|
Global Lithuanian Net: san-taka station: |
|
Sigitas Parulskis. Ateiviai
Sigitas Parulskis (g. 1965 m.) - poetas, eseistas, dramaturgas, vertėjas, kritikas. Dirbo įvairių žurnalų ir savaitraščių redakcijose; 200307 m. buvo Šiaurės Atėnų redaktorius. Debiutavo eilėraščių rinkiniu Iš ilgesio visa tai (1990). Žinomas savo ironišku, aštriu, kritišku ir kartais provokatyviu rašymo stiliumi. Parulskio poezijos žmogus kenčiantis, pilnas prieštaravimų, negalintis nieko galutinai išspręsti; jis suvokia gyvenąs toli gražu ne rojuje, ne gražiame atviruke, jis yra savotiškai pasmerktas netobulumui, tačiau išlieka šviesos, švaros, susikalbėjimo ilgesys. S. Parulskio kūryboje kalbama apie didžiąją vienatvę, apie tą, kurios slegiamas žmogus ieško Dievo, ateivių iš kitų planetų, horoskopų, burtininkų ir panašiai. Neretai tiesiog nežinoma, ar įmanoma surasti sielos dvynį Nemažai jo apsakymų buvo paskelbta svetainėje balsas.lt, kuriuos surinkus į knygą Sraigė su beisbolo lazda, ji pripažinta 2007 m. knyga suaugusiųjų kategorijoje. Gavęs nemažai ir kitų literatūrinių premijų. Knygoje Prieš mirtį norisi saldaus (2011) Parulskis apibūdino šiuolaikinio laisvamanio samprotavimo logiką: Mano santykiai su įvairiomis dievybėmis (pradedant Egiptu, baigiant ateiviais iš kosmoso) labai komplikuoti, bet seniai suvokiau vieną dalyką: neverta apie tas komplikacijas niekam aiškinti. Kuo daugiau aiškini, tuo kvailesnis atrodai. Todėl dabar paklaustas, ar tikiu Dievą, visuomet atsakau: taip. Be abejo. Ir gyvent kur kas paprasčiau. 20 a. buvo pamišęs dėl ateivių iš kosmoso. Žmonės kaišiodavo vieni kitiems nuotraukas su skraidančiomis lėkštėmis, pasakodavo, kaip buvo pagrobti, kad jiems pavykę užmegzti kontaktus su nežemiškomis būtybėmis, o kartais - kad jie patys ateiviai. Man asmeniškai teko pažinti tiktai vieną ateivį, kurį laiką netgi gyvenau su juo viename bute. Jis buvo gerai užsimaskavęs ir niekuo nesiskyrė nuo mūsų. Jei ne keistas elgesys, niekad nebūčiau net įtaręs, kad tai ne Žemės gyventojas. Įtarimą man sukeldavo tai, kad jis nuolat manęs ko nors klausinėdavo, netgi pačių elementariausių, kvailiausių dalykų, kurie tiesiog akivaizdūs. Tokie dalykai gali rūpėti tik ateiviams, renkantiems medžiagą apie mus. Pavyzdžiui, jei skaitydavau knygą, jis klausdavo: "Skaitai?" O jei rūkydavau laiptinėje, klausdavo: "Rūkai?" Manau, tokiu būdu jis kokiame nors savo ateiviškame vadovėlyje aprašytą veiksmą sutapatindavo su greta užrašyta sąvoka ir, išgirdęs mano atsakymą, prie šios užduoties padėdavo kokį nors paslaptingą kosminį kryželį ar paukščiuką. O jeigu neklausinėdavo, tai keistai elgdavosi: slampiodavo iš kampo į kampą, kartkartėmis, sunkiai šnopuodamas, sustodavo prie kambarėlio, kuriame gyvenau, durų ir klausydavosi. Nematydavau jo, bet jausdavau, nes ateiviai turi labai stiprų energetinį lauką, nematomais čiuptuvais prisijungia prie tavęs ir siurbia jiems reikalingą informaciją. Vienu metu netgi galvojau, kad reiktų kambario duris apkalti kokiu nors švinu ar kita radiacijai nepralaidžia medžiaga. Jis sakydavo, kad yra mano uošvis, bet aš tuo netikiu. Jis buvo tikriausias ateivis, turėjęs kažkokią slaptą misiją, kurios taip niekad ir nesužinojau, nes greitai išsikrausčiau iš to buto ir iš to gyvenimo. Papildoma citata iš S. Parulskio kūrybos: Dabar atsirado tiek puikių viešbučių, kai kurie jų panašūs į ateivių laivus iš kosmoso, mirga įvairiausiomis spalvomis, languose ateiviai. Vakarais mano pažįstama mėgsta skaityti, kartais klausosi muzikos, kartais paprasčiausiai žiūri pro langą į dekadentiškas miesto gatves. Anądien ji man pasakojo, kad vakare viešbučio lange mačiusi negrą [ ir] žinai, jis buvo nuogut nuogutėlis ir tas jo... oho, sakė mano pažįstama. [ ... ] Papildoma citata iš S. Parulskio (Vėjas mano akyse): Visi turi problemų: vieni - su religija, kiti su tėvais, tretiems maistas kruša smegenis. O kur dar alkoholis, narkotikai, pinigai, nėra žmogaus, kuriam kas nors nedulkintų smegeninės. Net ir tie, kurie sakosi, kad jų galvoje tuščia, tarkim, įvairūs nušvitėliai, guru, magai, ateiviai iš kitų planetų ir panašiai, net ir jų galvas kas nors kruša, na, kad ir ta pati tuštuma. Mūsų smegenys taip pagamintos. Tai nuolat veikiantis užknisančių daiktų reproduktorius, nenuilstanti problemų gimda. Problemas veisiančios įsčios - štai kas mūsų smegenys! Papildomai skaitykite:
|
