. Tuo tarpu
Zichmni ten įsteigė gyvenvietė i toliau tyrinėjo vietovę.
Taip pat skaitykite:
Airių pretenzijos į Ameriką
Senojo pasaulio ženklai Amerikoje
Los Lunas dekalogas
Literatūra:
M. Bradley. Holy Grail Across the Atlantic, 1988
M. Bradley. Grail Knights of North America, 1998
Roslino koplyčia
|
Roslino (Roslin) miestelis yra 7 mylios į pietus nuo Edinburgo. Dvi mylios į rytus nuo jo
prie Esko upės stovi gotikinio stiliaus kryžiaus formos Roslyno (Rosslyn, iš keltų ross, uolos,
ir lyn, krioklys) koplyčia, kurią 1446 m. pastatė 11-asis Roslyno baronas, paskutinis Orknio
grafas ir pirmasis Caithness grafas Viljamas Sinkleris (šv. Kleras), kuriam Škotijos karalius
Džeimsas suteikė Laisvųjų mūrininkų (masonų) paveldimą Didžiojo magistro titulą (kurį šeima
išlaikė iki pat 1736 m.). Ji dar vadinama Biblija akmenyje, kurios garsiausias kūrinys yra Pameistrio kolona. Kiti kūriniai perduoda
tamplierių paslaptis ir Žaliojo žmogaus tradicijas.
Spėliojama, kad spiralės formos Pameistrio kolona yra tarsi nuoroda į DNR struktūrą,
kuri tokia pati visoms gyvoms Žemės būtybėms. O gal tai tik Yggdrasilo, skandinavų gyvybės
medžio, simbolis. 8 drakonai nuo apačios susipynę poromis su augalija, keturiomis
skirtingomis dvigubomis spiralėmis, besivejančiomis aukštyn iš jų nasrų. Tarp lapų nėra jokio vaisiaus, nes jis simbolizuotų blogį.
Sakoma, kad koloną sukūrė pameistrys Meistrui išvykus į užsienį. Grįžęs supykęs Meistras plaktuku užmušė tą pameistrį.
Pietų navos rytinėje sąramoje užrašas lotyniškai skelbia: Vynas stiprus, Karalius
stipresnis, moterys dar stipresnės, bet Tiesa nugali visus.
Galimas ryšis su tamplieriais
Paryžiaus Bibliotheque Nationale saugoma Dossiers paslapties dokumentai. Pagal juos Siono priorija yra ankstesnis už
tamplierius. Ji įkurtas, kad padėtų į Prancūzijos ir kitų
šalių sostus grįžti teisėtiems jų savininkams, Merovingų dinastijai. Pasak dokumentų, daugelį
metų abu organizacijos turėjo tuos pačius Didžiuosius magistrus, įskaitant Hughes de Payen
ir Berttrand de Blanchefort. Siono priorijos Didžiųjų magistrų sąraše (1188-1918) yra Jean de
Gisors (rozenkreicerių įkūrėjas). Leonardas da Vinči,
Izaokas Niutonas,
Viktoras Hugo,
Klaudas Debiusi ir kt. Jame yra ir Sinklerių šeimos atstovai Marie de Saint Clair (1220-1266) bei Jean de Saint-Clair (1351-1366).
|
Pameistrio kolona
|
Pagal dokumentus, Siono priorija ir Tamplierių ordinas atsiskyrė 1188 m., kai krito Jeruzalė.
Atsiskyrimo ceremonija vinkšnos nukirtimas įvyko Gisors vietovėje, kai Siono priorai
nusiplovė rankas ir tamplieriams davė autonomiją. 1307 m. Prancūzijos karalius
Pilypas Bailusis išstojo prieš tamplierius. Jam buvo ko sunerimti. Išvaryti iš šv. Žemės,
jie žvalgėsi naujos vietos. Jų veikla pietų Prancūzijoje leido spėti, kad savo centru jie nori padaryti
Languedoc'ą. Bet ar užmiršime, kas nutinka nenorintiems tapti Prancūzijos dalimi? Ar nebuvo
išžudyti katarai 13 a. - taipogi apkaltinus erezija (kaip iš tikro ir buvo)?
Dėl persekiojimų daugelis tamplierių riterių pasitraukė į Škotiją,
kuri tuo metu kovėsi dėl savo nepriklausomybės. 1314 m. Henris St.Clair ir du jo sūnūs dalyvavo legendiniame
Bannockburno mūšyje. Pasak legendos, škotai beviltiškai pralaiminėjo gerokai gausesnėms
anglų pajėgoms, kai pasirodė gerai ginkluotų profesionalių sunkiųjų riterių (be skiriamųjų
ženklų) būrys. Jis greitai pakeitė kautynių eigą, o po to nujojo nepalikę žinių kas jie ir iš kur atvyko.
|
Kur išlipo Kolumbas?
Kristupas Kolumbas 33 dienas plaukė per Atlantą kol pagaliau pamatę žemę ir tą salą jis pavadino San
Salvadoru. Tačiau jis nepaliko jokių salos koordinačių tad jau 500 m. mokslininkai ieško tos salos. Tiksliai
žinoma, kad ji yra Bahamų salyne. Spėliota, kad tai gali būti Ramo, Tiorkso, Keto, Votlingo salos.
JAV Nacionalinės geografų draugijos ekspedicija nusprendė, kad 98% tikimybė, kad Kristupas išlipo
Samano saloje, esančioje 65 mylios į pietryčius nuo San Salvadoro.
Kolumbas išsilaipina Vakarų Indijoje, 1492, medžio raižinys
|
Parengė Cpt.Astera's Advisor
Papildomai skaitykite:
Niagaros didžioji gyvatė
Naska linijos Peru
Japonų Dogu skulptūros
10 "ne to laiko" radinių
Amerikos lankymų paliudijimas
Kur buvo karaliaus Artūro dvaras?
Moteris su dviem leopardais
Septynių spindulių Saulės brolija
Nan Madolis - apleistas paslapčių miestas
Slaptasis Petro Atsiskyrėlio tikslas
Baltieji vandenys: legendos ištakos
Paslaptingosios Kalifornijos ertmės
Šamanizmas: religija ar ritualas?
Paskutinių inkų pranašystė
Tiltas per Beringo sąsiaurį
Gralio taurė Kaukaze?
Tunelis po Atlantu
Languedoko akmenys
Pasaulio širdis
Kijevo paslaptys
Mima kalvos
|
| |
|
