|
Moteris su dviem leopardais
Nežinomybės toliai pažymėti lemtingais ženklais tai įvykiai, atradimai, istorijos puslapiai, naujo
pažinimo atsiradimas. Nutinka ir taip, kad stebuklai aplenkia pažinimą. Gali pasirodyti neįprasta ir keista, tačiau būtent toks anglų rašytojo
Herberto Velso apsakymo Durys sienoje likimas: jame atskleistos tiesos,
aplenkiančios visa, ką per ankstesnį šimtmetį sužinojo istorikai ir archeologai. Niekas nei rašytojo
amžininkai, nei jis pats, nei įpėdiniai net neįtarė, ką slepia vos trys dešimtys jo eilučių.
Štai pasirodo jo herojus, šešiametis berniukas, paprastoje miesto gatvėje pastebėjęs kažką ne visai įprasta.
Tamsiau rausvi nuo saulės laukinės vynuogės prie baltos sienos lapai pasirodė staiga; berniukas stabtelėjo.
Prieš jį buvo žaliosios durys ir jis panoro jas atidaryti. Jis nedrįso, bijojo, kad tėvas supyks ant jo,
sužinojęs apie tas duris (jo motina buvo jau mirusi). Ir jis praėjo, atsidūrė prie kažkokių murzinų parduotuvėlių
ir dirbtuvių, tada nubėgo atgal ir vis tik atvėrė žaliąsias duris. Ir atsidūrė sode. Tai buvo ypatingas sodas
ištisas pasaulis, neįsivaizduojamu būdu tilpęs tarp miesto kvartalų. Jis ten pamatė du dėmėtus gracingus
žvėris leopardus. Vienas jų pasitrynė ausimi į ištiestą berniuko ranką. Priešais ateidinėjo aukšta graži
mergina. Ji pabučiavo berniuką ir tarė: Štai ir tu!. Tada, paėmusi už rankos, nuvedė pas griežtą moterį ilga purpurine suknia.
Ta moteris sėdasi ant suoliuko galerijoje virš rūmų ir atverčia knygą. Knygos puslapiai atgyja. Berniukas
mato save patį, visą savo trumpą gyvenimą, namus, anksti mirusią motiną. Ir jis nekantriai varto knygą,
pamato save prie žaliųjų durų, kurių iškart neišdrįsta atverti. O toliau!, - sušunka jis, nustumdamas moters
ranką, ir bando atversti kitą puslapį. Pabučiavusi jį, ji nusileidžia, tačiau kitame puslapyje nėra jokio
pasakiško sodo, leopardų, merginos ir nei moters su knyga. Ten buvo kasdienybė jis vėl atsidūrė miesto atvėje, verkdamas iš kartėlio.
Stebinantis sutapimas. Rašytojas moterį, berniuko lūpomis, vadina motina. O juk Mažojoje Azijoje
garbinta deivė Didžioji Motina. Ir tik į deivė į rankas gali paimti likimo knygą su atgyjančiais
puslapiais. Statulėlė vaizduoja sėdinčią moterį kas irgi atitinka apsakymą. Tačiau moters rankos uždėtos ant dviejų
leopardų nugarų tarsi jos atokvėpio minutę, kai ji į šalį padėjo likimo knygą. Tad Velsas,
pats to nežinodamas, aprašė senojo pasaulio Didžiąją Motiną ir, galbūt, visa, kas ją supa. Apsakyme minimi alėja ir
rūmai, irgi yra reali senovė: netoli Čatal-Huyuko rasta šventykla su kolonų portiku, kuriai apie 9 tūkst. m. kai
tokios šventyklos Graikijoje pasirodė tik po tūkstančio metų.
Galima dar viena sąsaja tai skandinavų mitologijos Glasiro giria,
po kurios paauksuotomis medžių šakomis vaikštinėjo dievai. Ten galima rasti ir laimės buveinę, tarsi apsakymo rūmus. Tačiau į kur pateko
berniukas į senovės laikus ar dievų pasaulį? Atsakymas galėtų būti: dievai tai sudievinti protėviai. O ir
senovės autoriai tvirtino: šlovingieji protėviai tapdavo dievais, o šie galėjo apsireikšti žmonėms ir jiems padėti.
Ir visa tai aprašė Velsas: ir protėvių, ir dievų pasaulį. Juk berniukas sode pasijuto tarsi
grįžęs į tėvynę. O štai kokį įspūdį jam padarė apsakymo herojė, prie kurios kelių jis stovėjo - susimąsčiusi moteris, kuri irgi staiga pradingo.
Akivaizdus abiejų tų pasaulių ryšis. Velsas, pagal išsilavinimą, buvo biologas,
T. Hakslio mokinys, - tad negalėjo žinoti visų tų dalykų.
Bet juk ir šiuolaikiniai mokslininkai žino toli gražu ne viską.
Svarbi detalė: skulptūra sukurta tokiu stiliumi, kad galima spėti ją esant kopija. Autorius atgamino kažkokį
dar senesnį vaizdinį. Tačiau nieko panašaus anksčiau būti negalėjo tasai miestas su dar dviem panašiais ir
šventykla viename jų tarsi iškilo iš nebūties, tarsi pasakoje, nes nieko panašaus planetoje iki tol nebuvo.
Ir štai 20 a. pabaigoje viena aiškiaregė mergina meditacijų metu galėjo regėti
Atlantidą. Anot jos,
karalienė sėdėjo soste, kurio atkaltės buvo pagamintos leopardų (o tiksliau, jaguarų, amerikietiškų leopardų)
pavidalu. Taigi, tarytum deivės su leopardais vaizdavimo tradicija ateitų iš atlantų o tai ir būtų pradžių
pradžia. Galėjo būti, kad prie Viduržemio jūros galėjo įsikurti atlantų išeiviai dar prieš katastrofą. Ir jiems ten
apsireikšdavo atlantų deivė, Didžioji Motina. Ją matė skulptorius ir sukūrė jos skulptūrą.
Dar viena sąsaja su Asgardu, skandinavų dievų miestu.
Jame gyveno ir deivė, Odino žmona Frigė. Kita
deivė buvo Frėja, kuri, pagal mitų siužetus, artima Frigei ir, galbūt, tėra kitas šios aspektas. O Frėja turėjo dvi
paklusnias kates ir jų kinkiniu vykdavo į tolimus kraštus (o juk leopardai ir jaguarai yra kačių giminės žvėrys).
Užrašant skandinavų mitus leopardų galėjo jau neprisiminti. Ir deivė Frėja tao tarsi Didžiosios motinos įsikūnijimu.
Išgyvenę Tvaną žmonės galėjo daug ką pamiršti. Tačiau Didžioji motina padėjo jiems prisiminti ir išlikti
žmonėmis. Ir jie padarė stebuklą naujojoje tėvynėje pastatė pirmuosius miestus 5-iais tūkstančiais metų anksčiau už Egipto piramides.
Gerai žinoma ezoterinė tiesa: žmonės mirtingi dievai, o dievai nemirtingi žmonės.
O toji tiesa gerai atspindi noosferos, apie kurią rašė E. Lerua,
P. Tejeras de Šardenas,
V.I. Vernadskis ir kt., sąvoką.
Noosferos sąveikos su mums įprastu pasauliu dėsniai mums kol kas dar nežinomi. Galbūt, ji pasireiškia
nepastebimai, netrikdydama pagrindinio dėsnio žmogaus laisvos valios. Dievų suteikta valios laisvė
būtina kūrybos sąlyga. O valios laisvė numato ir kontaktų su dievais galimybę, o kitaip, stebuklus,
priartinančius mus prie nežinomybės. O kartais susidaro jų grandinėlės ir tokia grandinėle galima laikyti H.
Velso įžvalgą, archeologų radinį, aiškiaregės merginos pasakojimą... Čatal-Huyuk
Čatal-Huyukas vienas iš ankstyviausių neolito laikmečio gyvenviečių, esanti centrinėje Anatolijos
dalyje (Turkija), Konijos slėnyje. Jos teritorija yra 13 ha, iš kurių ištirta tik apie 0,5 ha. Vienas iš čia dirbusių
archeologų yra anglas James Mellartas. Išskiriama 12 sluoksnių, susikaupusių per tūkstantį metų.
Radioaktyviosios anglies metodas datuoja radinius 6500-5650 m. pr.m.e. laikotarpiu. Tad šiuo metu
nežinoma senesnių gyvenviečių, o šioje jau buvo lydomas varis ir alavas. Netoli rastas obsidiano, vulkaninio stiklo, telkinys.
Obsidianas tada buvo labai vertinamas ir iš jo gaminami aštrūs ir ilgai tarnaujantys įrankiai. Rasta ir daugybė akmeninių ir molinių statulėlių.
Spėjama, kad gyvenvietėje buvo apie 1000 namų. Namai buvo statomi iš nedegtų plytų taip arti vienas
kito, tad tebuvo galima tik įeiti į vidų arba užlipti ant plokščių stogų. Patekti į namą tebuvo galima tik pro
mažą langą pastogėje, kuris buvo skirtas apšvietimui bei ventiliacijai. Viduje buvo keli kambariai, kurių
didžiausias apie 4x5 m. Išorės sienos buvo be angų ir masyvios taip sudarydamos vientisą gyvenvietės
gynybinę juostą. Rasta apie 40 išsiskiriančių pastatų, sąlyginai vadinamų šventyklomis. Jų sienos
ištapytos, randami jaučių galvų ir ragų bareljefai. Juose rasta akmeninių arba molinių deivės-Motinos
statulėlių. Piešiniuose ji vaizduojama arba kaip jauna moteris, gimdanti soste iš dviejų kačių (leopardų), arba
kaip senė. Taip pat yra pavaizduota pasisukusi į rausvus skritulius ar nišas, kas rodo jos chtonišką prigimtį,
siejamą su olomis ir požemiais. Kartais ją perteikia du vienas į kitą atsisukę leopardai. Retkarčiais
pavaizduota jojanti ant leopardo, tačiau dažniausiai ant jaučio. Kitur yra vaizduojamas ir vyriškos giminės
dievas, kurį simbolizuoja jaučio galva arba ragai. Taigi, nors vyravo moteriška dievybė, buvo garbinami abu, moteriškas ir vyriškas, pradai.
Gyventojai augino daugiausia kviečius, miežius ir žirnius. Racioną papildydavo obuoliais, gervuogėmis,
migdolais ir gilėmis. Pagrindinis maistas buvo galvijai, nors svarbiu liko ir laukiniai žvėrys, nes piešiniuose
liko elnių, šernų ir laukinių asilų medžioklės scenų. Manoma, kad gyvenimo trukmė buvo trumpa: vyrų apie 34 m, moterų apie 29 m.
Taip pat skaitykite >>>>> Parengė Cpt.Astera's Advisor Papildomai skaitykite:
|
Tas apsakymas pirmąkart paskelbtas 1911-ais, o po kelių dešimtmečių archeologai rado moters su dviem
leopardais statulėlę, kuriai apie 8 tūkst. metų. Ji rasta Mažojoje Azijoje, 
