|
Global Lithuanian Net: san-taka station: |
|
Paslaptingi radiniai
Tuneliai po Andais Papildomai skaitykite: 1965-ais argentinietis archeologijos mėgėjas Juan Moricz Ekvadoro Anduose 150 mylių į pietus nuo Quito (Santjago provincijoje) rado olą, vietos indėnų apgaubta pagarbia baime. 250 pėdų po žeme buco aikštelė vedanti į neįprasto dydžio ertmę nuo kurios į visas puses vedė dirbtinės kilmės tuneliai. Taip buvo ir 500 pėdų gylyje bei 750 pėdų dugne. Tuneliai priminė olas rastas Kinijoje Bayan Kara Ula kalnuose - lygios nugludintos sienos tarsi būtų paveiktos nepaprastai aukštos temperatūros. Po Peru ir Ekvadoru yra tūkstančiai mylių tunelių. Daugelyje jų aukštas radiacijos fonas yra pavojingas sveikatai. Juose gausu kambarių su artefaktais ir statulomis. Ypatingas vienas 459 x 492 pėdų dydžio kambarys. Viduryje jo didelis stalas aplink kurį sustatytos 7 kėdės iš nežinomos medžiagos - sunkios kaip akmuo, bet ne akmens. Tai nei metalas, nei medis. Labiausiai į ją panaši labai tanki plastmasė, sunkesnė už visas dabar žinomas. Stalą ir kėdes supa gyvūnų skulptūrų žiedas. Jos yra iš tos pačios medžiagos ir atrodo tarsi būtų išlietos. Kai kurie gyvūnai yra vietiniai, kiti niekad negyvenę šiuose kraštuose: liūtai, drambliai, vilkai ir bizonai, Kaip ir smulkūs bestuburiai - vėžiagyviai bei gastropodai Už 50 pėdų nuo stalo yra ... tūkstančių metalinių lakštų biblioteka. Kiekvienas 38x19 colio metalo lakštas yra 1,6 mm storio. Jis atrodo, tarsi būtų iš cinko, bet tai ne cinkas kaip ir ne alavas ar aliuminis. Tai nežinomas metalas. Ir tie lapai visai nepaveikti laiko. Lakštai sudėti tam tikra tvarka greta vienas kito iš šonų prilaikomi blokų iš tos pačios medžiagos kaip ir baldai. Juose, tarsi kokiu galingu presu, įspaustos nežinomų hieroglifų eilutės. Specialiame vieno bloko įdubume yra kažkas panašaus į 56 ženklų abėcėlę įspaustą į tokio pat metalo 5,5 colio pločio ir 20,5 colio aukščio plokštes - tik storesnes, 1,5 colio. Iš viršaus į apačią yra 14-a eilučių po 4- is hieroglifus kiekvienoje 3,5 cm kvadratėliuose. Tarp jų nėra pasikartojančių ženklų, bet jų įvairiomis kombinacijomis yra tuose metalo lakštuose. Keista, kad (be Juan Moricz) niekas nebandė iššifruotų tų tekstų, kas turint tokį raktą patyrusiam specialistui nebūtų labai sunku. 4-is m. Juan tylėjo, bet jis suprato, kad jo atradimas jį padarytų gerbiamu mokslininku.. Jo koziris yra tai, kad jis nėra ekvadorietis. Jis kreipėsi į Ekvadoro vyriausybę su nuoroda į 666 CK straipsnį, pagal kurį lobis tampa asmenine nuosavybe išlaikant valstybės kontrolę. Bet paaiškėjus, kad viršutiniuose lygiuose yra aukso ir platinos daiktų, įėjimas buvo užantspauduotas ir griežtai saugomas. Moricz pradėjo sakyti, kad tuneliuose kartais apsilanko aukšti valstybės pareigūnai, išnešantys nemažai aukso ir platinos dirbinių. Iš Moricz tyrinėjimų tėra tik užuominos jo kreipimesi į Ekvadoro vyriausybę: Jie neabejotinai sudaro metalinę biblioteką, kurioje gali būti perteikta žmonijos istorijos santrauka bei liudijimai apie žmonijos atsiradimą Žemėje ir žinios apie išnykusią civilizaciją". Liudijimai iš senovės Papildomai skaitykite: Sakmės apie tunelius po Andais yra labai senos ir ypač paplitę Ekvadore. Viena jų yra apie 9-į inkų imperatorių Huayna Capac. 1485-ais tėvas Tupac Yupanqui paliepė princui Huayna Capac išplėsti Tawatinsuyu valdas (inkai taip vadino savo valstybę) į šiaurę nuo Quito. Po daugelio mūšių Huayna Capac pasiekė Otavallu (šiandieninį Otavalo, 100 km į šiaurę nuo Quito, Ekvadore). Karas truko tik 2 m. Otavallu buvo gana išsivysčiusi, kaip ir inkai, valstybė. Miestui jau buvo apie 1000 metų. Ją valdė jauna ir žavi moteris Quillago. Ji buvo heichera-colla (karalienė burtininkė). Ji vadovavo ir religijai susijusiai su Mėnulio dievybe. Karalienę suėmė. Inkai norėjo ją papirkti brangiomis dovanomis, bet ji jas atmetė. Tada ją paleido. Grįžusi į Otavallu, Quillago su vyr. žyne Pichamba nusprendė nužudyti princą. Ji liepė Pichambai paslėpti peilį šventyklos požeminiame kambaryje. Šventės metu ji pakvietė Huayna Capac į šventyklą pasižiūrėti jos magiškojo cenoto (šv.šulinio), vedančio į Uru Ticsi, požemių pasaulį. Tik trys asmenys galėjo ten įžengti - princas, Quillago ir vyr. žynė Pichamba. Huayna Capac nebuvo kvailas ir liepė apieškoti Quillago ir Pichamba. - neradęs ginklų sutiko būti jų lydimas. Susikibę rankomis inkų princas ir Amazonės karalienė nusileido laiptais į vidinę patalpą. Kažkas buvo keisto tame drėgname akmenų rentiniu apsuptame šulinyje, išraižytame keistais hieroglifais. Quillago paragintas, princas pasilenkė ir pažvelgė į šulinį. Jo nuostabai, lengvas vėjelis. Jis tuo negalėjo patikėti - iš kur vėjas požemyje. Apačioje buvo keistas spingsėjimas - tarsi kokia žara. Žvelgdamas į šulinio gelmę, princas sutriko - vėliau jis sakė, kad pasijuto, tarsi būtų šulinio dugne ir žvelgtų į viršuje esančią dienos šviesą. Pamačiusi galimybę, Quillago pažvelgė į Pichambą, kuri parodė į akmens altorių. Quillago nuėjo ten, pakėlė čahualį (alpako skarą) ir po ja rado peilį. Gal būt tai buvo perspėjimas iš aukščiau ar likimas (o gal tiesiog kvailas atsitiktinumas), kad užsimerkęs Huayna Capac žengtelėjo į šalį nuo šulinio ir pamatė Quillago besiartinančią su peiliu. Jis ją čiupo kaire ranka ir stipriai įsispyręs į rentinį permetė ją į šulinio ertmę. Klykdama Pichamba puolė jį dantimis ir nagais, bet ir ją princas nutrenkė žemyn į šulinį. Moterų klyksmai tesėsi kelias minutes, pamažu tilo ir perėjo į šnabždesį, kol pagaliau nutilo. Huayna Capac klausėsi įsitempęs, bet neišgirdo, kad jos nukristų. Jis neturėjo noro dar kartą pažvelgti į magiškąjį Quillago šulinį. Jis išėjo iš šventyklos ir užvaldė Otavallu prijungdamas prie inkų imperijos. Parengė Cpt.Astera's advisor
Papildomai skaitykite:
|
