Global Lithuanian Net:    san-taka station:
Amžinojo gyvenimo siekis  
Du šimtus metų išgyvensi ar tūkstantį -
Vis vien pateksi skruzdžių pietums.
Omaras Chajamas

Papildomai skaitykite Kamieninės ląstelės sukelia vėžį  

Išmintingojo ir iškalbingojo aso Brago žmona buvo Iduna. Jos brangenybių dėžutėje buvo obuoliai, asams sugražinantys jaunystę. O ir rusų pasakų atjauninantys obuoliai bei gyvasis vanduo (žr. Baltieji vandenys: legendos ištakos ) savo ištakas turi La-Shangri senuosiuose mituose, kadaise suskilusius į atskirus fragmentus (perduodant žodinę tradiciją supaprastintus ir iškreiptus). Kokią paslaptį slepia dėžutė su jaunystės obuoliais ir ar yra galimybė ją atskleisti?

Gerontologai žino bent 200 hipotezių apie senėjimą. Garsus fizikas Šriodingeris laikė, kad gyvastis panaši į neperiodinį kristalą. Ir iš pirmo žvilgsnio – su juo galima sutikti. Tačiau tasai gyvasis kristalas nuolat bombarduojamas – jį daužo tiek išorinės aplinkos, tiek vidaus atomai; ir tuo stipriau, kuo aukštesnė temperatūra. Gyvastis priešinasi tiems daužymams tuo, kad jos sutvarkytos, beveik kristalinės struktūros paklūsta kvantinės mechanikos principams: sutrikimai nepavojingi tol, kol nepasiekia tam tikros ribos. Tačiau ją peržengus, vienas ar kitas kristalas pereina į naują būseną. Tokių būsenų, kuriose gyvas išlieka gyvu, gali būti daug. Tačiau išsėmus visus variantus – gyvenimas pasibaigia.

Tokią išvadą galime padaryti iš Šriodingerio apmąstymų. Tačiau jis nieko nesakė apie gyvybės galimybes atstatyti savo struktūras. Tai labai sudėtingas klausimas. Įsivaizduokime smulkiausių dulkelių šokį judriame vandenyje. Tai Brauno judėjimas; bet kartu ir organizmo suirimo analogas. Pabandykite tokiomis sąlygomis atstatyti pradinę būseną! Ką gi daryti?

O jeigu kristalo elementus pakeistume sunkesniais, stabilesniais? Ir tai reiktų padaryti molekulių ir atomų lygmenyje – ląstelių lygmuo nepakankamas. O tada visa problema persikelia į fizikos ir chemijos sritį.

Bent taip galima manyti iki pirmojo nemirtingumo kelio posūkio. Vienas aktyviausių gyvybės elementų yra siera, kuri įeina į baltymų sudėtį. Ją ir reiktų pakeisti amino rūgštyse. Bet kuo? Pakaitalą rasti nesunku: tai telūras. Tačiau jis turi rimtą trūkumą – yra nepaprastai nuodingas. Ir vis tik nedidelę dalį sieros organizme juo būtų galima pakeisti nepasiekiant pavojingos ribos. Kalbama tik apie kelis miligramus, tačiau ir tai suteikia galimybę pasiekti puikų rezultatą – 160-800 metų gyvenimo trukmę.

Įsižiūrėkime į gyvosios gamtos numatytas apsaugos programas. Pasirodo, kad kviečio grūduose seleno yra 5 kartus daugiau nei iš jų sumaltuose miltuose, o silicio – 20 k. O juk selenas irgi panašus į sierą, nors ir lengvesnis už telūrą – tad irgi galėtų perimti jos apsaugines funkcijas. Be to, selenas trukdo oksidacijai, lėtam gyvojo organizmo degimui, neutralizuoja kenksmingų jonų (radikalų) poveikį. Silicis irgi atlieka apsaugines funkcijas. O štai su kviečio lukštu jie tiesiog išmetami vėjais. O dar didesni skirtumai avižų, ryžių ier kitų grūdinių kultūrų atveju. Va tik stambios kruopos duoda žmogui papildomą apsaugą. Bet deja, telūro jos beveik neturi.

Todėl noriu pabrėžti: neskubėkite skusti bulvių, lupti obuolius, pirkti rafinuotą aliejų. Nepiktnaudžiaukite muilu ir ypač vadinamaisiais atjauninančiais kremais (oda – ląstelių darinys, kurios suminkštinimas yra jos sunaikinimas). Koks paradoksas - žmogus dar neišmoko (ar jau pamiršo, juk Biblijoje nurodoma, kad pirmieji žmonės gyveno šimtus metų) naudotis gamtos duotais apsaugos mechanizmais. Jis rafinuoja, pvz., cukrų, tam skirdamas, beje, nemažas išlaidas. Tačiau gelsvas, nevalytas cukrus gerokai tinkamesnis organizmui. Taipogi ir kvantinės mechanikos požiūriu.

Taigi, kartu su telūru, pagarbią vietą kovoje su entropija užima ir kiti elementai, kurių priskaičiuojama 64 (lengva prisiminti, tiek langelių šachmatų lentoje). Tačiau negalima pulti eksperimentuoti su telūru, selenu ir kitais – net miligramai jų yra pavojingi.

Immortality Vis tik visa tai nepanaikina entropijos. Gyvybės kristalas vis tiek patiria jos smūgius ir jo patvarumas nėra begalinis. Taip, galima prailginti gyvenimą, tačiau nemirtingumo taip nepasieksime. Ar jis įmanomas, bent teoriškai? Šio klausimo sprendimui kristalo modelis jau netinka – gyvybė gerokai sudėtingesnė. Tačiau gamta vis dėlto turi dar nepažintų rezervų.

Buvo atliekami bandymai atstatyti nervų ląsteles RNR pagalba. Po pirmų kuklių rezultatų tebesitęsia pauzė. Yra prielaidų manyti, kad net atstatyti neuronai yra tarsi „mirę“, nes lengvai išplaunami iš organizmo kartu su šlakais. Tačiau tai padeda kilti idėjai apie biomašiną.

Imkim prielaidą, kad neuronų skaičiaus mažėjimas yra organizmo senėjimo priežastis (pvz., 30-metis teturi tik pusę pradžioje turėtų neuronų). Kai neuronų telieka 15-20%, žmogui ima grėsti mirtis. Jei neuronai būtų atstatomi, organizmas nesentų.

Nervų ląstelės turi ploniausius, viduje tuščias siūlines ataugas. Jos iki šiol daugeliui kelia asociacijas su elektros laidais. Tačiau viskas teka, viskas keičiasi. Ši senovinė tiesa tapo vos ne magiška neurono formule – juk neuronų ataugomis iš tikro teka srautai, kurie be įprastinių organinių molekulių perneša ir genetinę informaciją, užkoduotą ribonukleininėse rūgštyse (RNR). Ir šie mikrosrautai sudaro tarsi mūsų antrąjį materialųjį kūną, kuris, savo ruožtu, susijungęs su biolauku. Ir pats neuronų išsidėstymas nėra atsitiktinis, - jį, galima manyti, nusprendžia biolaukas. Ir čia atsiduriame greta neįtikėtinos neuronų atstatymo teorijos.

Ne, vieni neuronai negali pagaminti kitų. Tačiau energiniuose lauko mazguose lieka prisiminimas apie mirusius neuronus. Ir tą atmintį galima materializuoti! Tik kaip?

Amžinas gyvenimas

1) ir biologas teoretikas Aleksejus Olovnikovas2) laiko, kad nemirtingumo piliulė bus sukurta jau gana greitai, ji pasirodys per ateinančius 50 m. Tam tereikia smegenų ląstelėse išjungti amžiaus skaitliuką. Laikrodis smegenyse

Darbų apie senėjimą ir mirtį daugėja eksponentiškai. Senėjimo teorijų – jau nesuskaičiuosi. Bet jas galima suskirstyti į dvi dideles grupes: mechanistines ir reguliacines. Pirmosios tvirtina, kad mes senstam taip, kaip bet kuris mechanizmas, t.y. susidėvim visuose lygiuose – nuo ląstelių iki organų. Antrieji sako, kad mirtis – tokia pat programa, kaip gimimas, vystymasis, subrendimas. Gamta, atrodo, naudojo abu nužudymo būdus, tačiau vis tik populiaresnė savilikvidacijos programa. Bet jei taip – tai reikia surasti, kur toji programa įrašyta ir ją „sugadinti“.

Tuo labiau, kad gamtoje yra tokių atvejų.., pvz., kai kurios jūrų vėžlių rūšys praktiškai nesenėja: tie vėžliai gyvena šimtus metų, o žūsta arba per nelaimingus atvejus, arba nuo plėšrūnų. Arba atlantinė lašiša: po neršto žuvis sparčiai sensta, serga ir miršta po kokio mėnesio. Tačiau jei jos žiaunose įsikuria dvigeldžių moliuskų lervos, lašiša gyvena. Toms lervoms reikia grįžti į gimtąją upę, todėl jos išskiria kažkokias medžiagas, kurios sustabdo lašišos senėjimą. Buvo atvejų, kai lervos lašišos amžių pratęsė iki 13 kartų.

Aleksejus Olovnikovas A. Olovnikovas garsus tuo, kad 1971 m. sugalvojo gana sudėtingą schemą, paaiškinančią, kodėl žmogaus ląstelė gali dalintis ne daugiau 50-70 kartų, o vėliau visi jos palikuonys žūsta. Pagal jį chromosomos (genetinė medžiaga) kiekvieno pasidalijimo metu sutrumpėja, kol pasiekia svarbius genus, o tada ląstelės įjungia savilikvidacijos programą. Tai pasitvirtino: maždaug po 25 m. chromosomų galuose buvo atrasti telomerai, trumpėjantys dalijantis ląstelėms. Nemirtingose lytinėse ląstelėse prie tų galų prisijungia telomerazo fermentas. Be to, neseniai buvo rastas ir ląstelių susinaikinimo mechanizmas – apoptozė. Paaiškėjo, kad tai labai svarbi programa, leidžianti sunaikinti nusilpusias ir mutavusias ląsteles. Ir trumpi telomerai – vienas iš signalų, paleidžiančių ląstelės susinaikinimą. Tik paaiškėjo, kad ne viskas taip paprasta.

Paaiškėjo, kad telomerai tėra tik liudininkai, o ne senėjimo iniciatoriai. O amžių stebi chronomerai – nedidelės ląstelių struktūros, sudarytos iš vienodų, tačiau gausių genų. Tačiau jie dar neatrasti, tačiau manoma, kad randasi smegenyse. Jie skaičiuoja bioritmus – tiek paros, tiek mėnesinius. Ritmo piko metu specialūs fermentai chronomerui „nukanda“ vieną geną. Ir taip kas genas į mėnesį. Genų mažėja – ląstelė siunčia silpnesnį signalą hormoninei sistemai, valdančiai visus organus ir verčia juos sirgti; netekti ląstelių. Kad ši sistema taptų nemirtinga, reikia arba atjungti minėtą skaitliuką, arba, atvirkščiai, išmokti „prisukti“ biologinį laikrodį (t.y. atstatyti chronomero ilgį).

V. Skulačiovas sutinka, kad kažkur turėtų būti „mirties skaitliukas“ – ir tikėtiniausia vieta laiko pagumburio suprachiazmatinis branduolys (SCN; žr. smegenų struktūrą >>>>>), nes žinomas jo ryšis su bioritmais. Tačiau eksperimentiniai tokio skaitliuko ieškojimai ilgai truktų – juk reikalą turime su žmonėmis, o su jais daug bandymų nepadarysi.

Tad jis pasiūlė kitą fiziologinio nemartingumo pasiekimo būdą: laikrodinio mechanizmo „laidus“ nutraukti su „mirties bomba“ – atskirti laikrodį nuo organizmo, kad iš jo ateinantys hormoniniai signalai neveiktų organų žudančiai. Ląstelės žudomos taip: jos apnuodijamos aktyviomis deguonies formomis. V. Skulačiovas siūlo į ląstelių, kuriose gaminasi aktyvus deguonis, mitochondrijas siųsti specialų antioksidantą ScQ (Skulačiovo jonas su su aktyvia X grupe). Jo komanda patentuoja jį, o bandymams lėšas skiria vienas rusų oligarchas (po 120 tūkst. dolerių kasmet). Tikimasi, kad bus pagaminti vaistai, žmonėms sugražinantys jaunystę.

Tik dar sunku įsivaizduoti, kaip pasikeistų visuomenė ir pasaulis, jei žmonės imtų gyventi gerokai ilgiau. Greičiausia, jis nebus laimingesnis nei mūsiškis. Tai aiškiai pabrėžė B. Strugackis:
„Nėra jokio ryšio tarp atskiro individumo egzistavimo laiko ir viso sociumo gyvavimo kokybės. Prisiminkite garsiąją frazę ir Ilfo dienoraščių: ‚Visi aplink kalbėjo: radijas, radijas!.. Štai yra ir radijas, o laimės vis vien nėra‘. Joks mokslas nepajėgus nei padaryti žmones laimingesnius, nei moralesnius. Atsiras naujų nepatenkintųjų, kurių anksčiau negirdėjome: pvz., nepatenkinti jiems skirto nemirtingumo kokybe ir kiekiu. Dar daugiau, aš spėju, kad nemirtingo žmogaus įsivaizdavimai apie gyvenimą pasikeis radikaliai – iki tokio, galbūt, laipsnio, kad ilgaamžis žmogus nustos būti tiesiog žmogumi (homo sapiens). Tiek fiziologiškai, tiek psichiškai, tiek moraliai.

Kyla ir klausimas: kas tada bus su religija? Juk bažnyčia praktiškai parazituoja ant mirties baimės. Iš principo, dvasininkai žmonėms pardavinėja mitinį nemirtingumą. Ką jie veiks realaus nemirtingumo laikais?! Tik jie siūlo ne vien nemirtingumą, bet nemirtingumą Rojuje, t.y. nemirtingumą plius laimę. O to pažadėti negali joks mokslas.

Vladimiras Skulačiovas

1) Vladimiras Skulačiovas (g. 1935 m.) – tarybinis biochemikas, akademikas, bioinžinerijos ir bioinformatikos fakulteto MGU įkūrėjas ir dekanas (nuo 2002 m.), „Biochemijos“ ir „Molekulinės biologijos“ žurnalų vyr. redaktorius. Tyrinėjimų kryptys: biologinio rūgštėjimo mechanizmai, cheminės energijos virtimo elektra ant mitochondrijų sienelių, membranos potencialo poveikio kaupiant energiją ląstelėje tyrimai. Žinomas žmogaus senėjimo procesų tyrinėjimais. Laikosi agnostinių pažiūrų.

2) Aleksejus Olovnikovas (g. 1936 m.) – tarybinis biologas teoretikas, senėjimo problemų specialistas. Užsiima molekuline ir ląstelių biologija. 1971 m. iškėlė marginotomijos teoriją apie ląstelių dalijomosi skaičiavimą pagal DNR trumpėjimą chromosomų galuose (teromerinėse srityse). Pagal šią teoriją bakterijų „nesenėjimas“ yra dėl žiedinės DNR formos, o kamieninių ir vėžinių ląstelių telomerai apsaugoti dėl nuolatinio pailginimo specialaus fermento dėka (telamerozės). 1998 m. jo išvadą apie telomerinį dalijimųsi skaičių patvirtino JAV mokslininkai. Tačiau vėliau visiškai atsisakė nuo telomerinės senėjimo teorijos vietoje jos pasiūlęs redusomninę teoriją, numatančią DNR struktūrų sutrumpėjimą (printomerų ir chronomerų).

Papildomai skaitykite:
Hipnozė
Sielos klajonės
Tolimasis poveikis
Apie kamienines ląsteles
Budizmas ir nemirtingumas
Tikėjimas gyvenimo prasme
Indonezijos mirusiųjų kultas
Baltieji vandenys: legendos ištakos
Spiritualizmo apžvalga: Mesmeras ir kt.
Elliott Weinberger. Karmos pėdsakai
Nežemiški senosios Indijos personažai
Ar visad tai tik paramokslinės idėjos?
Gyvieji spinduliai ir gyvasis laukas
Blavatskaja: atmintis mirties metu
Tie prakeikti nematomi dalykai
Menas matyti tolimą praeitį
Svečiai iš jungiojo pasaulio
Keistai pažįstama, Deja vu
Heisenbergo mistinė patirtis
Indija: Jama - tai Mirtis
Ką rodo laiko rodyklė?
Hopi genties pranašystės
Lunatizmas ir pilnatis
Slaideriai - kas jie?
EBR reiškinys
Ateities vizijos
Rigveda

 

NSO apsireiškimai ir neįprasti fenomenai Lietuvos danguje ir po juo

Maloniai pasitiksime žinias apie bet kokius Jūsų pastebėtus sunkiai paaiškinamus reiškinius. Juos prašome siųsti el.paštu: san-taka@lithuanian.net arba pateikti šiame puslapyje.

san-taka station

UFO sightings and other phenomenas in/under Lithuanian sky. Please inform us about everything you noticed and find unexplainable in the night sky or even during your night dreams, or in the other fields of life.

Review of our site in English

NSO.lt skiltis
Vartiklis