Global Lithuanian Net:    san-taka station:
Akmenų gyvenimas  

Papildomai skaitykite: Šventieji akmenys     

Rusų geochemikas ir minerologas Aleksandras Fersmanas (1883-1945), grįžęs iš Vidurinės Azijos, vienoje publikacijoje išsakė mintį, kad akmuo irgi gyva, vos ne mąstanti substancija? Ginti savo požiūrio jis nesiėmė, pasakęs, kad pajuokavo. Bet ar galimi pokštai solidžiose ekspedicijų ataskaitose? Ir ištarto žodžio nesugražinsi...

Vieną iš įėjimų į Kerčės akmens skaldyklas Kryme vos ne 300 m. buvo užtvėręs didelis nepaprastos rausvai rožinės spalvos su baltomis juostomis riedulys. Vietiniai gyventojai, graikai, laikė jį piktos dvasios buveine ir apeidavo aplink. Tad, kai 1941 m. birželio 21 d. jį iš vietos nustūmė buldozeris, ketinant jį panaudoti Pilietinio karo kovotojų broliško kapo antkapiui, žmonės irzo: „Dvasią supykdė, lauk bėdos!“, ir nelaimė neužilgo, apsireiškusi stebuklais. Visi smulkūs ir vidutinio dydžio akmenys 150 m atstumu ėmė chaotiškai judėti. Savaimė ėmė skambinti varpas, naudotas artelės darbininkų žadinimui. Artimiausios karinės bazės sandėliuose susprogo trys dėžės su šoviniais. Praėjo valanda ir rausvai rožinis milžinas, sustingęs tarsi įkastas, nurimo. Bet neilgam. Kitą dieną prasidėjo karas. Ir kas keista, riedulys krėtė stebuklus, tai padegdamas žolę ir laužydamas krūmyną, tol, kol neišvijo priešo.

6-o dešimtm. pradžioje gražuolis monolitas vis tik buvo supjaustytas ir panaudotas apdailai. Viskas praėjo ramiai, be jokios velniavos, ko nepasakysi apie 18 a. antros pusės įvykius Kuskovo vienkiemyje, priklaususiam grafui N.P. Šeremetjevui (1741-1809). Štai ką pasakojo architektas-baudžiauninkas F.S. Argunovas:

„Ten, kur buvo numatyta vieta tvenkiniui, buvo nepaprasto dydžio akmuo, ant kurio, panaudojus kaip pagrindą, buvo nuspręsta pastatyti visai paprastą, nedažytą koplytėlę. Akmenį reikėjo iškelti iš duobės, išlyginti, kad galima būtų statyti ant jo. Kaip besistengė 6 įkinkyti arkliai, jo nepajudino. Jei akmuo nežymiai pasiūbuodavo, po juo ir šonuose plykstelėdavo žolė, žemės kuprojosi, o tolimasis didelis tvenkinys liejosi iš krantų, dumblu užliedamas šunidę ir penkis tarnų namus. Priblokštas desantininkas Ilja Pokrovskis užrėkė: „Kad velniai tavo visiems laikam paimtų!“ Vanduo pasitraukė, vandens degimas liovėsi. Velniokiškas akmuo sutrūko, tapdamas tinkamu pagrindo įrengimui. Koplyčią, kur šventorius, ant jos pastatė. Pašventinti nespėjo. Per Pakrovą toji koplyčia pelenais virto iš apačios užsiliepsnojusi. Ką gi, akmenį, ramybę pamėgusį, nejudink, kad gerai eitųsi.

Sailing stones Visur pilna akmenų, „dievinančių“ judėjimą. Kazachstane netoli Semipalatinsko yra platus miškingos stepės plotas nuo seno vadinamas Klaidžiojančiu lauku. Ten apvalūs rieduliai, kažkodėl tik žiemos mėnesiais, ima lakstyti į įvairias puses, išardami banguotas vagas.

1832 m. druskos pirklys Ivanas Troickis stebėjo reiškinį. Broliui Kirilui į Omską siųstame laiške rašė: ‘Akmenys nerieda. Šliaužia vienu šonu, barstydami net dienos šviesoje matomus kibirkščių spiečius. Akmenys plynai nuaria, neužsėdami. Dėl to ten, kur jie duodasi, niekas neauga. Juos gaubia pilkas oras. Lauke kvėpuoti lengviau nei šalia. Tačiau kartu slegia dūšią, apima liūdesys. Kad tik greičiau į balną, greičiau iš ten!’

Jo įspūdžiai panašūs į 17 a. pabaigos Pereslavlio Semionovkos cerkvės diakono Antonijaus Petruševo, bandžiusio apraminti Sin-akmenį, nedavusį ramybės stačiatikiams tuo, kad giliai užkastas, o dar ir prislėgtas žemės kauburio, jis tai ramiai snausdavo pusmetį, tai staiga iššokdavo iš kauburio tarsi iššautas patrankos sviedinys.

Žiemą, kai rogėse vežė per Pleščejevo ežerą, akmuo iš rogių išvirto, įkaito iki raudonumo, ir, ištirpdęs ledą, nuskendo. Žvejai giedrą dieną matydavo akmenį ant dugno. Lėtai, tačiau užtikrintai, jis artinosi prie kranto. Po 50 m. grįžo į ankstesnę vietą – visų vėjų košiamą kalvelę. Daugiau akmuo nešėliojo – juk jo daugiau nelietė.

Tačiau iki šios dienos agresyvumu pasižymi jo brolis iš Tolimųjų rytų – pusantros tonos riedulys, nuo pasaulio sutvėrimo laikų įsikasęs Bononės ežero vakaruose. Rusų geologas J.A. Skrypnikas žavisi: “Ko tik šis išdykėlis neprikrečia. Tai guli nejudėdamas, tai ima šokčioti, tai lėtai velkasi takeliu, tai braunasi per samanas. Panašus į senovinį apsamanojusį vėžlį, verčia susimąstyti – ar tik nėra protingas?”

O štai kinus jaudina ir akmeninio pasaulio moralė. Jie, pripažinę, kad riedulių elgesys susijęs su stiprių gravitacinių ir antigravitacinių geopatogeninių lūžių energijų, apsiginklavę šiuolaikine aparatūra, patraukė į Tibetą, kur įrengė stovyklą prie senovinio Šiaurinio vienuolyno, kurio vienuoliai jau pusantro tūkstantmečio aprašo Budos akmens gyvenimą. Pagal padavimą ant akmens atsispaudė jo delnai. Toji šventenybė sveria 1100 kg. Pasikelia į 2565 m aukščio kalną ir nusileidžia nuo jos spiralės formos trajektorija, viršutiniame ir apatiniame taškuose nubrėždamas apskritimus. Kiekvienas pakilimo-nusileidimo ciklas trunka 16 m. Sukimasis aplink kalną trunka pusę tūkstantmečio.

Kinijos mokslininkai lazerinių tolimačių, akustinių ir seisminių daviklių, naktinio regėjimo prietaisų pagalba nustatė, kad vizualiai riedulio judėjimo užfiksuoti nepavyksta. Vis tik maksimalus jo išvystomas greitis siekia trečdalį kilometro per valandą. Šliaužiantis akmuo skleidžia silpną švytėjimą. Taip pat girdisi žemų tonų garsai, kažkas panašaus į neriškų seniokišką murmėjimą.

Išvados artimos senai iškeltai A.E. Fersmano hipotezei. Mokslininkai teigia, kad judrios akmenų struktūros – tai gyvybės silicio pagrindu apraiškos. Be to rieduliai ir luitai aktyvuojasi, ima „pasireikšti“ ten, kur nuolat lankosi žmonės, stipriai norintys vieno ir to paties dalyko. Ypač silpno spindėjimo silicio inkliuzų dažnių spektrai susiderina rezonansu, sugeneruojančio juntamas kinetines energijas. Mūsų kolektyvinė sąmonė nepriklausomai nuo mūsų valios tarsi pokštauja su mumis. Akmeniniai organizmai, kurių amžius dažnai per milijonus, o dažnai ir milijardus metų, vaizdžiai tariant, ima elgtis kaip pakaitintas vaškas, kuriame įsispaudžia žmonių pasąmonės norai. Argi tai neužburia! O jei pagal tai galima ir vizualiai atkurti praeities ir dabarties įvykius.

Akmens neįvertinimas - tai vienas didžiausių barbarizmų. Kiekvienas akmuo yra nepakartojamas. Dviejų tokių pačių nėr. Visokių spalvų, atspalvių. Akmuo turi kažkokį šauksmą ir aš neturėjau jėgos pasipriešint. Daugsyk galvodavau viską mest, pasitraukt, bet negalėjau. Jaučiau pasitenkinimą. Viską, net mašiną atidaviau iki paskutinio siūlo tam reikalui. Atidaviau sąžiningai. Tam, kad galėčiau susirinkt, parodyt – va, kokie buvo akmenys. Seniau niekas dėmesio nebūt kreipęs, nes buvo pilni laukai, kilometrais. Čia ne man to reik. Čia ateities kartoms.
 --> Vilius Orvidas

Karpacz

Žemėje yra keletas vietų su gravitacijos anomalija. Viena tokių vietų yra į pietus nuo Romos esanti Rocca di Papa, prie Albanijos ežero greta Popiežiaus vasaros rezidencijos. Įvairūs apvalios formos daiktai ritasi kalva aukštyn kelis šimtus metrų. Žmonės sustoja ir stebi savo automobilius ar padeda butelius ir skardines, kad pažiūrėtų, kaip jie ridenasi į kalvą. Vietinis jaunimas užvažiuoja į kalvą dviračiais nemindami pedalų. Pvz., el. dalelių fizikas Luciano Gelmi ant asfalto išpylė vandenį ir su įdomumu stebėjo, kaip jis teka į kalvą. Tai bandoma aiškinti optine iliuzija, tačiau daugelis vizualiai matomų faktų aiškiai tam prieštarauja, pvz., pastebėta, kad gravitacinis poveikis kinta, o švytuoklė čia švytuoja lėčiau.
Šis reiškinys pirmąkart parodytas Rainer Holbe TV programose bei aprašytas jo knygoje „Magija, madonos ir stebuklai“.

O jei pasižvalgysim arčiau Lietuvos, tai tokią vietą rasime Lenkijoje, Karpačio (Karpacz) kurorte netoli Sniežkos kalno. Net miesto plane pažymėta „Miejsce zaburzenia grawitacji“, esanti Strazacka gatvėje miesto pietiniame pakraštyje – visai greta romantiško šaltinio. GPS duomenys rodo, kad kelias tikrai kyla aukštyn, kad nėra optinės iliuzijos. Neseniai Vroclavo un-to mokslininkai tame regione atliko palydovinius matavimus ir nustatė, kad po kalnais yra 2000 m gylyje yra dideli karšto vandens kiekiai. Gal tai ir sukelia gravitacinę anomaliją?

Papildomai skaitykite:
Megalitai
Šventieji akmenys
Gal tai jau buvo?
Šnabždanti uola
Žydų masebotai
Sliedovikų magija
Paskutiniai megalitai
Dolmenai ir magalitai
Languedoko akmenys
Drakonų ežeras Kinijoje
Daug keliavęs meteoritas
Orknėjų Brodgaro valdovas
Nepaprasti dangaus ženklai
Stounhendžas: mistinis statinys
Neįprastas akmenukas iš Šiaulių
Tektitai ir kitos akmenų anomalijos
Nan Madolis - apleistas paslapčių miestas
E.P. Blavatskaja apie akmenis
Alchemikų filosofinis akmuo
Tunguskos sprogimo tyrimai
Ayers uola Australijoje
Išmatuotoji žemė (lėjos)
Gralio taurė - Kaukaze?
Nauja dėl Stounhendžo
"Sutvėrėjo" žemėlapis
Senovės astronautai
Piramidžių mistika
Chimera tebegyva
Kabančioji uola
Geodinamika

NSO apsireiškimai ir neįprasti fenomenai Lietuvos danguje ir po juo

Maloniai pasitiksime žinias apie bet kokius Jūsų pastebėtus sunkiai paaiškinamus reiškinius. Juos prašome siųsti el.paštu: san-taka@lithuanian.net arba pateikti šiame puslapyje.

san-taka station

UFO sightings and other phenomenas in/under Lithuanian sky. Please inform us about everything you noticed and find unexplainable in the night sky or even during your night dreams, or in the other fields of life.

Review of our site in English

NSO.lt skiltis
Vartiklis