NSO beveik 8-is dešimtm. tūnojo Amerikos kolektyvinės vaizduotės paribiuose - nuo 1947 m. vasaros, kai K. Arnoldas pranešė matytą apie 9-ių blizgančių objektų darinį – ir nuo tada išsireiškimas „skraidanti lėkštė“ pasklido po visą viešąją leksikoną. Ir nuo pat pirmųjų pranešimų bandyta tirti tą klausimą spręsti, tačiau JAV vyriausybė dvejojo, kaip į tai reaguoti.

Įslaptinto 1948 m. „Sign“ projekto nariai nesutarė, ar įvairūs pranešimai rodo „tarpplanetinius“ reiškinius, ar klaidingus stebėjimus. Tūkstančiai stebėjimų toliau tebeplūdo; ir 1952 m. Karinių oro pajėgų žvalgybos direktorius generolas majoras John Samford’as²⁾ sušaukė spaudos konferenciją, kad pabandytų nuraminti sujaudintą tautą. Anot jo, išanalizuota 1000-2000 pranešimų, ir daugeliu atvejų nustatyta, kad jie neturi nieko bendra su ateiviais ar kosminiais erdvėlaiviais. Tačiau jis pripažino, kad „nemažai jų „pateikė patikimi stebėtojai, stebėję gana neįtikėtinus dalykus. Būtent šią stebėjimų grupę dabar bandome išspręsti“. 1947-69 m. Karinės oro pajėgos slapta teikė tokias ataskaitas „Blue Book“ programai, įkurtai NSO tirti ir demaskuoti. Tačiau „Mėlynoji knyga“ ir panašios vyriausybinės bei karinės programos vėliau nė trupučio nepasistūmėjo į priekį šiuo klausimu (bent jau viešai). O tai kurstė visuotinį susižavėjimą ir nusivylimą.

Leslie Kean³⁾, viena iš pirmaujančių pagrindinių žurnalisčių, tyrinėjančių šį reiškinį per 20 m., dalijasi šiuo nuolatiniu nerimu. Ji pradėjo rašyti šia tema 2000 m., o 2010 m. išleido bestselerį „NSO: generolai, lakūnai ir valdininkai skelbia oficialų pareiškimą“, laikomą novatoriška knyga šia tema. Metų metus ji pasisakė už federalinės agentūros, kuri atvirai spręstų šią temą, įkūrimą.

Svarbus lūžis kovoje už didesnį vyriausybės skaidrumą įvyko 2017 m. gruodį, kai L. Kean ir dar du žurnalistai „The New York Times“ paskelbė straipsnį apie slapto Pentagono Pažangiosios kosmoso grėsmių identifikavimo programos (AATIP) padalinio egzistavimą, kuris, vadovaujant Lue Elizondo, dirbo su NAR klausimais. Sensacinga istorija buvo papildyta dviem kariškių įrašytais vaizdo įrašais, kuriuose matosi orlaiviai, skrendantys be jokių matomų variklių ir atliekantys manevrus, kurie tarsi prieštarauja fizikos dėsniams (vėliau buvo paskelbtas ir trečias vaizdo įrašas). Karinio jūrų laivyno pilotai papildė šiuos vaizdus liudininkų pasakojimais.

Kai buvo paskelbtas „The Times“ straipsnis apie AATIP, Sean Cahill’is⁴⁾ buvo sužavėtas. 2004 m. lapkritį jis buvo karinio jūrų laivyno karininkas, dislokuotas „USS Princeton“ laive prie San Diego krantų. Vieną naktį jis budėjo ant tiltelio, kai vyriausiasis jaunesnysis karininkas paskambino prašydamas pakeisti navigaciją, prasitardamas, kad jie tiria anomaliją. S. Cahill’is pajuokavo apie NSO, bet tada, anot jo, „tiesiog priėmiau informaciją, pavedžiau savo vyrus dirbti, nukreipiau laivą tam tikrais kursais ir įsakiau savo stebėtojams pranešti apie viską, ką pamatys“.

Po poros dienų Cahill’as, grįžęs ant tiltelio, sulaukė dar vieno skambučio iš to paties pareigūno. „Jis man pasakė, ką nori, kad ką padaryčiau ir kur reiktų ieškoti, ir buvo neperkalbamas. Jis pasakė: „Šonai, man tikrai reikia, kad į tai žiūrėtum rimtai“.

Jis išėjo į lauką ir su žiūronais apžvelgė horizontą. Kelių tūkstančių pėdų aukštyje „buvo 5-7 šviesos – labai ryškios baltos šviesos. Nespalvotos, nemirksėjo... Ir jos visos judėjo ratu link šio rato centro“, – sako jis. - „Staiga, viena po kitos, pasiekusios rato centrą, jos dingo.“ Tarsi jos visos išlėktų per piltuvą. Cahill’as atsisuko į netoliese esantį stebėtoją ir paklausė: „Ar tu, po galais, tai irgi matei?“ Stebėtojas linktelėjo.

O kitą dieną įvyko žinomiausias atvejis NAR istorijoje, kai greta „USS Nimitz“ lėktuvnešio du FA-18F „Super Hornet“ tyrė objektą, kurį aptiko Prinstono radaras. Vieną tą 2004 m. lapkričio dieną skridusių buvo Alex Dietrich⁵⁾ naikintuvo pilotė iš VFA-41 „Juodųjų tūzų“ (į pensiją išėjusi 2021 m.; beje, 2010-11 m. tarnavusi Afganistane inžiniere), pilotavusi vieną iš dviejų reaktyvinių lėktuvų. Skrydžio vadovai pakeitė suplanuotą skrydžių planą – ir ji su kolega svarstė, kad gal tai susiję su įtariamu narkotikų gabenimu. Bet tada jie pažvelgė žemyn ir pamatė tą trikį vandenyje: tai buvo ilgas, baltas pailgas objektas, judantis vandens paviršiumi. Jie nematė jokių išmetamųjų dujų, sklindančių iš jokio matomo varomosios jėgos šaltinio. Kai nusileido, kad atidžiau apžiūrėtų, objektas pakilo link jų lėktuvo, o tada staiga dingo. Vėliau tą pačią dieną per atskirą susidūrimą kita skrydžio įgula nufilmavo vadinamąjį „Tik Tac“ atvejį (apie jį detaliau žr. >>>>>).
A. Dietrich nebuvo nurodyta laikytis konfidencialumo, tačiau ji pasirinko nieko viešai nesakyti, kol ėjo aktyviąją tarnybą. Po 4 m. ją apie apklausė Karinio jūrų laivyno žvalgybos biuras. Ir tik 2021 m., kai ji išėjo į pensiją ir laikas atrodė jau tinkamas, ji papasakojo tą istoriją.

Elizondo emocingą NAR temą nagrinėja užsispyrusiai flegmatiškai, spręsdamas ją atkakliai, tačiau apgalvotai ir ramiai. Atrodo, kad visos šios savybės jį daro idealiu pasirinkimu nagrinėti Amerikos socialinius, politinius ir geografinius skirtumus. Į šalies sostinę jis atskrido iš savo namų Vajominge, kur daugelis jo kaimynų taip pat trokšta asmeninės erdvės arba yra šiek tiek paranojiški, - arba ir viena, ir kita. Dėl sutampančių kelionių ir darbo grafikų jis nemiegojo 30 val. iš eilės, tačiau per ateinančias kelias dienas dalyvaus susitikimų serijoje su Gynybos departamento ir Kapitolijaus kalvos atstovais. Elizondo ten lankosi maždaug kartą per mėnesį, platina duomenis, užmezga naujas ryšius ir paprastai yra gija, supinanti NAR naratyvą. Jo darbas, kaip jis pats apibūdina, yra judėti tarp labai skirtingų vyriausybės kvadrantų, informuojant kairę ranką, kad egzistuoja dešinė.

Ir, anot jo, ant kortos pastatyta neabejotinai daug: „Žinome, kad jie [nežinomos nežemiškos būtybės] vykdo tam tikrą žvalgybą, stebėjimą ir zondavimą – karinių ginklų sistemų ir branduolinių technologijų srityje visame pasaulyje. Tai nediskutuotina, nes mes išslaptinome tai įrodančius pranešimus“.
Liko tik išsiaiškinti, ar pavyks įtikinti vyriausybę imtis kokių nors veiksmų.

Luisas Elizondo gimė Kubos aktyvistų šeimoje. Jo tėvui Luisui vyresniajam buvo 16 m., kai jis įlipo į „USS Houston“ dalyvauti Kiaulių įlankos invazijoje. Kai operacija nepavyko, jis pasislėpė ūkyje ir uniformą iškeitė į fermerio drabužius, tačiau Castro kariai jį atpažino iš batų. Dvejus metus jis buvo laikomas politiniu kaliniu Kuboje, iš kurių daugiau nei metus praleido liūdnai pagarsėjusiame Pušų salos kalėjime.

Paleistas jis prisijungė prie likusios šeimos tremtyje Majamyje. Ten jis įkūrė keletą verslų, įskaitant prabangų restoraną Sarasotoje. Kai 1972 m. atvyko Luisas jaunesnysis, šeima jau gyveno patogiai, tačiau liko ištikima tikslui: jų namuose lankydavosi nepažįstami , tėvas rengdavo vėlyvus vakaro susitikimus, o namus supo ginkluoti sargybiniai. Buvo grasinimų mirtimi, ir Elizondo prisimena, kaip apsauga kartais jį paimdavo mokykloje sedanais su aptamsintais langais. O dar ir jo tėvų santuoka buvo problemiška; jų skyrybos, kai Lue buvo 10 m., skaudžiai atsiliepė finansiškai. Jis gyveno su mama, kuri staiga skursti. Bankas paėmė jų namus, ir jai teko parduoti savo turtą, kad galėtų juos išlaikyti. Lue prisimena, kaip pardavė kai kuriuos savo drabužius vietiniame blusturgyje. Jis metė privačią mokyklą ir pradėjo lankyti valstybines mokyklas, kur susidūrė su patyčiomis.

Jo išsigelbėjimas buvo ROTC (rezervo karininkų paruošimas). Jis paėmė paskolą, kad studijuotų Majamio universitete, kur įgijo mikrobiologijos ir imunologijos specialybę. Tuo metu jis jau buvo sunkumų kilnotojas ir kovos menų praktikas, dirbo apsaugininku, iš dalies tam, kad išlietų savo agresiją prieš girtus piktadarius. Baigęs studijas 1995 m., - stojo į armiją.

Po bazinių mokymų jis atrado kelią į kontržvalgybą. Netrukus po karo pradžios 2001 m. jis buvo dislokuotas į Afganistaną. Jo užduotis buvo koordinuoti kontržvalgybos komandas pietinėje šalies dalyje. Grįžus į JAV, pradėjo dirbti AATIP patarėju. Gynybos departamento Gynybos žvalgybos agentūros vykdoma programa buvo sukurta 2007 m. tuometinio Senato daugumos lyderio Harry Reid’o, kuris labai žavėjosi NSO, prašymu. Iki tol Elizondo dar nieko negalvojo apie NSO: „Buvau per daug užsiėmęs persekiodamas blogiukus“. Prie AATIP jis prisijungė 2008 m., o 2010 m. jis jau buvo vadovaujančiose pareigose. Bet tai, ką per pirmus mėnesius pamatė AATIP, jį sukrėtė.

Beveik iš karto po prisijungimo prie AATIP 2008 m., Elizondo suprato, kad NSO nėra įsivaizduojami aliuminio folijos kepures dėvinčių žmonių išsigalvojimai: „kad į mūsų kontroliuojamą oro erdvę skrenda objektai, darantys įtaką mūsų kariniams pilotams, o mes nesuprantame, kas tai yra“. Jis su komanda tyrimui taikė mokslinį, duomenimis pagrįstą požiūrį, panašiai kaip tai darytų kontržvalgybos pareigūnas.

2016 m. Elizondo susitiko su Chris Mellon’u⁷⁾, kurį į AATIP susitikimą pakvietė bendras CŽV pažįstamas. Mellon’as turėjo 20 m. patirtį žvalgybos srityje; jis dirbo gynybos sekretoriaus pavaduotoju žvalgybos klausimais ir konsultavo abiejų partijų Kongreso narius. Susitikimo tema buvo pranešimai apie reguliarius neatpažintų orlaivių įsibrovimus į oro erdvę. Mellon’as prisipažįsta: „Tuo metu tai tęsėsi jau dvejus metus ir aš buvau visiškai apstulbęs ir pasibaisėjęs, sužinojęs, kad niekas nieko dėl to nedaro, išskyrus Lue“.

Elizondo ir Mellonui pradėjus dalintis ryšiais ir žvalgybos duomenimis, nerimas vis stiprėjo. Per pastaruosius 76 m. dokumentavo daugybę NAR susidūrimų šalia JAV branduolinių objektų. Vienu liūdnai pagarsėjusiu atveju 1967 m. NSO, regis, išjungė branduolinius ginklus turinčias raketas Malmstromo oro pajėgų bazėje Montanoje.

AATIP taip pat dokumentavo susidūrimus jautriuose kariniuose objektuose ir lėktuvnešių atakos grupes, besitreniruojančias dislokavimui, kai kuriais atvejais joms kirtus Atlantą. „Karinės pratybos buvo atšauktos, nes poligone buvo NSO, ir jie bijojo susidūrimų ore. Tai orlaiviai, neturintys atsakiklių ir nepateikę skrydžio planų, ir niekas nežino, kokie jie yra“ - sakė Mellonas. Šių susidūrimų skaičius smarkiai išaugo 2014-15 m., todėl buvęs Karinio jūrų laivyno pilotas Ryan Graves’as 2021 m. interviu laidai „60 Minutes“ teigė, kad tokie stebėjimai yra kasdienis reiškinys. Bet niekas Gynybos departamente (DoD) neatrodė susirūpinęs. Dėl neigiamo požiūrio į „mažus žalius žmogeliukus“ kai kurie biurokratiniai sluoksniai savo viršininkus izoliavo nuo bet kokio dalyvavimo, įskaitant generolą Mattis’ą, kuris tuo metu jau buvo tapęs gynybos sekretoriumi. Pentagono pareigūnai „visada nori kontroliuoti naratyvą, o jei negali, jų instinktas yra jį sunaikinti“.

Padėtį dar labiau komplikavo tai, kad Elizondo jautėsi priverstas neįleisti savo viršininko Harry Reid’o į susirinkimus, nes šis turėjo reputaciją teikiančio pirmenybę išanskiniam nusistatymui ir netinkamai elgėsi su žmonėmis, įskaitant atvejį, susijusį su viena iš Elizondo ataskaitų (2022 m. Gynybos departamento generalinis inspektorius baigė tyrimą, kurio metu nustatė, kad Reid’as (dabar jau išėjęs į pensiją) „sudarė plačiai paplitusį netinkamų santykių ir skiriamo palankumo įspūdį“ su pavaldine moterimi). Elizondo teigia, kad Gario pozicija buvo tokia: „„Aš jums nesakysiu, ką darau, nes negaliu jumis pasitikėti“... Ir tai daugelį žmonių pykdė.

Pasikeitus politiniams vėjams, 2012 m. išseko AATIP finansavimas, todėl Elizondo buvo priverstas savarankiškai vystyti programą, programa nebuvo oficialiai išformuota – ir jis ėmė lėšas iš kitų savo programų. Tačiau atėjus 2017 m. rudeniui, Elizondo nebeturėjo galimybių toliau išlaikyti AATIP, todėl jis vis labiau nusivylė. Jis ir jo komanda žinojo, kad jiems išformavus, NAR problema greičiausiai išnyks. Susirinkę savo SCIF (saugioje informacinėje patalpoje, kurioje vyksta įslaptinta veikla) Elizondo su kolegomis pradėjo svarstyti strategijas. Elizondo galėjo pasinaudoti senais santykiais su Mattis’u ir tiesiog įeiti į sekretoriaus kabinetą, bet jis neketino to daryti neteisingai.

Mellon’as pažinojo du tiesioginius Mattis’o pavaldinius ir taip pat bandė dirbti vadovavimo grandinėje. Jam susidarė įspūdis, kad sekretoriaus aplinkos padėjėjai nerimavo, jog kažkas gali pasinaudoti šia problema, bandydamas jį diskredituoti. Galiausiai paaiškėjo, kad niekas nieko rimto dėl to nedarys, bet Elizondo negalėjo susitaikyti su mintimi nieko nedaryti. Jo nuomone, vienintelė likusi strategija buvo „išvesti tai į gatves“.
Ir 2017 m. spalio 4 d. Elizondo pateikė atsistatydinimo prašymą Mattis’ui. Jame jis nurodė „biurokratinius iššūkius ir nelanksčią mąstyseną“, neleidusius Pentagono vadovybei įvertinti „neįprastų oro sistemų, kuriančias trikdžius ginklų platformoms ir demonstruojančių pranašesnius pajėgumus nei mūsų naujos kartos“.

Su Mellon’u suplanavo tolesnius veiksmus, juos išdėstydami penkių punktų strategijoje: sąveika su teisėkūra; vykdomosios valdžios lygmens bendradarbiavimas; tarptautinis bendradarbiavimas; pasirodymai žiniasklaidoje; ir viešas bendravimas (įskaitant „Unidentified“ laidas ir socialinę žiniasklaidą). Mellon’as daugiausia dėmesio skyrė pilotų ir kitų kariškių, turinčių patirties su NAR, pristatymui Kongreso nariams. Elizondo susitiko su Trumpo ir Bideno administracijų nariais, kad atidarytų kanalą, kuriuo informacija apie NAR būtų siunčiama tiesiai į Baltuosius rūmus, aplenkiant Gynybos departamento ar žvalgybos bendruomenės biurokratiją.

Kitą dieną po išėjimo iš darbo Elizondo kalbėjosi su Leslie Kean. Ji prisimena, kaip buvo priblokšta perskaičiusi Elizondo atsistatydinimo prašymą. Elizondo bandė pasiekti tai, ko kitiems nepavyko padaryti beveik 80 m.: įtikinti nepalenkiamą ir be galo nevienalytę Jungtinių Valstijų vyriausybę pagaliau prabilti apie NSO.

Taip pat kitą dieną jis sulaukė ir skambučio iš savo buvusio viršininko Harry Reid'o, kuris „akivaizdžiai buvo supykęs“. H. Reid’as Elizondo pasakė, kad jei šis tęs ta pačia dvasia, „jis pasakys žmonėms, kad jis išprotėjęs, ir tai gali paveikti prieigą prie įslaptintos informacijos“. Per kitą mėnesį Elizondo sulaukė daugybės buvusių kolegų skambučių, kuriuose jis buvo įspėtas, kad Reidas, įniršęs dėl to, kad, be kita ko, buvo pašalintas iš AATIP susirinkimų, užsipuola jį su užuominomis, kad jis buvo klastotojas.

2018 m. vasarį Elizondo buvo pranešta, kad jo Gynybos departamento kompiuteris buvo konfiskuotas siekiant nustatyti, ar išeidamas jis nepasiėmė kokios nors neleistinos medžiagos. Tą patį mėnesį jis sužinojo, kad Karinių oro pajėgų specialiųjų tyrimų biuras pradėjo tyrimą dėl vaizdo įrašų, aprašytų „Times“ straipsnyje, paviešinimo. Buvo užsiminta, kad jis pažeidė konfidencialumo pasižadėjimą, tačiau tyrėjai 2019 m. nustatė, kad vaizdo įrašai niekada nebuvo įslaptinti. O 2021 m., regis, dėl papildomos „drausminančios“ priemonės, jis vėl buvo tiriamas ir išteisintas.

Draugai sakė, kad Reid’as netgi bandė atimti jo leidimą patekti į Pentagoną ir panaikinti priėjimą prie įslaptintos informacijos. Nors Elizondo jau nebedirbo, jis vis dar susitikinėjo su Gynybos departamento atstovais NAR klausimais.

Po to, kai „Times“ paskelbė sensacingą straipsnį, istorija tapo pasaulinio masto. Daugelis žiniasklaidos priemonių tiesiog išplatino tą patį reportažą, tačiau kai kurios liko skeptiškos, abejodamos AATIP egzistavimu ir Elizondo vaidmeniu joje – ir taip pasėdamos abejones. Pvz., 2019 m. „The Intercept“ citavo Pentagono atstovą, kuris teigė, kad Elizondo „neturi jokios atsakomybės už AATIP programą“; 2020 m. kitas atstovas spaudai pakartojo šiuos teiginius.

Popietę po Kebobų rūmų Pentagono libaniečių tavernoje, Elizondo ir du vyrai sėdėjo prie puslankiu beveik tuščio valgomojo stalo. Elizondo lydėjo jo advokatas Daniel Sheehan’as⁸⁾ ir Pentagono darbuotojas. Šychanas yra legendinis advokatas, turintis istorinę konfliktų su vyriausybe istoriją; tarp jo klientų buvo Votergeito įsilaužėlis ir Juodosios panteros. Tai yra stambus vyras su nepaklusniais garbanotais žilais plaukais, viešai kalbėjęs apie susitikimus su ateiviais. Elizondo sako, kad Šychaną laiko savo neperšaunama liemene. Visi vyrai sutaria, kad yra įtemptas metas; Pentagono darbuotojas paniursta, kai tema pakrypsta apie vidinę įtampą dėl NAR klausimo. Pokalbis pakrypsta apie stardartinį Pentagono atsaką į bet kokią grėsmę: arba ištiesti ranką, arba nukreipti ginklą. Stalo dalyviai sutaria, kad potencialiems tarpgalaktiniams lankytojams reikia suteikti daugiau pasirinkimo galimybių.

Jo grupė vyksta į Longworth pastatą, kur vyksta susitikimas su Atstovų Rūmų nariu Tim Burchett’u⁹⁾, respublikonu iš Tenesio ir visą gyvenimą ištikimu NAR klausimo šalininku. Išlikdamas krikščioniu, Burchett’as sako: „Mane visada domino nežinomybė“. Ir jį taip pat jau seniai kamuoja „nepasitikėjimas vyriausybe“. Jis mano, kad vyriausybė slepia svarbią informaciją apie šį reiškinį nuo Rosvelo iki šių dienų, o skaidrumo pasiekti galima tik pareikalavus paprastiems amerikiečiams. Po kelių susitikimų Burchett’as ėmė laikyti Elizondo savo draugu ir „gimininga siela“; jis tapo tarsi agitatoriumi Kongrese.

Kai kurios problemos buvo greitai išspręstos; senatorius Harry Reid’as (m. 2021 m.) parašė atvirą laišką, kuriame „oficialiai patvirtino Lue Elizondo dalyvavimą ir jo vadovaujantį vaidmenį šioje programoje“. Elizondo persikėlė į Kaliforniją, kad taptų apsaugos vadovu pramogų ir tyrimų bendrovės „To the Stars Academy of Arts & Science“, kurią įkūrė buvęs „Blink-182“ lyderis ir paranormalių reiškinių entuziastas Tom DeLonge'as.

Tačiau 2021 m. Elizondo jau neužsiėmė gynyba.  Jis pasamdė advokatą Daniel Sheehan’ą ir tais pačiais metais pateikė 64 puslapių skundą Gynybos departamento Generalinio inspektoriaus biurui (OIG), kuriame teigė, kad tam tikri aukšto rango Pentagono pareigūnai vykdė „kenkėjišką veiklą, koordinuotą dezinformaciją, profesinį netinkamą elgesį, liudininkų persekiojimą ir aiškius grasinimus“. Po dienos OIG paskelbė apie tyrimą, siekiant nustatyti, kokiu mastu Gynybos departamentas ėmėsi veiksmų dėl nekontroliuojamų veiksmų. (Pentagono atstovė spaudai Susan Gough klausimus apie Elizondo kaltinimus perdavė generalinio inspektoriaus biurui, o OIG biuro atstovė Megan Reed teigė, kad generalinis inspektorius paprastai „neteikia informacijos apie administracinius tyrimus“).

Tuo tarpu vis dažniau įvairios NSO subkultūros – sąmokslininkų, demaskuotojų, religinių pasekėjų, naudos ieškotojų ir kt. – pakaitomis arba palaiko jį, arba niekina. Mick West’as veda internetinį forumą „Metabunk“, skirtą įvairių sąmokslo teorijų demaskavimui; laikui bėgant jis tapo orientuotas į tariamų nežemiškų ateivių stebėjimų alternatyvių paaiškinimų siūlymus. Tasai britas sako, kad Elizondo yra „sunku suprasti“, nors tasai ir mano, kad ateiviai yra tikri ir bando dėl jų kelti susirūpinimą. Kai kurie suirzę, kad Elizondo iškėlė tą klausimą į naują lygį – ir valstybės resursų kainą: be apčiuopiamų, viešai pateiktų įrodymų, kad orlaiviai gali atlikti tai, ką minėjo įvairūs liudininkai. Bet juk tai susiję su įslaptinta informacija (taigi, ne viską galima viešinti).

West’as pripažįsta, kad tai yra nacionalinio saugumo problema, jei kariniai pilotai susiduria su dalykais, kurių negali suprasti ir yra priversti nutraukti misijas. O Sean Cahill’as, „Princeton“ laivo karininkas, teigia, kad West’as ir jo kolegos skeptikai gali nesuvokti, kad tų laivų analitikų įgulos iš karto apsvarstė tas pačias galimybes. Po 2004 m. stebėjimų, anot jo, „Jie aptarė viską, ko skeptikai ir visų kitų nuomone, jiems dar nepavyko išsiaiškinti. Tai buvo labai išsilavinę;. jie kalbėjo apie viską – nuo ??temperatūros inversijų iki kirų ir programinės įrangos trikdžių“. Niekas nepateikė įtikinamo paaiškinimo. Ir nė vienas iš kritikų neturi prieigos prie įslaptintos Pentagono informacijos, kurioje neabejotinai yra daugiau duomenų ir detalių apie įvykius.

Tuo tarpu kitos NAR bendruomenės grupės piktinasi, kad Elizondo nepaskelbė daugiau duomenų ir vaizdo įrašų, nepaisant to, ar tai pažeidžia jo konfidencialumo sąlygas.. Kai kuriems įsitikinusiems ufologams tas tariamasis santūrumas pavertė jį vakarėlio skunksu. Vienoje „Reddit“ temoje pavadinimu „Laikui bėgant vis skeptiškiau vertinu Luisą Elizondo“ buvo 697 komentarai, tokie kaip „Jei Luisas Elizondo liktų savo vietoje, manau, jis jaustųsi daug patikimesnis. Tačiau jo apetitas spekuliuoti nežinomais dalykais yra per didelis“. Kitas komentatorius parašė manantis, kad Elizondo buvo „šviesa, vedanti mus iš tamsos, o dabar įsitikinęs, kad jis yra CŽV gaminys“. Kiti tvirtina, kad jis tiesiog bando pasipelnyti. Bet Elizondo atkerta, kad yra priešingai: jam palikus darbą, jo šeimai kilo didžiulis finansinis stresas.

Elizondo pripažįsta, kad tokie išpuoliai jam (ir jo šeimai) buvo skausmingi. Nuo 2021 m. jis sukaupė nedidelį asmeninį ginklų arsenalą namuose ir įsigijo dar du vokiečių aviganius. Beje, karinis Elizondo pasirengimas išlieka neatskiriama jo gyvenimo dalimi. Jo pokalbiuose neretai sutinkami ginklai ir šūviai. Laisvalaikiu jis medžioja elnius – bet tik maistui, o ne trofėjams. Dar restauruoja senus automobilius – ir vienas jų iš Korėjos karo laikų.

Bet net nepaisant šių iššūkių, įvyko kai kas nuostabaus: NSO klausimas pamažu persikėlė už Overtono lango ribų. 2022 m. gegužę Atstovų Rūmų žvalgybos pakomitetis surengė pirmąjį viešą posėdį dėl NSO nuo 7-jo dešimtmečio. Tim Burchett’as nėra komiteto narys, nes, anot jo, jis neketina slėpti vyriausybės paslapčių šia tema, tačiau jis vis dėlto dalyvavo, bet išėjo nusivylęs, kai jam nebuvo suteikta galimybė užduoti klausimą.

Tačiau, matyt, tuo metu dar nebuvo akivaizdu, kaip smarkiai klausymai sustiprino diskusiją apie NSO, ją suaktualindama. Nuo tada tarp NSO temą pasigavusių senatorių atsirado kandidatų į prezidentus nuo abiejų partijų: demokratė Kirsten Gillibrand’as¹⁰⁾

Joseph Overton’as15), įsidarbinęs Mackinac’o viešosios politikos centre, nusprendė atsakyti į rimtą amerikietiško gyvenimo klausimą: kaip politikai nusprendžia, kuriuos klausimus paremti? Tam jis sukūrė modelį ir nustatė, kad išrinkti pareigūnai daugiausia dėmesio skiria politikai, kurią visuomenė pripažįsta kaip galiojančią, politikai, kuri patenka į vadinamąjį Overtono langą. Dauguma pareigūnų vengia klausimų, esančių už šio lango ribų, bijodami, kad marginalinis klausimas gali būti lemtingas jų karjerai. Kas patenka į Overtono langą. Nuolat kinta - ne tiek žymių lyderių ar visuomenės veikėjų, kiek dėl sudėtingų ir nuolat kintančių bendruomenės vertybių ir normų. Paprastai politika tampa svarbi remiantis visuomenės sutarimu. Dešimtmečius tiems, kuriems rūpėjo NSO klausimas, tai buvo klausimas, nepatenkantis į Overtono langą. Jis buvo pernelyg neįprastas, kad žmonės jį vertintų rimtai.

ir respublikonas Marco Rubio. Ir ankstesni žinomi valstybės veikėjai pripažino NSO klausimą, tarp jų ir NASA administratorius Bill Nelson’as¹¹⁾, Nacionalinės žvalgybos direktorė Avril Haines¹²⁾ ir jos pirmtakas John Ratcliffe¹³⁾, buvęs CŽV direktorius James Woolsey¹⁴⁾ ir net buvę JAV prezidentai Obama ir Clinton’as. Silpnėja ir ilgametė NAR nutylėjimo praktika. 2019 m. balandį Oro pajėgos peržiūrėjo savo instrukcijas pilotams ir darbuotojams, ragindamos pranešinėti apie NSO.

Nuo 2020 m. AATIP buvo kelis kartus pertvarkyta skirtingais pavadinimais, o Elizondo kaskart dirbo patarėju ir adjutantu, padėdamas tęsti jų darbą. 2022 m. liepą Pentagonas paskelbė apie naujausią savo versiją: Visų sričių anomalijų sprendimo biurą (AARO). Svarbu tai, kad AARO misija – sinchronizuoti Gynybos departamento ir kitų departamentų pastangas, o tai teoriškai padės nutraukti išsklaidytą informacijos kaupimą. O 2022 m. spalį NASA paskelbė apie nepriklausomos tyrimų grupės skirtos NAR sukūrimą, kurią sudaro, be kita ko, mokslininkai, buvęs astronautas ir Federalinės aviacijos administracijos pareigūnas.

Elizondo pastangos su vykdomąja valdžia padėjo Bideno administracijai sukurti tarpžinybinę komandą, skirtą ištirti platesnes politines pasekmes NAR aptikimui ir analizei – tai, vasario 13 d. paskelbta iniciatyva, t.y. praėjus vos kelioms dienoms po to, kai JAV virš savo oro erdvės numušė kelis oro objektus (apie tai žr. >>>>>). O didžiausias Elizondo pasiekimas iki šiol buvo 2022 m. gruodžio 23 d., kai Bidenas pasirašė Nacionalinės gynybos įgaliojimo įstatymą, kuriame yra daugybė toli siekiančių NAR nuostatų, kurių viena reikalauja, kad vyriausybė prisiimtų atsakomybę už tai, ar ji slėpė fizinius įrodymus apie nežemiškų erdvėlaivių egzistavimą.

Įstatymas taip pat reikalauja, kad Pentagonas sukurtų saugų mechanizmą, pagal kurį vyriausybės ir gynybos darbuotojai galėtų pranešti apie pastebėtus NAR. AARO dabar teiks reguliarias ataskaitas, analizes ir informacinius pranešimus Kongresui apie NAR aktyvumą, o Nacionalinės žvalgybos direktoriaus biuras privalo pateikti neįslaptintą versiją. Jis taip pat turi parengti išsamų „mokslinį planą“, kad paaiškintų tuos NAR, kurie „viršija žinomą mokslo ir technologijų lygį“, ir atlikti incidentų tyrimus vietoje. Kiekvienos kariuomenės šakos žvalgybos tarnybos privalo nusiųsti ryšių palaikymo pareigūną į AARO, o agentūros vadovas tiesiogiai atsiskaitys aukščiausiems Gynybos departamento ir žvalgybos vadovams, kad būtų išvengta biurokratinio painiavos.

Dar daugiau: pirmą kartą JAV naudosis žvalgybos bendruomenės daugelio milijardų dolerių vertės techniniais aparatais, įskaitant šnipinėjimo palydovus, meteorologinius balionus ir galingiausius pasaulyje radarus, kad galėtų stebėti NAR veiklą realiuoju laiku. O O pranešėjų apsauga, paremta Elizondo patirtimi, padės užtikrinti, kad niekas nebijotų nuobaudų už bet kokius šių naujųjų politikos krypčių įgyvendinimo trūkumus. Šis įstatymas turėtų užbaigti dešimtmečius trukusią gūdžią Pentagono tylą. Ilgametė žurnalistė Leslie Kean, rašanti apie NAR, mato „radikalų pokytį“, kylantį dėl Elizondo sprendimo kelti savo įtakas į viešumą.

O pranešimai apie NSO tebeplūsta. Pvz., 2023 m. sausį JAV žvalgybos agentūroms buvo pranešta apie 366 naujus NAR atvejus. Skaičiai tokie dideli, kad pvz., Sean Cahill’as baiminasi, jog žmones „kažkas tuoj užvaldys“. Bet gal kalbos apie NAR pasirodys esančios esminės žmonijai, o kada nors visi reiškiniai pagaliau bus paaiškinti. Vis tik Elizondo dar nėra pasiruošęs pergalės šokiui - jo gyvenimas vis dar padrikas ir painus. Pragyvenimui lėšų dabar užsidirba Vašingtone įsikūrusioje programinės įrangos įmonėje, kuri bendradarbiauja su federaline vyriausybe.

Ir vis dėlto, tądien, kai Bidenas pasirašė istorinį gynybos įstatymą, Elizondo išėjo į savo verandą ir leido sau ramiai 10 min. pabūti vienas. Jo mintys nuklydo atgal į pastaruosius 5 m.: susitikimai, telefono skambučiai, kritika, tviterio žinutės, kelionės, ginčai su 6alininkais ir priešininkais, filmavimai TV ir pakartotiniai filmavimai, prašymai nusifotografuoti atsitiktiniuose restoranuose, atliekų konteinerių nešiojimas, pastangos nuraminti žmonos nusivylimą dėl nenumatyto radikalaus jų gyvenimo posūkio – visa tai, kas buvo pareikalauta vienišam ir kolektyvinio Sizifo riedulio stūmimui į kalną, vėl ir vėl, kiekvieną dieną, kol galiausiai, pagaliau jis liovėsi riedėti žemyn.