Global Lithuanian Net:    san-taka station:

Moteris su dviem leopardais

 

Nežinomybės toliai pažymėti lemtingais ženklais – tai įvykiai, atradimai, istorijos puslapiai, naujo pažinimo atsiradimas. Nutinka ir taip, kad stebuklai aplenkia pažinimą. Gali pasirodyti neįprasta ir keista, tačiau būtent toks anglų rašytojo Herberto Velso apsakymo „Durys sienoje“ likimas: jame atskleistos tiesos, aplenkiančios visa, ką per ankstesnį šimtmetį sužinojo istorikai ir archeologai. Niekas – nei rašytojo amžininkai, nei jis pats, nei įpėdiniai – net neįtarė, ką slepia vos trys dešimtys jo eilučių.

Štai pasirodo jo herojus, šešiametis berniukas, paprastoje miesto gatvėje pastebėjęs kažką ne visai įprasta. Tamsiau rausvi nuo saulės laukinės vynuogės prie baltos sienos lapai pasirodė staiga; berniukas stabtelėjo. Prieš jį buvo žaliosios durys – ir jis panoro jas atidaryti. Jis nedrįso, bijojo, kad tėvas supyks ant jo, sužinojęs apie tas duris (jo motina buvo jau mirusi). Ir jis praėjo, atsidūrė prie kažkokių murzinų parduotuvėlių ir dirbtuvių, tada nubėgo atgal ir vis tik atvėrė žaliąsias duris. Ir atsidūrė sode. Tai buvo ypatingas sodas – ištisas pasaulis, neįsivaizduojamu būdu tilpęs tarp miesto kvartalų. Jis ten pamatė du dėmėtus gracingus žvėris – leopardus. Vienas jų pasitrynė ausimi į ištiestą berniuko ranką. Priešais ateidinėjo aukšta graži mergina. Ji pabučiavo berniuką ir tarė: „Štai ir tu!“. Tada, paėmusi už rankos, nuvedę pas griežtą moterį ilga purpurine suknia.

Ta moteris sėdasi ant suoliuko galerijoje virš rūmų ir atverčia knygą. Knygos puslapiai atgyja. Berniukas mato save patį, visą savo trumpą gyvenimą, namus, anksti mirusią motiną. Ir jis nekantriai varto knygą, pamato save prie žaliųjų durų, kurių iškart neišdrįsta atverti. „O toliau!”, - sušunka jis, nustumdamas moters ranką, ir bando atversti kitą puslapį. Pabučiavusi jį, ji nusileidžia, tačiau kitame puslapyje nėra jokio pasakiško sodo, leopardų, merginos ir nei moters su knyga. Ten buvo kasdienybė – jis vėl atsidūrė miesto gatvėje, verkdamas iš kartėlio.

Mother-goddess with leopards Tas apsakymas pirmąkart paskelbtas 1911-ais, o po kelių dešimtmečių archeologai rado moters su dviem leopardais statulėlę, kuriai apie 8 tūkst. metų. Ji rasta Mažojoje Azijoje, Čatal-Huyuk‘e (dabart. Turkija), kur prieš tūkstančius metų buvo senovės miestas. Mūsų požiūriu, tai būtų tiesiog gyvenvietė, tačiau tada čia buvo tikri namai, o ne laukinių lūšnos, žmonės mokėjo amatus, užsiėmė žemdirbyste. Išliko ir sienų tapyba – gyvenvietė ugnikalnio fone.

Stebinantis sutapimas. Rašytojas moterį, berniuko lūpomis, vadina motina. O juk Mažojoje Azijoje garbinta deivė Didžioji Motina. Ir tik į deivė į rankas gali paimti likimo knygą su atgyjančiais puslapiais. Statulėlė vaizduoja sėdinčią moterį – kas irgi atitinka apsakymą. Tačiau moters rankos uždėtos ant dviejų leopardų nugarų – tarsi jos atokvėpio minutę, kai ji į šalį padėjo likimo knygą. Tad Velsas, pats to nežinodamas, aprašė senojo pasaulio Didžiąją Motiną ir, galbūt, visa, kas ją supa. Apsakyme minimi alėja ir rūmai, irgi yra reali senovė: netoli Čatal-Huyuk‘o rasta šventykla su kolonų portiku, kuriai apie 9 tūkst. m. – kai tokios šventyklos Graikijoje pasirodė tik po tūkstančio metų.

Galima dar viena sąsaja – tai skandinavų mitologijos Glasiro giria, po kurios paauksuotomis medžių šakomis vaikštinėjo dievai. Ten galima rasti ir laimės buveinę, tarsi apsakymo rūmus. Tačiau į kur pateko berniukas – į senovės laikus ar dievų pasaulį? Atsakymas galėtų būti: dievai – tai sudievinti protėviai. O ir senovės autoriai tvirtino: šlovingieji protėviai tapdavo dievais, o šie galėjo apsireikšti žmonėms ir jiems padėti.

Ir visa tai aprašė Velsas: ir protėvių, ir dievų pasaulį. Juk berniukas sode pasijuto tarsi grįžęs į tėvynę. O štai kokį įspūdį jam padarė apsakymo herojė, prie kurios kelių jis stovėjo - susimąsčiusi moteris, kuri irgi staiga pradingo. Akivaizdus abiejų tų pasaulių ryšis. Velsas, pagal išsilavinimą, buvo biologas, T. Hakslio mokinys, - tad negalėjo žinoti visų tų dalykų. Bet juk ir šiuolaikiniai mokslininkai žino toli gražu ne viską.

Svarbi detalė: skulptūra sukurta tokiu stiliumi, kad galima spėti ją esant kopija. Autorius atgamino kažkokį dar senesnį vaizdinį. Tačiau nieko panašaus anksčiau būti negalėjo – tasai miestas su dar dviem panašiais ir šventykla viename jų tarsi iškilo iš nebūties, tarsi pasakoje, nes nieko panašaus planetoje iki tol nebuvo.

Ir štai 20 a. pabaigoje viena aiškiaregė mergina meditacijų metu galėjo regėti Atlantidą. Anot jos, karalienė sėdėjo soste, kurio atkaltės buvo pagamintos leopardų (o tiksliau, jaguarų, amerikietiškų leopardų) pavidalu. Taigi, tarytum deivės su leopardais vaizdavimo tradicija ateitų iš atlantų – o tai ir būtų pradžių pradžia. Galėjo būti, kad prie Viduržemio jūros galėjo įsikurti atlantų išeiviai – dar prieš katastrofą. Ir jiems ten apsireikšdavo atlantų deivė, Didžioji Motina. Ją matė skulptorius ir sukūrė jos skulptūrą.

Dar viena sąsaja – su Asgardu, skandinavų dievų miestu. Jame gyveno ir deivė, Odino žmona Frigė. Kita deivė buvo Frėja, kuri, pagal mitų siužetus, artima Frigei ir, galbūt, tėra kitas šios aspektas. O Frėja turėjo dvi paklusnias kates ir jų kinkiniu vykdavo į tolimus kraštus (o juk leopardai ir jaguarai yra kačių giminės žvėrys). Užrašant skandinavų mitus leopardų galėjo jau neprisiminti. Ir deivė Frėja tao tarsi Didžiosios motinos įsikūnijimu.

Išgyvenę Tvaną žmonės galėjo daug ką pamiršti. Tačiau Didžioji motina padėjo jiems prisiminti ir išlikti žmonėmis. Ir jie padarė stebuklą – naujojoje tėvynėje pastatė pirmuosius miestus 5-iais tūkstančiais metų anksčiau už Egipto piramides.

Gerai žinoma ezoterinė tiesa: žmonės – mirtingi dievai, o dievai – nemirtingi žmonės. O toji tiesa gerai atspindi noosferos, apie kurią rašė E. Lerua, P. Tejeras de Šardenas, V.I. Vernadskis ir kt., sąvoką. Noosferos sąveikos su mums įprastu pasauliu dėsniai mums kol kas dar nežinomi. Galbūt, ji pasireiškia nepastebimai, netrikdydama pagrindinio dėsnio – žmogaus laisvos valios. Dievų suteikta valios laisvė – būtina kūrybos sąlyga. O valios laisvė numato ir kontaktų su dievais galimybę, o kitaip, stebuklus, priartinančius mus prie nežinomybės. O kartais susidaro jų grandinėlės – ir tokia grandinėle galima laikyti H. Velso įžvalgą, archeologų radinį, aiškiaregės merginos pasakojimą...


Čatal-Huyuk Chatal-Huyuk reconstruction

Čatal-Huyuk‘as – vienas iš ankstyviausių neolito laikmečio gyvenviečių, esanti centrinėje Anatolijos dalyje (Turkija), Konijos slėnyje. Jos teritorija yra 13 ha, iš kurių ištirta tik apie 0,5 ha. Vienas iš čia dirbusių archeologų yra anglas James Mellart’as. Išskiriama 12 sluoksnių, susikaupusių per tūkstantį metų. Radioaktyviosios anglies metodas datuoja radinius 6500-5650 m. pr.m.e. laikotarpiu. Tad šiuo metu nežinoma senesnių gyvenviečių, o šioje jau buvo lydomas varis ir alavas. Netoli rastas obsidiano, vulkaninio stiklo, telkinys. Obsidianas tada buvo labai vertinamas ir iš jo gaminami aštrūs ir ilgai tarnaujantys įrankiai. Rasta ir daugybė akmeninių ir molinių statulėlių.

Spėjama, kad gyvenvietėje buvo apie 1000 namų. Namai buvo statomi iš nedegtų plytų taip arti vienas kito, tad tebuvo galima tik įeiti į vidų arba užlipti ant plokščių stogų. Patekti į namą tebuvo galima tik pro mažą langą pastogėje, kuris buvo skirtas apšvietimui bei ventiliacijai. Viduje buvo keli kambariai, kurių didžiausias apie 4x5 m. Išorės sienos buvo be angų ir masyvios – taip sudarydamos vientisą gyvenvietės gynybinę juostą. Rasta apie 40 išsiskiriančių pastatų, sąlyginai vadinamų “šventyklomis”. Jų sienos ištapytos, randami jaučių galvų ir ragų bareljefai. Juose rasta akmeninių arba molinių deivės-Motinos statulėlių. Piešiniuose ji vaizduojama arba kaip jauna moteris, gimdanti soste iš dviejų kačių (leopardų), arba kaip senė. Taip pat yra pavaizduota pasisukusi į rausvus skritulius ar nišas, kas rodo jos chtonišką prigimtį, siejamą su olomis ir požemiais. Kartais ją perteikia du vienas į kitą atsisukę leopardai. Retkarčiais pavaizduota jojanti ant leopardo, tačiau dažniausiai – ant jaučio. Kitur yra vaizduojamas ir vyriškos giminės dievas, kurį simbolizuoja jaučio galva arba ragai. Taigi, nors vyravo moteriška dievybė, buvo garbinami abu, moteriškas ir vyriškas, pradai.

Gyventojai augino daugiausia kviečius, miežius ir žirnius. Racioną papildydavo obuoliais, gervuogėmis, migdolais ir gilėmis. Pagrindinis maistas buvo galvijai, nors svarbiu liko ir laukiniai žvėrys, nes piešiniuose liko elnių, šernų ir laukinių asilų medžioklės scenų. Manoma, kad gyvenimo trukmė buvo trumpa: vyrų – apie 34 m, moterų – apie 29 m.

Taip pat skaitykite >>>>>
Žr. James Mellaart, The Archaeology of Ancient Turkey, 1978

Parengė Cpt.Astera's Advisor

Papildomai skaitykite:
Paslaptingoji Žemė
21 amžiaus Diotima
Slibinai-gundytojai
Datos ir Atlantida
Azijos širdis ir Šambala Dinozaurų palikuonys Afrikoje
Skandinavų pasaulio sukūrimas
Uolų piešiniai prie Baikalo
A. Duginas. Hiperborėjos teorija
Ar kažkur Visatoje yra gyvybė?
Lynn Margulis ir Gajos koncepcija
Baltieji vandenys: legendos ištakos
Gobekli Tepe - seniausia šventykla
Patristinės elgsenos paplitimas
Niobė - suakmenėjusi deivė
Nubija ir jos istorija
Dinozaurai Jakutijos ežeruose
Pro-civilizacijos ir milžinai
Platonas. Kritijas
V. Vernadskio noosfera
Šnabždanti uola
Ateities vizijos
Sielos klajonės
Perkūno akmenys
Protingi šunys
Apie svastiką
Atlantida

NSO apsireiškimai ir neįprasti fenomenai Lietuvos danguje ir po juo

Maloniai pasitiksime žinias apie bet kokius Jūsų pastebėtus sunkiai paaiškinamus reiškinius. Juos prašome siųsti el.paštu: san-taka@lithuanian.net arba pateikti šiame puslapyje.

san-taka station

UFO sightings and other phenomenas in/under Lithuanian sky. Please inform us about everything you noticed and find unexplainable in the night sky or even during your night dreams, or in the other fields of life.

Review of our site in English

Pagrindinis NSO puslapis
Vartiklio naujienų puslapis
Global Lithuanian Net