Amžinojo gyvenimo siekis/ Immortality. UFO Page. Lithuanian

Amžinas gyvenimas

1) ir biologas teoretikas Aleksejus Olovnikovas²⁾ laiko, kad nemirtingumo piliulė bus sukurta jau gana greitai, ji pasirodys per ateinančius 50 m. Tam tereikia smegenų ląstelėse išjungti amžiaus skaitliuką. Laikrodis smegenyse

Darbų apie senėjimą ir mirtį daugėja eksponentiškai. Senėjimo teorijų – jau nesuskaičiuosi. Bet jas galima suskirstyti į dvi dideles grupes: mechanistines ir reguliacines. Pirmosios tvirtina, kad mes senstam taip, kaip bet kuris mechanizmas, t.y. susidėvim visuose lygiuose – nuo ląstelių iki organų. Antrieji sako, kad mirtis – tokia pat programa, kaip gimimas, vystymasis, subrendimas. Gamta, atrodo, naudojo abu nužudymo būdus, tačiau vis tik populiaresnė savilikvidacijos programa. Bet jei taip – tai reikia surasti, kur toji programa įrašyta ir ją „sugadinti“.

Tuo labiau, kad gamtoje yra tokių atvejų.., pvz., kai kurios jūrų vėžlių rūšys praktiškai nesenėja: tie vėžliai gyvena šimtus metų, o žūsta arba per nelaimingus atvejus, arba nuo plėšrūnų. Arba atlantinė lašiša: po neršto žuvis sparčiai sensta, serga ir miršta po kokio mėnesio. Tačiau jei jos žiaunose įsikuria dvigeldžių moliuskų lervos, lašiša gyvena. Toms lervoms reikia grįžti į gimtąją upę, todėl jos išskiria kažkokias medžiagas, kurios sustabdo lašišos senėjimą. Buvo atvejų, kai lervos lašišos amžių pratęsė iki 13 kartų.

Aleksejus Olovnikovas A. Olovnikovas garsus tuo, kad 1971 m. sugalvojo gana sudėtingą schemą, paaiškinančią, kodėl žmogaus ląstelė gali dalintis ne daugiau 50-70 kartų, o vėliau visi jos palikuonys žūsta. Pagal jį chromosomos (genetinė medžiaga) kiekvieno pasidalijimo metu sutrumpėja, kol pasiekia svarbius genus, o tada ląstelės įjungia savilikvidacijos programą. Tai pasitvirtino: maždaug po 25 m. chromosomų galuose buvo atrasti telomerai, trumpėjantys dalijantis ląstelėms. Nemirtingose lytinėse ląstelėse prie tų galų prisijungia telomerazo fermentas. Be to, neseniai buvo rastas ir ląstelių susinaikinimo mechanizmas – apoptozė. Paaiškėjo, kad tai labai svarbi programa, leidžianti sunaikinti nusilpusias ir mutavusias ląsteles. Ir trumpi telomerai – vienas iš signalų, paleidžiančių ląstelės susinaikinimą. Tik paaiškėjo, kad ne viskas taip paprasta.

Paaiškėjo, kad telomerai tėra tik liudininkai, o ne senėjimo iniciatoriai. O amžių stebi chronomerai – nedidelės ląstelių struktūros, sudarytos iš vienodų, tačiau gausių genų. Tačiau jie dar neatrasti, tačiau manoma, kad randasi smegenyse. Jie skaičiuoja bioritmus – tiek paros, tiek mėnesinius. Ritmo piko metu specialūs fermentai chronomerui „nukanda“ vieną geną. Ir taip kas genas į mėnesį. Genų mažėja – ląstelė siunčia silpnesnį signalą hormoninei sistemai, valdančiai visus organus ir verčia juos sirgti; netekti ląstelių. Kad ši sistema taptų nemirtinga, reikia arba atjungti minėtą skaitliuką, arba, atvirkščiai, išmokti „prisukti“ biologinį laikrodį (t.y. atstatyti chronomero ilgį).

V. Skulačiovas sutinka, kad kažkur turėtų būti „mirties skaitliukas“ – ir tikėtiniausia vieta laiko pagumburio suprachiazmatinis branduolys (SCN; žr. smegenų struktūrą >>>>>), nes žinomas jo ryšis su bioritmais. Tačiau eksperimentiniai tokio skaitliuko ieškojimai ilgai truktų – juk reikalą turime su žmonėmis, o su jais daug bandymų nepadarysi.

Tad jis pasiūlė kitą fiziologinio nemartingumo pasiekimo būdą: laikrodinio mechanizmo „laidus“ nutraukti su „mirties bomba“ – atskirti laikrodį nuo organizmo, kad iš jo ateinantys hormoniniai signalai neveiktų organų žudančiai. Ląstelės žudomos taip: jos apnuodijamos aktyviomis deguonies formomis. V. Skulačiovas siūlo į ląstelių, kuriose gaminasi aktyvus deguonis, mitochondrijas siųsti specialų antioksidantą ScQ (Skulačiovo jonas su su aktyvia X grupe). Jo komanda patentuoja jį, o bandymams lėšas skiria vienas rusų oligarchas (po 120 tūkst. dolerių kasmet). Tikimasi, kad bus pagaminti vaistai, žmonėms sugražinantys jaunystę.

Tik dar sunku įsivaizduoti, kaip pasikeistų visuomenė ir pasaulis, jei žmonės imtų gyventi gerokai ilgiau. Greičiausia, jis nebus laimingesnis nei mūsiškis. Tai aiškiai pabrėžė B. Strugackis:
„Nėra jokio ryšio tarp atskiro individumo egzistavimo laiko ir viso sociumo gyvavimo kokybės. Prisiminkite garsiąją frazę ir Ilfo dienoraščių: ‚Visi aplink kalbėjo: radijas, radijas!.. Štai yra ir radijas, o laimės vis vien nėra‘. Joks mokslas nepajėgus nei padaryti žmones laimingesnius, nei moralesnius. Atsiras naujų nepatenkintųjų, kurių anksčiau negirdėjome: pvz., nepatenkinti jiems skirto nemirtingumo kokybe ir kiekiu. Dar daugiau, aš spėju, kad nemirtingo žmogaus įsivaizdavimai apie gyvenimą pasikeis radikaliai – iki tokio, galbūt, laipsnio, kad ilgaamžis žmogus nustos būti tiesiog žmogumi (homo sapiens). Tiek fiziologiškai, tiek psichiškai, tiek moraliai.

Kyla ir klausimas: kas tada bus su religija? Juk bažnyčia praktiškai parazituoja ant mirties baimės. Iš principo, dvasininkai žmonėms pardavinėja mitinį nemirtingumą. Ką jie veiks realaus nemirtingumo laikais?! Tik jie siūlo ne vien nemirtingumą, bet nemirtingumą Rojuje, t.y. nemirtingumą plius laimę. O to pažadėti negali joks mokslas.

¹⁾ Vladimiras Skulačiovas (g. 1935 m.) – tarybinis biochemikas, akademikas, bioinžinerijos ir bioinformatikos fakulteto MGU įkūrėjas ir dekanas (nuo 2002 m.), „Biochemijos“ ir „Molekulinės biologijos“ žurnalų vyr. redaktorius. Tyrinėjimų kryptys: biologinio rūgštėjimo mechanizmai, cheminės energijos virtimo elektra ant mitochondrijų sienelių, membranos potencialo poveikio kaupiant energiją ląstelėje tyrimai. Žinomas žmogaus senėjimo procesų tyrinėjimais. Laikosi agnostinių pažiūrų.

²⁾ Aleksejus Olovnikovas (g. 1936 m.) – tarybinis biologas teoretikas, senėjimo problemų specialistas. Užsiima molekuline ir ląstelių biologija. 1971 m. iškėlė marginotomijos teoriją apie ląstelių dalijomosi skaičiavimą pagal DNR trumpėjimą chromosomų galuose (teromerinėse srityse). Pagal šią teoriją bakterijų „nesenėjimas“ yra dėl žiedinės DNR formos, o kamieninių ir vėžinių ląstelių telomerai apsaugoti dėl nuolatinio pailginimo specialaus fermento dėka (telamerozės). 1998 m. jo išvadą apie telomerinį dalijimųsi skaičių patvirtino JAV mokslininkai. Tačiau vėliau visiškai atsisakė nuo telomerinės senėjimo teorijos vietoje jos pasiūlęs redusomninę teoriją, numatančią DNR struktūrų sutrumpėjimą (printomerų ir chronomerų).