|
Global Lithuanian Net: san-taka station: |
|
Tvariniai iš eterio
Taip pat skaitykite: Filadelfijos eksperimentas 1977 m. pabaigoje, patobulinus kompiuterių programas, prietaisas ėmė atgaminti ne tik
neįprasto tikslumo mintis, bet ir nepertraukiamai. Atrodo, kad visi trukdžiai buvo pašalinti.
Ekstrasensui Dunkanui Kameronui paliepė mintyse sukurti kieto daikto vaizdą. Ir tas daiktas
įsivaizduotoje vietoje materializavosi iš eterio! Dažniausiai tai būdavo tik regimas, tačiau
neapčiuopiamas vaizdas, tarytum miražas. Kartais jis tam tikrą laiką išlikdavo materialus tol,
kol veikdavo siųstuvas. Dauguma eksperimentų buvo atliekama prie Montauko bazės, bet
būdavo ir kitose vietose.
Buvo tyrinėjamos įvairios sistemos galimybės. Pirmasis eksperimentas buvo "Visa reginti
akis". Rankoje laikydamas žmogaus plaukų kuokštą ar kitą panašų daiktą, Dunkanas galėjo
koncentruoti mintis į jų savininką ir pradėti matyti jo akimis, klausyti jo ausimis, justi jo kūnu.
Jis galėjo įsigauti į bet kurioje vietovėje esančius žmonių kūnus.
Tada pradėta tirti, ar galima žmogui sukelti norimas mintis. Dunkanui surengdavo
susitikimą su kokiu nors žmogumi. 95% atvejų jam pavykdavo priversti tą žmogų elgtis pagal
sumanytas mintis. Tai vyko gilesniame lygmenyje nei paprasta hipnozė.
Tokie minčių valdymo bandymai truko iki 1979 m. Vieni jų davė labai įdomius rezultatus, o
kitų pasekmės buvo baisios. "Bandymo triušiais" buvo ne tik atskiri žmonės, bet ir minios,
gyvūnai ir pan. Buvo galima įteigti bet kokį poveikį sukelti televizoriaus mirgėjimą,
telekinezės pagalba stumdyti baldus ir t.t. Kartą Dunkanas įsivaizdavo dūžtantį stiklą ir
siųstuvo pajėgumo užteko, kad išdaužtų langą viename iš miesto pastatų. Pavyko nuo kalno į
miestą suvyti žvėris, padidinti nusikalstamumo lygį mieste.
Minimą poveikį Dunkanas sukeldavo tik būdamas tam tikroje dvasinėje būsenoje. Jam
buvo būtinos tam tikros treniruotės. Atrodo, kad tam tikrą vaidmenį vaidino seksualinis
susijaudinimas. 1978 m. minčių valdymo programa jau buvo laikoma pakankamai paruošta ir
pateikta atitinkamoms valdyboms patikrinimui praktikoje.
Laiko iškraipymai
1979 m. tų bandymų metu buvo aptiktas keistas reiškinys. Dunkano mintys, perėjimo pro
siųstuvą metu, netikėtai nutrūkdavo, nesuprantamu būdu išnykdamos ir vėl atsirasdamos.
Atsitiktinai buvo pastebėta, kad nedingsta minčių projekcijos (į ateitį ar praeitį projektuotos
mintys). Mat jos buvo anapus esamojo laiko. Pavyzdžiui, Dunkanas sutelkdavo dėmesį 8
valandai vakaro, o mintys realizuodavosi vidurnaktį ar net 6 val. ryto. Tai, apie ką jis mąstė,
vykdavo ne tuo metu, kai jis mąstydavo. Tad Dunkano psichika buvo pajėgi keisti istoriją.
Tolimesni tyrimai parodė, kad įrangą reikia tobulinti, nes dabartinė antena duodavo "laiko
iškraipymą". Grupė užsiėmė laiko pakeitimo funkcijų (Delta T funkcijų) tyrinėjimu. Pradėta
naudoti ypatingos konstrukcijos "Orion Delta T" antena, apie kurią buvo sakomas, kad jos
idėją perdavė kolegos iš Oriono. Ji buvo aštuonkampės formos. Buvo apie 100 pėdų ilgio ir
buvo laikoma po žeme maždaug už 300 pėdų nuo siųstuvo.
Montauko krėslą pastatydavo tarp siųstuvo ir antenos toje vietoje, kurioje jų poveikis
vienas kitą kompensavo. Siųstuvo antena turėjo tris kanalus. Per du buvo perduodami
impulsinių moduliatorių signalai, o trečiuoju buvo "z ašis", kurios indukcinės gijos sudarė
antenos perimetrą. Šis buvo maitinamas "baltuoju triukšmu" (galima suprasti kaip visas dalis
jungiančius klijus, užtikrinančius visumą). Radijo dažniai patekdavo į visas puses
spinduliuojančią anteną, buvusią virš pastato su siųstuvu. Kita, ne elektromagnetinė dedamoji
(savo prigimtimi eterinę) ateidavo iš apačios. Ją sukeldavo magnetinis laukas, kurį generavo
požeminė antena. Susisumavę tie dažniai sukeldavo verpetus ir laiko iškraipymus.
Be "Delta T" antenos dar buvo dvi svarbios sąvokos: "nulinis laikas" ir "baltasis
triukšmas". Nulinis laikas randasi anapus mūsų trimatės Visatos ir jis egzistavo iki susikuriant
Visatai. Apie šį tašką sukasi mūsų Visata. Visatų yra daug, ir visos jos turi po savą nulinio
laiko tašką. Jie visi sutampa ir yra nejudrūs todėl toks taškas ir vadinamas nuliniu. Nulinio
laiko generatorių 3 dešimtmetyje sukūrė N.Tesla. Jį sudarė besisukančių ratų rinkinys,
vadinamasis "vilkelis". Jis prisijungia ir prie Žemės sukimosi, kuri yra antriniu nuliniu laiko
standartu. Antriniu, nes Žemės sukimasis susijęs su Saulės sistemos sukimusi, kuris susijęs
su galaktikos sukimusi, o šis, savo ruožtu, su Visatos sukimusi.
Kai pasiekė stabilumo laike ir erdvėje, visus atleido, bazėje neliko personalo, o tik keli
pagrindiniai asmenys. Tada buvo surinkta visiškai nauja komanda bazės darbo palaikymui.
Saugumas buvo ypatingas. Vadovai nenorėjo, kad kariškiai sužinotų, kaip jie manipuliuoja
laiku. Visi suprato, kad kažkas daroma, bet nežinojo, kas.
Kelionė laiku
Naują personalą vadino "slaptąja komanda". Atnaujintas projektas vadinosi
"Feniksas-3".
Tas etapas truko 1981-83 m. jo tikslas manipuliavimas laiku. Komanda pradėjo peržiūrinėti
praeitį ir ateitį, atlikdama paprastą žvalgybą (pirmiausia priešiškuose regionuose).
Pasinaudodami tuneliu, jie galėjo paimti oro, žemės ir kitokius mėginius neeidami per
išėjimą.
Keliavę spirale aprašo ją neįprastą spirališką šviesų tunelį, visada einantį žemyn. Patekęs
į vidų, žmogus greitai įveikia visą kelią. Jį nusviesdavo į kitą galą atitinkamai pagal tai, kur
nukreipdavo siuntėjas, - ir jis galėjo atsirasti bet kurioje Visatos vietoje.
Viduje tunelis priminė spiralę iš šviečiančių žiedų; jis buvo ne lygus, o su įdubomis. Jis
visąlaik krypo į šalį juo judant. Jame kažką sutikdavai arba kažką veikdavai. Užbaigęs misiją,
grįždavai į tunelį (tau jis visada būdavo atviras) ir atsidurdavai ten, iš kur atėjai. Tačiau jei
atsirasdavo sutrikimų tiekiant elektros energiją, dingdavote laike arba likdavote kažkur pačioje
spiralėje. Dažniausiai keliautojus prarasdavo sutrikimais hipererdvėje. Ir nors dingdavo daug,
mokslininkai jų nepalikdavo ten specialiai arba per neatsargumą.
Anot Dunkano, tunelis turėjo dar vieną savybę. Praėjus maždaug 2/3 kelio juo, kūnas
tarsi netekdavo energijos. Žmogus pajusdavo stiprų sukrėtimą, kurį palydėdavo aukšto
laiptelio vaizdinys. Kartu jis pajusdavo intelektualinį pokylį, kažkokio dvasinio pažinimo srautą,
kuo bandė aiškinti visiškos nebūties būseną, kurią tyrinėtojai bandė aptikti pas Dunkaną.
Įprastu reikalu tapo tunelio atidarymas, atsitiktinio žmogaus iš gatvės pagrobimas ir
pasiuntimas tuneliu žemyn. Dažniausiai tai būdavo girtuokliai ir benamiai valkatos, kurių
dingimas nesukeldavo triukšmo. Jei jie sugrįždavo, pateikdavo pilną ataskaitą apie regėtus
dalykus. Dauguma jų atgal negrįžo ir nežinoma, kiek žmonių pasiliko laiko labirintuose.
Pasak benamių, tyrimams naudojo ir vaikus. Montauke gyveno berniukas, ir pats dalyvavęs
bandymuose, ir atvesdamas kitus. Kai kurie vaikai grįždavo namo, kai kurie ne. Dažniausiai
dalyvaudavo 10-16 m. amžiaus vaikai šviesiaplaukiai ir aukšti baltaodžiai, žydromis akimis.
Atrodo, kad mergaičių nebūdavo.
Vėliau paaiškėjo, kad Montaukas palaikė ryšius su neonaciais, tyrusiais arijų kilmės
teorijas. Nežinia, ko juos mokė ir kam programavo; pavyko tik sužinoti, kad juos iškart
siųsdavo į ateitį, 6037 m., į vieną vietą kažkokio palikto miesto griuvėsius. Ji centre buvo
auksinio žirgo skulptūra ant pjedestalo su užrašais. Keliautojams liepdavo išsiaiškinti, kas ten
parašyta. Neaišku, ko tuo siekė tyrinėtojai. Gal norėjo pasiekti, kad ataskaitos būtų vienodos.
O gal ten buvo aprašyta kažkokia technologija ir buvo bandoma surasti žmogų, gebantį
emociškai ją suvokti.
Vystant "Fenikso-3" projektą, su žmonėmis būdavo siunčiama įvairi TV ir radijo įranga,
kad perduotų "tiesiogiai". Tada žmones "įstumdavo" į praėjimą, kartais jėga. Iš praėjimo
ateidavo TV ir radijo signalai. Kol tas ryšis išlikdavo, tyrinėtojai galėjo matyti ir girdėti tą patį,
ką ir keliautojas.
Valdę projektą ėmė žaisti savotiškus žaidimus manipuliuodami praeitimi ir ateitimi. Jų
pobūdis nėra žinomas.
Susitikimas su žvėrimi
1983 m. rugpjūčio 5 d. buvo liepta nepertraukiamu režimu įjungti siųstuvą tiesiog įjungti
ir palikti. Iki rugpjūčio 12 d. viskas vyko normaliai. Tada nutiko kažkas keista. Netikėtai
aparatūra pradėjo sinchronizuotis su kažkuo kitu. Ir tada pasirodė minininkas "Eldridžas".
Neaišku, ar tai buvo vien atsitiktinumas, tačiau tai įvyko būtent tądien. Galbūt tai
paaiškinama 20 m. Žemės ciklu ("Eldridžo" eksperimentas įvyko 1943 m. rugpjūčio 12 d.). Ir
tuo momentu Dunkanas praėjime sugebėjo pamatyti savo brolį. Broliai tarnavo "Eldridžo"
komandoje. Nebuvo leista Dunkanui pamatyti savęs pačio, kad būtų išvengta laiko
paradoksų, galinčių sukelti neigiamas pasekmes.
Projektas pasiekė apokaliptinę apimtį. Gamtos dėsniai buvo paminti ir eksperimento
dalyviai juto diskomfortą. Buvo sumanytas "sąmokslo" planas projekto nutraukimui, kurį galėjo
įgyvendinti tik Dunkanas. Jis sėdo į krėslą ir sušnibždėjo: "Laikas!"
Dunkano pasąmonėje buvo sukurtas monstras, o siųstuvas iš eterio materializavo tą
apaugusią plaukais pabaisą. Ji buvo milžiniška, plaukuota, alkana ir šlykšti. Pabaisa netikėtai
atsirado bazės teritorijoje ir rijo ir laužė viską, ką rado kelyje. Vadovybė liepė atjungti
generatorius, tikėdamasi, kad reiškinys tėra laikinas. Jokio poveikio. Situacija reikalavo įtempti visas jėgas jo likvidavimui.
Buvo nutarta išjungti ir siųstuvą, o tam buvo du būdai. Vienas jų pasiųsti ką nors į praeitį
ir išjungti siųstuvą "Eldridže". Buvo nuspręsta naudoti antrą būdą pabandyti išjungti siųstuvą
Montauke. Nesėkmė! Tada buvo pabandyta elektros pastotėje atjungti maitinimą. Tačiau
energija bazę ir toliau pasiekė. Nuspręsta atjungti kabelius, nuo transformatoriaus į bazę
einančius po žeme. Jie buvo nupjauti, tačiau elektros energija bazę ir toliau pasiekė. Aišku,
buvo kažkoks kitas energijos šaltinis.
Tada buvo nupjauti visi kabeliai, iš žemės ateinantys į siųstuvo pastatą. Bazėje
apšvietimas užgeso, kompiuteriai išsijungė. Tačiau siųstuvas tebeveikė! Tada pastate buvo
išrauti visi kabeliai siųstuvo valdymo pulte. Tada visi kabeliai, vedantys prie siųstuvo.
Siųstuvas tebedirbo. Tada imta pjaustyti visus siųstuvo įrangos kabelius. Staiga vienu
momentu siųstuvas sutraškėjo ir liovėsi dirbti. Pavyko! Tuo metu monstras susiliejo su eteriu ir išnyko. Praėjimas užsidarė.
Po 1983 m. rugpjūčio 12 d. įvykių Montauko bazė ištuštėjo ir metų gale liko visai tuščia. Kitais
metais išmontavo slaptą įrangą ir užplombavo požemines patalpas betonu užpylė ištisus praėjimus.. Parengė Cpt.Astera's Advisor Papildomai skaitykite:
|
