|
Global Lithuanian Net: san-taka station: |
|
Amžinojo gyvenimo siekis
Du šimtus metų išgyvensi ar tūkstantį -
Vis vien pateksi skruzdžių pietums.
Omaras Chajamas
Išmintingojo ir iškalbingojo aso Brago žmona buvo
Iduna. Jos brangenybių dėžutėje buvo obuoliai,
asams sugražinantys jaunystę. O ir rusų pasakų atjauninantys obuoliai bei gyvasis vanduo
(žr. Baltieji vandenys: legendos ištakos ) savo ištakas turi
Gerontologai žino bent 200 hipotezių apie senėjimą. Garsus fizikas Šriodingeris laikė, kad gyvastis panaši į neperiodinį kristalą. Ir iš pirmo žvilgsnio su juo galima sutikti. Tačiau tasai gyvasis kristalas nuolat bombarduojamas jį daužo tiek išorinės aplinkos, tiek vidaus atomai; ir tuo stipriau, kuo aukštesnė temperatūra. Gyvastis priešinasi tiems daužymams tuo, kad jos sutvarkytos, beveik kristalinės struktūros paklūsta kvantinės mechanikos principams: sutrikimai nepavojingi tol, kol nepasiekia tam tikros ribos. Tačiau ją peržengus, vienas ar kitas kristalas pereina į naują būseną. Tokių būsenų, kuriose gyvas išlieka gyvu, gali būti daug. Tačiau išsėmus visus variantus gyvenimas pasibaigia. Tokią išvadą galime padaryti iš Šriodingerio apmąstymų. Tačiau jis nieko nesakė apie gyvybės galimybes atstatyti savo struktūras. Tai labai sudėtingas klausimas. Įsivaizduokime smulkiausių dulkelių šokį judriame vandenyje. Tai Brauno judėjimas; bet kartu ir organizmo suirimo analogas. Pabandykite tokiomis sąlygomis atstatyti pradinę būseną! Ką gi daryti? O jeigu kristalo elementus pakeistume sunkesniais, stabilesniais? Ir tai reiktų padaryti molekulių ir atomų lygmenyje ląstelių lygmuo nepakankamas. O tada visa problema persikelia į fizikos ir chemijos sritį. Bent taip galima manyti iki pirmojo nemirtingumo kelio posūkio. Vienas aktyviausių gyvybės elementų yra siera, kuri įeina į baltymų sudėtį. Ją ir reiktų pakeisti amino rūgštyse. Bet kuo? Pakaitalą rasti nesunku: tai telūras. Tačiau jis turi rimtą trūkumą yra nepaprastai nuodingas. Ir vis tik nedidelę dalį sieros organizme juo būtų galima pakeisti nepasiekiant pavojingos ribos. Kalbama tik apie kelis miligramus, tačiau ir tai suteikia galimybę pasiekti puikų rezultatą 160-800 metų gyvenimo trukmę. Įsižiūrėkime į gyvosios gamtos numatytas apsaugos programas. Pasirodo, kad kviečio grūduose seleno yra 5 kartus daugiau nei iš jų sumaltuose miltuose, o silicio 20 k. O juk selenas irgi panašus į sierą, nors ir lengvesnis už telūrą tad irgi galėtų perimti jos apsaugines funkcijas. Be to, selenas trukdo oksidacijai, lėtam gyvojo organizmo degimui, neutralizuoja kenksmingų jonų (radikalų) poveikį. Silicis irgi atlieka apsaugines funkcijas. O štai su kviečio lukštu jie tiesiog išmetami vėjais. O dar didesni skirtumai avižų, ryžių ier kitų grūdinių kultūrų atveju. Va tik stambios kruopos duoda žmogui papildomą apsaugą. Bet deja, telūro jos beveik neturi. Todėl noriu pabrėžti: neskubėkite skusti bulvių, lupti obuolius, pirkti rafinuotą aliejų. Nepiktnaudžiaukite muilu ir ypač vadinamaisiais atjauninančiais kremais (oda ląstelių darinys, kurios suminkštinimas yra jos sunaikinimas). Koks paradoksas - žmogus dar neišmoko (ar jau pamiršo, juk Biblijoje nurodoma, kad pirmieji žmonės gyveno šimtus metų) naudotis gamtos duotais apsaugos mechanizmais. Jis rafinuoja, pvz., cukrų, tam skirdamas, beje, nemažas išlaidas. Tačiau gelsvas, nevalytas cukrus gerokai tinkamesnis organizmui. Taipogi ir kvantinės mechanikos požiūriu. Taigi, kartu su telūru, pagarbią vietą kovoje su entropija užima ir kiti elementai, kurių priskaičiuojama 64
Vis tik visa tai nepanaikina entropijos. Gyvybės kristalas vis tiek patiria jos smūgius ir jo patvarumas nėra begalinis. Taip, galima prailginti gyvenimą, tačiau nemirtingumo taip nepasieksime. Ar jis įmanomas, bent teoriškai? Šio klausimo sprendimui kristalo modelis jau netinka gyvybė gerokai sudėtingesnė. Tačiau gamta vis dėlto turi dar nepažintų rezervų. Buvo atliekami bandymai atstatyti nervų ląsteles RNR pagalba. Po pirmų kuklių rezultatų tebesitęsia pauzė. Yra prielaidų manyti, kad net atstatyti neuronai yra tarsi mirę, nes lengvai išplaunami iš organizmo kartu su šlakais. Tačiau tai padeda kilti idėjai apie biomašiną. Imkim prielaidą, kad neuronų skaičiaus mažėjimas yra organizmo senėjimo priežastis (pvz., 30-metis teturi tik pusę pradžioje turėtų neuronų). Kai neuronų telieka 15-20%, žmogui ima grėsti mirtis. Jei neuronai būtų atstatomi, organizmas nesentų. Nervų ląstelės turi ploniausius, viduje tuščias siūlines ataugas. Jos iki šiol daugeliui kelia asociacijas su elektros laidais. Tačiau viskas teka, viskas keičiasi. Ši senovinė tiesa tapo vos ne magiška neurono formule juk neuronų ataugomis iš tikro teka srautai, kurie be įprastinių organinių molekulių perneša ir genetinę informaciją, užkoduotą ribonukleininėse rūgštyse (RNR). Ir šie mikrosrautai sudaro tarsi mūsų antrąjį materialųjį kūną, kuris, savo ruožtu, susijungęs su biolauku. Ir pats neuronų išsidėstymas nėra atsitiktinis, - jį, galima manyti, nusprendžia biolaukas. Ir čia atsiduriame greta neįtikėtinos neuronų atstatymo teorijos. Ne, vieni neuronai negali pagaminti kitų. Tačiau energiniuose lauko mazguose lieka prisiminimas apie mirusius neuronus. Ir tą atmintį galima materializuoti! Tik kaip?
Papildomai skaitykite:
|
senuosiuose mituose, kadaise suskilusius į atskirus fragmentus (perduodant žodinę tradiciją supaprastintus
ir iškreiptus). Kokią paslaptį slepia dėžutė su jaunystės obuoliais ir ar yra galimybė ją atskleisti?
(lengva prisiminti, tiek langelių šachmatų lentoje). Tačiau negalima pulti eksperimentuoti su telūru, selenu ir
kitais net miligramai jų yra pavojingi.
