Global Lithuanian Net:    san-taka station:

Keisti laiko liudininkai

Papildomai skaitykite: Dolmenai;   
Megalitai   

Tuo pat metu, kai egiptiečiai krovė akmenį ant akmens statydami piramides, panašiai darė ir europiečiai, ręsdami amžius atlaikiusius monumentus. Bet kodėl akmuo? Mat pasitraukę ledynai, visur paliko daugybę stambių riedulių, tapusių „plytomis“ būsimiems megalitams.

Jau senovėje megalitai baugino žmones – juk jie atrodė tarsi piktųjų burtininkų ar milžinų iš pasakų darbas. Ir dar 18 a. jie tebelaikyti Biblijoje minimų milžinų, gyvenusių iki Tvano, kūriniais. Vokietijoje iki šiol megalitų laikmečio kapavietės vadinamos „Hunenbetten“, „Hunengraeber“ – milžinkapiais. Milžinams skirta daugybė legendų ir padavimų visoje Europoje.

Blind Fiddlere Atskira megalitų rūšis – mengiriai, vieniši, vertikaliai pastatyti akmenys. Kartais jų dydis stulbinantis, pvz., Lokmariakere „Didysis menhiris“ (Bretanėje) siekia 20 m ir sveria 350 t (neseniai jis suskilo į 4 gabalus). Prie žinomesnių yra ir 9,5 m aukščio Šan-Dolani granitas ir 3,27 m aukščio „Aklasis smuikininkas“ prie Ketčalo Kornuole.
Kita rūšis – akmenys rato ar pasagos forma (Bretanės kromlechai ir Britanijos hendžai – vienu tokių yra Stounhendžas). O kartais akmenys išlygiuojami eilėmis, kartais kilometrų ilgio, kurių žinomiausi irgi Bretanėje (Karnake jų bendras ilgis 6,5 km).
Dar viena forma yra dengti statiniai, kurių žinomiausi dolmenai, tarnavę laidojimo vietomis. Vien žinomiausių – koridorinė Niu-Greindžo kapavietė Airijoje, kuri įdomi tuo, kad joje panaudoti ir astronominės žinios. O Maltoje išsivystė į sudėtingų apeigų vietas, tai tarsi akmeninės šventyklos, kur rasti ir akmeniniai stabai. Joje yra apie 30 tokių šventyklų, kurių kai kurios milžiniškos.

Tik 19 a. imta pamažu suvokti, kad tuos keistus statinius surentė tokie pat žmonės, tik gyvenę labai senai. Apie 1840-60 m. jiems nusistovėjo „megalitinių monumentų“ įvardijimas, imta kalbėti apie megalitinę kultūrą. Bet dar kelis dešimtmečius tebebuvo keliamos netikėtos hipotezės ir audrinama vaizduotė. Anglijoje ir Prancūzijoje įsigalėjo „keltomanija“ – ten dolmenai dažnai primena platų stalą. Ir kilo spėjimai, kad tai keltų altoriai, ant kurių druidai aukojo kruvinas aukas. Kiti buvo „egiptomanai“ – atseit megalitus statė piramidžių statytojų mokiniai. Įtarė ir romėnus, apsigyvenusius visur, kur tik buvo tie kiklopų rentiniai. O štai Viduržemio pakrantėje vyravo finikiečių idėja...

Žemėlapyje sužymėjus megalitų vietas, pamatysime, kad jie išsidėstę lanku nuo Europą skalaujančių jūrų tolyn palei Viduržemio jūrą. Ankstyvosios žemdirbystės kultūrų Artimuosiuose rytuose sritį vadina Palaimintuoju arba Derlinguoju Pusmėnuliu. Todėl austras Valteris Miusas megalitų lanką pavadino „Akmeniniu pusmėnuliu“.

Šiaurėje riba eina Danija ir Švedijos pietiniu pakraščiu, kur gausu akmeninių kapaviečių. Vien Zelandijos saloje jų per 2 tūkst. Toliau nubėgama vokiškąja Šiaurės jūros pakrante į Škotiją, kur ypatingai savitos koridorinės kapavietės Orknėjų salose. Aplenkus Airiją ir vakarinę bei pietinę Anglijos pakrantę, pasiekiama Bretanė, kur jų tankis ypač aukštas. Jos kapavietės suręstos apie 4700 m. pr.m.e. Toliau atskirai paminėtini Viduržemio jūros salų, pvz., Maltos, neolito laikų megalitai. Labai tikėtina, kad megalitinėse šventovėse šlovino Didžiąją motiną.

Ankstyviausi paliudijimai apie tą kultūrą yra iš 5 tūkstm. pr.m.e. pradžios (Karnako apylinkių Prancūzijoje megalitai), o vėlyviausieji yra iš Britanijos (apie 1500 m. pr.m.e.). Taigi 3000 m. trukmės laikotarpis! O jei jų statytojai dar būtų turėję raštą?! Kiek daug jie būtų galėję mums papasakoti!.. Bet liko tik akmenys... ir kartais kažkokie, vargiai įžiūrimi simboliai ant jų...


Šventieji akmenys

Pirmieji šventi ir apeigose naudojami Vidurio Rusijos akmenys mokslinėje literatūroje paminėti dar 19 a. viduryje. Tačiau specialūs jų tyrinėjimai prasidėjo tik po šimtmečio – ir daugiausia atskirų akmenų aprašymu (pvz., kraštotyrininko S. N. Iljino darbai). Vėliau ėmė atsirasti apžvalginių straipsnių ir bandymai apibendrinti (A. A. Aleksandrovas, I. D. Malaninas, V. V, Ševeliovas, A. Čigrinas ir kt.). Pamažu susiformavo samprata, kad tai nėra atskiri pagonybės paminklai, o tam tikra senovės kultūra ir kulto tradicija.

Maždaug 9 dešimt. pasirodė publikacijos skirtos apeigų kompleksams (šventykloms), kurių vienas pagrindinių elementų yra šventieji akmenys. Tai Maskvos srityje Kimeršės kompleksas, kurį aprašė J. M. Zolotovas, o vėliau ir A. V. Platovas, bei Pleįčejevo ežero pakrantėje esantis Sinj-Kamnius, nuodugniai aprašytas S. E. Jermakovo ir A. V. Platovo. Beveik tuo pačiu metu imta rašyti apie Rusijos lygumoje esančius visuotinius megalitinius statinius, kurie galėjo būti naudojami ir astronomijos poreikiams.

Užfiksuota jau apie 500 akmenų, virš dešimties šventyklų ir bent pora megalitinių kompleksų (Kulikovo lauke ir Velnio mieste). Bandoma aptarti šventus akmenis ikikrikščioniškosios kultūros kontekste, nustatyti sąryšius su mitologija ir burtais.

Akmenys su įdubomis

"Puodeliai", akmenys su negiliomis įdubomis, pakankamai tyrinėti ir aprašyti – Pabaltijo krašte, Baltarusijoje, Rusijos šiaurėje, keliose vakarų Europos šalyse. Jie gana panašūs į "pažymėtus" akmenis, akmenis su tam tikrais ženklais. Ne visada pavyksta nustatyti, ar tie "ženklai" yra natūralios ar dirbtinės kilmės. Tačiau jie vienodai garbinami ir naudojami liaudies medicinoje, pvz., laikoma, kad lietaus vanduo, susikaupęs jų įdubose, gali gydyti. Dažnai jie apipinti legendomis, kuriose veikia arba "nelaboji jėga" ("Velnio pėda", "Velnio akmuo" ir pan.) arba, priešingai, "dieviškoji" ("Perkūno akmuo", "Dievo akmuo" ir pan.). Nustatyta net bendra abiejų tipų akmenų pasiskirstymo tendencija. Kozje

Atskiras tokių akmenų tipas – "aukų akmenys". Viena tokių "šventovių" yra netoli Kozje kaimo (1 km nuo Gražiosios Mečos upės ir grasiojo Arklio akmens, kurį aprašė dar A. N. Afanasevas ir N. N. Troickis bei kt.) . Tai kiek iškilusi (apie 1 m) vieta, kur išmėtyta nemažai gana didelių apdirbtų akmenų iš vietinio rausvai pilko kvarcinio smiltainio. Šventyklos sakralinį centrą sudaro du akmenys rytinėje dalyje. Jie apsupti kitų akmenų iš šiaurės, vakarų ir pietų ir stovi ant rytų-vakarų ašies. Vakarinis yra mažesnis, 1,1 x 0,9 m, rytinis – 1,6 x 1,1, m.

Vakarinio akmens viršus yra plokščias ir virš žemės paviršiaus iškyla apie 20 cm. Viduryje yra 36 x 46 cm dydžio įduba. Matyt, šis akmuo buvo naudojamas kaip altorius ar aukojimams. Galėjo būti naudojamas ir kaip ritualinis židinys (ugnies deginimo ant šv, akmenų apeigos iki šiol išlikę šiaurės-vakarų Rusijoje).

Panašus "aukų akmuo" vakarų Europoje tėra paminėtas tik vienas – Edinburge (Škotija). Jis panašus savo forma ir dydžiu ir yra prie tako, vedančio į kalno viršūnę, vadinamą Artūro sostu (Arthur's Seat). Rusijoje panašus akmuo yra ir Kalugos srityje, "Velnio mieste". A. Perepelicinas jį aprašo taip: "jis yra keliasdešimt metrų nuo akmens su įduba ir įdomus (akivaizdžiai dirbtine) skyle, turinčia netaisyklingo penkiakampio formą, kurio kraštinės yra apie 15-25 cm, o gylis apie 40 cm"

Rytinis Kozje akmuo iškilęs iki 70 cm. Jo paviršius palinkęs į rytus. Akmens viršuje yra dvi (viena virš kitos) dvi apvalios įdubos, kurių skersmuo 20-25 cm. Iš viršutinės, labiau apdirbtos ir gilesnės į apatinę (beveik plokščią) veda išraišytas griovelis. Panašus griovelis iš šios nueina link žemės. Be specialių tyrimų sunku pasakyti, ar jie dirbtiniai.

Pats akmenų išdėstymas rodo, kad tai nėra atsitiktinumas. Rytų vakarų ašis sukelia asociacijas su Mirties-Gyvenimo porą (pagal tradiciją Mirtis – vakarai, Gyvenimas – rytai). Tad galima spėti, kad ant vakarinio akmens buvo aukojama chtoniniams mirties Dievams, o rytinio įdubose renkama rasa ir lietaus vanduo (gimimas, sveikata). Juk ir rusų folklore būdingas Gyvojo ir Mirusiojo vandens motyvai.

Nepriadva Kad tie akmenys nebūtinai vien gamtos žaidimas, parodo Tulos srityje esantis akmuo su panašia struktūra. Tai Krasnocholmo šventykla, esanti netoli Nepriadvos upės ištakų, lomoje, apaugusioje ąžuolais. Joje esantys akmenys garbinami iki šiol. Rausvai-pilko kvarcinio smiltainio akmenys išmėtyti dideliame slėnio plote (apie 0,5 km). Sakralinę reikšmę turi keli akmenys esantys skirtingose komplekso vietose. Svarbiausias tarp jų didelis akmuo su įduba esantis rytinėje dalyje.

Šis akmuo yra beveik stačiakampis (3,65 x 3,0 m) ir iškyla virš žemės apie metrą. Ilgosios šoninės akmens briaunos išlygiuotos pagal dienovidinius. Akmens svoris būtų virš 20 tonų. Palei akmens ašį eina plati ir gana gili įduba, pasibaigianti nuotaka į gana didelį taisyklingos formos "taurę", kurios skersmuo 36 cm. Iš puodo iki žemės paviršiaus eina gilus ir į apačią platėjantis apie 9,5 m ilgio nutekėjimas. Tai orientuota tiksliai iš šiaurės į pietus.

Stovintys akmenys

Atskiru ir gerai Europoje ištirtu megalitų tipu yra vadinamieji "stovintys akmenys" arba mengiriai. Tai atskiri akmens blokai, pastatyti statmenai ir jų aukštis yra 1-9 m. Jie dažniausiai priskiriami bronzos amžiui. Daugelis tyrinėtojų mano juos turėjus sakralinę ir maginę reikšmę arba naudoti astronomijos tikslams. Laikyta, kad jie paplitę palei Atlanto vandenyno pakrantę. Tačiau vis dažniau pranešama apie mengirius, esančius toli nuo vandenyno, pvz., Vidurio Europos šalyse.

Vladimiro srityje Palesės mieste kažkur apie 9 dešimt. buldozeriu buvo išverstas kampuotas akmeninis stulpas – apie 2 m aukščio ir 50 x 50 cm. Jis buvo prie pagrindinės miesto cerkvės – jį užvilko į kalvą ir pastatė prie cerkvės įėjimo kaip istorinį paminklą. Tačiau, kai miestą prieš į miestą atvykstant patriarchui Aleksejui II, jį vėl nugriovė ir numetė cerkvės kieme. Vietiniai akmenį vadina "stabu", laikydami, kad buvo nuritintas nuo kalvos Rusijos krikšto metu.

Tai gali būti tiesa, nes panašiai buvo elgiamasi su kitais Bielo pagoniškais reliktais – nedaužomi vietoje, o nuvelkami nuo kalvų į artimiausią pelkę ar upę. Taip pasielgta su žinomu Zbručsko stabu, Pleščejevo ežero Mėlynuoju akmeniu, Novgorodo, Pskovo, Sebežo stabais.

Šventykla Maskvos srityje prie Leonovo kaimo yra prie didelės pelkės esanti akmenų sankaupa. Vieną jų, su įduba ir "paženklintą", aprašė R. Afoninas. Kitų 4 akmenų skeveldros kadaise sudarė vieną akmenį, maždaug 2 m. ilgio ir 50 cm pločio. Afoninas spėja, kad tai buvo menginis. 2000 m. tikrą tebestovintį mengirį rado prie Bieloozero kaimelio šalia Kimovsko-Epifanės kelio. Jis prabėgomis paminėtas A. A. Levino straipsniuose ir V. N. Šavyrino knygoje. Jis stovi ant neauštos kalvelės tarp užpelkėjusių žemių. Jo aukštis 1,8 m. Jo skerspjūvis prie pagrindo – 1.6 x 0,8 m – t.y. primena plytą, kuri orientuota šiaurės vakarų- pietryčių ašimi. Paviršiuje yra apdirbimo požymių. Greta esantys akmenys turi įdubas, vienas jų – geometriškai taisyklingą, beveik cilindro formos, dvigubą įdubą.

Parengė Cpt.Astera's Advisor

Papildomai skaitykite:
Geodinamika
NSO hipotezės
Akmenų gyvenimas
Dolmenai ir Megalitai
Kijevo paslaptys
Gal tai jau buvo?
Sliedovikų magija
Orknėjų Brodgaro valdovas
Neįprastas akmenukas iš Šiaulių
Stounhendžas: mistinis statinys
Tektitai ir kitos akmenų anomalijos
M. Agrestas. Senovės kosmonautai
Išmatuotoji žemė (lėjos)
Nauja dėl Stounhendžo
"Sutvėrėjo" žemėlapis
Kabančioji uola
E.P. Blavatskaja apie akmenis
Pirmyn į akmens amžių?
Tuneliai po Andais
Ofyro aukso šalis
Egiptiečiai Australijoje
Abydos malūnsparnis
Fermi paradoksas
Languedoko akmenys
Mima kalvos

NSO apsireiškimai ir neįprasti fenomenai Lietuvos danguje ir po juo

Maloniai pasitiksime žinias apie bet kokius Jūsų pastebėtus sunkiai paaiškinamus reiškinius. Juos prašome siųsti el.paštu: san-taka@lithuanian.net arba pateikti šiame puslapyje.

san-taka station

UFO sightings and other phenomenas in/under Lithuanian sky. Please inform us about everything you noticed and find unexplainable in the night sky or even during your night dreams, or in the other fields of life.

Review of our site in English

NSO.lt skiltis
Vartiklis