|
Global Lithuanian Net: san-taka station: |
|
Papildomas matavimas
Tikrieji atradimai nėra naujų žemių paieška, o tik pažvelgimas kitomis akimis.
Laikas ten ir čia; laikui viskas, bet ne laikas. Laikas nei mylimas, nei keikiamas - laikas
sandoris, kurio dalyviais niekada nebuvome. Laike regime ir laike mirštame. Meilė laukia per
laikmečius, bet nelaukia nieko. Viskas, kas apie laiką pasakoma, kad laikas niekada
nesustoja. Laikas - man, tau, mums. Laikas yra visa, bet mums Laikas yra Niekas. Mūsų realybės suvokimas, t,y, kad pasaulis, kuriame įvykiai vyksta trimatėje erdvėje ir
laike, gali po 2005-ųjų pasikeisti, mano Maria Spiropulu, tirianti papildomų matavimų
apraiškas. Dabar mes sprendžiam lygtis kaip laiko ir erdvės funkcijas. Tačiau labai dideliu
mastelius arba labai mažu masteliu laikas ir erdvė yra dinaminės prigimties. Kas vyksta tose
atkarpose, nežinome. Tad ar reikia stebėtis, kad jose gali būti papildomų matavimų apraiškų?
Tradiciškai mokslininkai vyksmą aiškina modeliu, kuriame materija sudaryta iš
lengvasvorių leptonų
(kaip elektronas ar neutrinas) ir kvarkų, Šias dalelytes valdo trys jėgos;
elektromagnetinė, stipri bei silpna branduolinė sąveikos. Bet tai negali paaiškinti gravitacijos,
4-sios jėgos. Kvantinės mechanikos taisyklės sėkmingai sujungtos su Einšteino specialiąja
reliatyvumo teorija, aiškinančia labai greitų objektų elgseną - bet ne su Bendrąja reliatyvumo
teorija, gravitacinės galios pagrindu. Ir todėl mes nežinome, pvz., kas nutinka dalelėms, įtrauktoms į "juodąsias skyles".
Siekdamas paaiškinti visus reiškinius, fizikas Gunnar Nordstrom'as (1881-1923 m,.) 20 a.
pradžioje panaudojo papildomo matavimo sąvoką. Galbūt, kaip jis manė, gravitacija
pasireiškia srityje, kurios negalime suvokti ir matematiškai apibrėžti. Po 10 m.
Teodoras Kaluza
(1885-1954 m.) ir Oskaras Kleinas (1894-1977 m.)
toliau išvystė Nordstromo idėją - papildomas matavimas gali būti suvyniotas į neįsivaizduojamai mažą kamuolį
Planko konstantos - mažiausio įmanomo atstumo (10-33).
Teorijos sugrįžta. Vienąkart Niutono korpuskulinė (dalelių) teorija buvo atmesta ir pakeista
Huygen'o bangų teorija. Bet vėliau Plankas ir Einšteinas sugrąžino
el. dalelių teoriją
ją pavadinę kvantine. Taip nepaneigta teorija buvo pakeista kvantine mechanika.
Papildomo matavimo idėja atgaivinta paskutinįjį 20 a. dešimtmetį, fizikams pradėjus
klausti, ar Niutono universaliosios gravitacijos dėsniai veikia centimetro atstumu. Juos "įkrovė"
1997 m. rastos tikėtinos sąsajos su "superstygų" teorija tariant Visatą sudarytą iš nepaprastai
plonų vibruojančių skaidulų kitame lygyje už kvarkų
ir leptonų.
Tyrinėtojai Nima Arkani-Hamed, Savas Dimopuolos, Gia Dvali vėliau išreiškė mintį, kad
bent viena iš tų smulkių dimensijų galėtų būti pakankamai didelė, kad būtų išmatuota. Vis tik
dar niekas nepateikė nenuginčijamo superstygų įrodymo.
Tyrimai įrodo, kad Niutono dėsniai veikia iki 200 mikronų atstumo. Žemiau to lygio fizinė
realybė yra nepaaiškinama. Kažkur ties Planko konstanta
arba neįtikėtinai aukštose energijose smulkus papildomas matavimas gali derinti gravitaciją ir elektromagnetizmą.
Yra sakančių, kad neutrinai ir kvarkai
gali egzistuoti veidrodiniame pasaulyje, kaip s-kvarkai ir s-neutrinai.
"Bombos pritaikymas žvaigždžių veiklos imitacijai yra tik vienas sąryšis tarp branduolinės
ginkluotės ir astrofizikos. Tas ryšis buvo visiškai aiškus Sacharovui dar 1948-ais. Palieptas
prisijungti prie Tamm bombos kūrimo komandos, jis, kad pasiruoštų, užsiėmė astrofizika.
Zeldovičius nurodė, kad dujos, krisdamos į neutroninę žvaigždę, turi įkaisti ir švytėti. Ir ar
jos negalėtų kristi "liežuviais" ir skleisti rentgeno spindulių? Tai Rayleigh-Taylor reiškinys. Šviesos greičio problema 1917 m. A.Einšteinas pabandė išreikšti savo spėjimą, kad Visata plečias pastoviu greičiu.
Nuo tada vyksta ginčai: ji plečiasi, traukiasi ar lieka tokia pati. Šiandien apsistota ties tuo, kad
plečiasi. Tai irgi neguodžia, nes ateis laikas, kai Žemė liks viena šaltame, tuščiame kosmose.
Jei gravitacija pasiekia maksimumą ir užsibaigia juodosiose skylėse, tai Visatos
plėtimasis vyksta kosmologine konstanta arba kvintensencijos jėga/laukas/energija/efektas,
viršija gravitacijos jėgą, tada pagrindinė antigravitacinė jėga yra ta kvintensencija, kuri sklinda
iš baltųjų skylių, maitinančių energija daugelio Visatų juodąsias skyles per tam tikrą absorbavimo tašką (plyšį).
NSO, kaip ateivių erdvėlaivių, prielaidai labai trukdo
reliatyvumo teorija. Mažai tikėtina,
kad kitų protingų būtybių būtų Saulės sistemoje, tad jos turėtų atskristi iš kitų žvaigždžių.
Tačiau reliatyvumo teorija neleidžia didesnio nei šviesos greitis. O skrendant lėčiau, kelionė
truktų neįtikėtinai ilgai ir reiktų milžiniškų maisto atsargų. Dar didesnę problemą sudaro tai,
kad ji teigia, kad greičiui artėjant prie šviesos greičio kūno masė didėja. Tad reikia ir neįtikėtinų kuro atsargų.
Linksmesnė naujiena yra ta, kad reliatyvumo teorija nebūtinai išreiškia gamtos dėsnius.Iš
esmės, bendroji reliatyvumo teorija buvo sukurta dar iki Einšteino
matematiko H. Poincare.Tik
jis nesirėmė elektromagnetinio lauko teorija, o laikėsi prielaidos apie eterio egzistavimą
(įvestą dar Aristotelio, bandžiusio paaiškinti dangaus kūnų judėjimą).
Poincare sprendė grynai matematinį uždavinį.
Dangaus mechanikos teorija neblogai aiškino daugelė reiškinių, laikytų
reliatyvumo teorijos
įrodymu: šviesos spindulių nukrypimą prie Saulės, Merkurijaus orbitos anomalijas ir
kt. 7-ojo dešimtmečio pradžioje vyko karšti debatai, kuri teorija yra patikimesnė.
Nuo reliatyvumo teorijos ji skiriasi ir tuo, kad neriboja greičio. Pagal ją nedideliam kūnui
(kaip erdvėlaivis) judant dideliu greičiu erdvė elgiasi taip milžiniška vandens masė (tai garsioji daugelio kūnų problema). Torsioniniai generatoriai 1966 m. K.N. Perebeinos ir kiti demonstravo informacijos perdavimo sistemą įveikiančia
storus ekranus - panaudodami mechaniškas besisukančias sistemas (N.K. Perebeinos.
Gravitacinių jėgų komunikacijoje galimybių įvertinimas, 1966).
Kol sukimasis yra pastovus (t.y., kampinis dažnis nesikeičia, besisukanti masė tolydžiai
pasiskirsčiusi, nėra svyravimų ir t.t.), kuriamas pastovus torsioninis laukas. Kai sukimasis
kinta, siunčiamos bangos. Tie torsioniniai laukai gali paveikti besisukančius objektus.
Egzistuoja 4-ių tipų torsioninių laukų generatoriai:
Torsioninių laukų generatoriai veikia, kai sukinys sukuriamas išorinės energijos pagalba.
Sukinio ir spiralės generatoriai sukuria tokius pat efektus. Formos poveikis Torsioninių laukų formos poveikį be jokių detektorių gali pajusti dauguma žmonių.
Pasidarykime piramidės skeletą (pvz., iš vario vielos). Pagrindas turi būti kvadratas, o
piramidės aukštis 0,618 jo kraštinės ilgio (būtent tokių proporcijų yra Cheopso piramidė). Prie
viršūnės pritvirtinta viela leidžiasi žemyn iki pagrindo ir nieko neliečia.
Paimkite piramidę už vertikalios vielos ir nukreipkite briaunas į pasaulio šalis. Po kelių minučių
(laikant piramidę maždaug 1/5 - 1/3 nuo pagrindo trim pirštais nykščiu, rodomuoju ir
viduriniu) dauguma žmonių pajunta "torsioninį šoką" šaltį ar karštį, dilgčiojimą rankoje ir pan.
Tik nereikia stipriai spausti vielos, nes tada pajusite tik paprastą skausmą. Tai paprastas ir
silpnas "pasyvus" statinio lauko torsioninis generatorius.
Sąmonė apokalipsės fizikoje Smegenų ir mąstymo sąryšis vis dar lieka tamsia būties mįsle, paskutine ir didžiausia,
kurios dar neįveikė [bendravardiklinanti] žmogaus mintis. Nepaisant artimos sąsajos tarp
natūralių ir patologinių patirčių ir tam tikrų smegenų sričių dirginimo (pvz., atskiriant spalvų
skyrimą ir judesių kontrolę) - egzistencinė bedugnė tebeskiria sąmonę ir objektyvią fizinę
realybę. Smegenų būsenos negalima ištirti remiantis subjektyvia patirtimi, nes skiriasi jų egzistencinės prigimtys.
Peržengti šį plyšį galima ties pačia neurodinamikos, papildytos neįprastomis dualiųjų
dalelių-bangų savybėmis [chaoso] riba. Kantinis neapibrėžtumas sudaro prielaidą, kad
visos dalelės-bangos yra surištos sąsaja, kuri yra jų emisijos iš kosminės bangos rezultatas.
Pagal kvantinės mechanikos tranzakcionalistinę interpretaciją, visos el. dalelės yra
tapačios ir joms būtina, kad egzistuotų tiek emiteris, tiek absorberis, tarp kurių vyksta apsikeitimas per erdvėlaikį.
Tai sukelia keistų minčių. Kai žvelgiu į žvaigždę, kurios mus pasiekusi šviesa savo
kelionę pradėjo prieš milijonus metų, tai reiškia, kad mano akis turėjo egzistuoti ateityje, kad ją priimtų (fotonų imtuvas). Biologinis poveikis J.U.Little parodė analogiją tarp neuroninių tinklų ir magnetinių sistemų. John Hopfield
nurodė, kad tokie tinklai su simetriniais sujungimais yra tapatūs besisukančioms stiklinėms. Tai sudaro galimybes smegenų modeliams kurti.
Taip, kaip atskiras neuronas sujungtas su daugeliu kitų, taip tolimasis poveikis veikia tarp
besisukančių stiklinių, kai atskiras sukinys susijęs su daugeliu kitų. Kiekvienas išorinis
torsioninis laukas gali sukurti atitinkamą sukinio struktūrą smegenyse, - kaip it kiekvienas sąmonės veiksmas.
Literatūra:
Amik D.J., Gutfreund N. Souspolinsky N. Spin glass models of neural networks// Phys.review, 185, v.32, No 2 Šviesos greitis, nuorodos Fizikos FAQ
Šviesos greitis
Reliatyvumo skaičiuoklė Parengė Cpt.Astera's Advisor Papildomai skaitykite:
|
