|
Global Lithuanian Net: san-taka station: |
|
Svečiai iš jungiojo pasaulio
Yra prielaida, kad egzistuoja ypatingas, anapusinis arba subtilusis pasaulis, kuriame egzistenciją
pratęsia energetinė žmogaus esatis, kuri paprasčiau vadinama siela. Tą vietą galima būtų pavadinti
jungiuoju pasauliu.
Pirmasis, ne vien kaip pokštą ar legendas, o panaudojant foto ir kino dokumentus, apie jį prakalbo
Liučano Bokonė (Gruppo di Ricerca ed Clipeologiche Ufologiche Genujoje direktorius),
aptikęs, kad aplinkiniame pasaulyje tiesiog knibžda nematomų būtybių, tarp kurių yra ir
panašių į žmones. Tiesa, tą sensaciją pasičiupo tik tų pažiūrų šalininkai, o oficialusis mokslas niekinamai tyli.
Daugeliu atvejų jungiojo pasaulio esybės nepakelia ryškios šviesos ir joje neretai dematerializuojasi. Jų
metas naktis. Mes miegam jie būdrauja (nors vargu ar joms išvis reikalingas miegas). Nieko nepaprasto
tame nėra taip bent jau gyvena mūsų pasaulio pelėdos (ir ne tik jos).
Kaip dažnai gyvenime jums teko sutikti savo pamėklišką dvynį? Greičiausia niekada. O štai kuriems toks
reiškinys kartojasi reguliariai tiesa, tik tam tikrose vietose. Štai kas pasakojama (veiksmas vyksta Pamaskvėje).
Dar vienas įdomus nutikimas toje pat vietoje:
Junichi Yaoi,
Nippon televizijos tinklo darbininkas, prisimena anapusinio pasaulio apsireiškimą vieną 1972 m. pavakarę.
Jis drybsojo ant tatamio spoksodamas į viršų ir planuodamas kitos savaitės darbus. Staiga lubose pasirodė veidas, tarsi
iš projektoriaus. Vaizdas buvo gąsdinantis maždaug 25 m. vyro veidas pasruvęs kraujais, tekančiais iš kaktos. Jis
turėjo būti miręs prieš daug metų. Plaukai buvo kuokštu ir samurajų diržu. Yaoi apstulbo. Po 10 min. figūra dingo ir jis galėjo pajudėti.
Nustatyta, kad taip dažniausiai įvyksta vadinamose geoaktyviose zonose, kur vyksta galingi įvairiausios
energijos išlaisvinimai. Beje, mediumų seansų metu šmėklos irgi susidaro jų energetikos dėka.
Labiausiai paplitusiu anomaliu reiškiniu, būdingu zonoms, laikytini spalvoti žybsniai. Ryškumo diapazonas
labai platus. Žybsniai turi įdomią savybę turi tam tikrą ženklinį pobūdį, nepaprastai artimą žmonių pripažintą
signalizaciją. Dažniausiai ugnys baltos ar melsvokos, rečiau oranžinės ir raudonos, o ypač retai šviesiai
žalios ir visai retos mėlynos. Ir patirtis rodo jei miške žybčioja oranžinės ar raudonos ugnelės, geriau ten
neiti, nes garantuoti įvairūs nemalonumai, įskaitant širdies veiklos sutrikimus. O žalios ugnelės tarsi rodo
optimalią judėjimo kryptį, kuria nėra jokių nemalonumų. Kas tai?
O kaip jausitės išvydę nuo kalnelio lėtai srovele nutekantį šviesiai žalsvą ar violetinį rūką? Arba rūko
pagranduką, lėtai slenkantį pažeme? Pasitaiko ir taisyklingų rūko linzių. Nori prie jos prieiti, o ji lėtai pakyla
metru ar dviem ir nuplaukia į mišką vos didesniu greičiu nei eini link jos lyg erzintų.
Papildomai skaitykite:
|
Tasai pasaulio koordinatės tos pačios kaip ir mūsiškio, į jį galima patekti bet
kurioje vietoje be jokių portalų pagalbos. O jo gyventojai buvę žemiečiai bei vietiniai įprastinėmis
aplinkybėmis nesąveikauja su mūsų pasauliu ne vien dėl savo energetinės prigimties, tačiau ir dėl
nepriklausomybės nuo laiko koordinatės.
Kartais atrodo, tarsi tų rūko darinių viduje susidarytų ir judėtų keistos tamsios figūros. O kartais staiga iš
rūko susidaro ilgas ir visiškai tiesus koridorius. O ten...
