|
Global Lithuanian Net: san-taka station: |
|
Apie vienalaikiškumo principą, jo esmę ir svarbą
Iš esmės tai labai skirtingi Egzistencijos suvokimo būdai. PIRMU atveju pripažįstame, kad visata egzistuoja, ir jos egzistavimui laikas nėra būtina sąvoka. Tiesiog materija, iš kurios sukurta visata nuolatos įgydama vis kitas formas, kinta. Tad laikas yra mūsų sąmonės o ne visatos ar erdvės savybė. Net ir sąmonei laikas nėra būtina sąvoka. Yra net kalbų, kurios neturi laiko. Aptardamas ANTRĄ Egzistencijos suvokimo būdą dažniausiai naudosiuosi fizikoje vartojamomis sąvokomis, nors
atitikmenų galima rasti ir kitose pažinimo srityse. Laikome, kad visatą galime stebėti (matuoti, tirti). Laikome, kad
galime stebėti (tirti) atskirai ir atskiras jos dalis, daleles ar jų grupes ir jų būvius, kuriuos toliau vadinsim visatos
objektais. Pirmiausia noriu atkreipti dėmesį į tai, kad, kas vyksta, mes negalime matyti. Tai ką pastebim (matuojame)
visada yra jau praeitis, tai yra lyg ir visatos stebimo objekto fotografija. Stebėjimas, tai lyg ir filmavimas. Įsivaizduokim,
kad turime kamerą, kuria iš karto filmuojame visą visatą taip, kad lygindami kadrus eilės tvarka galime stebėti visos
visatos ar kiekvieno pasirinkto objekto kitimą. Visus objektus, kurie pakliūna į ta patį mūsų filmo kadrą vadinsime
vienalaikiais. Laikykime, kad visi filmo kadrai sunumeruoti eilės tvarka. Stebimo objekto kitimą vadinsime procesu.
Kiekvieną tokį sunumeruotą objekto kadrą vadinsime įvykiu, o pačią numeraciją vadinsime laiku. Deja, tokios stebuklingos filmavimo kameros neturime.
Kad galėtume palyginti įvairias įvykių sekas reikia kuo mažiau priklausomos nuo aplinkos sąlygų periodinės įvykių sekos.
Tam išradom ir laikrodį, kuris iš esmės skaičiuoja periodinius įvykius, kuo mažiau priklausomus nuo aplinkos sąlygų, tai yra laiką. Sakome, kad bet kurie du įvykiai įvyko tuo pačiu metu, jei jie yra vienalaikiai su laikrodžio įvykiu (jų nuotraukos kartu su laikrodžiu rodanti tą patį laiką) Tokiam Egzistencijos suvokimo būdui jau reikalinga mūsų sąmonėje susiformavusi laiko sąvoka - sunumeruotas katalogas nuotraukoms. Kaip ten bebūtų, tai nėra materijos savybė. Įvykiai kinta priklausomai nuo santykio ir ryšių su kitais įvykiais. Laikau, šio principo atsisakymas užkirto kelią gilesniam visatos pažinimui. Nors kartais ir klaidingos prielaidos padeda gauti ir teisingus rezultatus. Puikus pavyzdys yra Tycho Brahė, vienas žymiausių astronomų, nepripažino, kad žemė sukasi apie saulę, kadangi manau buvo rimtas reliatyvumo teorijos šalininkas, ir nusprendė, kad net jei žemė irgi gali suktis apie saulę, bet kam tokia teorija, jei akivaizdžiai matom, kad saulė sukasi apie žemę ir sukūrė žemės sistemos modeli, kuris bent jau kuriam laikui niekam nekliuvo. Visos planetos sukasi apie saulę, o saulė sukasi apie žemę. Paprasta, aišku ir klausimai kyla nebent kvailiams. Šis modelis leido apskaičiuoti tikslias planetų buvimo vietas anksčiau, nei buvo atrastas teleskopas. Kepleris, remdamasis jo darbais, atrado planetų judėjimo dėsnius. Toli Kopernikui su jo heliocentrine sistema. Gerai, kad atsirado užsispyrėlių, nors kai kuriuos ir ant laužo paspirgino. Einšteinas matematiko Lorenco keturmatės erdvės modelį gana sėkmingai pritaikė kurdamas reliatyvumo teorija. Tai leido sėkmingai paaiškinti, apskaičiuoti ir numatyti kai kuriuos įvykius, todėl ši teorija buvo visuotinai pripažinta. Bet tai, kad buvo atsisakyta vienalaikiškumo principo, manau stabdo gilesnį erdvės ir visatos suvokimą, tai yra modelio, kuris iš esmės rastų problemų sprendimą, jo neatsisakant radimą. Atsisakymas nevienalaikiškumo principo iš viso supainiojo ir mistifikavo (gal labiau tiktu, pavertė subjektu) laiko sąvoką, o jos išvada - erdvėlaikis pačią erdvės sampratą. TREČIAS - egzistencijos kaip informacijos srautų sąveikos suvokimo būdas yra dar labiau subjektyvus, nei ANTRASIS. Iš tiesų, mes bet kurį visatos objektą (dalelės, jėgos, laukai...) ir visuomenės reiškinį ar įvykį suvokiame kaip tam tikros informacijos aibę. Visos sąvokos, būtinos aprašyti egzistenciją matematiškai, laikomos visatos savybėmis. Toks egzistencijos būdo suvokimas gal labiau būdingas dirbtiniam intelektui. Bet įdomiausia, kad tokiam egzistencijos suvokimo būdui visai nebūtina trimatė erdvės sąvoka. Pilnai užtenka ir dvimatės. Iš nuotraukų dirbtinis intelektas jau dabar puikiausiai atpažįsta objektus, apskaičiuoja jų trajektorijas. Tad klausimas, ar iš tiesų mūsų erdvė gali turėti daugiau kaip du matmenis irgi kelia rimtų abejonių, ar bent jau kels dirbtiniam intelektui. Leisiu sau truputį pajuokauti - o tikrai kels, nebent ateityje atsisakysime 0 ir 1 skaitmenizuotos duomenų sistemos ir pereisime prie daug pažangesnės -1 0 1 (gal neužsigaus dirbtinis intelektas, jei visą dvejetainę (0, 1) skaitmenizaciją laikau atsilikusia). Iš tiesų visatą galima suvokti kaip globalų neuroninį tinklą. Bet laikau, kad vienalaikiškumo principas ir toliau privalo išlikti, kad ir kokia tvarka įvykius montuotume. Kitas principas, nemanau kad mažiau svarbus yra tas, kad visi egzistencijos suvokimai neturi prieštarauti vieni kitiems. Tik tada gali būti užtikrintas geriausias ir produktyviausias visatos (būties) suvokimas. Parengė Ričardas Grigas Papildomai skaitykite:
|
