|
Global Lithuanian Net: san-taka station: |
|
Filadelfijos eksperimento ryšis su Montauko projektu
Taip pat skaitykite: Filadelfijos eksperimentas Filadelfijos eksperimentas yra viena keisčiausių karinių sąmokslo teorijų, įkvėpusi netgi 1984 m. filmą Filadelfijos eksperimentas (rež. Stewart Raffill). 1942 m. vasarą Midvėjuje sugriovus mitui apie Japonijos karinio jūrų laivyno dominavimą, o žiemą prie Stalingrado sustabdžius Vokietijos puolimą, sąjungininkų pajėgos pradėjo pulti. Ir tuomet pagreitį įgavo viena sąmokslo teorija.
Ši istorija turi visus mokslinės fantastikos filmo atributus, tačiau visa informacija apie ją atėjo iš Carl Alleno**) pamąstymų apie A. Einšteino vieningo lauko teoriją galiausiai pasiekė Karinio jūrų laivyno Karinių tyrimų biuro (ONR) stalą praėjus maždaug 15 m. po tariamo eksperimento. O pamąstymai kilo iš jo pastabų mėgėjo astronomo Morris Jessupo knygai NSO atvejis (1955), ir dėl nepaaiškinamų priežasčių ONR išleido daugiau nei 100 šios knygos egzempliorių, įskaitant anotacijas, taip pasėjant sėklą apie Filadelfijos eksperimentą. JAV karinis jūrų laivynas pateikė išsamią informaciją apie USS Eldridge (taip pat ir Andrew Furuseth) judėjimą,
taip pat išsamios dokumentų, susijusių su nematomumo ar kelionių laiku tyrimams, aprašymus. Aišku, kad K. Aleno
tvirtinimai ne visai atitinka tikrovę. Vienas iš įrodymų, patvirtinančių eksperimento teiginį, yra tai, kad
laivas buvo aprūpintas naujo tipo technologija įrenginiu, skirtu magnetinėms signatūroms iškraipyti procese,
vadinamame Išmagnetinimu. Nors tai ir sukėlė tam tikrą nematomumą, bet nebuvo tai, ką išsigalvojo Alenas. Jūrų laivynas aiškino, kad: 1912 m. Davidas Hilbertas matematikoje įvedė naujus metodus, kurių vienas
leido konstruoti Hilberto erdves. Tos teorijos pagalba jis išvedė lygtis, aprašančias erdvės
daugiamatiškumą ir realybės daugia-invariantiškumą. 1926 m. jis susipažino su Džonu fon Neimanu
ir išdėstė savo idėjas. Tasai daugeliui minčių pritarė ir vėliau rėmėsi ta teorija.
Pasak A. Einšteino, Neimanas buvo nuostabus matematikos ir turėjo ypatingą sugebėjimą
rasti praktinį panaudojimą pačioms abstrakčiausioms matematinėms koncepcijoms.
O Dž. Levinsonas*) pažengė dar toliau ir išvedė vadinamąsias Levinsono laiko lygtis. Jis parašė tris knygas, kurios dabar retenybė. Levinsonas ir Neimanas kartu dirbo Prinstono Pažangių studijų institute. Jų idėjos buvo panaudotos objektų matomumo panaikinimo projekte. Šią problemą rimtai tirti imtasi 4 dešimtm. pradžioje Čikagos universitete. Jame šios srities darbus atliko Džonas Hatčinsonas ir austrų fizikas Kurtenhaueris. Vėliau prie jų prisijungė Nikola Tesla. 1933 m. Prinstone įkurtas Pažangių studijų institutas, kuriame dirbo Albertas Einšteinas ir Džonas fon Neimanas, kuriame taipogi tirta nematomumo problema. 1936 m. abiejų grupių pastangos buvo suvienytos ir projekto vadovu skyrė N. Teslą. Dalinį rezultatą pavyko gauti jau tų metų pabaigoje. Tyrimai truko iki pat 1940 m., kai Bruklino Oro pajėgų bazėje buvo atliktas platus bandymas. Nuo realaus pritaikymo jį skyrė tik tai, kad laive nebuvo žmonių. Tuo metu į projektą įtraukė ir Tausendą Brauną, pasižymėjusį praktiniais teorinės fizikos pritaikymais. Jis specializavosi gravitacinių ir magnetinių minų srityje ir sukūrė būdą gintis nuo jų, vadinamą išmagnetinimu. 4 dešimtm. pasižymėjo Europos protų nutekėjimu. Iš Vokietijos slapta išvežė nemažai žydų tautybės mokslininkų. 1941 m. N. Tesla pelnė valdžios pasitikėjimą. Jo pavaldumui skyrė laivą, kuriame jis įtaisė savo garsiąsias rites. Tačiau jis jautė nerimą dėl laivo personalo. Jo nuojauta sakė, kad komandos psichinė ir fizinė būsena patirs stiprius išbandymus. Sprendimo suradimui reikėjo laiko. Neimanas nesutiko delsti ir nuo tada jie visada nesutarė. Tuo metu vyko karas it valdžia spaudė. N.tesla tęsė darbus, tačiau 1942 m. kovo mėn. surengė sabotažo aktą. Pagal oficialius duomenis, jis mirė 1943 m., tačiau yra argumentuotų spėjimų, kad jį pervežė į Angliją, o laidotuvėms panaudojo dvynio kūną, kurį kremavo jau kitą dieną, kas prieštarauja jo ortodoksinio tikėjimo šeimos tradicijoms. Slapti dokumentai iš seifo išvežti ir daugiau niekada neminimi. Projekto vadovu skyrė Džoną fon Neimaną. Jis nusprendė, kad reikalingi du galingi generatoriai. 1942 m. liepą pradėti bandymai su Eldridžo laivu. Išankstiniai bandymai atlikti sausame doke. 1942 m. pabaigoje Neimanas pagaliau suprato, kad eksperimentas gali būti mirtinai pavojingas ekipažui. Tada jis nusprendė, kad trečiasis generatorius gali padėti. Tačiau nebuvo laiko jų veikimo suderinimui. Trečiojo generatoriaus paleisti taip ir nepavyko. Vadovybė negalėjo ilgiau laukti. Liepos 20 d. laivas pakėlė inkarą. Nematomumas buvo užtikrintas 15-ai minučių. Problemos su personalu netrukus paaiškėjo. Komandos narius vimdė ir jie jautė silpnumą. Pasireiškė nervinių sutrikimų ženklai. Įrangą reikėjo tobulinti, tačiau demonstraciniai bandymai buvo paskirti 1943 m. rugpjūčio 12 dienai. Įsakymas atėjo iš Oro pajėgų štabo. Neimanas nusprendė sumažinti elektromagnetinio lauko stiprumą ir užtikrinti tik laivo nematomumą radarams (o ne visišką vizualų išnykimą). Per 6 d. iki lemiamų bandymų virš Eldridžo pastebėti trys NSO. 1943 m. rugpjūčio 12 d. paleisti generatoriai. Dunkanas sako, kad su broliu iš anksto žinojo, kad bandymas baigsis nesėkme. Tačiau pirmąsias 3-6 min. viskas vyko gerai. Laivo kontūrai išnyko. Tačiau tada tvykstelėjo mėlynos spalvos švytėjimas ir viskas užvirė. Radijo stiebas ir siųstuvas sugedo. Žmonės netekdavo koordinacijos, išprotėdavo ir krito be sąmonės. Dunkano ir Eduardo Kameronų traumos buvo kitokio pobūdžio. Juos saugojo geležies pertvaros, nes jie buvo generatorių patalpoje. Supratę, kad situacija nevaldoma, jie pabandė išjungti generatorius, tačiau nesėkmingai. Tuo pat metu įvyko kitas bandymas, Montauke, - tačiau po 40 m. jo metu išsiaiškinta, kad Žemė turi savus bioritmus, kurių pikas įvyksta kas 20 m. būtent rugpjūčio 12 d. ir tai sutapo su 1983 m. Eldridžo eksperimento metu generatoriai buvo laike sujungti su Montauko generatoriumi. Broliai nusprendė gelbėtis ir šoko per laivo bortą. Tačiau pateko į laiko tunelį ir atsidūrė ant tvirtos žemės 1983 m. rugpjūčio 12 d. Montauko bazėje. Juos pastebėjo ir nuvedė į bazės požemius. Čia, jau gerokai susenėjęs, juos pasitiko ir pareiškė, kad laukė jų pasirodymo nuo pat 1943 m. Jis jiems paaiškino, kad Montauko technikai nesugeba sustabdyti sistemos. Dunkanas su Eduardu atsisakė grįžti į 1943-uosius, kad išjungtų generatorius juos sugadindami. Tačiau Neimanui pavyko juos įtikinti. Jiedu grįžo į 1943-uosius, sudaužė generatorius, nukirto visus kabelius. Tik tada laivas sugrįžo (iš laiko tunelių) į ten, kur buvo. Prieš uždarant laiko kanalą, Dunkanas persikėlė į 1983-ius, o Eduardas pasiliko 1943-iuose. Dunkanui tai virto tikra nelaime. Jo laiko standartas pasikeitė, jis sparčiai suseno, užgesdamas tiesiog akyse. Po incidento 1943-ųjų rugpjūtį, Oro pajėgų vadovybė nežinojo, ką daryti. Keturias dienas truko svarstymai, tačiau galutinio sprendimo nepadaryta. Nuspręsta tik laikinai nutraukti eksperimentus. 1943 m. spalio pabaigoje Eldridžą pastatė sausame doke baigiamajam eksperimentui. Žmonių laive nebuvo. Laivas buvo neregimas 15-20 min. Nuvykus į laivą, buvo pasigesta kai kurios įrangos. Dingo du siųstuvai ir generatorius. Valdymo pulte matėsi gaisro pėdsakų. Tačiau nulinio laiko generatorius nenukentėjo ir jį pervežė į slaptą saugyklą. Oro pajėgos nusiplovė rankas. *) Straipsnyje nurodomas Džonas Levinsonas, tačiau apie jį nėra žinų. Gal tai buvo riktas ir
iš tikro tai buvo kitas žmogus. **) Karlas Alenas (Carl Meredith Allen, 1925-1994) amerikiečių jūreivis, tvirtinęs
Antrojo pasaulinio karo metu matęs Filadelfijos eksperimentą, kad dažniausiai laikoma netiesa. 1942 m. jis prisijungė prie
JAV Karinių jūrų pajėgų (bet atleistas vos po metų), pradžioje tarnaudamas prekiniame SS Andrew Furuseth
laive. Jis teigė, kad 1943 m. buvo laivo nematomumo eksperimento liudininku Filadelfijos laivų statykloje,
ten sutikęs A. Einšteiną, kuris kelias savaites jį mokė fizikos. PRIEDAS: Daug realybės lygių (pagal Prestoną Nikolsą)
Daugelio realybių samprata yra svarbi laiko suvokimui. Klasikinė fizika nepaneigia
lygiagrečių pasaulių egzistavimo, tačiau tai išveda iš materijos ir antimaterijos
egzistavimo. Ši tema tiek domina tyrinėtojus, kad sukurta virš 60 teorijų.
Aš sukūriau savo. Kas gi yra lygiagretus pasaulis? Tai beveik viskuo panašus į mūsų.
Laikau, kad egzistuojame keliose lygiagrečiose tikrovėse. Suvokiame mūsų, nes pririšti prie jos.
Lygiagretūs pasauliai gali įsiskverbti į mūsų sąmonė per sapnus, meditaciją arba dirbtinai sukeltą tam tikrą psichinę būseną.
Svarbu įsisąmoninti, kad skirtingos tikrovės gali atrodyti kaip schematinės formos.
Einšteinas iškėlė teorinę prielaidą išvedus tiesę iš bet kurio erdvės taško, ji pasieks vėl tą
patį tašką. Gauname uždarą kilpą. Pradžios ir pabaigos taškas yra tas pats tik vienas laikomas teigiama begalybe,
o kitas neigiama. Tai susiję su tuo, ką Einšteinas vadino
laiko toroidu. Einšteinas visą visatą įsivaizdavo kaip toroidą.
Aš Einšteino idėją truputį pakeičiau pakeitęs jo laiko toroidą trimate sfera. Įsivaizduokite
didelės sferos B viduje mažesnę sferą A tarsi teniso kamuoliukas futbolo kamuolio viduje.
Realybių įvairovė formuojasi sferoje A. Jos paviršiumi judant tiesiai vėl pateksime į tą patį
tašką. O sfera A visą laiką juda tai laiko tėkmė. Erdvė tarp B ir A yra statinė ir užpildyta nejudančiomis laiko dalelytėmis.
Mes negalim suvokti statinio laiko, nes gyvenam dinaminio laiko pasaulyje. Tikrovė
sukuriama laike, kai kažkas (sakykim Dievas) paveikia A paviršių suteikdamas judesį
dinaminei dalelytei, kuri judi paviršiumi sudarydama kilpą. Mūsų tikrovę gali įsivaizduoti kaip milžinišką kilpą.
Jos pradžia prasideda Didžiuoju sprogimu arba Pasaulio sutvėrimu ir ji
juda link to paties taško, tačiau, iš esmės, amžinai.
Kai kas nors paveikia mūsų tikrovės kilpą ir taip suteikia naują laiko impulsą, tikrovė
keičiasi t.y. įvyksta laiko atsišakojimas, kuriama alternatyvi tikrovė. Tačiau pagrindinė kilpa
neišnyksta ir nėra sunaikinama. Atsišakojimas ne pakeičia pagrindinę kilpą, o tik ją papildo.
Palaipsniui pagrindinė kilpa apauga atsišakojimais sukurdama daugybę tikrovių. Kiekvienas atsišakojimas savo ruožtu apauga savais atsišakojimais.
Kadangi visos alternatyviosios tikrovės kilusios iš pagrindinės kilpos, jos irgi juda sferos
A paviršiumi. Be to, kartu su laiko dalelyte, sudarančia pagrindinę kilpą, pradėjo judėti ir
kitos paviršiaus dalelytės, sudarančios savas kilpas. Sfera B reikalinga, iš esmės, kad
palaikytų spaudimą viduje. Be to, egzistuoja galimybė pereiti iš vienos šakos į kitą. Parengė Cpt.Astera's Advisor Papildomai skaitykite:
|