Tvariniai iš eterio. Philadelphia experiment. UFO Page. Lithuanian

Montauko Oro pajėgų bazė vėl buvo atidaryta 1971 m. pabaigoje, - ir čia prasidėjo „Feniksas II“ projektas. „Fenikso projekto“ metu buvo nustatyta, kad kaitaliojant radijo dažnio ir pulsą galima paveikti žmogaus mintis ir elgesį. Tai skatino atlikti naujus eksperimentus. Jiems buvo naudojami įvairūs žmonės, tačiau pagrindiniu tiriamuoju tapo Dunkanas Kameronas. Asmenys buvo patalpinami mažame kambaryje, į kurį sufokusuojama „Sage“ radarų transmisija, juos paveikiant stipria mikro ir radijo bangų emisija. Keičiant dažnį ir pulsą, buvo galima priversti žmones juoktis, rėkti, pykti ar užmigti. Tiesa, šalutiniu tų bandymų efektu buvo tai, kad pasikeisdavo ir viso bazės personalo nuotaika.

Kilo mintis sukurti minčių valdymo įrenginį. Jo pagrindine sudedamąja dalimi buvo „Cray-1“ superkompiuteris, duomenis transformuojantis į kažką, ką žmogus gali suprasti. 1974 m. parengtą įrenginį pakrikštijo Montauko kėde. Panaudojant „Cray-1“ ir IBM 360 kompiuterius, tyrinėtojai bandė per „kėdėje“ sėdintį psichiškai aktyvų asmenį (pvz., D. Kameroną) perduoti mintis į panašų įrenginį ITT korporacijoje, įsikūrusioje Southampton’e, Long Ailende. Po metus trunkančių bandymų tapo įmanoma žmogaus mintis perduoti per atstumą. Viena likusi problema buvo susijusi su tuo, kad perdavimas per atstumą sukurdavo laiko spragą, kad suprojektuojama buvo „kita“ tikrovė. Tai sukurdavo laiko iškreivinimus. Sekanti „Montauko kėdės“ karta jau naudojo kelias „Delta“ laiko (Delta T) rites, kuriose buvo sukuriami reikalingi energijos laukai. Šis naujoji „kėdė“ imta naudoti 1976 m. pradžioje.

Ir tuo metu daugumoje Montauko eksperimentų buvo panaudojas Dunkanas Kameronas. Viena jo dažno panaudojimo priežasčių buvo ta, kad jis jau turėjo „specialų parengimą“, reikalingą Montauko kėdei. Jo mąstymas galėjo būti nuslopintas paliekant primityvesnį lygį, kurį galima lengviau valdyti.

1979 m. tų bandymų metu buvo aptiktas keistas reiškinys. Dunkano mintys, perėjimo pro siųstuvą metu, netikėtai nutrūkdavo, nesuprantamu būdu išnykdamos ir vėl atsirasdamos. Atsitiktinai buvo pastebėta, kad nedingsta minčių projekcijos (į ateitį ar praeitį projektuotos mintys). Mat jos buvo anapus esamojo laiko. Pavyzdžiui, Dunkanas sutelkdavo dėmesį 8 valandai vakaro, o mintys realizuodavosi vidurnaktį ar net 6 val. ryto. Tai, apie ką jis mąstė, vykdavo ne tuo metu, kai jis mąstydavo. Tad Dunkano psichika buvo pajėgi keisti istoriją.

Tolimesni tyrimai parodė, kad įrangą reikia tobulinti, nes dabartinė antena duodavo „laiko iškraipymą“. Grupė užsiėmė laiko pakeitimo funkcijų (Delta T funkcijų) tyrinėjimu. Pradėta naudoti ypatingos konstrukcijos „Orion Delta T“ antena, apie kurią buvo sakomas, kad jos idėją perdavė kolegos iš Oriono. Ji buvo aštuonkampės formos. Buvo apie 100 pėdų ilgio ir buvo laikoma po žeme maždaug už 300 pėdų nuo siųstuvo.

Montauko krėslą pastatydavo tarp siųstuvo ir antenos toje vietoje, kurioje jų poveikis vienas kitą kompensavo. Siųstuvo antena turėjo tris kanalus. Per du buvo perduodami impulsinių moduliatorių signalai, o trečiuoju buvo „z ašis“, kurios indukcinės gijos sudarė antenos perimetrą. Šis buvo maitinamas „baltuoju triukšmu“ (galima suprasti kaip visas dalis jungiančius klijus, užtikrinančius visumą). Radijo dažniai patekdavo į visas puses spinduliuojančią anteną, buvusią virš pastato su siųstuvu. Kita, ne elektromagnetinė dedamoji (savo prigimtimi eterinę) ateidavo iš apačios. Ją sukeldavo magnetinis laukas, kurį generavo požeminė antena. Susisumavę tie dažniai sukeldavo verpetus ir laiko iškraipymus.

Be „Delta T" antenos dar buvo dvi svarbios sąvokos: „nulinis laikas“ ir „baltasis triukšmas“. Nulinis laikas randasi anapus mūsų trimatės Visatos ir jis egzistavo iki susikuriant Visatai. Apie šį tašką sukasi mūsų Visata. Visatų yra daug, ir visos jos turi po savą nulinio laiko tašką. Jie visi sutampa ir yra nejudrūs – todėl toks taškas ir vadinamas nuliniu. Nulinio laiko generatorių 3 dešimtmetyje sukūrė N. Tesla. Jį sudarė besisukančių ratų rinkinys, vadinamasis "vilkelis". Jis prisijungia ir prie Žemės sukimosi, kuri yra antriniu nuliniu laiko standartu. Antriniu, nes Žemės sukimasis susijęs su Saulės sistemos sukimusi, kuris susijęs su galaktikos sukimusi, o šis, savo ruožtu, su Visatos sukimusi.

Kai pasiekė stabilumo laike ir erdvėje, visus atleido, bazėje neliko personalo, o tik keli pagrindiniai asmenys. Tada buvo surinkta visiškai nauja komanda bazės darbo palaikymui. Saugumas buvo ypatingas. Vadovai nenorėjo, kad kariškiai sužinotų, kaip jie manipuliuoja laiku. Visi suprato, kad kažkas daroma, bet nežinojo, kas.

Naują personalą vadino "slaptąja komanda". Atnaujintas projektas vadinosi "Feniksas-3". Tas etapas truko 1981-83 m. jo tikslas – manipuliavimas laiku. Komanda pradėjo peržiūrinėti praeitį ir ateitį, atlikdama paprastą žvalgybą (pirmiausia priešiškuose regionuose). Pasinaudodami tuneliu, jie galėjo paimti oro, žemės ir kitokius mėginius – neeidami per išėjimą.

Keliavę spirale aprašo ją neįprastą spirališką šviesų tunelį, visada einantį žemyn. Patekęs į vidų, žmogus greitai įveikia visą kelią. Jį nusviesdavo į kitą galą atitinkamai pagal tai, kur nukreipdavo siuntėjas, - ir jis galėjo atsirasti bet kurioje Visatos vietoje.

Viduje tunelis priminė spiralę iš šviečiančių žiedų; jis buvo ne lygus, o su įdubomis. Jis visąlaik krypo į šalį juo judant. Jame kažką sutikdavai arba kažką veikdavai. Užbaigęs misiją, grįždavai į tunelį (tau jis visada būdavo atviras) ir atsidurdavai ten, iš kur atėjai. Tačiau jei atsirasdavo sutrikimų tiekiant elektros energiją, dingdavote laike arba likdavote kažkur pačioje spiralėje. Dažniausiai keliautojus prarasdavo sutrikimais hipererdvėje. Ir nors dingdavo daug, mokslininkai jų nepalikdavo ten specialiai arba per neatsargumą.

Anot Dunkano, tunelis turėjo dar vieną savybę. Praėjus maždaug 2/3 kelio juo, kūnas tarsi netekdavo energijos. Žmogus pajusdavo stiprų sukrėtimą, kurį palydėdavo aukšto laiptelio vaizdinys. Kartu jis pajusdavo intelektualinį pokylį, kažkokio dvasinio pažinimo srautą, kuo bandė aiškinti visiškos nebūties būseną, kurią tyrinėtojai bandė aptikti pas Dunkaną.

Įprastu reikalu tapo tunelio atidarymas, atsitiktinio žmogaus iš gatvės pagrobimas ir pasiuntimas tuneliu žemyn. Dažniausiai tai būdavo girtuokliai ir benamiai valkatos, kurių dingimas nesukeldavo triukšmo. Jei jie sugrįždavo, pateikdavo pilną ataskaitą apie regėtus dalykus. Dauguma jų atgal negrįžo – ir nežinoma, kiek žmonių pasiliko laiko labirintuose. Pasak benamių, tyrimams naudojo ir vaikus. Montauke gyveno berniukas, ir pats dalyvavęs bandymuose, ir atvesdamas kitus. Kai kurie vaikai grįždavo namo, kai kurie – ne. Dažniausiai dalyvaudavo 10-16 m. amžiaus vaikai – šviesiaplaukiai ir aukšti baltaodžiai, žydromis akimis. Atrodo, kad mergaičių nebūdavo.

Vėliau paaiškėjo, kad Montaukas palaikė ryšius su neonaciais, tyrusiais arijų kilmės teorijas. Nežinia, ko juos mokė ir kam programavo; pavyko tik sužinoti, kad juos iškart siųsdavo į ateitį, 6037 m., į vieną vietą – kažkokio palikto miesto griuvėsius. Ji centre buvo auksinio žirgo skulptūra ant pjedestalo su užrašais. Keliautojams liepdavo išsiaiškinti, kas ten parašyta. Neaišku, ko tuo siekė tyrinėtojai. Gal norėjo pasiekti, kad ataskaitos būtų vienodos. O gal ten buvo aprašyta kažkokia technologija ir buvo bandoma surasti žmogų, gebantį emociškai ją suvokti.

Vystant "Fenikso-3" projektą, su žmonėmis būdavo siunčiama įvairi TV ir radijo įranga, kad perduotų "tiesiogiai". Tada žmones "įstumdavo" į praėjimą, kartais jėga. Iš praėjimo ateidavo TV ir radijo signalai. Kol tas ryšis išlikdavo, tyrinėtojai galėjo matyti ir girdėti tą patį, ką ir keliautojas.

Valdę projektą ėmė žaisti savotiškus žaidimus manipuliuodami praeitimi ir ateitimi. Jų pobūdis nėra žinomas.

1983 m. rugpjūčio 5 d. buvo liepta nepertraukiamu režimu įjungti siųstuvą – tiesiog įjungti ir palikti. Iki rugpjūčio 12 d. viskas vyko normaliai. Tada nutiko kažkas keista. Netikėtai aparatūra pradėjo sinchronizuotis su kažkuo kitu. Ir tada pasirodė minininkas „Eldridžas“.

Neaišku, ar tai buvo vien atsitiktinumas, tačiau tai įvyko būtent tądien. Galbūt tai paaiškinama 20 m. Žemės ciklu („Eldridžo“ eksperimentas įvyko 1943 m. rugpjūčio 12 d.). Ir tuo momentu Dunkanas praėjime sugebėjo pamatyti savo brolį. Broliai tarnavo „Eldridžo“ komandoje. Nebuvo leista Dunkanui pamatyti savęs pačio, kad būtų išvengta laiko paradoksų, galinčių sukelti neigiamas pasekmes.

Projektas pasiekė apokaliptinę apimtį. Gamtos dėsniai buvo paminti ir eksperimento dalyviai juto diskomfortą. Buvo sumanytas „sąmokslo“ planas projekto nutraukimui, kurį galėjo įgyvendinti tik Dunkanas. Jis sėdo į krėslą ir sušnibždėjo: „Laikas!“

Dunkano pasąmonėje buvo sukurtas monstras, o siųstuvas iš eterio materializavo tą apaugusią plaukais pabaisą. Ji buvo milžiniška, plaukuota, alkana ir šlykšti. Pabaisa netikėtai atsirado bazės teritorijoje ir rijo ir laužė viską, ką rado kelyje. Vadovybė liepė atjungti generatorius, tikėdamasi, kad reiškinys tėra laikinas. Jokio poveikio. Situacija reikalavo įtempti visas jėgas jo likvidavimui.

Buvo nutarta išjungti ir siųstuvą, o tam buvo du būdai. Vienas jų – pasiųsti ką nors į praeitį ir išjungti siųstuvą „Eldridže“. Buvo nuspręsta naudoti antrą būdą – pabandyti išjungti siųstuvą Montauke. Nesėkmė! Konservuota Montauko bazė

Tada buvo pabandyta elektros pastotėje atjungti maitinimą. Tačiau energija bazę ir toliau pasiekė. Nuspręsta atjungti kabelius, nuo transformatoriaus į bazę einančius po žeme. Jie buvo nupjauti, tačiau elektros energija bazę ir toliau pasiekė. Aišku, buvo kažkoks kitas energijos šaltinis.

Tada buvo nupjauti visi kabeliai, iš žemės ateinantys į siųstuvo pastatą. Bazėje apšvietimas užgeso, kompiuteriai išsijungė. Tačiau siųstuvas tebeveikė! Tada pastate buvo išrauti visi kabeliai siųstuvo valdymo pulte. Tada visi kabeliai, vedantys prie siųstuvo. Siųstuvas tebedirbo. Tada imta pjaustyti visus siųstuvo įrangos kabelius. Staiga vienu momentu siųstuvas sutraškėjo ir liovėsi dirbti. Pavyko! Tuo metu monstras susiliejo su eteriu ir išnyko. Praėjimas užsidarė.

Po 1983 m. rugpjūčio 12 d. įvykių Montauko bazė ištuštėjo ir metų gale liko visai tuščia. Kitais metais išmontavo slaptą įrangą ir užplombavo požemines patalpas – betonu užpylė ištisus praėjimus.