Global Lithuanian Net:    san-taka station:

Botino - žvitrioji akis    

Etjenui Botinui (Etienne Bottineau, 1739-1813) į galvą atėjo idėja, kad, atseit, „laivas ore turi sukelti tam tikrą poveikį“. Jau po pusmečio, kai atvyko į Mauricijaus1) salą (1763 m.), po atkaklių treniruočių, jis galėdavo nuspėti laivo atplaukimą prieš 2-4 d. – ir savo metodą pavadino „nauskopija“ („jūrinis regėjimas“). Prancūzijos jūreivystės ministro maršalo de Kastri2) nurodymu E. Botino prognozes registravo dvejus metus. Nuo 1778-1782 m. Botino teisingai atspėjo 575 laivų atvykimą prieš 3-4 d. Už savo paslapties atskleidimą jis paprašė 100 tūkst. livrų ir kasmetinės 1200 livrų išmokos, tačiau jūreivystės ministerija nusprendė, kad suma per didelė ir nutraukė kontaktus su juo. Laivas horizonte

Iš Botino prisiminimų išlikę tik fragmentai: „Aš priverstas gyventi tarp šių atmatų, bukų ir žiaurių žmogiūkščių, paskendusių rutinoje, su durtuvais pasitinkančių bet kurį atradimą ir net naujovę, nors per jotą iškrentančią iš jų primityvaus pasaulio supratimo“. Laiške fizikui Žanui-Poliui Maratui jis gana miglotai išsakė savo metodo esmę: „Laivas, artėdamas prie kranto, orui daro tam tikrą poveikį ir taip jo artėjimą galima nuspėti patyrusia akimi prieš laivui pasiekus matomumo ribą. Mano prognozėms padėjo giedras dangus ir švari atmosfera, kurie didesnę metų dalį būna Ile-de-France [t.y. Mauricijuje]“.

Prancūzijos istorija pilna paslapčių ir „Slaptuose memuaruose...“ (t.12, 1785 m. balandžio 30 d. tekstas) apie E. Botino gebėjimus: „Mesjė Botino, Ost-Indijos kompanijos senas darbuotojas Ile-de- France ir Burbono (Reunjono) salose ką tik paskelbė pranešimą vyriausybei, kuriame tvirtina, kad rado laivų aptikimo 250 ljė atstumu metodą... Vienu įspūdingiausių jo rezultatų buvo anglų laivyno, įskaitant korvetę ir fregatą, atplaukusių dviem dienom vėliau, nustatymas. Tą faktą minėjo admirolai ir jūrininkai, tuo metu buvę salose“.

Nusiminęs Botinas grįžo į Prancūziją, tačiau 1793 m. vėl atvyko į Mauricijų ir tęsė prognozes. O kas dar apie jį žinoma? Neseniai aptikta, kad jis gyveno Ceilone. Trečiame „Amžininkų biografijų“ tome minima, kad jis domėjosi „gyvūnų magnetizmu“ (kas tada tuo nesidomėjo?!) – hipnoze. Ir jis kalbėjosi su vietiniais, kurie „moka daryti stebuklus“.

Kaip Botino sugebėjo vien savo jutimų pagalba sužinoti apie toli esančius laivus? Gal jis turėjo specialius instrumentus leidžiančius „pažvelgti už horizonto“? žmogaus jutimo organai registruoja tik tuos signalus, kuriuos gali užfiksuoti. Matoma šviesa - atskiras elektromagnetinio spinduliavimo atvejis, tačiau plaukiantis medinis laivas nėra stiprus šio diapazono bangų šaltinis ir neiškraipo optinės aplinkos. Nėra žinių apie jo biolokacinius sugebėjimus. Gal Botino sugebėjo tiesiog „skaityti“ miražus – juk miražai tropikų platumose dažnas reiškinys?

Vėliau asmenų, pasižyminčių „Botino sugebėjimais“ nepasitaikė, lokatorių dar nebuvo – ir žmonės tegalėjo pasikliauti tik rega.


1897 m. vasarą A. Popovas3) išbandė belaidį telegrafą. Iš mokomojo laivo „Europa“ radijo signalai Kreiseris Afrika buvo siunčiami į netoliese esantį kreiserį „Afrika“. Ryšis buvo geras, tačiau jis dingo tarp laivų praplaukiant minininkui „Leitenantas Iljinas“. A. Popovas padarė išvadą, kad ryšį nutraukia kliūtis, todėl ateityje radijo bangas bus galima panaudoti navigacijai (naktį ir rūke). Toks buvo lokacijos tapsmas.

19-me ir 20 a. pradžioje ilgi juodų dūmų šleifai išduodavo apie priešą dar toil iki jam pasirodant. Pirmojo pasaulinio karo pradžiai vokiečių chemikai sukūrė (Helfeldo ir Kotrelio4) darbų pagrindu) dūmų valymo įrenginį, kuris elektros pagalba nusodindavo dūmų skystas ir kietas daleles. Įrengus tokią sistemą būtų nelikę demaskuojančio dūmų šleifo. Tačiau laivyno vadovybė įslaptino šį įrenginį ir atsisakė jį naudoti. Priežastis paprasta: jei priešas pastebės, kad dūmai išnyko, tai pabandys išsiaiškinti priežastį, o ją sužinojęs, panaudos pas save. O tai apsunkins vokiečių povandeninių laivų darbą aptinkant taikinius pagal dūmus. Vokiečių vadovybė jūrose rėmėsi povandeniniais laivais, todėl dūmijantys priešų laivai buvo svarbiu nei bedūmiai savieji. Tą išradimą 1923-iais išslaptino chemikas F. Haberis5).


O štai vengrų mokslininkai 2017-ais nustatė, kad poliarizuojantys kristalai padeda nustatyti Saulės padėtį debesų dengiamame danguje. Tai patvirtintų hipotezę [žr. T. Ramskou], kad tokiais „saulės kompasais“ („saulės akmenimis“) plaukiodami naudojosi vikingai. Anot archeologų, vikingai naudojo skaidrų mineralą, kuris saulės šviesą išskaido į dvi dalis (dvigubas šviesos lūžis) – kokiu mineraru, pvz., yra islandiškasis špatas (kalcito atmaina). Savo optinių savybių dėka jis geba filtruoti išsklaidytą šviesą sklindančią iš atskirų dangaus sričių. Vikingai poliarizuojantis akmuo

Vandens lašai atmosferoje laužia Saulės šviesą ją išsklaidydami ir poliarizuodami. Tada visas dangus tampa šviesus ir negalima nustatyti Saulės padėties. Anot mokslininkų, sukiojant tam tikru kampu prieš akis islandišką špatą, buvo galima nustatyti dangaus sritis, iš kur atsklinda vien išskaidyta šviesa.

Vengrų mokslininkai išbandė kelis kristalų tipus, turinčius dvigubo laužimo savybę (kalcitą, kordieritą, turmaliną). Juos tikrino esant 1080 Saulės padėčių ir skirtingam debesuotumui, atgamindami tai loboratorinėmis sąlygomis planetariume. Jie nustatė, kad geriausiai Saulės padėtį leidžia nustatyti kalcitas. Greičiausiai vikingai kristalus naudojo labiau ryte ir per vasaros saulėgrįžą, kai jų efektyvumas yra didžiausias.

Vikingai atviroje jūroje navigacijai naudojo Saulės laikrodį – medinį diską su stiebu centre [žr. S. Thirslund]. Ant disko buvo išbrėžtos kai kurios hiperbolės, kurios atitiko navigacijos sąlygas plaukiojant nuo balandžio iki rugpjūčio ties 61o platuma. Ties ta platuma buvo dažniausiai vikingų naudojami maršrutai tarp Hernamo (šiauriau Bergeno Norvegijoje) ir Hvarfo (Grenlandijos pietų Farewell’o iškyšulyje). Plačiai paplitusi nuomonė, kad vikingai mokėjo orientuotis ir ūkanotą dieną naudodamiesi poliarizuot šviesa, tačiau nėra tai patvirtinančių archeologinių radinių ir šios hipotezės pagrindimo [žr. C. Roslund, C. Beckman].

Paruošė Cpt.Astera's advisor

Nuorodos

  1. S. Thirslund. Viking navigation: sun-compass guided Norsemen first to America.// Gullanders Bogtrykkeri a-s, Skjern 2001
  2. T. Ramskou. Solstenen—Primitiv Navigation I Norden for Kompasset// Rhodos 1969
  3. C. Roslund, C. Beckman. Disputing Viking navigation by polarized skylight// Appl. Opt. 33, 1994 , p.4754–4755

Pastabos

1) Mauricijus (pranc. Maurice, anksčiau l’Ile de France) – sala Indijos vandenyno pietvakariuose, apie 2000 km nuo Afrikos. Apie 1,2 mln. gyv. – dauguma jų indai (66%) ir kreolai (28%). Sostinė - Port Luisas (prancūzų įkurtas apie 1735 m.). Salą 1598 m. aplankė olandai, kurie ją pavadino princo Mauricijaus iš Nasau garbei. 1715 m. Prancūzija užgrobė Mauricijų ir pervadino salą į Ile de France. Napoleono karų metu britai užgrobė salą, kuriai vėl gražino Mauricijaus vardą.

2) Šarlis de Kastris (Charles Eugene Gabriel de La Croix de Castries, 1727-1801) – markizas, prancūzų karininkas, maršalas (nuo 1783 m.).

3) Aleksandras Popovas (1859-1906) – rusų fizikas ir išradėjas, pretenduojantis į radijo išradėjo vardą. 1895 m. gegužės 7d. apie belaidį žaibų detektorių naudojant radijo bangas (Rusijoje tai laikoma Radijo diena), tačiau jo nepatentavo. Tuo pat metu belaidį telegrafą kūrė ir Dž. Markonis (jis išsiėmė patentą, kuris vėliau buvo atšauktas dėl N. Teslos pirmumo, žr. >>>>> ). 1896 m. kovą jis pademonstravo žinutės perdavimą radijo bangomis tarp pastatų Peterburge.
Jo garbei pavadintas 1979 m. atrastas asteroidas 3074.

4) Federikas Kotrelis (Frederick Gardner Cottrell, 1877-1948) – amerikiečių chemikas, geriausiai žinomas elektrostatinio oro valymo įrenginio išradimu (patentas gautas 1908 m.) ir Mokslo pažangos tyrimų korporacijos (RCSA), nuo 1912 m. finansuojančios mokslo tyrimus, įsteigimu.

5) Fricas Haberis (Fritz Haber, 1868-1934) – vokiečių chemikas, Nobelio premijos laureatas (1918) už Haberio-Bošo procesą, sintezuojantį amoniaką iš azoto ir vandenilio dujų. Dar vadinamas „cheminio karo tėvu“ už chlorino ir kitų nuodingų dujų sukūrimą Pirmojo pasaulinio karo metu. 3-me dešimtm aktyviai ieškojo būdo, kaip galima išskirti auksą iš jūros vandens – bet galiausiai priėjo išvadą, kad jo koncentracija per žema. 1933 m. paliko Vokietiją.

Taip pat skaitykite:
Debesys žemėja
Bermudų trikampis
Laivas-vaiduoklis
Vašingtono kurmis
Voiničiaus rankraštis
Menas matyti tolimą praeitį
Titanikas: psichofizikinis aspektas
Tolimojo poveikio reiškinys
Naujoji Rusijos imperija
Šv. Jokūbas, durininkas
Rusų magai karo metu
Skraidantys šventieji
Fairwater paslaptis
Devintoji banga
Ateities žmogus

NSO apsireiškimai ir neįprasti fenomenai Lietuvos danguje ir po juo

Maloniai pasitiksime žinias apie bet kokius Jūsų pastebėtus sunkiai paaiškinamus reiškinius. Juos prašome siųsti el.paštu: san-taka@lithuanian.net arba pateikti šiame puslapyje.

san-taka station

UFO sightings and other phenomenas in/under Lithuanian sky. Please inform us about everything you noticed and find unexplainable in the night sky or even during your night dreams, or in the other fields of life.

Review of our site in English

NSO.LT skiltis
Vartiklis