Global Lithuanian Net:    san-taka station:

Laikas skirtingose kultūrose

Brazilijoje pasirodyk valanda pavėlavęs, ir niekas net akimi nemirktels.
Šveicarijoje pavėluok 5-10 min., ir ruoškis rimtai aiškintis.

Daugelyje kultūrų laikas yra elastingas. Sociologai yra užrašę platų požiūrių į laiką įvairovę, o taip pat jo supratimą – ar kaip į ateitį lekiančią strėlę, ar kaip besisukantį ratą, kuriame be paliovos keičiasi praeitis, dabartis ir ateitis. Kai kuriose kultūrose sujungiamas laikas ir erdvė: Australijos aborigenų „Svajų meto“ koncepcija apima ne tik pasaulio sutvėrimo mitą, bet ir kelio suradimą.

Laiko ir visuomenės studijas galima skirstyti į pragmatiškas ir kosmologines. 6-me dešimtm. antropologas Edward T. Hall1) rašė, kad socialinio laiko taisyklės sudaro „tylią kalbą“. Jis sake, kad taisyklės ne visada aiškiai išreikštos, tačiau „jos plevena ore... Jos arba gerai žinomos ir patogios, arba keistos ir netinkamos“. 1955 m. jis nurodė, kaip skirtingos laiko sampratos gali sukelti Vaikštantys laikrodžiai nesusipratimus tarp kultūrų: „laiko sistema svetimoje šalyje gali būti sudaryta iš kitokių elementarių laiko vienetų, tad vizitas gali nebūti taip vėluojantis, kaip atrodo ... Skirtingos kultūros laiko vienetams suteikia skirtingas vertes“.

Didžioji kultūrų dalis šiomis dienomis turi laikrodžius. Tačiau tai nereiškia, kad visose jose laikas bėga tuo pat tiksėjimo ritmu. Socialinis psichologas R.V. Levine2) su kolegomis atliko „gyvenimo spartos“ tyrimus 31 šalyje, rezultatus paskelbdami 1997 m. straipsnyje „Laiko geografija“. Jis šalis suskirstė pagal tris matus: vaikščiojimo mieste sparta, kaip greitai aptarnauja pašte ir kaip tvarkingai vieši laikrodžiai rodo laiką. Jis padarė išvadą, kad didžiausia gyvenimo sparta yra Šveicarijoje, Airijoje, Vokietijoje, Japonijoje ir Italijoje, o lėčiausia – Sirija, El Salvadoras, Brazilija, Indonezija ir Meksika. JAV užėmė 16-ą vietą, t.y. per vidurį.

Antropologas Kevin K. Birth‘as3) tyrė laiko suvokimą Trinidade. 1999 m. knygoje pateikė visuotinai įprastą pasiteisinimą dėl vėlavimo. „Šioje šalyje, jei susitikimą paskyrėte 18:00, žmonės pasirodys nuo 18:45 iki 19:00 ir sakys: ‚‘Bet kuris laikas Trinidade yra laikas”. Tačiau versle, atrodo, tai taikoma tik vadovams. Bosas gali ateiti vėlai ir sakyti „laikas yra laikas“, tačiau to neleidžia pavaldiniams. Beje, Birth prideda, kad ryšis tarp vadovų ir laukimo egzistuoja ir kitose kultūrose.

Neaiški laiko prigimtis gali trukdyti tirti jo sampratą. Birth‘as bandė suprasti trinidadiečių laiko suvokimą nagrinėdamas, kaip bendruomenė sieja laiką ir pinigus. Jis apklausė kaimo gyventojus ir nustatė, kad jie nenaudoja posakių „laikas – pinigai“, „įvertink [pinigais] savo laiką“, „laiko valdymas“, nors turi palydovinę televiziją ir susipažinę su Vakarų kultūra. Tačiau siuvėjai tuose pat rajonuose žino tas sąvokas. Birth‘as padarė išvadą, kad samdomas darbas pakeitė požiūrį į laiką.

Kaip žmonės elgiasi su laiku kasdieninėje veikloje dažnai neturi nieko bendra su tuo, kaip jie supranta laiką kaip abstrakčią esybę: „Nemąstome apie Stephen Hawking‘o teorijas savo kasdieninėje veikloje“. Kai kurios kultūros neturi didelio skirtumo tarp praeities, dabarties ir ateities. Australijos aborigenai tiki, kad jų protėviai išlindo iš žemės Svajų laiku. Protėviai „išgiedojo“, kad pasaulis rastųsi, kai keliavo ir vardijo kiekvieną daiktą bei gyvą būtybę, taip priversdami juos atsirasti. Netgi šiandien, jokia esybė neegzistuoja, jei aborigenas jos „neišdainuoja“. Z. Sardaras4) rašė apie laiką islamiškuose kraštuose, ypač vahabitų5) sektoje: „Musulmonai visaka su savimi nešasi praeitį. Islame laikas yra drobė, apimanti praeitį, dabartį ir ateitį. Praeitis visada dabar“. Vahabitai, paplitę Saudo Arabijoje ir susiję su Osama bin Ladenu, siekia atkurti idiliškus pranašo Mahometo laikus: „Pasaulinis ateities matavimas pašalintas. Jie romantizavo tam tikrą praeities viziją. Visa, ką jie daro, tai praeities atkartojimas“. Sardaras tvirtina, kad Vakarai „kolonizavo“ laiką paskleisdami tikėjimą, kad gyvenimas laikui bėgant taps geresnis: „Jei kolonizuojate laiką, kartu kolonizuojate ir ateitį. Jei laiką suprantate kaip strėlę, aišku manote apie ateitį kaip progresą, vykstantį viena kryptimi. Tačiau skirtingi žmonės gali laukti skirtingos ateities“.

Daugiau žr.

  • E.T. Hall. The Silent Language, 1959
  • R.V. Levine. A Geography of Time, 1998 (naujesnis leidimas)
  • Laiko sampratos skirtumai

    Yra Žemėje grupių, kurios puikiai išsiverčia be laiko sampratos. Kaip pavyzdį, dažnai pateikia hopi indėnus iš Arizonos valst., kurių kalbą nuodugniai tyrė B. Vorfas [1], padaręs išvadą, kad toji kalba neturi nei žodžių, nei gramatinių formų, nei žodžių junginių, nei frazių, turinčių sąryšį su laiku ar kokiu nors jo aspektu.

    Vietoje erdvės ir laiko sąvokų, hopi naudojasi dviem kategorijomis:
    „objektyviomis“ arba „pasireiškusiomis“, apimančiomis viską, kas yra ar buvo prieinama pojūčiams – niekaip neatskiriant praeities dabarties;
    „subjektyviomis“ arba „pasireiškiančiomis“, susijusiomis su ateitimi, kuri daugeliu atveju laikoma nulemta. Tai priklauso laukimo, norų, ketinimų sferai ir gali būti laikoma dinamine egzistavimo forma, įtraukiančia ir kai kuriuos dabarties aspektus, t.y. dar tik pradedančius reikštis, panašiam į veiksmą einant miegoti.

    Nors hopi kalboje pirmenybė ir atiduodama veiksmažodžiams prieš daiktavardžius, jie neturi laikų. Be to, hopiams neprireikia nei erdvės, bei laiko terminijos. Vis tik tai labai sąlyginis teiginys. Juk hopių mintyse tos dvi kategorijos vis tiek atskirtos laike - tik jų laiko samprata skiriasi nuo mūsų.

    Ir vis tik, net jei laikas gyvenime neturi lemiamos reikšmės, visos tautos turi savą laiko sampratą ir jo skaičiavimo būdus, dažniausiai paremtus astronominiais reiškiniais. Pvz., Australijos aborigenas turi sunkumų su laiko skirstymu į valandas: net jei jis išmoks atmintyje atskaičiuoti laiką pagal laikrodžių rodyklių padėtį, tai vis tiek realiai nesuvoks jo kaip realią paros trukmę. Kita vertus, jis pajėgus atskaičiuoti laiką jam pažįstamoje situacijoje, tarkim, įstačius akmenį į medžio išsišakojimą taip, kad Saulė apšviestų jį tam tikrą valandą.

    P. Radinas savo veikale „Pirmykštis žmogus kaip mąstytojas“ liudija, kad tautose yra du temperamento tipai[2]:
    „veiksmo“, kai žmogus daugiau dėmesio skiria išoriniam pasauliui ir daugiausia domisi praktiniais rezultatais. Jam būdinga pabrėžti mechaninius ryšius tarp įvykių, ritmo jausmas apie begalinį jų pasikartojimą*), o pokytis, tuo tarpu, jam reiškia netikėtą transformaciją;
    „mąstymo“ (retesni), linkęs labiau analizuoti ir „aiškinti“ savo vidinę būseną. Jis, aiškindamasis reiškinius, remiasi palaipsnio vystymosi idėja (nuo vienetinio iki daugybinio, nuo paprasto prie sudėtingumo, nuo priežasties prie pasekmės), tačiau kartais jį į aklavietę nuveda nuolat kintanti išorinių reiškinių forma – juk prieš juos analizuojant reikia gauti tam tikrą nekintančią jų formą. Kitaip tariant, pirmykščiui žmogui pasaulis turi būti statinis.

    Tai, kad tikroji realybė yra belaikė, giliai įsišaknijo žmonijos sąmonėje, tad ir racionalus pasaulio apmąstymas prasidėjo nekintamų reiškinių veiksnių paieška. Ir atsiradus kalbai neišvengiamai buvo įvedamas pastovumo elementas į „išnykstančią“ tikrovę. Ir šnekamosios kalbos stadijoje nekintamumas (permanentiškumas) dar priklausė ir nuo atminties. O nekintamumo sustiprinimui laikinus balso garsus reikėjo paversti erdviniais rašto ženklais.
    Pradžioje naudotos įvairių gamtos objektų piktogramos (paukščių, žvėrių). Vėlesniame ideografiniame rašte naudoti regimi objektai (hieroglifai). Lūžis įvyko, kai imta naudotos fonogramos, garsų žymenys.

    Bet net ir graikų filosofai laikui neskyrė daug dėmesio. Štai net Heraklitas laikėsi tarpusavio virsmo sampratos, apimant vieningą kilties ir žūties procesą, įtvirtinantį permanentinę, o ne progresyvinę kosmoso tvarką. Anaksimandras, atrodo, irgi tikėjo, kad nenutrūkstamas atsiradimas ir išnykimas yra permanentinis procesas, neturintis nei pradžios, nei pabaigos. Vietoj evoliucijos jo kosmogonijoje vyko cikliška priešybių kaita: „Daiktų pirmaprade priežastimi yra ir tai, kad jie išnykdami grįšta būtinybės pagrindu. Nes nustatytu laiku jie pagal teisingumo principą vienas kitam atiduoda kompensaciją už praradimą“ [pagal Simplicijaus pateikimą].

    Tokią nepaliaujamą priešybių kovą sukritikavo Parmenidas, iškėlęs mintį, kad kitimas pilnas prieštaravimų, kas logiškai nesuderinama su būtimi. Todėl jis laiko idėją laikė nelogiška ir prieštaraujančia protui. Jo įtakoje, Platonas „Timėjuje“ erdvė tarsi egzistuoja savaime kaip koks karkasas („talpa“) „proto“ (demiurgo) veiklai, įtvirtinančiai regimą daiktų tvarką, o laikas – tiesiog tvarkos nustatymo „amžinybės“ modelio „judriame atvaizde“ ypatybė. Amžinu modeliu čia yra idealizuota belaikės būties forma, kurios pavyzdžiu buvo geometrinės figūros. O kai laiko sampratos išvengti buvo neįmanoma, Platonas teigė, kad tame turi vyrauti cikliški procesai. Cikliškumą pabrėžė ir Aristotelis, kuris netikėjo transcendentiniu belaikiu idealių formų pasauliu ir laikė, kad mokslinio tyrinėjimo objektu privalo būti jutimais pažinus pasaulis. Vis tik jo judėjimo traktavimas skyrėsi nuo dabartinio. Jį labiausiai domino buvusios ir būsimos būsenos, o ne pats dinaminis pocesas. Jam būdingas teleologinis aspektas (t.y. tikslingumo buvimas gamtoje), kai gamtai yra būdingas tikslingas priežastingumas. Bet kuris daiktas Visatoje užima jam skirtą vietą ir, pasitraukdamas iš ten, linkęs į ją sugrįžti. Būtent todėl vieni daiktai linkę kristi, o kiti, atvirkščiai, kilti (žemės ir vandens sunkumas, oro ir ugnies lengvumas).
    Taip ir gyvų būtybių esmė yra ne augimo procesas, o galutinė jau susiformavusio organizmo forma. Tad erdvė ir vieta gerokai svarbesni už laiką. Tai buvo būdingai visiems senovės graikų mąstytojams, - ir vieninteliu postūmiu tebuvo Archimedo statikos ir hidrostatikos išaiškinimas.

    *) Ritmas yra esminis pirmykščioms bendruomenėms (kas ypač ryšku jų kalboje). Jis leidžia genčiai galimybę tiksliai funkcionuoti tiek kare, tiek medžioklėje.

    Nuorodos:

    [1] B.L. Worf. An American Indian Model of the Universe, 1956
    [2] P. Radin. Primitive Man as Philosopher, 1957


    Pastabos

    1) Edvardas Holas (Edward Twitchell Hall, Jr., 1914 - 2009) – amerikiečių antropologas ir tarp-kultūrinių ryšių tyrinėtojas, sukūręs proksemikos mokslą (tiriantį bendravimo erdvines ir laikines ženklų sistemas), išvystęs grupinės sutelkties koncepciją, paaiškinančią, kaip žmonės elgiasi skirtingose kultūrose tam tikrame asmeninės erdvės rate, neurolingvistinio programavimo (NLP) „senelis“. Knygoje „Begarsė kalba“ (1959), parašytoje patirties karo metu dirbant afroamerikiečių batalione pagrindu, aprašė neverbalines įvairių kultūrų bendravimo sistemas. Yra įvedęs monochroninio ir polichroninio laiko sąvokas (kai dalykai daromi po vieną ar keli iškart).

    2) Robertas Levinas (Robert V. Levine, g. 1945 m.) – amerikiečių psichologas. Parašė knygas: „Laiko geografija“ (1997; laimėjo kelis apdovanojimus), „Įtaigos galia“ (2003), „Galimi Aš“ (2015). Daug metų skyrė socialiniai laiko psichologijai. Taip pat tapo ir užsiima skulptūra.

    3) Kevinas Birth‘as (Kevin K. Birth, g. 1963 m.) - amerikiečių antropologas. Knygos: „Bet koks laikas yra Trinidado laikas“ (1999), „Laiko objektai: kaip daiktai formuoja laiką“ (2012).

    4 Zi’audinas Sardaras (Ziauddin Sardar, g. 1951 m.) – Pakistano kilmės britų mokslininkas, rašytojas, kultūros kritikas, nagrinėjantis islamą, mokslo ir kultūros ryšius. Daugybės (per 50) knygų autorius. Jo pagrindinis moto: „Yra daugiau nei vienas būdas būti žmogumi“, t.y. Vakarų būdas tėra tik vienas iš daugelio. Yra stiprus islamo kritikas „iš vidaus“, teigiantis, kad kiekviena karta šventuosius tekstus turi aiškintis pagal savo laikmetį. Jis daug rūpinasi islamo ateitimi.

    5 Vahabitai - sunitų šaka, susiformavusi 18 a. pirmoje pusėje Saudo Arabijos teritorijoje. Pavadinimas kilęs pagal įkūrėją Muhamedą ibn Abd al Vahabą at-Tamimi (1703–87). Dirijos emyratas priėmė šį tikėjimą valstybiniu ir netrukus išsiplėtė, apimdamas visą Arabijos pusiasalį. Iš jo išsivystė dabartinė Saudo Arabija.
    Tikėjime reikalaujama grąžinti islamui jo „pirmapradį grynumą“ vieninteliu tikėjimo šaltiniu laikant Koraną. Nepripažįstamos islamo šventosios vietos, išskyrus Meką ir Mediną; islamo šventųjų ir net pranašo Mahometo kultas laikomas politeistiniu nukrypimu. Vahabizmas smerkia ir atmeta gimimo dienų, jubiliejų, metinių ir kitų musulmonų religinių švenčių šventimą, tam tikrų dienų ir savaičių išskyrimą religinėms apeigoms atlikti, iš tikinčiųjų reikalaujama tiek viešajame, tiek privačiame gyvenime laikytis griežtos askezės. Požiūris į vahabizmą islamo pasaulyje nevienareikšmis ir neretai jis laikomas ekstremistiniu eretišku judėjimu, o jo veiksmai kartais laikomi barbariškais.

    Papildomai skaitykite:
    Kas tas laikas?
    Trumpa laiko istorija
    Laiko tėkmės pokeitimai
    Mitas apie laiko pradžią
    Ką rodo laiko rodyklė?
    Laikrodžiai mūsų kūne
    Kaip sukurti laiko mašiną?
    Papildomas matavimas
    Įvykių prisiminimas laike
    Specialioji reliatyvumo teorija
    Erdvės ir laiko sampratos transformacija
    Kvantinė mechanika: triumfas ar ribotumas?
    Augustinas: Laiko vertė ir matas
    Ajurveda. Himnas laikui
    Šiitai, sufi ir kiti
    Labai prasta balerina
    Hipotezės: sliekangės
    Greičiau už šviesą!
    Laiko fenomenas
    Kelionė laike

    NSO apsireiškimai ir neįprasti fenomenai Lietuvos danguje ir po juo

    Maloniai pasitiksime žinias apie bet kokius Jūsų pastebėtus sunkiai paaiškinamus reiškinius. Juos prašome siųsti el.paštu: san-taka@lithuanian.net arba pateikti šiame puslapyje.

    san-taka station

    UFO sightings and other phenomenas in/under Lithuanian sky. Please inform us about everything you noticed and find unexplainable in the night sky or even during your night dreams, or in the other fields of life.

    Review of our site in English

    NSO.LT svetainė
    Vartiklis