Global Lithuanian Net: san-taka station: |
Šokinėjančios radiolokatorių šmėklos
1952 m. skraidančių lėkščių sukelta panika pasiekė apogėjų. Laikraščiai barstėsi antraštėmis, kad virš JAV sostinės pasirodė ištisa skraidančių lėkščių armada jas buvo galima matyti vizualiai bei stebėti radiolokatorių ekranuose. NSO fiksavimas radiolokatoriais sugriovė teorijas, kad jų pasirodymas danguje tėra šviesos atspindžiai bei lūžimas atmosferoje. Didžiausią sensaciją kėlė pranešimai iš Vašingtono aerouosto, kai NSO užfiksavo du vienas su kitu
nesusiję radiolokatoriai. Buvo apklausti daugelio keleivinių lėktuvų, praskridusių tame rajone, pilotai, tačiau
Vienos savanoriškos draugijos vadovas kreipėsi į oro pajėgas, prašydamas nešaudyti į skraidančias lėkštes, kad neįpykdytų taikių žvalgų iš kosmoso. Indianopolio radijo stotis kreipėsi į skraiduolius specialia radijo telegrama, kurioje tikino apie savo draugišką nuostatą, garantavo jiems pilną veiksmų laisvę ir skyrė specialų aerouostą, aišku, šalia Indianopolio, kur jie galėtų nusileisti. Vienas JAV pakrantės apsaugos kariškis iš Selemo (Masačūsetso valst.) pro atvirą langą pastebėjo ryškų žybsnį jis griebė fotoaparatą ir nufotografavo nesureguliavęs ryškumo. Nuotraukoje dangaus fone matėsi 4-i kiaušinio formos objektai. Radiolokatorius veikia aido principu. Jis sukasi vieną apsisukimą padarydamas per 2-10 sek. Jis fiksuoja objektus, nuo kurių atsispindi pakankamai stiprus aido signalas. Veikimo spindulys 30-125 mylios. Radiolokatoriaus bangos sklinda atmosferoje ir taipogi lūžta susidarius neįprastoms temperatūros ir drėgnumo sąlygoms tarp oro sluoksnių. Taip gali susidaryti radiolokaciniai miražai. Atsitinka, kad neįprastos oro sąlygos gali sukelti nelauktų ir gana didelių sunkumų. Radiolokatorius siunčia 500-1000 signalų per sekundę. Jis fiksuoja kiekvieną sugrįžtantį atspindį, tarsi tai būtų paskutinio signalo aidas. Tačiau tai gali būti ir aidas iš ankstesnių signalų, atsispindėjusių nuo kokių nors tolimų objektų. Kai kurie radiolokatoriai fiksuoja tik judančius objektus. Vienas tokių veikė Vašingtono aerouoste 1952 m. liepos mėn. Tai vadinamasis judančių tikslų indikatorius (moving-target indicator). Minėtas didžiulis blyksnių kiekis liudija apie kažkokį judėjimą.Tačiau jei juda oro sluoksniai, per kuriuos eina radiolokatoriaus bangos, tai tolimo namo ar pan. statinio atspindys gali pasirodyti judąs. Beje, minėtais metais liepą ir rugpjūčio pradžioje buvo stipri sausra ir užsitęsęs karštis. Panašūs apsirikimai žinomi iš Antrojo pasaulinio karo laikų. Pvz., kreiseris Viduržemio jūroje pastebėjo paslaptingą dėmę, kurią tiksliai apšaudė, tačiau dėmė nedingo. Vėliau paaiškėjo, kad tai buvo Maltos atspindys. O pačioje karo pabaigoje JAV, klaidingai interpretavusi radiolokatoriaus pamėkles, pražiopsojo japonų pasitraukimą iš Kisko salos (prie Aliaskos) [D.H. Menzel, 1948]. Katė ir pelė
Turėjau formos ir masės, didesnių už mano Miražą, pojūtį. Liuksėjuje nusileidome sukrėsti, Tai vyko apie 21 val. prie Dižono, kai Mirage IV bombonešis iš naktinės užduoties autopilotu
grįžinėjo į Liuksėjo oro bazę (Luxeuil).
Rene Giraudas autopilotą įjungė 20:34. Jis 0.9 macho*) greičiu 9750 m aukštyje skrido su
šturmanu kapitonu Jean Paul Abrahamu ir buvo prie Šomono (Chaumont) Viršutinio Mernos
departamente. Matymo sąlygos buvo puikios. Ekipažas pastebėjo ryškią šviesą, dideliu greičiu artėjančią
prie jų dešinės, gręsiančią susidūrimu.
Jie iš pradžių pamanė, kad tai naikintuvas ir susisiekė su karine radarų stotimi Kontreksevilyje
(Contrexeville), klausdamas, ar jie mato radaruose link jo artėjantį lėktuvą. Operatorius atsakė, kad ne, ir
paprašė pilotus pasitikrinti deguonies sistemą (matyt manydamas, kad dėl deguonies trūkumo jie mato haliucinacijas).
Banditas tebeartėjo ir darėsi didesnis, artėdamas iš užpakalio dešinės pusės. Pilotas pasuko į
dešinę, o tada į kairę, kad įsitikintų, kad šviesa nėra koks nors atspindys kabinoje. Tuo metu ekipažas
įsitikino, kad šviesa yra tamsaus objekto priekyje. Nepaisant manevro, banditas kelioms sekundėms
įsitaisė už Mirage IV 1500 m atstumu gana pavojingai, jei jis būtų priešiškai nusiteikęs. Tada
neatpažintas objektas pasuko į šiaurės vakarus
Po 45 sek. jis (arba kitas panašus) vėl pasirodė iš išpakalio dešinėje Mirage IV. Pilotas vėl atliko
išvengimo manevrą, netgi staigesnį nei anksčiau, o NSO vėl atliko tokį pat praskridimą ir nušvilpė tolyn.
Antžeminė radarų stotis ir vėl nieko nepastebėjo.
Vidiniuose aptarimuose Oro pajėgose buvo aišku, kad objektas nuskrido viršgarsiniu greičiu, nors tuo
metu nebuvo pranešimo apie viršgarsinį sprogimą tame rajone, o tame rajone nebuvo ir kito orlaivio.
Komunikacija tarp piloto ir antžeminės stoties buvo įrašyta ir kurį laiką saugota, tad buvo galima parengti rašytinę kopiją.
Pulkininkas Giraudas kelis kartus apie tą nutikimą pasisakė viešai, tame tarpe ir TV. Nors jis
nespėliojo apie objekto prigimtį, jis aiškiai nurodė, kad objektas aktyviai atliko manevrus reaguodamas į
Miražo manevravimą tarsi pats būtų pilotuojamas.
Specialiai NSO temai skirtame populiaraus VSD žurnalo nr.1, 2003
interviuojamas R. Giraudas pridūrė: *) Macho greitis santykinis greitis garso greičio atžvilgiu.
Papildomai skaitykite:
|