Mūsų realybės suvokimas, t.y. kad pasaulis, kuriame įvykiai vyksta trimatėje erdvėje ir laike, gali po 2005-ųjų pasikeisti, mano Maria Spiropulu^*), tirianti papildomų matavimų apraiškas. Dabar mes sprendžiam lygtis kaip laiko ir erdvės funkcijas. Tačiau labai dideliu mastelius arba labai mažu masteliu laikas ir erdvė yra dinaminės prigimties. Kas vyksta tose atkarpose, nežinome. Tad ar reikia stebėtis, kad jose gali būti papildomų matavimų apraiškų?

Tradiciškai mokslininkai vyksmą aiškina modeliu, kuriame materija sudaryta iš lengvasvorių leptonų (kaip elektronas ar neutrinas) ir kvarkų, Šias dalelytes valdo trys jėgos; elektromagnetinė, stipri bei silpna branduolinė sąveikos (apie ja skaitykite >>>>>). Bet tai negali paaiškinti gravitacijos, 4-sios jėgos. Kvantinės mechanikos taisyklės sėkmingai sujungtos su Einšteino specialiąja reliatyvumo teorija, aiškinančia labai greitų objektų elgseną - bet ne su Bendrąja reliatyvumo teorija, gravitacinės galios pagrindu. Ir todėl mes nežinome, pvz., kas nutinka dalelėms, įtrauktoms į juodąsias skyles.

Siekdamas paaiškinti visus reiškinius, fizikas Gunnar Nordstrom'as^**) 20 a. pradžioje panaudojo papildomo matavimo sąvoką. Galbūt, kaip jis manė, gravitacija pasireiškia srityje, kurios negalime suvokti ir matematiškai apibrėžti. Po 10 m. Teodoras Kaluza (1885-1954 m.) ir Oskaras Kleinas (1894-1977 m.) toliau išvystė G. Nordstromo idėją - papildomas matavimas gali būti suvyniotas į neįsivaizduojamai mažą kamuolį Planko konstantos - mažiausio įmanomo atstumo (10^-33).

Teorijos sugrįžta. Vienąkart Niutono korpuskulinė (dalelių) teorija buvo atmesta ir pakeista Huygen'o bangų teorija. Bet vėliau M. Plankas ir A. Einšteinas sugrąžino el. dalelių teoriją ją pavadinę kvantine. Taip nepaneigta teorija buvo pakeista kvantine mechanika.

Papildomo matavimo idėja atgaivinta paskutinįjį 20 a. dešimtmetį, fizikams pradėjus klausti, ar Niutono universaliosios gravitacijos dėsniai veikia centimetro atstumu. Juos „įkrovė“ 1997 m. rastos tikėtinos sąsajos su superstygų teorija tariant Visatą sudarytą iš nepaprastai plonų vibruojančių skaidulų kitame lygyje už kvarkų ir leptonų.

Tyrinėtojai Nima Arkani-Hamed, Savas Dimopuolos, Gia Dvali vėliau išreiškė mintį, kad bent viena iš tų smulkių dimensijų galėtų būti pakankamai didelė, kad būtų išmatuota. Vis tik dar niekas nepateikė nenuginčijamo superstygų įrodymo.

Tyrimai įrodo, kad Niutono dėsniai veikia iki 200 mikronų atstumo. Žemiau to lygio fizinė realybė yra nepaaiškinama. Kažkur ties Planko konstanta arba neįtikėtinai aukštose energijose smulkus papildomas matavimas gali derinti gravitaciją ir elektromagnetizmą.

Yra sakančių, kad neutrinai ir kvarkai gali egzistuoti veidrodiniame pasaulyje, kaip s-kvarkai ir s-neutrinai.

Bombos pritaikymas žvaigždžių veiklos imitacijai yra tik vienas sąryšis tarp branduolinės ginkluotės ir astrofizikos. Tas ryšis buvo visiškai aiškus Sacharovui dar 1948-ais. Palieptas prisijungti prie I. Tamm'o bombos kūrimo komandos, jis, kad pasiruoštų, užsiėmė astrofizika.

Zeldovičius nurodė, kad dujos, krisdamos į neutroninę žvaigždę, turi įkaisti ir švytėti. Ir ar jos negalėtų kristi „liežuviais“ ir skleisti rentgeno spindulių? Tai Rayleigh-Taylor reiškinys.

1917 m. A. Einšteinas pabandė išreikšti savo spėjimą, kad Visata plečias pastoviu greičiu. Nuo tada vyksta ginčai: ji plečiasi, traukiasi ar lieka tokia pati. Šiandien apsistota ties tuo, kad plečiasi. Tai irgi neguodžia, nes ateis laikas, kai Žemė liks viena šaltame, tuščiame kosmose.

Jei gravitacija pasiekia maksimumą ir „užsibaigia“ „juodosiose skylėse“, tai Visatos plėtimasis vyksta kosmologine konstanta arba kvintensencijos jėga/laukas/energija/efektas, viršija gravitacijos jėgą, tada pagrindinė antigravitacinė jėga yra ta kvintensencija, kuri sklinda iš „baltųjų skylių“, maitinančių energija daugelio Visatų „juodąsias skyles“ per tam tikrą absorbavimo tašką (plyšį).

NSO, kaip ateivių erdvėlaivių, prielaidai labai trukdo reliatyvumo teorija. Mažai tikėtina, kad kitų protingų būtybių būtų Saulės sistemoje, tad jos turėtų atskristi iš kitų žvaigždžių. Tačiau reliatyvumo teorija neleidžia didesnio nei šviesos greitis. O skrendant lėčiau, kelionė truktų neįtikėtinai ilgai ir reiktų milžiniškų maisto atsargų. Dar didesnę problemą sudaro tai, kad ji teigia, kad greičiui artėjant prie šviesos greičio kūno masė didėja. Tad reikia ir neįtikėtinų kuro atsargų.

Linksmesnė naujiena yra ta, kad reliatyvumo teorija nebūtinai išreiškia gamtos dėsnius.Iš esmės, bendroji reliatyvumo teorija buvo sukurta dar iki Einšteino matematiko H. Poincare.Tik jis nesirėmė elektromagnetinio lauko teorija, o laikėsi prielaidos apie eterio egzistavimą (įvestą dar Aristotelio, bandžiusio paaiškinti dangaus kūnų judėjimą). matematiko A. Puankarė sprendė grynai matematinį uždavinį.

Dangaus mechanikos teorija neblogai aiškino daugelį reiškinių, laikytų reliatyvumo teorijos „įrodymu“: šviesos spindulių nukrypimą prie Saulės, Merkurijaus orbitos anomalijas ir kt. 7-ojo dešimtmečio pradžioje vyko karšti debatai, kuri teorija yra patikimesnė.

Nuo reliatyvumo teorijos ji skiriasi ir tuo, kad neriboja greičio. Pagal ją nedideliam kūnui (kaip erdvėlaivis) judant dideliu greičiu erdvė elgiasi taip milžiniška vandens masė (tai garsioji „daugelio kūnų problema“).

1966 m. K.N. Perebeinos ir kiti demonstravo informacijos perdavimo sistemą įveikiančia storus ekranus - panaudodami mechaniškas besisukančias sistemas (N.K. Perebeinos. Gravitacinių jėgų komunikacijoje galimybių įvertinimas, 1966).

Kol sukimasis yra pastovus (t.y., kampinis dažnis nesikeičia, besisukanti masė tolydžiai pasiskirsčiusi, nėra svyravimų ir t.t.), kuriamas pastovus torsioninis laukas. Kai sukimasis kinta, siunčiamos bangos. Tie torsioniniai laukai gali paveikti besisukančius objektus.

Egzistuoja 4-ių tipų torsioninių laukų generatoriai:

1. Pirmapradis torsioninių laukų šaltinis yra elementariųjų dalelių (taipogi, kvantų) sukimasis. Magnetas sutvarko dalelių srautų orientaciją. Tas pertvarkymas sukuria bendrą magnetinį lauką. Magnetinių momentų sutvarkymas paveikia elektronų sukinius. To pasekoje atsiranda bendras torsioninis laukas. Tad bet koks magnetas be magnetinio lauko tveria ir torsioninį lauką.
2. Elektromagnetinis laukas sukuria torsioninį lauką. Dauguma elektros, radiotechnikos, radioelektronikos įtaisų yra torsioninio spinduliavimo šaltiniai. Ypač veiksnios šiuo atžvilgiu yra ritės, kuriose vyksta cikliniai elektromagnetiniai reiškiniai.
3. Specialiai sutvarkyti materialaus kūno (ar lauko) sukiniai (pvz., besisukantis magnetinis laukas).
4. Geometrinių formų torsioninių laukų generatoriai (kodėl jie veikia, nėra aišku). 1978 m. prancūzų patentas kalba apie „torsioninio lauko sukūrimą topologijos ir elektros poliarizacijos deriniu. Į 16-šonę prizmę įstatyti du statmeni elektrodai su įtampa iki 300 kV. Prizmės šonuose gali būti kūgiai ar ovalai. Nuolatinė elektros srovė sukuria pirminį torsioninį lauką, kuris sužadina stipresnį torsioninį lauką dėl sistemos formos“. Geometrinių formų generatoriai aprašomi ir Gurtovojaus knygoje. Torsioninių laukų šaltiniu gali būti kristalai su poliarizuotais branduolių sukiniais.

Torsioninių laukų generatoriai veikia, kai sukinys sukuriamas išorinės energijos pagalba. Sukinio ir spiralės generatoriai sukuria tokius pat efektus.

Torsioninių laukų formos poveikį be jokių detektorių gali pajusti dauguma žmonių. Pasidarykime piramidės skeletą (pvz., iš vario vielos). Pagrindas turi būti kvadratas, o piramidės aukštis 0,618 jo kraštinės ilgio (būtent tokių proporcijų yra Cheopso piramidė). Prie viršūnės pritvirtinta viela leidžiasi žemyn iki pagrindo ir nieko neliečia.

Paimkite piramidę už vertikalios vielos ir nukreipkite briaunas į pasaulio šalis. Po kelių minučių (laikant piramidę maždaug 1/5 - 1/3 nuo pagrindo trim pirštais – nykščiu, rodomuoju ir viduriniu) dauguma žmonių pajunta „torsioninį šoką“ – šaltį ar karštį, dilgčiojimą rankoje ir pan. Tik nereikia stipriai spausti vielos, nes tada pajusite tik paprastą skausmą. Tai paprastas ir silpnas „pasyvus“ statinio lauko torsioninis generatorius.

Smegenų ir mąstymo sąryšis vis dar lieka tamsia būties mįsle, paskutine ir didžiausia, kurios dar neįveikė [bendravardiklinanti] žmogaus mintis. Nepaisant artimos sąsajos tarp natūralių ir patologinių patirčių ir tam tikrų smegenų sričių dirginimo (pvz., atskiriant spalvų skyrimą ir judesių kontrolę) - egzistencinė bedugnė tebeskiria sąmonę ir objektyvią fizinę realybę. Smegenų būsenos negalima ištirti remiantis subjektyvia patirtimi, nes skiriasi jų egzistencinės prigimtys.

Peržengti šį plyšį galima ties pačia neurodinamikos, papildytos neįprastomis dualiųjų dalelių-bangų savybėmis [chaoso] riba. Kantinis neapibrėžtumas sudaro prielaidą, kad visos dalelės-bangos yra surištos sąsaja, kuri yra jų emisijos iš kosminės bangos rezultatas.

Pagal kvantinės mechanikos tranzakcionalistinę interpretaciją, visos el. dalelės yra tapačios ir joms būtina, kad egzistuotų tiek emiteris, tiek absorberis, tarp kurių vyksta apsikeitimas per erdvėlaikį.

Tai sukelia keistų minčių. Kai žvelgiu į žvaigždę, kurios mus pasiekusi šviesa savo kelionę pradėjo prieš milijonus metų, tai reiškia, kad mano akis turėjo egzistuoti ateityje, kad ją priimtų (fotonų imtuvas).

J.U.Little parodė analogiją tarp neuroninių tinklų ir magnetinių sistemų. John Hopfield'as nurodė, kad tokie tinklai su simetriniais sujungimais yra tapatūs besisukančioms stiklinėms. Tai sudaro galimybes smegenų modeliams kurti.

Taip, kaip atskiras neuronas sujungtas su daugeliu kitų, taip tolimasis poveikis veikia tarp besisukančių stiklinių, kai atskiras sukinys susijęs su daugeliu kitų. Kiekvienas išorinis torsioninis laukas gali sukurti atitinkamą sukinio struktūrą smegenyse, - kaip ir kiekvienas sąmonės veiksmas.

^*) Maria Spiropulu (g. 1970 m.) – graikų fizikė eksperimentatorė, Kalifornijos iechnologijų instituto (CALTECH) profesorė (2012 m., iki tol dirbo CERN), LHC komandos narė. Ji kartu su savo mokiniu Ch. Roganu sukūrė naują kinetinių kintamųjų rinkinį („ašmenis“), skirtus „Naujosios fizikos“ tyrinėjimams su LHC.

^**) Gunaras Nordstriomas (Gunnar Nordström, 1881-1923) – suomių fizikas teoretikas, vienos pirmųjų reliatyvistinių skaliarinio tipo gravitacijos teorijos autorius. Toji teorija laikyta rimta alternatyva A. Einšteino bendrajai reliatyvumo teorijai, tačiau ji nebuvo patvirtinta stebėjimais. Jam priklauso pirmasis bandymas apjungti gravitacinė ir elektromagnetinį laukus panaudojant 4-ąjį erdvės matavimą (1915).

Literatūra:

Fizikos FAQ
Reliatyvumo ir kosmologijos srityje pateikiamos kelios temos: kodėl jis pastovus, kodėl jis toks didelis, ar yra analogas garso barjerui ir kt.

Parengė Cpt.Astera's Advisor

Papildomai skaitykite:
Kas tas laikas?
Torsioniniai laukai
Greičiau už šviesą!
Virpesio-sukinio teorija
Hipotezės: sliekangės
Tolimojo poveikio reiškinys
Antigravitacijos paieškos
Vieningo lauko teorija
Einšteino vieta pasaulyje
Nekritinė stygų teorija
Pasikėsinimas į multivisatas
JAV antigravitacinė eskadrilė
Laiko ir erdvės atskyrimas
Antigravitacijos paieškų istorija
Ar visad tai tik paramokslinės idėjos?
Ar egzistuoja lygiagretūs pasauliai?!
Kvantinė chemija – ateities mokslas?
El. dalelių simetrija persmelkia viską
Savaime besiorganizuojantis kvantinis pasaulis
Didysis sprogimas ar Didysis atšokimas
Nepaprastai suderinta Visatos sandara
Higso bosonas: labai prasta balerina
Neapibrėžtumas, tikimybė ir prognozė
Atsakymai apie erdvę ir laiką
3-iojo tūkstantmečio mokslas
Mitologija Visatos masteliu
Nepaprastos vandens savybės
Išilginės bangos ir kelionės laike
Antigravitacija: praeityje ir dabartyje
R. Boskovičius: aplenkęs savo laiką
Paulio draudimo principas
Raudonojo poslinkio kilmė
Juodųjų skylių portretas
Visatos mechanika
Kosminiai spinduliai
Saga apie neutronus
Triukšmai

Maloniai pasitiksime žinias apie bet kokius Jūsų pastebėtus sunkiai paaiškinamus reiškinius. Juos prašome siųsti el.paštu: san-taka@lithuanian.net arba pateikti šiame puslapyje.

UFO sightings and other phenomenas in/under Lithuanian sky. Please inform us about everything you noticed and find unexplainable in the night sky or even during your night dreams, or in the other fields of life. Review of our site in English

NSO.LT skiltis
Vartiklis