|
Global Lithuanian Net: san-taka station: |
|
Pilvakalbystės stebuklai
Pilvakalbių1) mus stebinantys stebuklai pagrįsti girdėjimo savybėmis. V. Hampsonas2) savo Gamtos paradoksuose rašė: Jei kas vaikšto viršum stogo, tai jo balsas namo viduje sudaro
silpno šnabždėjimo įspūdį. Jei sėdime kuriame nors namo kambaryje, tai mūsų ausis visai nenunuokia apie garso
kryptį ir atstumą iki kalbančiojo. Bet pagal balso pasikeitimą mes darome išvadą, kad kalbantysis tolsta nuo mūsų. Jei
Tai ir yra sąlygos, kuriomis naudojasi pilvakalbys. Kai eilė kalbėti žmogui ant stogo, pilvakalbis silpnai bamba; kai jo paties eilė jis prakalba pilnu, grynu balsu, kad kontrastuotų su tuo kitu balsu. Jo pastabos ir tariamo bendrakalbio atsakymai sustiprina iliuziją. Vienintelė silpna vieta šioje apgaulėje yra tai, kad tariamai išorėje esančio asmens balsas sklinda nuo scenoje esančio žmogaus, t.y., jo kryptis netikra. Dar reikia pastebėti, kad pavadinimas pilvakalbis yra netikslus. Pilvakalbis privalo slėpti nuo klausytojų tai, kad kai kalba tariamas pašnekovas, iš tikro kalba jis pats. Tam jis naudojasi įvairiomis gudrybėmis įvairiais mostais bando atitraukti dėmesį nuo savęs, pasilenkęs į šalį ir pridėjęs ranką prie ausies, taris klausydamasis, jis stengiasi kuo labiau paslėpti savo lūpas. Kai negali paslėpti veido, stengiasi lūpomis daryti tik būtiniausius judesius. Tam padeda aplinkybė, kad dažnai tereikia tik neaiškaus, silpno šnabždėjimo. Lūpų judesiai paslepiami taip gerai, kad kai kurie žmonės mano, kad artisto balsas sklinda iš jo kūno vidaus iš čia ir kilo pavadinimas pilvakalbis. Taigi tariami pilvakalbių stebuklai pagrįsti tik tuo, kad negalime tiksliai nustatyti nei garso krypties, nei atstumo iki kalbančiojo. Įprastinėje aplinkoje tai pasiekiama tik iš dalies, tačiau pakanka tik patekti į ne visai įprastas balso suvokimo sąlygas, - ir jau pradedami klysti bandydami nustatyti garso šaltinį. 1) Pilvakalbystė (ventrologija - nuo lot. venter - pilvas) - kalbėjimo menas beveik nejudinant lūpų, be artikuliacijos. Cirke tai yra vienas iš retesnių nepagrindinių žanrų; jų pasirodymai vyksta kaip dialogai (da-nai komiški) su lėle ar gyvūnu. Jų pasirodymai žinomi nuo 18 a. (Austrijoje, Prancūzijoje), o 19 a. išpopuliarėjo JAV, Indijoje, Rusijoje ir kt. Tačiau pilvakalbystės ištakos senovėje ir šia savybe pasižymėjo įvairūs pranašai, pvz., garsia pilvakalbe buvo Delfų orakulė Pitija; žinomas Atėnų pranašautojas Euriklas. Viduramžiais pilvakalbystė buvo prilyginama raganavimui. Garsūs pilvakalbiai: austrų baronas fon Mengenas (18 a. antra pusė), indų lėlininkas Ramdasas Padhis, rusas Grigorijus Donskojus (1865-1956), amerikietis Edgaras Bergenas (19 a. vidurys), amerikiečių lėlininkas Džefas Dunhamas (g. 1962 m.) ir kt. 2) Viljamas Hampsonas (William Hampson, 1854-1926) anglų išradėjas, pirmasis suskystinęs orą (1895). Atrodo, jis buvo savamokslis. 1900-1901 m. jis skaitė paskaitas Londono universiteto koledže, iš kurių paruošė dvi knygas: Radžio paaiškinimas (1905) apie radioaktyvumą ir Gamtos bei mokslo paradoksai (1906) apie mokslo keistenybes (pvz., kaip ledą galima panaudoti šildymui). Jis susidomėjo ir medicina: 1896 m. gavo vaistininko licenciją ir iki 1910 m. praktikavosi keliose Londono ligoninėse. 1912 m. jis paskelbę savo tyrimus apie širdies elektrostimuliatorių. Be viso to, jis parodė dėmesį ir ekonomikai ir 1907 m. išleido knygą, kurioje skolinimąsi skelbė daugelio ekonominių blogybių priežastimi. Taip pat skaitykite:
|
pats balsas pasakys, kad kalbantysis vaikšto stogu, tai tuo lengvai patikėsime. Jei kas imtų kalbėti su tuo asmeniu,
tarsi esančiu išorėje, ir gautų protingus atsakymus, tai susidarytų visiška to iliuzija.
