Ir ne tiek stebina vimanų (apie juos skaitykite atskirame puslapyje) aprašų kiekis hindu, brahminų, sanskrito ir pali literatūroje, kiek toji paslaptinga jėga, kurios dėka tie aparatai judėjo - kartais be garso, kartais skleisdami malonius garsus, o kartais tiesiog riaumodami. Net niekur nerašoma apie jų naudotus degalus! Energija iš nieko, kurios kiekis nemąžta ir nesieikvoja.

„Bet tai neįmanoma“, - tars mokytas Profesorius. Bet aš priminsiu vieną istoriją, kaip 1890-ais vienišas Filadelfijos išradėjas John Worrell Keely atrado „prarastąją“ galią, kurią pavadino „Dinasferine jėga“. Jis teigė, kad „materijos daleles galima suskaidyti vibracija“ [ tai pagrindžia šių dienų superaukšto dažnio bangų naudojimas, pvz., pasišildant guminę picą].

Seaver'as aprašo, kaip jam buvo demonstruojama ši „jėga“: išradėjas atsistojo kitoje laboratorijos pusėje nei variklis ir pagriežė smuiku - ir variklis pradėjo suktis. Jis sukosi vis greičiau ir greičiau, nors išradėjas jau nebegrojo. Jų sustabdė vėl pagriežęs smuiku. Lankytojas panoro pats užvesti ir sustabdyti variklį, jam nepavyko tol, kol nepriėjo Keely ir nepaėmė jo už rankos. Taip buvo ir su kitais lankytojais - taigi variklis veikė padedamas asmeninės Keely „vibracijos“ ar „valios“.

Tai viena iš tų galių, kurios niekada nebuvo atskleidžiamos masėms. Keely irgi juto, kad jam nevalia peržengti tam tikrų ribų. Tai baisi galia, atlantiečių vadinta Maš-mak, o indų Rišiai apie Astra Vidya neišdrįso mums perduoti net jos vardo. Burwer Lytton'as „Ateinančioje rasėje“ ją vadina VRIL, - ir nors jo vril, galbūt, tėra išmonė, tačiau pati galia yra tikra (ją randame visose „šventosiose“ knygose).

„Tai vibruojančioji jėga, kuri išlaisvinta iš Agniratha [ugninio vežimo], įtaisyto orlaivyje [pagal Astra Vidya pateiktus nurodymus] gali šimtus tūkstančių žmonių išskaidyti į pelenus ir elementus - taip lengvai, kaip kokią negyvą žiurkę“.

Ir „Višnu purane“, ir „Ramayanoje“, ir kituose kūriniuose minimas išminčius Kapila, kurio žvilgsnis „pavertė pelenų kalva 60 tūkst. karaliaus Sagaros sūnų“. Jis yra vadinamas Kapilakša - Kapilos akimi.

Ar tai nėra Šėtono galia, kuri kokio nors šių dienų Atilos rankose per kelias minutes sugrąžintų Europą į pirmykščius laikus. Tad ar galima šią galią patikėti visiems - ypač visų atmainų kareivoms?

Bet Keely padarė ir dar vieną įtaisą. Jis iš metalo sukūrė 8 svarų svorio orlaivio modelį, kurų plonu platinos laideliu prijungė prie savo "simpatizuojančio transformatoriaus", kurį įjungdavo tuo pačiu paslaptingu garsų "raktu". Modelis pakildavo į orą, skriedavo ir nusileisdavo valdomas Keely "valios".

O dabar persikelkime į 1950-ųjų rugpjūčio 12 d., kai mažo Šveicarijos Campello miestelio gyventojai (tarp jų ir fizikos mokytojas) stebėjo apie 80-100 "skraidančių lėkščių". Kai jos skriejo virš galvų, "skleidė garsą, panašų į vargonų muziką". Kiti ją aprašė kaip "dangaus simfoniją". Prisiminkime ir 1947-ųjų gegužės 22 d., kai Danijoje NSO būrys nerdamas medžių aukštyje skleidė aukštą zvimbiantį garsą - tarsi skristų milžiniškos bitės ar vakuuminiai dulkių siurbliai.

1952-ųjų rugsėjo 27 d. George H. Williamson'as Arizonoje išgirdo ir regėjo milžinišką lėkštę, kuri praskriejo virš jo namo skleisdama garsą, kuris, jo nuomone, skyrėsi nuo reaktyvinių lėktuvų gausmo ir buvo labiau muzikalus, - kaip didelio bičių spiečiaus.

Ir vėl šoktelėkime kelis tūkstančius metų atgal: "Vimana galėjo judėti varomas tonų [garsų] ir ritmų" (Samas) "Vien muzika kai kurie jų buvo varomi" (Oahspe knyga) O viena Karibų jūros kraštų legenda byloja: "Žmonės senaisiais laikais nelaipiojo aukštyn ir žemyn kopėčiomis. Jie sudauždavo metalines lėkštes ir daina [muzika] pasakydavo jiems, į kur jie nori vykti - ir jie [į ten] vykdavo". "Kiekvienas gali "šokti" ore taip, kaip lapai audros metu. Visi yra tiek lengvi, kad tai pajėgtų".

Pagal Airijos galų tautosaką, kitoje Atlanto pusėje "senovėje visi šokdavo ore tarsi lapai rudenio vėjyje. Žmonės dainuodavo [muzikuodavo] su metalinėmis lėkštėmis". O iš Šv. Vincento salos Vakarų Indijoje atėjo toks pasakojimas: "senųjų laikų išminčiai galėjo be didelių pastangų skraidyti. Tai jie darė be sparnų. Jie sudauždavo aukso lėkštes ir toji muzika juos pakeldavo į orą". Tarp dovanų, kurias actekų imperatorius Montezuma įteikė konkastidorui Kortezui [paskaitykite apie tą tragišką actekams laikmetį ir ką ispanai surado "Naujajame pasaulyje"] buvo dvi maždaug patefono plokštelės dydžio auksiniai diskai (lėkštės), kurie buvo skirti karaliui Čarlzui ir karalienei. Karaliaus diskas buvo maždaug ketvirčio colio storio, o karalienės - plonesnis. Buvo pasakyta, kad tai karališkosios galios dalykai. Montezuma žinojo, kam jie yra skirti. Ispanams pasirodė, kad jie yra per sunkūs, kad juos būtų galima nešioti.

Ir neaišku, ar jie pasiekė Ispaniją, nes jie nebuvo užregistruoti nė vieno laivo inventoriuje.. Panašu, kad kiekvienas diskas buvo tokio dydžio, kad tik asmuo, kuriam jis skirtas, galėjo sukelti „vibraciją“. Jei karalius būtų juos išbandęs, tai neabejotinai „šventosios" inkvizicijos analuose būtų įrašyta" „Jo didenybė, skambtelėjęs gėdingu pagoniškuoju cimbolu, buvo pagriebtas Šėtono ir pakeltas į orą“. To nėra! Bet yra tamsūs ir šviesūs metalai, kritę Manri saloje.

Taip, bet kam Keely naudojo smuiko garsus? Ar jie Elliott'o „eterio jėgai“ suteikdavo pirmąjį postūmį, ar sąveikavo su žmogaus biosrovėmis (ir garsai, ir smegenų srovės yra vibruojančios bangos). Drona Parva puikiai aprašo, kaip garsas, įsiskverbęs į asmens valią buvo didžiausiojo Cukra vimana varomoji jėga: „Mes turime sukurti didžios galios vimaną. Mintis bus šio vimano pagrindas. Kalba bus tie keliai, kuriais ji bus panaudojama. Visi kalbėjimai ir mokslai bus sujungti jame, visi himnai - tarp jųjų ir Vedų Vašat. Skiemuo OM bus įdėtas, kad vežimas būtų tobulai išbaigtas. Jį sukūrus, jo riaumojimas užpildė visas [pasaulio] šalis“.

O kaip pasibaigė Keely istorija? Jis mirė neturte ir palaužta širdimi. Neviltyje jis sunaikino visus savo modelius ir daugumą savo raštų. Galbūt, jo „jėgą“ iš naujo Pittsburg'e 1928-ais atrado Lester'is Henderson'as, kurio variklis veikė, kaip jis teigė, varomas Žemės magnetinio lauko. Jo galingumo užteko įžiebti dviem 110 W lempoms. Tai siutino to paties miesto „gerbiamą daktarą“ Hochstetter'į, kuris skausmingai priešinosi sakydamas, kad tai apgavystė - net ir tada, kai vieno demonstravimo metu variklis išradėjas buvo paguldytas į ligoninę, nes gavo 2000 V smūgį.

^*) Džonas Kilis (John Ernst Worrell Keely, 1837-1898) – amerikiečių „išradėjas“ iš Filadelfijos, teigęs, kad 1872 m. atrado naują varomosios energijos rūšį, kurią pradžioje apibūdino kaip „garų“ ar „eterinę“, o vėliau – „simpatinėmis vibracijomis“, sukeliančiomis rezonansą sąveikoje su eteriu ir medžiagos (pvz., vandens) „deliberizaciją“ arba „dezintegraciją“. Jo eksperimentus finansavo verslininkas A. Džeikobas; ir jie įtikino investuotojus įkurti „Keely Motor Co“ su 5 mln. įstatiniu kapitalu. Tačiau per kitus 26 m. Kilis nieko apčiuopiamo nesukonstravo, o vėliau, po jo mirties, dar ir paaiškėjo, kad jis buvo ir apgaviku – po jo laboratorija buvo įrengta tritonė sfera suspaustam orui (kas paaiškina, kodėl nė viena iš laboratorijos paimta mašina neveikė).

Paruošė Cpt.Astera's advisor

Apie vimanus papildomai skaitykite:
Senovės Indijos oreivystės priešaušris
Kinų ir korėjiečių skraidantys vežimai
Senosios Pietų Azijos technologijos
Stebėtojai: Dievo sūnūs
Ieškant supernovų Indijos raštuose
Milijardai nežemiečių paieškoms
Gyvenimas 2021 metais
Tamsioji materija
Slibinai-gundytojai
Mohendžo-daro
Vimanai Ramayanoje
Lenino marsiečiai

Maloniai pasitiksime žinias apie bet kokius Jūsų pastebėtus sunkiai paaiškinamus reiškinius. Juos prašome siųsti el.paštu: san-taka@lithuanian.net arba pateikti šiame puslapyje.

UFO sightings and other phenomenas in/under Lithuanian sky. Please inform us about everything you noticed and find unexplainable in the night sky or even during your night dreams, or in the other fields of life. Review of our site in English

NSO.lt skiltis
Vartiklis