Glozelio požemis Prancūzijoje. UFO, History. Lithuanian

1924 m. Prancūzijoje atsitiktinai rastas požeminis kambarys pilnas paslaptingų artefaktų, kurių kai kurie yra net iš neolito laikų. Ar tai Viduramžių mago parduotuvė, tamplierių lobis ar kažkas dar mįslingesnio?

17 a. amžiaus Emile Fradin'as (1907-2010) padėjo dirbti senelio fermoje, esančioje centrinės Prancūzijos Glozelyje, netoli Viši (Vichy). 1924 m. viena jo ganomų karvių tiesiog prasmego besiganydama tvirtoje, kaip atrodė, pievoje. Elime iškėlė karvę tinklu. Vėliau nusileido ištirti tos ertmės, keisto žmonių pastatyto kambario, kurio plytos blizgėjo, tarsi Albert Morlet

būtų degintos milžinišku karščiu. Visa tai priminė primityvią stiklo dirbtuvę ar viduramžių lydymo krosnį. Nišose ir lentynose buvo keistų senovinių daiktų, keletas raižytų kaulų ir daugybė ragų. Kai kurie daiktai priminė primityvias dievų statulėles - įskaitant akmens amžiaus nėščią „Venerą“, o taipogi daugybė molio lentelių (apie 100) su nežinomais rašmenimis.
Nuo to laiko tiek daug žmonių palaikų rasta aplinkinėse vietovėse, tad vietiniai apylinkę pavadino Champ des Mortes (Miriusiųjų lauku).

Albert Morlet'as, medikas iš gretimo Viši, netrukus sužinojo apie radinį. Jis domėjosi archeologija ir antropologija, tad Fradin'o fermą aplankė 1925 m. balandžio 26 d. ir sutarė su Fradin'u, kad radiniai priklauso jiems, o jis turės išskirtinę teisę publikuoti ir atgaminti bet kokią mokslinę informaciją.

Dr. Capitan'as, iškilus archeologas (bent jau jo paties nuomone) netrukus taip pat susidomėjo radiniu. Jis paprašė Morlet'o detalios ataskaitos apie radinį, kad galėtų pateikti Istorijos paminklų komisijai. Morlet'as pabijojo, kad Capitan'as visus nuopelnus pasiims sau - tad su Fradin'u išleido lankstinuką, pavadintą „Nouvelle station Neolithique“. Tuo tarpu įžeistas Capitan'as suabejojo radinio autentiškumu ir net ėmė tvirtinti, kad, atseit, Fradin'ai patys sukūrė tuos daiktus.

Tuo metu Salomon Reinach'as iš St.Germain-en-laye sakė, kad radinys paremia jo spėjimą, kad civilizacija kilo Viduržemio jūros rajone (to meto populiari Prancūzijoje patriotinė teorija). Morlet'o ir Fradin'o pusę palaikė ir Camille Jullian, maniusi, kad lentelėse yra svarbios informacijos apie romėnų Galijos okupaciją.

Tarp daiktų buvo įspūdinga akmeninė kaukė, žavėjusi prof. J. Loth'ą^*) iš Prancūzijos akademijos. Ji pavadinta "Bethoveno kauke" dėl panašumo į pomirtinę Bethoveno kaukę. Tuo tarpu Rene Dussand'as paskelbė, kad tai tikrosios Bethoveno kaukės kopija, kas ir įrodo radinių klastotę (mat Bethovenas mirė 1927 m.).

Edmond Bayle, teismo medicinos mokslininkas, manė, kad kai kuriose molio lentelėse rado žolės gabaliukų, - ir tai, atseit, įrodo klastotę. Ir net medžiotojas Charles Rogers'as ,pagarsėjęs įvairiomis klastotėmis, tvirtino "pridėjęs ranką' prie kai kurių artefaktų, bet į jo pareiškimus dėmesio mažai kreipta.

1927 m. mokslininkai priėjo išvados, kad Glozelio radiniai yra sufalsifikuoti (M.E. Bruet'as sakė, kad molio lentelės turi būti išdegtos 600-700 laipsnių temperatūroje). Ir 1950 m. fluoro tyrimai parodė tai esant klastote.

Tačiau 7-ojo dešimtmečio pabaigoje švedas Stuce Eilow'as paprašė Vagn Mejdahl'o patikrinti naują termoliuminescencinį metodą, ypač tinkamą molio radiniams datuoti. Ir šie (bei vėliau pakartoti Hugh McKerrelt'o ir Henri Francois) parodė juos esant iš Magdelenian laikotarpio. Pasirodė, kad kai kurie Glozelio artefaktai yra šimtmečių, o kiti tūkstantmečių senumo. Morlet'o ir Fradin'o sąžiningumas buvo atstatytas. Glozel Script

Glozelio įrašų kalbą tiria Marie Labarrere Delorme, Maurice Guignard ir Christian de Warenghien, Rudolf Hitz. Ant daugelio kitų radinių (skulptūrėlių, raižinių akmenyje ir kaule, elnio raguose) atrandama tokių pat ženklų.

Lieka atsakyti, kas visa tai surinko? Tokius dalykus Viduramžiais vertino išminčiai, burtininkai, karvedžiai, raganiai, pranašai, šamanai ir kt. Jiems priskirdavo magiškų savybių ir būdavo naudojami gaminant amuletus ir vaistus. Laikyta, kad titnago antgalis nešiojamas odiniame maišelyje su tam tikromis žolėmis ir dainavimas mėnesienoje apsaugo nuo strėlių, o „milžino kaulas“, sumaišytas su avižomis, padeda augti vaikams.

Įrašai jose buvo maždaug iš 6-7 eilučių, dažniausiai tik vienoje pusėje. Simboliai priminė finikiečių abėcėlę. Buvo daugybė tvirtinimų apie jų iššifravimą nutatant jų kalbą kaip baskų, hebrajų, lotynų, berberų, finikiečių, turkų, suomių ir kitas. Marija Gimbutienė rašmenis vadino Senaisiais europietiškaisiais. Ji jų pavyzdžių rado visoje Europoje, datavo 5000 m. pr.m.e., tačiau, aišku, neįstengė perskaityti. Ji net atsekė šių rašmenų, nesikeitusių, ištakas iki pat mamutų medžiotojų.

Tarp daugelio bandymų iššifruoti išsiskiria Hans-Rudolf Hitz’as (1982; o vėliau 1997, „Les inscriptions de Glozel“), laikęs įrašus keltiškais ir datavęs 3 a. pr.m.e. – 1 a. laikotarpiu, kuris dera su termoliuminiscencinio ir radioaktyvios anglies tyrimų rezultatais. Hitzas sukūrė abėcėlę iš 25 ženklų, turinčių apie 60 atmainų, tikėdamas, kad jis paveiktas Leponto abėcėlės iš Šveicarijos Lugano rajono, kuris pats kilo iš etruskų rašmenų. Jis, tariamai, perskaitė kelis lepontietiškus tikrinius vardus (Setu, Teou ir kt.) ir net, atseit, aptiko paties Glozelio pavadinimą (kaip nemu Chlausei).

Glozelis yra netoli Montgilbert pilies griuvėsių. Ji pastatyta tamplierių klestėjimo laikais. Tik 2-3 d. kelionė raitomis į pietus iki Renes-le-Chateau citadelės su daugybe neįmintų paslapčių, Arkadiečių turtais ir prieštaringai vertinamais tamplierių ir katarų ryšiais. Dar Ąžuolų salos Pinigų daubos paslaptis (Nova Scotia pakrantė), spėliojimai apie šv. Marijos Magdelietės ir Merovingijos dinastijos "kraujo ryšį", paslaptingas Yarmouth akmuo, atrastas 1812 m. Daugelis jo "runų" artimos Glozel lentelių rašmenims. Gal tai ir yra slapti tamplierių užrašai?

1995 m. grupė entuziastų įsteigė Glozelio tyrimų centrą. 1999-2010 m. buvo susirenkama kasmet Viši mieste į konferenciją.

^*) Jozefas Lotas (Joseph Loth, 1847-1934) – prancūzų kalbininkas ir istorikas, specializavęsis keltų kalbų srityje. 1883 m. įsteigė žurnalą „Annales de Bretagne“. 1910 m. paskirtas profesoriumi Prancūzijos koledže Paryžiuje. Išvertė keltų literatūros kūrinių. Jis sukūrė bretonų kalbos ekspansijos į Prancūziją istorinį modelį. Tolimiausia šios kalbos naudojimo riba vadinama „Loto linija“.