Global Lithuanian Net:    san-taka station:

Jei jie atskristų...

Didėjant įtampai pasaulyje nuolat modeliuojame tikėtinas „kas būtų, jei“ situacijas. Tai visiškai su-prantama – tikėdami, kad galime užbėgti už akių įvyksiančiam, jaučiamės saugesni. Šiame tekste siūlysiu elgtis atvirkščiai – aptarti visiškai neįtikėtiną ir negalimą, tačiau apie tai, kas esame ir kuo save laikome, nemažai papasakoti galintį ateities modelį.

Įsivaizduokim, kad vieną dieną Vilniuje nusileidžia ufonautų laivas („Lizdeika“ arba, pavyzdžiui, „Darius ir Girėnas“), ir iš jo išropoję šiurpūs didžgalviai padarai, didelei visų nuostabai, dėvintys lietuviškus tautinius drabužius ir be akcento kalbantys lietuviškai, Nusileidimas praneša, kad Visata iš esmės baltocentrinė, visur joje, neišskiriant nė gūdžiausių pakraščių, klesti Didžioji Lietuvių Kultūra; Žemės Lietuva – neatskiriama transgalaktinės Lietuvos dalis.

Kaip, sužinojusi šią naujieną, elgtųsi lietuvių tauta?

Faktas, jog tai būtų didi akimirka: sustingtų cepelinus kramsnojančios burnos, sudrebėtų šaltibarščių šaukštą kelianti ranka. Suakmenėtų klerkai kontorose, nuščiūtų darbininkai, motinų krūtis stipriau sukąstų naujagimiai. „Štai ir sulaukėme!“ – guguotų senoliai.

Emocijos veržtųsi per kraštus. Sustotų visuomeninis transportas, sutriktų skrydžių grafikai. Gatvėse mėtytųsi pro langus iš džiaugsmo išmesti daiktai, žmonės glėbesčiuotųsi ir mojuotų vėliavomis. Aistringesnieji, tarytum Lietuvai laimėjus Europos krepšinio čempionato auksą, suktų ratus po gimtąjį mikrorajoną įjungę automobilių garsinius signalus. Kiti tratintų iš nelegaliai laikomų ginklų į orą, vartytų šiukšliadėžes ir daužytų stoteles. Kliūtų atsitiktiniams praeiviams, policininkams ir apskritai žmonėms, tą vakarą nepanorusiems švęsti kartu. Gydytojams šėlstant su tauta, palatose masiškai mirtų ligoniai, šimtai, o gal ir tūkstančiai žmonių žūtų nesulaukę greitosios pagalbos.

Pirmosiomis susitikimo su nežemiškąja lietuvių civilizacija valandomis, dar nė nesužinojus, ko iš tikro atvyko dangiškieji pasiuntiniai, Lietuva būtų nukraujavusi ir nukentėjusi labiau nei Žalgirio mūšyje, bet turbūt netekusi ir devynių dešimtųjų savo dvasinių kompleksų.

Euforija, matyt, nenuslūgtų dar daug dienų, savaičių ar net mėnesių, tačiau neramumai gatvėse greitai liautųsi – žmonės vaikščiotų pasitempę ir orūs, jų akyse spindėtų pasididžiavimas ir ryžtas visas savo jėgas skirti tėvynei Lietuvai. Kaipmat pagerėtų savižudybių statistika, sumažėtų sergamumas alkoholizmu bei psichikos ligomis. Optimizmą skatintų ir gerėjanti buitis: kompiuteriuose pradėtų urgzti galingesni ufonautiški windowsai, namuose atsirastų levitacinių lovų, kvantinių keptuvių, lazerinio šikpopierio.

Tačiau kuklios naujovės kiekvieno iš mūsų buityje būtų niekis, palyginti su tais pokyčiais, kurie mūsų šalies lauktų tarptautinėje arenoje. Prezidentei kilniaširdiškai priėmus iš ufonautų jų karines technologijas, tūkstančius kartų galingesnes už dabar amerikiečių naudojamas, keistųsi valstybės vaidmuo transatlantinėse struktūrose. Buvusių pasaulio galingųjų akys, anksčiau meiliai gaudydavusios Putino žvilgsnį, pagaliau nukryptų į mus, ligi šiol prisimenamus tik tais retais atvejais, kai reikėdavo „netrikdyti Rusijos“, arba kalbai pasisukus apie aštrius dantis, – pasaulio saugumas (ir apskritai planetos ateitis) nuo tos akimirkos priklausytų būtent nuo to, ką gerbs ir ko nekęs Lietuva.

Tikėtina, tuomet pirmąsyk sutriktume – juk staiga reikėtų pradėti mąstyti kitomis kategorijomis. Dar neprasiblaiviusiems nuo patriotizmo euforijos, mums tektų greitai spręsti ISIS problemą, rūpintis Irako ir Afganistano reikalais, planuoti sankcijas Rusijai, kautis su Somalio piratais, spręsti nelegalios migracijos ir klimato kaitos klausimus, taikyti Izraelį su Palestina... O kur dar transgalaktiniai reikalai! Kentauro Proksimos lietuvius siaubia iš Andromedos atklydusi epidemija – reikia siųsti karius į tarpgalaktinę humanitarinę misiją, lietuviai Ožiaragyje nepasidalina teritorijų – trūksta patyrusių derybininkų ir t. t. „Lietuvos rytas“ kasdien išeitų mažiausiai 100 p. storio, o jame vis tiek nebūtų vietos M. Šalčiūtei bei Agness Landau.

Tai, aišku, nepatiktų rinkėjams, kurie nesuprastų, kodėl gi jie turi domėtis kažkokių babajų, kuriuos, turint pažangius ginklus, būtų galima tiesiog išmarinti, reikalais. Juos erzintų, kad po ufonautų vizito Lietuva ir lietuviškumas staiga pradėjo reikšti kažką visai kito, negu apibrėžė Marcinkevičius savo poemose „Mindaugas“ ir „Katedra“, – situacija, kurioje Lietuva būtų netekusi aukos vaidmens ir tapusi „pasaulio policininke“, jiems atrodytų nepatikima. Lygiai kaip nepatikimi jiems atrodytų oda, kūno sandara ir kojomis vadinamų ataugų skaičiumi nuo tikrųjų (jų nuomone) lietuvių besiskiriantys lietuviai iš kitų galaktikų. Sandėris su ufonautais liaudyje būtų lyginamas su Liublino unija arba „saulės“ iš Rytų parvežimu. Taip pat galbūt būtų sugrįžta prie nesenstančios ir patikimos minties, neva lietuvius ir vėl apgavę žydai. (Ši teorija sugriūtų tik įsitikinus, kad ufonautų internete, – kuris tikriausiai vadintųsi litnetas, – galybė antisemitinio turinio.)

Tačiau, žinoma, būtų reikalaujama tuoj pat sunaikinti lietuviams nuolat pavojų keliančią Putino Rusiją ir Prancūziją, vos nepardavusią jai „Mistral“ laivų; nušluoti nuo žemės paviršiaus JAV, platinančias po pasaulį kapitalizmo bacilą, Izraelį, visokius negrus ir čiurkas, na, ir profilaktiškai, tarkim, estus, – kad per daug nepraturtėtų ir nesipūstų.

Politikams reikėtų išmokti ramiai reaguoti į tokius absurdiškus reikalavimus, tačiau norėdami išsilaikyti valdžios olimpe jie turėtų daryti vis daugiau nuolaidų kitose srityse: tarkim, būtų įsiklausyta į visuomenės balsą ir uždrausta rūkyti balkonuose, sugrąžinta mirties bausmė, likviduotas čigonų taboras Vilniuje. Virstų visi sovietiniai balvonai ir stabai, kurių nepajudino ankstesnės valdžios, taip pat estetinį miesto vaizdą bjaurojantis Vamzdis, iš S. Nėries mokyklos būtų atimtas jos ilgametis vardas ir t. t. Nepaisant to, ufonautais nepatenkinta liaudis toliau bruzdėtų, ir valdžia būtų priversta ištraukti rimtesnę kortą – atimti pilietybę ir visas socialines garantijas iš nelietuvių tautybės Lietuvos gyventojų ir dar apkrauti juos mokesčiais, sudarant įspūdį, kad tikrieji ufonautai yra jie, o ne kosminę išmintį mums atgabenę padangių svečiai.

Be abejo, tai padėtų sumažinti įtampą, kuri kiltų matant iš įvairių konfliktų parskraidinamus lietuvių palaikus, tačiau ramybė būtų neilgam. Visuomenė vis labiau bruzdėtų. Stiprėtų supratimas, kad ufonautai buvo apsišaukėliai ir kad jie iš tikrųjų pavergė Lietuvą. Tuo metu jau būtų žinoma, kad tikroji lietuvybė tegali keroti ankštame savo kieme – erdvėje tarp Baltijos jūros ir Medininkų, nuo Druskininkų iki Žagarės, o visa kita neva lietuviška tesąs gudrus masonų arba / ir maskolių sąmokslas. Kiltų nauja sąjūdžio banga (Sąjūdis 2), kuri kaip ir senais laikais semtųsi jėgų iš poezijos posmų. Čia labai praverstų Marcinkevičiaus tekstai, apgiedantys Lietuvą kaip auką, tačiau budinti tėviškę nebūtų uždrausta ir gyviems dabarties autoriams. Vieno iš jų pasakyta frazė netgi taptų kovos prieš ufonautų priespaudą šūkiu: „Ufonautams lietuviškos poezijos nereikia, lietuviams nereikia ufonautų poezijos, aš taip manau.“

Neilgai trukus „pasaulio policininkės“ vaidmenį vėl perimtų JAV, mat ufonautų technologijas ir intelektą lietuviai naudotų pažaboti bruzdantiems savo tautiečiams. Tačiau nė jos nebesustabdytų teisybės (arba teisibės) ištroškusios lietuvių tautos. Dar po kiek laiko, galutinai išaiškėjus, kad net patys talentingiausi visatos viešųjų ryšių specialistai negali įtikinti šalies piliečių globalios Lietuvos idėjomis, ufonautai turėtų išsinešdinti su visa savo technika – taip pat gėdingai kaip 1993 m. rugpjūčio 31 d. iš Lietuvos movė okupacinė sovietų kariuomenė.

Lietuva pagaliau vėl taptų tokia, kokios nesąmoningai troško kiekvienas lietuvis, – skurdi, dievobaiminga, pavydi, tačiau deganti karštu troškimu statyti paminklus šlovingai praeičiai ir ją garbinti. Matyt, tam, kad dar tolesnėje ateityje ir vėl sulauktų ufonautų – tik šieji, kad ir kokį didelį draugiškumą būtų nusiteikę rodyti, nei lietuvių, nei Lietuvos turbūt jau nerastų: senovinės baltų žemės būtų užžėlusios miškais, o apie čia klestėjusią civilizaciją bylotų tik nušiurę ir piktžolėmis apžėlę tautiniai stabai, į atvykėlius, kaip ir senieji krašto gyventojai, žvelgiantys su nepasitikėjimu bei panieka.

Andrius Jakučiūnas, Šiaurės Atėnai, 2015 09 15    

Papildomai skaitykite:
Lauktuvės ateiviams
NSO per amžius
Stalinas ir NSO
Kas yra tikroji sėkmė?
Miniatiūros: Tarpplanetinis
Seržantas šiluminėje trasoje
Ar NSO nėra sukurti žmogaus?
Pokalbis su kun. Paltanavičiumi apie NSO
Nežemiški roko muzikos ryšiai
Sigitas Parulskis. Ateiviai
Ką rodo laiko rodyklė?
Iki pasimatymo, Marsieti!
Lietuviškoji išmintis apie...
Evaldas Dirgėla. Kosmose
Paaukotieji kosmonautai
Ar yra gyvybė Marse?
Teletrendelės

NSO apsireiškimai ir neįprasti fenomenai Lietuvos danguje ir po juo

Maloniai pasitiksime žinias apie bet kokius Jūsų pastebėtus sunkiai paaiškinamus reiškinius. Juos prašome siųsti el.paštu: san-taka@lithuanian.net arba pateikti šiame puslapyje.

san-taka station

UFO sightings and other phenomenas in/under Lithuanian sky. Please inform us about everything you noticed and find unexplainable in the night sky or even during your night dreams, or in the other fields of life.

Review of our site in English

NSO.LT svetainė
Vartiklis