Global Lithuanian Net:    san-taka station:
Apie laiko klausimą filosofijoje  

Taip pat skaitykite  Nėra absoliutaus laiko

Viduramžių filosofinėje ir teologinėje mintyje laiko problema buvo nagrinėjama amžinybės kontekste. Kūrėjo amžinumas ir nekintamumas atitiko nekintančią „dabartį“, t.y. dabartis buvo pirminiu laiko modusu (Augustinas, Tomas Akvinietis). Tačiau po Heidegerio pirmumas atiduodamas ateičiai, kuriai suteikiama ypatinga prasmė lyginant su praeities ir dabarties ekstazėmis. Egzistencija bei laikiškumo struktūra konstatuojama visų pirma ateities ekstaze. Tačiau jo pasekėjo Ž.-P.Sartro laikiškumo teorija neišlaiko to ateities vaidmens. Dabartis suprantama kaip bendrabuvimas: daiktai yra kartu sąmonei, juos apjungiančios į bendrabuvimo sintezę. Sau, kuo yra sąmonė, yra esaties vienybės centras. Jis sintezuoja tris ekstazes: dabartis mąstoma kaip praeities ir ateities vienybės fazė. Tokia nuostata susiliečia ir su H. Zedlmairo1) „tikrosios dabarties“ idėja. Tokia dabartis pasireiškia kaip tikrasis laikas, kuriame išnyksta egzistencialiniai nerimai, į jį išveda menas, pristabdantis laiko tėkmę.

Suvokti laiką kėsinasi ir fizika, siūlanti jį priimti kaip judėjimo trukmės išraišką. Tačiau filosofija jį supranta kitaip – kaip tokios esaties kaip laikas qudditas, o ne kaip paskaičiuoti judėjimą (t.y. ne kiekybinis jo aspektas, nors jis ir susijęs su trukme ir tėkme). Norima protu aprėpti laiką kaip jis yra „savyje“ ir „mums“. Filosofijoje pačios subjektyvumo ir objektyvumo sąvokos yra problemomis, o objektyvumas koreliuoja su subjektu ir nuo jo priklauso. Tad, matyt, beprasmiška kalbėti apie absoliutų laiką kaip esantį savyje nepriklausomai suvokiančio cogito transcendencijos. Fizikai pradėjo tai suprasti jau 19 a., pvz., A. Puankarė apie laiką rašė kaip apie tvarką, kuriame talpinami sąmonės reiškiniai.

Tad problema persikelia į laiko ir laiko suvokimo santykio sritį. Po Kanto tokia samprata tvirtai įsitvirtino kaip pagrįsčiausia. Iš vienos pusės mąstymas susiduria su laiku kažkaip jį sau paaiškindamas, iš kitos – tie supratimai turi savo ištakas. Laikas turi savo arche2) (pradžią), kuris skirtingai ontologiškai aiškinamas. Poslinkis nuo to, kas anksčiau mūsų pažinimui, prie to, kas anksčiau pagal būtį (kaip laikė Aristotelis), išlieka ir šiuo atveju. Bet kur ieškoti laiko ištakų? Laiko nerealumas

Daug dėmesio laiko klausimui skyręs Bergsonas teisingai suvokia taikytą graikų principą, kai jo reiškinyje buvo išskirti atitinkamos fazės, būtent ir sudarančios jo esmę. Tai kilo iš suvokimo ir mąstymo kalbinių formų. Antikinėje formoje pokytis ir nagrinėtas kaip pagrindinių fazių kaita, pvz., žmogaus gyvenimo etapų - vaikystės, brandos, senatvės. Šiuolaikiniam moksliniam mąstymui nėra išskirtinių elementų – visi iš principo yra lygūs. Antikoje ir Viduramžiais laikas traktuojamas kaip tobulios formos esančioje begalybėje degradacija – tad ir laiko samprata buvo išvestinė iš begalybės. Taip laikė Plotinas, krikščionių teologai ar, tarkim, Borchesas. Šiuolaikiniam mokslui laikas „nėra amžinybės išskydimas“, nors mokslas apsiriboja atskirais tikrovės momentais, tik kad amžinoje tėkmėje.

Tapsmas, o ne nekintamumas ir Absoliutas (moksle, o daugeliu atvejų ir filosofijoje) dabar prisiima būties prasmę. Nėra nieko statiško, taigi tai, kas yra būtis, mus nusiunčia į kitimo srautą, kuris vyksta laike. Tapsmas negali vykti be laiko, laikas tampa jo forma, ta prasme, kad yra formalia jo galimybės sąlyga. Bet čia reikia patikslinti: gali susidaryti įspūdis, kad laikas yra už tai, kas tampa, - tačiau toji idėja klaidinga. Laikas – ne išorinė sąlyga, nuo kurios priklauso kitimas. Nėra laiko be to, ką sąmonė mąsto esančiu į tekėjimo sekas.

Jau primirštas Ž.-M. Giujo3) straipsnis apie laiką prideda kai ką nauja žinomesnėms laiko koncepcijoms. Jis siekė parodyti, iš kur sąmonėje kyla laiko vaizdinys, iš kur žinių apie jį šaltinis. Erdvės pojūtį žmogus išsivysto anksčiau už laiko pojūtį, kuris, beje, priklauso nuo erdvės intuicijos, mumyse sukeliančios „erdvinių vaizdinių seką“. Tad su erdvės pagalba formuojasi vaizdiniai apie laiką, o ne atvirkščiai, kaip buvo įprasta laikyti nuo vokiškojo idealizmo laikų.

Tame laiko transcendentinio apriorizmo prasmė. Pagal Giujo, ateitis ir dabartis – tai veiklos rūšys. Ateitis yra veikla, susijusi su siekiu turėti tą daiktą, kurio trūksta. Galimybių visuma poreikių tenkinimui ir sudaro ateities idėją. Laikinumo srautas yra seka, kuri apibrėžiama taip: „.. seka yra judesio į ateitį pastangų abstrakcija“. Laikas pradžioje – „sąmoninga atkarpa tarp poreikio ir jo patenkinimo“.

Kai kuriems graikų filosofams, Bažnyčios tėvams, Viduramžių scholastams laikas, kaip jau minėta, buvo mąstomas kaip netobulas amžinybės atvaizdas. Čia jau susiduriam su platonizmu, o tiksliau, Plotinu, teigusiu, kad amžinybė yra laiko protoatvaizdas), ir jo vėlesniais atspindžiais. Klausimas apie laiką krikščionybėje pasireiškia sąsajoje su pagrindiniu metafizikos klausimu „Kas yra esaties būtimi?“ bei pasaulio sutvėrimo tema. Teologai į tą klausimą atsakinėjo taip: „Dievas yra būtis ir tik jis ją turi absoliučia prasme“. Kūrėjas amžinas, tačiau amžinybė ir būtis tarsi neturėtų būti derinami toje pačioje esatyje, nes būtis yra egzistuojančio laike (t.y. baigtinės esaties) charakteristika.

Ankstyvasis krikščioniškas amžinybės aiškinimas, pasiūlytas Boecijaus, ilgai buvo laikomas klasikiniu: „Amžinybė yra išbaigtas viso begalinio gyvenimo turėjimas“. Esančiam laike „dabartis su ateities atėjimu pereina į praeitį“. Amžinoji būtis neturi jokio trūkumo, todėl negalima pasakyti, kad joje iškart randasi dabartis, praeitis ir ateitis: šie apibrėžimai – trūkumo ženklai, kai kažko nėra, arba jau nėra. Tad toks amžinojo gyvenimo aprašymo būdas ne visiškai tikslus. Geriau sakyti: amžinybėje „turimas“ tik vienas „dabar“ – dabartis. Įjungti visas laikinumo akimirkas ir pripažinti, kad jos pateiktos iš karto, irgi neteisinga. Amžinybėje nėra kitimo, akimirkų tėkmės nuo „iki“, „dabar“ ir tegu ir buvimo tikroje gyvenimo amžinumo moduse. Ten tėra tik „nesibaigianti dabartis“. Būtent tokioje dabartyje Dievas žino visą esatį. Čia, matyt, netinka derinys „būsimieji daiktai“ – nes tam, kas amžinas, nėra ateities. Todėl Boecijus ir rašo, kad „Dievas privalo būti laikomas vyresniu už jo sukurtąjį“.

Kodėl laikas patenka į laikinumą? Ogi todėl, kad siekia panešėti savo Kūrėjui, tačiau kadangi tai padaryti tinkamai neįmanoma, tai jis praranda tapatumą ir tampa kintančiu. Sutvertasis susiskaido į begalybę praėjusi ir būsimų daiktų ir įvykių. Sutvėrimo akte kartu su pasauliu atsiranda ir laikas – tik reikia pridėti „ir kartu su žmogumi“. Būti teka iš Dievo kaip grynos dabarties, absoliutaus „dabar“. Nes ten nėra skirtumų ir daugio. Tai nėra ir bet kokio apibrėžtumo. Dievas, kaip rašo Angelijus Silezijus4), yra „grynas Niekas, Niekur ir Niekada“, ir Jis visada – Dabartis, nes neturi prigimtyje kintamumo. Jei pasaulis, o jame pirmiausia žmogus, mėgdžioja Kūrėją, tai, atrodytų, tokia imitacija privalo liesti ir laiku apibrėžtą egzistenciją: tarp visų jos laikinumo modusų „dabar“ privalo pirmauti. Ji tarsi yra kitų laikinumo fazių ar ekstazių – praeities ir ateities – vienybe.

Filosofinėje tradicijoje, besitęsiančioje iki pirmo 20 a. trečdalio, dabartis daugiausia buvo nagrinėjama kaip centrinis laikinis modusas, nuo kurio išvedami kiti du – praeitis ir ateitis. Taip permąstoma Heidegerio. Vystoma idėja, kad žmogiškoji egzistencija, o taip pat laikinumo struktūra iškeliama į pirmą vietą ateities ekstazės dėka.

Prieš pereinant prie Ž.-P. Sartro dabarties aiškinimo, pradžioje trumpai peržvelkime pagrindines sąvokas. „Sau“ ir „Savyje“, visų pirma, reiškia atitinkamai sąmonę ir daiktą. Daiktas, egzistuojantis sąmonei, yra būtis, besiskirianti nuo sąmonės būties. Būtis – tai, prie ko sąmonė pažinimo akte išeina iš savo ribų, transcenduoja. Kaip būtis savyje sąmonė save suvokti gali tik praeityje, kuri yra faktiškumas ir gali būti tik dėl dabarties, esančiai savosios praeities pagrindu. Duotybė praeities moduse mums pasireiškia kaip daiktas savyje, kurio negalime keisti, nes jisai egzistuoja atskirai nuo sąmonės, todėl galim tik pakoreguoti jo reikšmę.

Dabartyje Sau randasi būtyje savyje, t.y. kalbama apie sąmonės santykį su daiktu, subjekto – objektu. Būti gali tik sąmonė, žmogiškoji tikrovė, o daiktas (arba būtis) – ne. Taigi, būti dabartyje, praeityje ir ateityje gali tik Sau (sąmonė), tad Savyje abejingas buvimo modusams, - tai tiesiog yra, be jokio santykio. Santykį nustato sąmonė, tai kas yra Sau; Būtis savyje nėra santykyje, nes ji savyje. Tad santykis reikalauja būti suprastas. Sąmonė, žmogus, Būtis savyje egzistuoja kartu su daiktu ir yra kaip dabarties bei bendrabuvimo aspektas. Sartras sako: „Sau yra buvimas būčiai, jei ji sąmoningai nukreipiama už savo ribų į tą būtį“. „Dabarties“ modusas nukreipia į Būties sau (sąmonės) struktūrą, į jos vidinius santykius. Kaip viena galimų dabarties savybių, vienalaikiškumas turi prasmę tik tos esaties, kuri randasi kartu su kitais Savyje, požiūriu ir šį buvimą savybe uždaro. Dabartis suprantama tik per bendrabuvimą: pasaulio daiktai randasi kartu, nes Sau irgi randasi kartu santykiu su visais jais ir juos apjungia bendrabuvimo sintezėje. Laikas mintyje

Pagrindinės egzistencinės Sau charakteristikos yra:

  1. Ji egzistuoja kaip savo būties liudininkė;
  2. Ji randasi savyje savi bendrabuvimo liudininku;
  3. Sąsajoje su būtimi (kas yra už jos) sąmoningai nukreipta už savo ribų į tą būtį.

Sartras daro refleksyvų ėjimą: Sau) save atskiria nuo kito, kuo iš tikro ji nėra, tačiau su kuo “dialektiškai” vieninga pažinimo akte (tarsi pereidamas prie Buvimo „negatyvios dialektikos“). Sau kaip Buvimas teturi vidinį ryšį santykyje su būtimi, kuri visada „savyje“. Ryšis neigia faktą, kad Sau (sąmonė) tapati būčiai, su kuria bendrabuvoja, nes kitaip ryšio nebūtų, o tebūtų savyje ir sautapatumas. Tad Sau nėra, kol ji buvoja būtyje. Sau nėra būtis, nes yra kažkoSau santykis su daiktu. Ji apsireiškia kaip nesanti būtimi. Dabartis yra būtis neigimas, bėgimas nuo būties, nes šios čia vengia. Dabarties nėra būtent tokia prasme.

O Sartro ateities suvokimą stipriai paveikė Heidegeris. Sąmonė (Sau) – tai būtis, pas save ateinanti iš ateities. Ateitis – „tai, ką turiu būtyje, nes galiu nebūti tuo“. Taigi, Ateitis traktuojama trūkumo prasme. Žmogus nukreiptas į trūkstamą, esantį anapus pasaulio.

Laiko „akimirkos“, kurios tradiciškai numanomos kaip viena po kitos einančios jų perėjimo per „dabar“ sraute, „Būtyje ir nieke“ yra ne kažkokios „sau“, kurios bus sujungtus į vientisumą. Laikas nėra reali aibė, jis kvazi-aibė, ką liudija, pvz., toks pasvarstymas: „Laikiškumo nėra. Tik tam tikros struktūros būtis gali būti laike savo būties vienybėje. ... Laikinumas privalo turėti savasties struktūrą, ... laikinumas yra Sau būtis. ... laikinumo nėra, tačiau, egzistuodamas, Sau susilaikina“.

Jau žinom, kad Amžinybė – tai visa ko pilnatvė ir ją turi tik Dievas. Sau sumenksta, kaip rašo Sartras, nes visada nutolusi nuo to, kuo anksčiau buvo, ir to, kuo ji dar nebuvo. Sau kaip Dabartis sumenksta dėl jos ekstazių egzistencijos formų nesutapimo. Amžinybė savo Nieką sulieja su apibrėžtumu už pabuvimą bent kartą viskuo, nes Jos niekis neakivaizdus. Kai amžina krenta „į laikinumą“, tai ji suskyla į tris laikinio apibrėžtumo formas, kurių sujungimu yra Sau nes ji konstantuojama iš visų trijų. Praeitis visada jau čia; aš pats esu savo paties praeitimi. Aš egzistuoju per praeities determinizmą. Dabartis yra trūkumas, Dar ne. Ateitis – bandymas pašalinti trūkstamą. Tad Dabartis, kuriuo ir yra Sau - tai Niekas, kaip kad Niekas ir apibrėžia Dievą krikščioniškoje mistinėje tradicijoje, nes jis visad Dabartis.

Sartras nepripažįsta ontologinio kokio nors laiko tarpo pirmumo, nes kiekvienas jų apibrėžiamas kitais dvejais, tačiau vis tik jis nori, skirtingai nuo Heidegerio, pabrėžti dabartį, o ne ateitį. Ir dabarties kaip neturinčios trukmės samprata pernelyg triviali. Hiuserlio laikiškumo analizė parodo vidinį „dabar“ akimirkos tęstinumą. Kokį „dabar“ benagrinėtume, jis savyje suskyla į tris fazes: pirminės impresijos taškas (gyvoji dabartis), retencija ir protencija, t.y. turi trukmę, tačiau toji trukmė už laikinio tęstinumo. Taip yra todėl. kad paminėti „dabar“ elementai patys konstatuoja laiką ir „randasi“ anapus jo.

Galiausiai žvilgtelėkime į H. Zedlmairo „Menas ir tiesa“, kur remiamasi F. fon Baadero5) idėjomis. Nors jo apmąstymai ir neturi filosofinio griežtumo, „tikrosios dabarties“ sąvoka leidžia kitaip išreikšti tai, kas prieš tai sakyta. Tikrojoje dabartyje, besiskiriančioje nuo taškinės, neturinčios trukmės, dabarties priešingi praeities ir ateities modusai sujungti į vientisumą. Juk tikroji tikrovė pasiekiama šalia laiko, kai viskas, kas praeina, neesminga ir vienetiniška, pašalinama. Tai, kas susiję su žmogaus gyvenimo laiku (arba vulgariuoju laiku) turi nerimo, pavojaus pojūčio pobūdį, nes žmogus susirūpinęs esatimi. Tikrajame laike, kokiu ir yra tikroji dabartis, visi minėti egzistenciniai rūpesčiai dingsta – tikrojoje dabartyje randamės ramybėje, kai nėra nei nerimavimo, nei smalsumo. Taip vyksta mene, taip vyko mituose, religiniuose kultuose, dieviškame apreiškime: į kasdienio gyvenimo profaniškąjį laiką praninka tikrasis laikas, pristabdantis laiko tėkmę. Pasirodo, kad laikas yra heteogeniškas.

Tad tikrojoje dabartyje skirtingos jo tėkmės fazės kažkuria prasme vienalaikės. Kaip vientisa visuma jie išsaugojami sąmonės tikrosios dabarties išgyvenimo forma. Fenomenologijoje čia kalbama apie „dabar“ struktūrą, t.y. dabartį, tačiau nereiktų darytianalogijų tarp Hiuserlio ir H. Zedlmairo, nes šis kalba tik apie meno kūrinio išgyvenimo patirtį. Tačiau vis tik šioks toks sąryšis yra...


Trumpos biografijos ir pastabos

1) Hansas Zedlmairas (Hans Sedlmayr, 1896-1984) – austrų meno istorikas ir teoretikas, nuo 1938 m. buvęs nacionalsocialistų partijos nariu. Nuo 4-o dešimtm. nagrinėjo gotikos architektūrą, parengęs monografiją „Soboro atsiradimas“. Kita jo veiklos kryptimi buvo „kritinės trilogijos“ rašymas: „Vidurio praradimas“ (1948), „Šiuolaikinio meno revoliucija“ (1955), „Šviesos mirtis“ (1964) – tai apybraižų apie 18-20 a. Europos meną rinkinys.

2) Arche - senovės Graikijos filosofijoje – pirminis substratas, elementas, iš kurio, kaip tikėta, susidarė pasaulis. Šią idėją skelbė Talis iš Mileto, laikiusio, kad visa kilo iš vandens. Tačiau anot Anaksimandro, vanduo negali sukurti savo priešybės – ugnies. Tad arche jis laikė apeironą, neapibrėžtą beribę būtį. Vėlesni filosofai siūlė ir kitus arche aiškinimus.

3) Žana-Mari Giujo (Jean-Marie Guyau, 1854-1888) – prancūzų filosofas ir poetas. Jo pagrindinė vystyta mintis yra gyvenimo kaip produktyvaus prado idėja kuria remiasi viskas: moralė, religija, sociologija, menas. Svarbiausias jo veikalas „Esquisse d'une morale sans obligation ni sanction“ (1884).

4) Angelijus Silezijus (Angelus Silesius, tikr. pavardė Johann Scheffler, apie 1624-1677) – baroko epochos vokiečių krikščionių mistikas, teologas ir poetas, kilęs iš Lenkijos. Buvęs liuteronu, 1653 m. perėjo į katalikybę, o 1661 m. įstojo į pranciškonų ordiną. 1657 m. paskelbė 205 himnų rinkinį, kuriame religinė mistika pasiekė religinės erotikos ribą. Tais pačiais metais išleido ir knygą, kurios antrasis leidimas 1674 m. pervardintas į „Cherubinų klajoklis“; joje apibendrinamos mistinės idėjos nuo Ekharto iki Boemės ir perteikiamas mokymas apie žmogaus „aš“, esanti pasaulio centruir egzistuojantė anapus laiko ir erdvės. Taip pat parengė poezijos rinkinį „Rojaus žiedai“. Iš naujo „atrastas“ romantizmo epochoje.

5) Francas fon Baaderas (Benedikt Franz Xaver Baader, 1765-1841) – vokiečių filosofas ir teologas, filosofinio romantizmo atstovas. Nuo 1826 m. buvo Miuncheno un-to profesorius, dėstė religinę filosofiją. Jo teosofiniai samprotavimai apėmė mistinę Dievo vystymosi žmoguje kaip išsilaisvinimas iš tamsiosios „bedugnės” dialektiką.

Papildomai skaitykite:
Laiko fenomenas
Kas yra tas laikas?
Trumpa laiko istorija
Labai prasta balerina
Ką rodo laiko rodyklė?
Nėra absoliutaus laiko
Mitas apie laiko pradžią
Kaip sukurti laiko mašiną?
Mūsų smegenys ir yra Visata
Erdvės ir laiko sampratos transformacija
Amžinas judėjimas laiko kristaluose
Laiko tėkmės pokeitimai
Papildomas matavimas
Hipotezės: sliekangės
Lygiagrečios visatos
Vieningo lauko teorija
Laiko vertė ir matas
Visatos švytuoklė
Visatos modeliai

NSO apsireiškimai ir neįprasti fenomenai Lietuvos danguje ir po juo

Maloniai pasitiksime žinias apie bet kokius Jūsų pastebėtus sunkiai paaiškinamus reiškinius. Juos prašome siųsti el.paštu: san-taka@lithuanian.net arba pateikti šiame puslapyje.

san-taka station

UFO sightings and other phenomenas in/under Lithuanian sky. Please inform us about everything you noticed and find unexplainable in the night sky or even during your night dreams, or in the other fields of life.

Review of our site in English

NSO.LT svetainė
Vartiklis