Vieną iš įėjimų į Kerčės akmens skaldyklas Kryme vos ne 300 m. buvo užtvėręs didelis nepaprastos rausvai rožinės spalvos su baltomis juostomis riedulys. Vietiniai gyventojai, graikai, laikė jį piktos dvasios buveine ir apeidavo aplink. Tad, kai 1941 m. birželio 21 d. jį iš vietos nustūmė buldozeris, ketinant jį panaudoti Pilietinio karo kovotojų broliško kapo antkapiui, žmonės irzo: „Dvasią supykdė, lauk bėdos!“, - ir nelaimė neužilgo, apsireiškusi stebuklais. Visi smulkūs ir vidutinio dydžio akmenys 150 m atstumu ėmė chaotiškai judėti. Savaime ėmė skambinti varpas, naudotas artelės darbininkų žadinimui. Artimiausios karinės bazės sandėliuose susprogo trys dėžės su šoviniais. Praėjo valanda ir rausvai rožinis milžinas, sustingęs tarsi įkastas, nurimo. Bet neilgam. Kitą dieną prasidėjo karas. Ir kas keista, riedulys krėtė stebuklus, tai padegdamas žolę ir laužydamas krūmyną, tol, kol neišvijo priešo.

6-o dešimtm. pradžioje gražuolis monolitas vis tik buvo supjaustytas ir panaudotas apdailai. Viskas praėjo ramiai, be jokios velniavos, ko nepasakysi apie 18 a. antros pusės įvykius Kuskovo vienkiemyje, priklaususiam grafui N.P. Šeremetjevui (1741-1809). Štai ką pasakojo architektas-baudžiauninkas F.S. Argunovas:

Visur pilna akmenų, „dievinančių“ judėjimą. Kazachstane netoli Semipalatinsko yra platus miškingos stepės plotas nuo seno vadinamas Klaidžiojančiu lauku. Ten apvalūs rieduliai, kažkodėl tik žiemos mėnesiais, ima lakstyti į įvairias puses, išardami banguotas vagas.

1832 m. druskos pirklys Ivanas Troickis stebėjo reiškinį. Broliui Kirilui į Omską siųstame laiške rašė: ‘Akmenys nerieda. Šliaužia vienu šonu, barstydami net dienos šviesoje matomus kibirkščių spiečius. Akmenys plynai nuaria, neužsėdami. Dėl to ten, kur jie duodasi, niekas neauga. Juos gaubia pilkas oras. Lauke kvėpuoti lengviau nei šalia. Tačiau kartu slegia dūšią, apima liūdesys. Kad tik greičiau į balną, greičiau iš ten!’

Jo įspūdžiai panašūs į 17 a. pabaigos Pereslavlio Semionovkos cerkvės diakono Antonijaus Petruševo, bandžiusio apraminti Sin-akmenį, nedavusį ramybės stačiatikiams tuo, kad giliai užkastas, o dar ir prislėgtas žemės kauburio, jis tai ramiai snausdavo pusmetį, tai staiga iššokdavo iš kauburio tarsi iššautas patrankos sviedinys.

Žiemą, kai rogėse vežė per Pleščejevo ežerą, akmuo iš rogių išvirto, įkaito iki raudonumo, ir, ištirpdęs ledą, nuskendo. Žvejai giedrą dieną matydavo akmenį ant dugno. Lėtai, tačiau užtikrintai, jis artinosi prie kranto. Po 50 m. grįžo į ankstesnę vietą – visų vėjų košiamą kalvelę. Daugiau akmuo nešėliojo – juk jo daugiau nelietė.

Tačiau iki šios dienos agresyvumu pasižymi jo brolis iš Tolimųjų rytų – pusantros tonos riedulys, nuo pasaulio sutvėrimo laikų įsikasęs Bononės ežero vakaruose. Rusų geologas J.A. Skrypnikas žavisi: “Ko tik šis išdykėlis neprikrečia. Tai guli nejudėdamas, tai ima šokčioti, tai lėtai velkasi takeliu, tai braunasi per samanas. Panašus į senovinį apsamanojusį vėžlį, verčia susimąstyti – ar tik nėra protingas?”

O štai kinus jaudina ir akmeninio pasaulio moralė. Jie, pripažinę, kad riedulių elgesys susijęs su stiprių gravitacinių ir antigravitacinių geopatogeninių lūžių energijų, apsiginklavę šiuolaikine aparatūra, patraukė į Tibetą, kur įrengė stovyklą prie senovinio Šiaurinio vienuolyno, kurio vienuoliai jau pusantro tūkstantmečio aprašo Budos akmens gyvenimą. Pagal padavimą ant akmens atsispaudė jo delnai. Toji šventenybė sveria 1100 kg. Pasikelia į 2565 m aukščio kalną ir nusileidžia nuo jo spiralės formos trajektorija, viršutiniame ir apatiniame taškuose nubrėždamas apskritimus. Kiekvienas pakilimo-nusileidimo ciklas trunka 16 m. Sukimasis aplink kalną trunka pusę tūkstantmečio.

Kinijos mokslininkai lazerinių tolimačių, akustinių ir seisminių daviklių, naktinio regėjimo prietaisų pagalba nustatė, kad vizualiai riedulio judėjimo užfiksuoti nepavyksta. Vis tik maksimalus jo išvystomas greitis siekia trečdalį kilometro per valandą. Šliaužiantis akmuo skleidžia silpną švytėjimą. Taip pat girdisi žemų tonų garsai, kažkas panašaus į nerišlų seniokišką murmėjimą.

Išvados artimos senai iškeltai A.E. Fersmano hipotezei. Mokslininkai teigia, kad judrios akmenų struktūros – tai gyvybės silicio pagrindu apraiškos. Be to rieduliai ir luitai aktyvuojasi, ima „pasireikšti“ ten, kur nuolat lankosi žmonės, stipriai norintys vieno ir to paties dalyko. Ypač silpno spindėjimo silicio inkliuzų dažnių spektrai susiderina rezonansu, sugeneruojančio juntamas kinetines energijas. Mūsų kolektyvinė sąmonė nepriklausomai nuo mūsų valios tarsi pokštauja su mumis. Akmeniniai organizmai, kurių amžius dažnai per milijonus, o dažnai ir milijardus metų, vaizdžiai tariant, ima elgtis kaip pakaitintas vaškas, kuriame įsispaudžia žmonių pasąmonės norai. Argi tai neužburia! O jei pagal tai galima ir vizualiai atkurti praeities ir dabarties įvykius.