Filadelfijos eksperimentas. Montauko projektas. UFO Page. Lithuanian

Filadelfijos eksperimentas yra viena keisčiausių karinių sąmokslo teorijų, įkvėpusi netgi 1984 m. filmą „Filadelfijos eksperimentas“ (rež. Stewart Raffill).

1942 m. vasarą Midvėjuje sugriovus mitui apie Japonijos karinio jūrų laivyno dominavimą, o žiemą prie Stalingrado sustabdžius Vokietijos puolimą, sąjungininkų pajėgos pradėjo pulti. Ir tuomet pagreitį įgavo viena sąmokslo teorija.

Filadelfijos eksperimentas su Eldridge O istorija tokia. Istorija tokia. 1943 m. vasaros pabaigoje USS „Eldridge“ stovėjo sausame doke Filadelfijos laivų statykloje. Teigiama, kad naujo tipo technologijomis aprūpintą laivą apsupo keistas žalsvas švytėjimas ir jis dingo – visiškai. Po kelių valandų civilinio prekybinio laivo „SS Andrew Furuseth“ įgula pradėjo skelbti apie „Eldridge“ pastebėjimus Norfolke bazėje Virdžinijoje, o šio teleportacijos ir kelionių laiku bandymo metu įgulos nariai buvo suluošinti ir … JAV šį incidentą laikė įslaptintu dešimtmečius.

Ši istorija turi visus mokslinės fantastikos filmo atributus, tačiau visa informacija apie ją atėjo iš Carl Allen’o^**) pamąstymų apie A. Einšteino „vieningo lauko teoriją“ galiausiai pasiekė Karinio jūrų laivyno Karinių tyrimų biuro (ONR) stalą praėjus maždaug 15 m. po tariamo „eksperimento“. O pamąstymai kilo iš jo pastabų mėgėjo astronomo Morris Jessup’o knygai „NSO atvejis“ (1955), ir dėl nepaaiškinamų priežasčių ONR išleido daugiau nei 100 šios knygos egzempliorių, įskaitant anotacijas, taip pasėjant sėklą apie „Filadelfijos eksperimentą“.

JAV karinis jūrų laivynas pateikė išsamią informaciją apie USS „Eldridge“ (taip pat ir „Andrew Furuseth“) judėjimą, taip pat išsamios dokumentų, susijusių su nematomumo ar kelionių laiku tyrimams, aprašymus. Aišku, kad K. Aleno tvirtinimai ne visai atitinka tikrovę. Vienas iš įrodymų, patvirtinančių „eksperimento“ teiginį, yra tai, kad laivas buvo aprūpintas naujo tipo technologija – įrenginiu, skirtu magnetinėms signatūroms iškraipyti procese, vadinamame „Išmagnetinimu“. Nors tai ir sukėlė tam tikrą nematomumą, bet nebuvo tai, ką išsigalvojo Alenas. Jūrų laivynas aiškino, kad:
„Išmagnetizavimo įranga buvo montuojama karinio jūrų laivyno laivų korpusuose ir galėjo būti įjungiama kaskart, kai laivas atsidurdavo vandenyse, kuriuose galėjo būti magnetinių minų, dažniausiai sekliuose vandenyse kovos zonose. Galima sakyti, kad teisingai atliktas išmagnetinimas laivą paverčia „nematomu“ magnetinių minų jutikliams, tačiau laivas lieka matomas žmogaus akims, radarams ir povandeniniams klausymosi įrenginiams“.

^*) Straipsnyje nurodomas Džonas Levinsonas, tačiau apie jį nėra žinų. Gal tai buvo riktas ir iš tikro tai buvo kitas žmogus.
Normanas Levinsonas (Norman Levinson, 1912-1975) – amerikiečių matematikas, daugiausia prisidėjęs prie Furjė transformacijų, kompleksinių funkcijų analizės, netiesinių diferencialinių lygčių, skaičių teorijos, signalų apdorimo vystymo. Pradžioje artimai dirbo su N. Vineriu. 1974 m. paskelbė straipsnį, kad daugiau nei trečdalis Rymano dzeta funkcijos nulių randasi kritinėje linijoje. 1947 m. pasiūlė rekursyvais paskaičiavimo algoritmą lygčiai, turinčiai Teplico matricą.

^**) Karlas Alenas (Carl Meredith Allen, 1925-1994) – amerikiečių jūreivis, tvirtinęs Antrojo pasaulinio karo metu matęs „Filadelfijos eksperimentą“, kad dažniausiai laikoma netiesa. 1942 m. jis prisijungė prie JAV Karinių jūrų pajėgų (bet atleistas vos po metų), pradžioje tarnaudamas prekiniame SS „Andrew Furuseth“ laive. Jis teigė, kad 1943 m. buvo laivo „nematomumo eksperimento“ liudininku Filadelfijos laivų statykloje, ten sutikęs A. Einšteiną, kuris kelias savaites jį mokė fizikos.
1955 m. ONR gavo anoniminį siuntinį su M. Džesupo knyga su pastabomis jos paraštėse, aptariančiose skraidančių lėkščių veikimą, nežemiečių rases. Kai po metų M. Džesupas buvo pakviestas į ONR, jis atkreipė dėmesį, kad daugelis pastabų labai primena jo gautus laiškus iš K. Aleno. Laiškuose rašyta ir apie pavojingą mokslą, pagrįstą neskelbtomis Alberto Einšteino teorijomis, kurios buvo pritaikytos Filadelfijos laivų statykloje 1943 m. spalį, kurį Alenas atseit matė tarnaudamas SS „Andrew Furuseth“. Anot Aleno laivas sėkmingai tapo nematomas, tačiau nepaaiškinamu būdu kelioms minutėms teleportavosi į Norfolką Virdžinijoje, o po to vėl pasirodė Filadelfijos laivų statykloje. Po 12 m. pats Alenas prisipažino rašęs tas pastabas knygoje. Knygos su pastabomis išleista 127 egzemplioriai – šis leidimas vadinamas “Vero edition”.
Bėgant metams, įvairūs rašytojai ir tyrėjai, bandę gauti daugiau informacijos iš K. Aleno, gaunavo išsisukinėjančius atsakymus arba iš viso negalėjo su juo susisiekti.

Daugelio realybių samprata yra svarbi laiko suvokimui. Klasikinė fizika nepaneigia lygiagrečių pasaulių egzistavimo, tačiau tai išveda iš materijos ir antimaterijos egzistavimo. Ši tema tiek domina tyrinėtojus, kad sukurta virš 60 teorijų.

Aš sukūriau savo. Kas gi yra lygiagretus pasaulis? Tai beveik viskuo panašus į mūsų. Laikau, kad egzistuojame keliose lygiagrečiose tikrovėse. Suvokiame „mūsų“, nes pririšti prie jos. Lygiagretūs pasauliai gali įsiskverbti į mūsų sąmonė per sapnus, meditaciją arba dirbtinai sukeltą tam tikrą psichinę būseną.

Svarbu įsisąmoninti, kad skirtingos tikrovės gali atrodyti kaip schematinės formos. Einšteinas iškėlė teorinę prielaidą – išvedus tiesę iš bet kurio erdvės taško, ji pasieks vėl tą patį tašką. Gauname uždarą kilpą. Pradžios ir pabaigos taškas yra tas pats – tik vienas laikomas „teigiama“ begalybe, o kitas „neigiama“. Tai susiję su tuo, ką Einšteinas vadino laiko toroidu. Einšteinas visą visatą įsivaizdavo kaip toroidą.

Aš Einšteino idėją truputį pakeičiau pakeitęs jo laiko toroidą trimate sfera. Įsivaizduokite didelės sferos B viduje mažesnę sferą A – tarsi teniso kamuoliukas futbolo kamuolio viduje. Realybių įvairovė formuojasi sferoje A. Jos paviršiumi judant tiesiai vėl pateksime į tą patį tašką. O sfera A visą laiką juda – tai laiko tėkmė. Erdvė tarp B ir A yra statinė ir užpildyta nejudančiomis laiko dalelytėmis.

Mes negalim suvokti statinio laiko, nes gyvenam dinaminio laiko pasaulyje. Tikrovė sukuriama laike, kai kažkas (sakykim Dievas) paveikia A paviršių suteikdamas judesį dinaminei dalelytei, kuri judi paviršiumi sudarydama kilpą. Mūsų tikrovę gali įsivaizduoti kaip milžinišką kilpą. Jos pradžia prasideda Didžiuoju sprogimu arba „Pasaulio sutvėrimu“ ir ji juda link to paties taško, tačiau, iš esmės, amžinai.

Kai kas nors paveikia mūsų tikrovės kilpą ir taip suteikia naują laiko impulsą, tikrovė keičiasi – t.y. įvyksta laiko atsišakojimas, kuriama alternatyvi tikrovė. Tačiau pagrindinė kilpa neišnyksta ir nėra sunaikinama. Atsišakojimas ne pakeičia pagrindinę kilpą, o tik ją papildo. Palaipsniui pagrindinė kilpa apauga atsišakojimais sukurdama daugybę tikrovių. Kiekvienas atsišakojimas savo ruožtu apauga savais atsišakojimais.

Kadangi visos alternatyviosios tikrovės kilusios iš pagrindinės kilpos, jos irgi juda sferos A paviršiumi. Be to, kartu su laiko dalelyte, sudarančia pagrindinę kilpą, pradėjo judėti ir kitos paviršiaus dalelytės, sudarančios savas kilpas. Sfera B reikalinga, iš esmės, kad palaikytų spaudimą viduje. Be to, egzistuoja galimybė pereiti iš vienos šakos į kitą.