Pietų Amerikos civilizacijos: Po majų piramidėmis... UFO Page. Lithuanian

Menininkai ištapė piramidės papėdėje kambario dvi sienas. Jau po kelių dešimtmečių kambarys buvo palaidotas po didesne piramide, paminklu naujam valdovui – senovės mieste, kurį vadiname San Bartolo. Taip paveikslai ir išbuvo per 2000 m., paslėpti Gvatemalos džiunglėse. Tik neseniai žmonių akys vėl išvydo tuos majų meno kūrinius.

Vos mylia nuo šios piramidės yra tikrojo valdovo kapas – seniausias žinomas majų karališko asmens palaidojimas. Jį, po nedidele piramide, 2006 m. rado Monica Pellecer Alecio. Ten gulėjo vyro palaikai su aukomis, tarp kurių buvo puiki varlės formos taurė ir vaza su Čako, lietaus dievo, atvaizdu. Ant vyro krūtinės buvo uždėta įgaubta nefrito plokštelė – majų karališkos kilmės požymis.

Pačakamakas, įsikūręs apie 200 m., palaipsniui tapo vienu centrų Anduose, gyvavęs apie 1300 m. Pavadintas sutvėrėjo dievo Pačakamako vardu, buvo piligrimų traukos centru ir mirusiųjų laidojimo vieta. Inkų užimtas apie 1470 m. jis tapo viena jų šventųjų vietų iki pat ispanų užkariavimo po 1530-ųjų.

Archeologiniams tyrinėjimams prasidėjus po 1890-ųjų, buvo atrasta didingas pastatų ir laidojimo vietų kompleksas. Jo centre buvo paslaptingi statiniai - 18 pakopų laiptuota piramidės su rampomis ir aikštelėmis. Dešimtmečius mokslininkai manė, kad piramidės buvo savotiškomis religinėmis „ambasadomis“, prie kurių atvykdavo delegacijos iš tolimų kraštų pasimelsti, atiduoti aukas Pačakamakui. Tačiau kasinėjimai rodo, kad jos labiau panašios į gyvenamąsias patalpas, o ne religinių apeigų vietas. Kambariuose rasta audinių ir jūrų kiaulyčių (pagrindinio maisto). Aukojimo (įskaitant žmonių vaiką) požymiai rasti tik ties piramidžių pamatais - iš jų statybos meto. Grindys buvo užpiltos švaraus smėlio sluoksniu , jose sudėtos mumijos ir vertingi daiktai, - ir tada kambarys užmūrytas. Be to, tyrimai radioaktyvios anglies metodu rodo, kad kambariai buvo naudojami ne vienu metu, o maždaug po 30 m., kuri yra vidutinis valdovo valdymo trukmė.

Todėl galima spėti, kad piramidės buvo Vėlyvojo tarpinio laikotarpio (900-1470 m.) Jyšma (Ychsma) valdovų rūmais. Valdovui mirus, jo kūnas, žmona ir tarnai būdavo palaidojami pačiuose rūmuose, kurie virsdavo jų kapu. Jo įpėdinis netoliese statydavosi naujus rūmus. Istoriniai užrašai patvirtina šią prielaidą. Kronikininkas Blas Valera apie tokią tradiciją, kaip likusią iš ankstesnių, iki inkų, laikų, rašė po 1580-ųjų: "Po karaliaus ar valdovo mirties jie patalpina mirusįjį į miegamąjį arba [tam] paruoštą kambarį ir užmūrija duris bei langus Fojė, įėjimas, šoniniai kambariai likdavo neužmūryti ir [žmonės] galėjo įeiti bei melstis".

Tokią idėją palaiko ir modelis, kurį pasiūlė nepriklausomus tyrinėjimus vidurio Peru Huari ir Končopata vietovėse atlikęs William Isbell. Tačiau toks aiškinimas sukelia ir prieštaravimų. Dabar dažnai "ambasadų teorija" buvo panaudojama didingų statinių, kaip religinių centrų, paplitimo Anduose paaiškinimui. Dabartinė hipotezė reikštų, kad valdovai valdžią su šventikais dalijosi gerokai aktyviau, nei buvo laikoma.

Net nuožmūs actekai pajautė baugią pagarbą išvydę Teotihuanan. Kai jie 13 amžiuje įsiveržė ę centrinę Meksiką, kadaise klestėjęs miestas, savo zenitą pasiekęs 400-aisiais, jau buvo apleistas. Milžiniškas ritualinis centras, kuriame susirinkdavo dešimtys tūkstančių žmonių, buvo apaugęs tankia augmenija. Actekai davė miestui vardą ir priskyrė piramides pagal savo tikėjimą: Saulės ir Mėnulio. Pagrindinę gatvę pavadino Mirusiųjų gatve. Ir jie neklydo – Mėnulio piramidėje Ruben Cabrera Castro ir Saburo Sugiyama vadovaujama komanda po 43 m aukščio akmenine struktūra rado 5 kapavietes, atskleidusį žiaurias scenas: nukirstos galvos, svetimtaučiai kariai, plėšrūnai, paukščiai ir reptilijos. Aukos buvo nužudytos šventinant atskirus piramidės statymo etapus. Paskutinis laidojimas datuojamas 200 m. žymi statinio praplėtimą. Vienas svetimtautis karys buvo palaidotas gyvas. Matyt žmonių aukos padėjo valdyti žmones.

1914 m. prof. M.A. Gonsales kasinėjo majų Acajutla griuvėsius Meksikoje ir rado dvi statulėles nepaprastai primenančios Ozyrį ir Izidę.

Tikėtina, kad šumerų kolonija kažkur prieš 4000 m. galėjo įsikurti prie Titikaka ežero dabartinėje Bolivijoje. Pasak legendos, pirmasis inka buvo Manko-Kapak ir inkai buvo rudaplaukiai. Ta savybė nedera su indėnais, bet nemažai mumijų tai patvirtina.

Milžiniškas prie Tiahuanaco esančius akmens blokus jungė vario ir net aukso kniedės. Statybos būdas beveik toks pats, kaip naudotas Asirijoje ir Eritrėjoje. Toje kolonijoje naudota net akmeniniai ratai (kaip šumerų) tų milžiniškų blokų gabenimui.

Gentis prie Titikaka ežero vadinama Uru ir senoliai byloja, kad po Tiahuanako pamatais buvo aukoti žmonės. Minimas Ut, kuris vėlgi sietinas su šumerais.

Inkai mirusiuosius mumifikavo ir, kaip šumerai, į burną įdėdavo metalinį diską. Jie taip pat statė piramides ir obeliskus bei, kaip Senajame pasaulyje, naudojo puodelius, lėkštes, šaukštus ir taures. Ir, kaip šumerai, jie vaivorykštę laikė šventa. Čavine, Peru šventykloje, ventiliacijos sistema grynu oru aprūpino kiekvieną kambarį - panašiai kaip Knoso rūmus Kretoje.

Masal F. Homet'as iš Alžyro ant uolų prie Pedra Pintada rado tokių simbolių kaip svastika, dviašmenis kirvis, spiralė ir Saulė. Jis nurodė, kad Kretos keramikos rasta Marajo saloje prie Amazonės žiočių, o taip pat rado gentį vadinamą Syriana, kas semitų kalba reiškia "mūsų sirai".

1952 m. Daniel Ruzo 80 km į šiaurę nuo Marcahuasi (Anduose) rado nepaprastai senų skulptūrų amfiteatrą. Tarp įprastų pietų Amerikos gyvūnų ir žmonių baltajame dioritic kalkakmenyje buvo kupranugarių ir karvių, liūtų ir dramblių bei kitų nevietinių gyvūnų, bei ... semitų, kaukaziečių ir negrų galvos. Čia buvo net ir seniai išnykusio (gyvenusio vėlyvojo triaso periodo, prieš 180 mln. m.) amphichelydia tikslus piešinys. Kokį modelį panaudojo autorius? Yra ir žirgas, nors Pietų Amerikoje jis išnyko prieš 9000 m. ir vėl atsirado tik su ispanais.

Artėja laikas, kai bus išaiškinta senovės inkų khipu kalba. Inkų valstybę 1532 m. sunaikino ispanų konkistadorai. Pagal užrašytus liudijimus, inkai naudojo paslaptingus khipu įtaisus, kurių daugumą ispanai sunaikino, laikydami juos papuošimais. Jų išliko tik apie 700. Peru kipos

1923 m. Leland Locke įrodė, kad juos inkai naudojo kaip rašytinę informaciją. Jie sudaryti iš sumazgytų medvilninių siūlų ar plaukų, pakabintų siūlo. Gary Urton po kompiuterinės analizės nusprendė, kad tai susiję daugiausia su atsiskaitymais, nes 2/3 jų susiję su skaičiais.
Atseit, khipu yra 7 bitų kodas, - tad jų kombinacija leidžia žymėti 128 ženklus. O jei pridėsime dar 24 naudotas spalvas, gausime 1536 skirtingus variantus.

Inkų valstybė biurokratinius klausimus sprendė Quipu priminimų technikos pagalba. Ji paremta mazgais ant spalvotų virvučių. Išvystytas kelių tinklas, pakelės užeigos tambos, kipų nešikai, vadinti chasquis, kipų skaitytojai sudarė inkų komunikacijos sistemą.

Seniausi kipų pavyzdžiai iš Wari kultūros siekia 7 a. ir daugiausia yra skaitiniai įrašai apie gyventojų kiekį, ūkių produktyvumą, svarbias datas, valstybės sandėlių būklę ir juose saugomus produktus, duomenys apie karinę ir darbinę tarnybą. Taip užrašytiems duomenims reikėjo ir sugebėjimų ne tik atlikti aritmetinius veiksmus, bet ir painesnes matematines operacijas, apimančias veiksmus su matricomis bei hierarchines funkcijas.

Atrodo, kad kipų struktūra buvo pajėgi koduoti matematinius teiginius. Taip pat koduotojas (quipucamayok) taip pat užkoduodavo ir dekoduodavo šifro raktą konkrečiai objektų klasei. Taigi, jau buvo naudojamas standartizuotas šifravimo procesas.

Kipos buvo sudarytos iš pagrindinės virvutės, prie kurios buvo kabinamos antrinės virvutės, kurios buvo sugrupuotos į kelias poklases, atskirtas tarpu ant pagrindinės virvutės bei pažymėtas spalva, virvučių tipu ar kita žyme. Neskaitinių klasių žymekliai nurodydavo specifinę kategoriją. Tokia kipa galėjo būti kabinama prie aukštesnio lygio kipos ir t.t.

Skaitinė informacija buvo pateikiama mazgų forma ir tarpais tarp jų. Mazga buvo 2-9 pasisukimų, kurie reiškė skaitmenis 2-9, o 8 pavidalo mazgas reiškė 1. Skaitmenys buvo mazgomi ant tolimiausio pradinės virvutės galo. Paprastų mazgų ryšulėlis žymėjo 10-ies laipsnį. Kuo aukščiau virvutės, tuo didesnis laipsnis. Pvz., du kartu sumegzti mazgai vienu lygiu aukščiau pradinio reiškė 600 ir t.t. Nulis buvo vaizduojamas mazgų nebuvimu atitinkamoje skaitmens pozicijoje.

Papildomai skaitykite Mazgų teorija

Nuo neatmenamų laikų didieji pokyčiai buvo siejami su pagrindiniu 25920 m. ciklu (precesija), kurį pastebime Saulės veikloje bei Žemės ašies svyravime. Majų kalendoriaus ciklas (5125 m.) yra 1/5 precesijos. Jo pabaiga bus 2012 m. gruodžio 21 d., kai Žemės ašis bus tiksliai nukreipta į galaktikos ašį.

Rafael Larco Hoyle^*) knygoje „Peru“ (1966) aprašo Peru rastus bronzinius ratus, primenančius krumpliaračius. Tai artefaktas iš laikotarpio iki inkų. Rasti 6 tokie artifaktai – ir 4-iuose jų gerai matomi dantukai, primenantys krumpliaračius. Nors labiau tikėtina, kad tai Saulės pavaizdavimai. Tačiau prisiminkime laikrodinį mechanizmą iš Antikythera salos… Viena versijų juos sieja su mįslingu Amaru Meru įėjimu Hayu Marca kalnų rajone netoli Titikaka ežero. Vietiniai indėnai turi legendą apie vartus į dievų šalį. Anot jos, Amaru Meru žynys išskrido iš savo šventyklos su šventuoju auksiniu disku ir pasislėpė kalnuose, kad nerastų ispanai. Jis atidavė diską vienam iš šamanų, o pats atsidarė tas duris – ir jo daugiau niekas nematė. Gal pagal šią legendą vietiniai ir gamino tuos „krumpliaračius“, bandydami atkurti raktą toms durims?!
Taip pat skaitykite Peru rastas ... telefonas?

^*) Rafaelis Hoilas (Rafael Larco Hoyle, 1901-1966) – Peru archeologas. 1923 m. po mokslų Kornelio un-te (JAV) grįžo į Peru, kad dirbtų tėvų cukranendrių plantacijoje. Tačiau svetur įgavęs platesnę pasaulėžiūrą, nagrinėjo krašto istoriją ir suprato, kad jo palikimą reikia surinkti vienoje vietoje. Be to, 1925 m. jo tėvo įsigyta vazų ir archeologinių radiniš kolekcija dar labiau padidino Rafaelio entuziazmą; vėliau ši kolekcija tapo Larko muziejaus (nuo 1926 m.; 1958 m. persikėlusio į Limą) branduoliu. Per kitus 40 m. jis padarė nemažai svarbių atradimų ir dalyvavo daugelyje kasinėjimų. Jo didžiausi pasiekimai: parengta pirmoji nuosekli senovės Peru chronologija (1944); Cupisnique, Viru and Salinaro kultūrų atradimas; mokslinis močės ir Lambayeque (žr. ir >>>>>) kultūrų išnagrinėjimas (išdėstytas 8 t. veikale „Die Mochicas“) ir kt.