Global Lithuanian Net:    san-taka station:

Airių pretenzijos į Ameriką 

Visuotinai priimta, kad 1492 m. Ameriką atrado Kolumbas (žr. Kur išlipo Kolumbas?). Tačiau tai dažnai užginčijama nurodant „tikruosius“ atradėjus: portugalus, nuvykusius į Naująją pasaulį karta anksčiau; anglų karmelitų tėvą Nicholas iš Lynne, keliavusį į poliarines sritis 14 a.; vikingus, kurių Marklandas manoma buvus Kanados Labradoru (vikingų gyvenvietė rasta Niufoundlande netoli L'Ansee aux Meadows). Taip pat minimi kiti: kartaginiečiai, egiptiečiai, arabai, Venecijos atstovai, baskai ir piktai.

Naujosios Anglijos Naujojo Hempšyro ir Vermonto valstijose rasti senoviniai akmeniniai pastatai, kapai ir būrimo vietos priskiriami 800 m. pr.m.e. keltų kultūrai. Nustatyta, kad įrašai juose yra Ogamo raštas. Juos išvertė Barry Fell'as, Harvardo profesorius ir Epigrafijos draugijos prezidentas. Akmenys, išdėstyti apie vieną iš centrų, žymi vasaros ir žiemos lygiadienius, metų laikų žvaigždes ir Mėnulio fazes. Tai primena Newgrange ir kitas panašias struktūras Airijoje.

Airiai remiasi ir viduramžių veikalu „Šv. Brendano kelionė“ (Navigatio Brendani, pirmas vertimas į prancūzų kalbą 1125 m.; olandų, vokiečių ir anglų literatūroje legenda paplinta 13 a.), aprašančiu 6 a. airių vienuolio iš Munsterio keliones Atlanto vandenynu. Kai kurios jo atrastos žemės gali būti identifikuojamos. Po daugelio metų Brendanas pagaliau pasiekia „Šventųjų žemę“ (Terra Repromissionis), esančią kažkur vakaruose...

„Išlipę iš laivo jie rado plačią žemę su obelimis nokinančiomis vaisius. Ten būnant niekada nebuvo nakties. Jie ėmė tiek obuolių, kiek norėjo ir gėrė iš šaltinių. 40 dienų jie klajojo po kraštą, bet niekur nerado jo pabaigos. Kažkurią dieną jie užtiko plačią upę, tekančią per salos vidurį. Tada šv.Brendanas tarė: Mes negalim persikelti per šią upę, tad niekad nežinosime, kokio dydžioši sala“.

Kai kurie teiginiai tarsi tiesiogiai paimti iš keltų legendos: nuolatinė šviesa, obelys. Vienas iš velsiečių kitų pasaulių, Avalonas, verčiamas kaip „obuolių kraštas“. Tačiau lieka įtarimas, kad toji „plati žemė“ gali būti Amerika, airių atrasta 1000 m. prieš Kolumbą.

1963 m. Groffrey Ashe, žinomas knyga apie Artūro legendą, knygoje „Šalis vakaruose“ išnagrinėjo „kelionę“. Ir nors nepatvirtino Amerikos atradimo, bet padarė keletą svarbių pastebėjimų.

„Kelionę“ istorikai dažnai ignoruoja laikydami folkloro sakme. Tačiau joje gerokai mažiau fantastinių elementų nei įprastinėje airių legendoje ir daug to, kas gali būti perskaityta kaip tikri įvykiai: „milžiniški krištolo bokštai“ (aisbergai), pragaro vartai, iš kur „sala su aukso ugnies upe, kur demonai svaido ugnies gabalus“ (Islandijos vulkanas), vandenynas, kur gali pažvelgti į gelmes (koralų jūra), klampus vanduo (Sargaso jūra).

Galima spėti šventąjį atlikus keletą kelionių Atlanto vandenynu; pirmąją - šv. Kilda, Faeroe, Madeira, Azorai, Faeroe; antrąją - Faeroe, Grenlandija; trečiąją - Karibai, Madeira; ketvirtąją - Islandija, Jan Mayden, Islandija, Rockall, Faeroe; penktąją - Faeroe, Amerika. Atstumai nurodomi dienomis tenkina tokius spėjimus.

Airiai kirsti vandenyną galėjo vardan krikščionybės, kuri į Airiją atėjo 5 a. Ypač pasižymėjo šv. Patrikas. 563 m. šv.Kolumba įsteigė vienuolyną Iona saloje prie Škotijos. Iš čia ir kitų vietų airiai skleidė krikščionybę tarp piktų.

Ankstyvoji airių kultūra yra krikščionybės idėjų absorbavimas. Ypač juos traukė „Dykumų tėvų“ raštai. Tai ankstyvieji krikščionys Šiaurės Afrikoje ieškoję ramios vietos, kur galėtų gyventi ir melstis. Neturėdami savų dykumų airiai nuėjo dviem keliais - rinkosi pelkėtas vietas (daug vietovardžių yra su 'disert' dalimi); keliauti į Atlanto vandenyną. Įsėdę į kuragas, pinto karklo valtis aptrauktas oda (labai panašias naudoja Mandaka indėnai), vienuoliai patraukė ieškoti "dykumų vandenyne". Tai tesėsi nuo 6 a. vidurio iki pat 9 a. Šimtai, o gal ir tūkstančiai airių vienuolių raižė Atlanto vandenyną. Jie ieškojo tinkamos salo su maistu ir vandeniu, kur niekas nedrumstų jų religinių maldų. Bet iki 9 a. navigacijos įgūdžių airiai neturėjo. Jie tiesiog pakeldavo bures ir leisdavo Dievui (t.y. vėjui) spręsti, kur plaukti. Taip įrodymas yra faktas, kad 891 m. tris vyrus atplukdė į Kornvalį, kurie paliko Airiją leidę plaukti, kur „Dievas nori“.

Nereikia spėlioti apie daugelio tų vienuolių likimą, kai laivelius braškė už juos keliskart didesnės Atlanto bangos. Bet kai kurie pasiekdavo „išsvajotąją žemę“ - yra archeologinių radinių leidžiančių spėti airius buvus Orkney ir Šetlandijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje, Faeroe, Islandijoje ir Grenlandijoje.

Būtent airiai, o ne vikingai pirmieji atrado Islandiją. 1977 m. Timotėjus Severinas*), įkvėptas "Brendano kelionių", pakartojo jo kelionę oda traukta valtimi (apie tai >>>>>). Tokią galimybę sustiprina ir paslaptingi 10 pėdų ilgio Ogamo įrašai, rasti įbrėžti Vakarų Virdžinijoje Wyoming rajone esančioje uoloje. 1964 m. juos atrado du mėgėjai archeologai, 1970 m. juos ištyrė geologų komanda, spėjusi, kad įrašai yra ankstyvieji indėnų įrašai. Tik po dešimtmečio Robert Pyle sužinojo apie juos iš padėjėjo Tony Shields, anksčiau gyvenusio tose apylinkėse. Jis juos nufotografavo. 1982 m. jiedu atliko 18 apsilankymų ir užfiksavo kiekvieną įrašų detalę. R.Pyle, suvokęs jų svarbą, parašė į vietinį laikraštį. Tą straipsnį su nuotrauka Ida Jane Gallagher pasiuntė B.Fell, kuris juos iškart atpažino ir išvertė.

Datuojamuose 6-8 a. yra krikščioniškų sakinių ir simbolių. Tai savotiška Kalėdų atvirutė, kurioje skaitome:
"Saulei tekant, Kalėdų dieną spindulys paliečia kairįjį ženklų kraštą, pirmasis metų laikas, Išgelbėtojo, Viešpaties Kristaus šlovingo advento metas. Nes gimė iš Marijos, moters".

Patikrinus pasirodė, kad taip nutinka tik per žiemos solsticiją. 1985 m. žinomas keltų tyrinėtojas Robert T. Meyer'is aplankė tą vietą ir radinį apibūdino taip:

"Niekas negalėjo suklastoti tokio dalyko, nes perteikiama gilus keltų mąstysenos supratimas, jis labai archaiškas - tikėtina 6-7 a. Keltų tyrinėtojams tai tiek pat svarbu, kaip Negyvosios jūros rankraščių suradimas,... nes parodo, kad airių vienuoliai, kaip spėju, apsilankė čia prieš kokius 1500 m."

Senasis airiškas žemių vakaruose pavadinimas buvo "Hy Brasil", "Geležies sala" ("geležis" yra "brzl" ugaritų kalboje, akadų - "parzillu". Brazilijos pavadinimo kilmė neaiški, bet joje yra 25% pasaulio geležies atsargų).

Airių rašytojas Dikuilis (apie 825 m.) aprašo, kaip 8 a. pabaigoje airių kunigų grupė beveik metus praleido saloje ir galėjo naktį nuo drabužių nurinkti utėles dėka "vidurnakčio saulės". Vasarą "nesutemsta net trumpam laikui". Taip pat ir viduramžių norvegų raštai nurodo, kad "prieš apgyvendinant norvegams Islandiją, joje buvo žmonių iš Norvegijos vadinamų Papae - jie buvo krikščionys... Po savęs jie paliko airiškas knygas, varpelius ir kryželius..." Dikuilis sakė, kad tai laikyta "paskutine sala".

Apie 700 m. Adomnanas (iš škotų Iona salos) parašė "Šv.Kolumbos gyvenimą", kurioje aprašoma vienuolio Kormako kelionė "ieškant dykumos" per "vandenyną, kurio neįmanoma perplaukti". 14 d. pietų vėjas jį nešė į šiaurę. Tada jūrą padengė ypač pavojingi, iki tol neregėti, smulkūs gyviai, su įniršiu graužę laivo apačią ir šonus, galą ir priekį - jie galėjo perdurti valties odas. Jie buvo maždaug varlės dydžio, bet neskraidė tik plaukė. Kas jie, neaišku... Svarbiau, kad Kormakas sakėsi pasiekęs "toliau, nei ištyrinėta žmogaus" (kelionėje, kuri tik pusiaukelė iki Amerikos), kad perplaukti visi žinomi vandenys.

Kada parašyta "Šv.Brendano kelionė"? Anksčiau mokslininkai spėjo, kad maždaug 9-10 a., t.y. jau po Dikuilio kūrinio ir jau galėjo įtraukti naujesnių žinių (pvz., iš vikingų, kurie Airijoje išlipo 9 a.). Bet 1988 m. straipsnis italų moksliniame žurnale įrodinėjo, "Keliones" esant parašytas 7-8 a. Įdomus prieštaravimas - anksčiau parašytas kūrinys kalba apie užjūrio žemes, o vėlesni Dikuilis ir Adomnanas tvirtina pasiekė tolimiausią tašką.

Bet pažiūrėkim, kaip viduramžiais airiai suvokė pasaulį. Jie manė Žemę esant rutulio formos, kurios kitoje pusėje irgi yra žemynai. Pvz., 8 a. airių kunigas Virgilis netgi sakė, kad tose tolimose žemėse gyvena žmonės (tiesa sakant, kaip ir Mėnulyje bei Saulėje). Jie tuos žemynus sutapatino su pasakų kraštu ar anapusiniu pasauliu, Atrodo, kad minėtasis Virgilis sakė ten gyvenant protėvių dvasias. Airių tradicija kalba apie 150 tolimų salų vakaruose, du ar tris kartus didesnes už Airiją.

Tad Brendanui sugrįžus iš tolimų kraštų, jo rastos žemės nebuvo laikytos realiomis, geografinėmis, o magiškąja karalyste. Juk ir Brendanas ją aprašo kaip "Šventųjų žemę", kuriose viskas kaip keltų legendoje - nuolatinė šviesa, obuoliai... Gal todėl ją panašiai traktavo ir Dikuiliui su Adomnanu.


Šv. Brendanas

Šv. Brendanas (ar Brandanas) gimė apie 484 m. Airijoje (Erie), Ciarraighe Luachra (netoli šių dienų Kerry grafystės Tralee miesto), prie Killarney ežerų. Labai anksti pradėjo mokytis dvasininku su Šv.Ita ("the Brigid of Munster", rašyta ir Ite ar Oda), o baigė pas šv.Arką, įšventinusį 512 metais Tubrid miestelyje, netoli Ardfert. Po to apie 20 m. plaukiojo po Velsą, Iona ir aplinkines salas, skleisdamas Dievo žodį ir steigdamas vienuolyną po vienuolyno: Aldfert, Shanakeel arba Baalynevinoorach, Tomond saloje Inis-da-druim (dabar Coney sala Clare grafystėje Killadysert parapijoje). Žymiausias yra 557 m. įsteigtas Galway esantis Clonfert vienuolynas, kuriame šv.Moinenn paskyrė prioru ir vyresniuoju. Čia jis ir kanonizuotas ir jo garbinimo diena yra Gegužės 16 d. Jo veiklos žymių liko Kilbrandon (prie Oban), Kilbrennan Sound, Dysart (Kilkenny gr.), Killiney (Tubberboe). Pastatė bažnyčias Ichiquin (Galway) ir Inishglora (Mayo gr.)

Apie 523 m. jis iš vieno vienuolio išgirdo pasakojimą apie toli vakaruose esančią gausos salą.. Legendose 7 m. trukusioje kelionėse (tikėtina kartu su šv.Machutus) jis patyrė daug nuotykių, pvz., ant banginio nugaros dalijo Komuniją. Aplankytos vietovės:

1. Plaukdamas į šiaurę nuo Airijos rado uolėtą salą be vietos įsikurti. Ją apiplaukę rado mažą įlanką, kur išlipo (Šv. Kildas)

2. Nuplaukė į salą, kur daug avių ir yra religinė bendruomenė (Faeroe).

3. pasuko atgal ir salų archipelage praleido nemažai laiko (Šetlandija);

4. Pasuko į šiaurę, kur sala skendinti dūmuose ir liepsnose (Islandija);

5. Grįžę atgal ir paklausę patarimų į vakarus plaukė 40 d.

6. Juos supo tamsa (rūkas prie Ntuskiufoundlando salos).

7. Jūroje rado milžinišką kristalo bokštą (ledkalnis);

8. Rado nesvetingą pakrantę, kur gyvena būtybės su iltimis ir margais pilvais (jūrų vėpliai Niufoundlande).

9. Įplaukė į šiltą lagūną (Bahamų salos);

10. Išlipo į salą, kur juos užpuolė žemi tamsiaodžiai vietiniai (Karibai);

11. Plaukė per skaidrius vandenis (Karibų jūra);

12. Rado Pažadėtąją žemę.

Senieji airių kalendoriai įtraukdavo kovo 22 d. specialią šventę. "Eggressio familiae S.Brendani", o šv.Aengus Kuldietis savo Litanijoje 8 a. pabaigoje minėjo 'tuos 60, kurie lydėjo šv.Brendaną kelionėje į pažadėtąją žemę".

Grįžęs namo jis netrukus apie 578 m. mirė Enach duin mieste (dabar Annaghdown), tačiau jo atrasta paslaptingą salą buvo įprasta vaizduoti vėlesniuose žemėlapiuose (Katalonijos, 1375; Herford, 14 a. pradžia; Pizzigani, 1367; Wimar, 1424; Beccario, 1435; Martin Behaim goblyje) 16 a. neradus salos Apianus ir Ortelius ją vaizdavo toli į vakarus.

Abejonių kilo labai anksti. Honorius iš Augsburgo paskelbė, kad sala išnyko; Vincent iš Beauvais neigė kelionę, Bolandistai jos nepripažino. Geografai Alexander von Humboldt'as, Peschel'is, Ruge, Krestschmer laikė ją legenda.

Taip pat Šv. Brendano vardas buvo prisimintas daugelio Elizabetos laikmečio rašytojų, ypač kapitono Džono Smito, kaip bandymas pateisinti Anglijos pretenzijas į Naująjį pasaulį. Smitas mini kitą panašią legendą, atkeliavusią iš 15 a. Atseit, Velso princas Madokas atrado Ameriką 1170 m., kai spruko į vakarus bėgdamas nuo pilietinio karo. Laikoma, kad jis įkūrė koloniją Alabamoje netoli šių dienų Mobile Bay.


Vikingų plaukiojimai

Vikingai 8 a. antroje pusėje pradėjo puldinėti Angliją. Kelis amžius jie buvo svarbi Europos politinė jėga. Bet be karo žygių, siekusių net Italiją, jie buvo ir pirkliai. Švedijos vikingai Rusijos upėmis pasiekdavo net Konstantinopolį ir Persiją. Jų dėka įkurti rusų viduramžių miestai Novgorodas ir Kijevas. Ir vienas vikingų pirklys vardu Ottar (dar vadintas Ohthere) papasakojo Wessex karaliui Alfredui, kaip nuplaukę apie Skandinavijos pusiasalį iki Baltosios jūros.

Vakarų pusėje vikingai kolonizavo daugelį salų: Hebrides, Orkney, Faeroer. Islandiją apie 860 m. atrado Gardar Svarsson, kurį vėjas nunešė į šalį plaukiant į hebrides. Maždaug tuo pačiu metu taip nutiko ir Naddod. Vėliau čia žiemą praleido Floki Vilgerdasson. Apie 930-uosius vikingų kolonijų buvo visoje Islandijoje. Tuo metu į Grenlandiją vėjas nupūtė vikingą Gunnbkorn. O pirmasis ten įsikūrė Erikas Raudonasis, 982-ais išvarytas iš Islandijos už žmogžudystę. Po 3 m. jis grįžo karštai girdamas šalį, jo vadintą "Žaliąja" ir 986 m. nuplaukė ten su keliais kolonialistų laivais, kur įsteigė dvi kolonijas. Dėl nežinomų priežasčių 15 a. vikingų kolonijos Grenlandijoje išnyko.

986 m. Bjarni Herjulfson sugrįžo namo į Islandiją ir sužinojo, kad jo tėvas išvyko į Grenlandiją. Jis nusprendė ten plaukti, bet "prašovęs" pasiekė Ameriką, bet ten neįsikūrė. Apie 1000-tuosius Eriko sūnus Leif kelis kartus bandė įsteigti koloniją Amerikoje, kurią vadino Vinlandu. Į pietus nuo Vinland sakoma buvus Hvitramamaland (Baltųjų kraštą, vėliau "Albanija", baltųjų šalimi" - Škotija irgi vadinta Albanija, nuo Alba, ankstesnio gališko šalies pavadinimo) arba "Irland ed mikla" (Didesniąją Airiją). Šavano genties legendose Floridoje senaisiais laikais gyveno baltoji gentis, turėjusi geležinius įrankius.

Šv. Brendano farvateriu

1976 m. gegužės 16 d., šv. Brendano dieną, išvyko ekspedicija į Ameriką impregnuotomis odomis dengtu laivu. Tą iniciatyvą palaikė Airijos vyriausybė, Nacionalinis jūrų muziejus ir Odų institutas.

Timas Severinas*) pastatė 11 m. ilgio dvistiebę Brendano kuracho**) kopiją – iš airiško uosio ir ąžuolo naudodamas tradicines medžiagas ir tradiciniais įrankiais. Iki 1977 m. birželio ja nuplaukė 7200 km iki Niufoundlando Pekfordo salos, pakeliui stabtelėdamas Hebriduose ir Islandijoje. Severinas mano, kad jo kelionė padėjo identifikuoti daugelį mistinių pasakojimo elementų: „Avių sala“, „Paukščių rojus“, „krištolo statulos“, „Pažadėtoji žemė“ ir kt. Knyga „Brendano kelionė“ apie šią kelionę tapo pasauliniu bestseleriu.

Valtis dabar saugoma Islandijos Craggaunowen’o muziejuje atvirame lauke.


*) Timas Severinas (g. 1940 m.) – britų tyrinėtojas, istorikas ir rašytojas, garsus senovės kelionių atkartojimais. Pastatė keletą dokumentinių filmų apie savo keliones. Apdovanotas už knygą „Singdado kelionė“ (1982). 2005 m. išleido pirmą meninę knygą („Vikingas – Odino vaikis“).

**) Galų kalboje „kurachas“ (Curraghs) naudojamas ir pelkėtos vietovės įvardijimui. Šį pavadinimą airių kalboje valtys gavo dėl savito elgesio atviroje jūroje. Jos buvo iš medinio karkaso aptraukto oda (dažniausiai jaučių). įvairiuose Airijos ir Škotijos rajonuose kurachų apvadai ir pastatymas skiriasi.

 

Literatūra:

  1. Hardy. Descriptive catalogue of materials relating to the history of great Britain and Ireland, 1862
  2. Jubinal. La legende latine de S.Brendaines avec ine traduction inedite en prose et en poesie romanes, 1836
  3. Wright. St.Brendan, a Medieval legend of the sea, in English verse, and prose, 1844
  4. C. Schroder. Sanct Brandan, ein latinischer und drei deutsche Texte, 1871
  5. Brill. Van Sinte Brandane, 1871
  6. Francisque Michel. Les voyages merveilleux de Saint Brandan a la recherche du paradis terrestre, 1878
  7. Fr.Novati. La navigatio Sancti Brandani in antico Veneziano, 1892
  8. E.Benebakker. Van Sente Brandane, 1894
  9. Beamish. The Discovery of America, 1881
  10. O'Hanlon. Lives of the Irish Saints, 1875
  11. Peschel. Abhandlungen zur Erd-und Volkenkunde, 1877
  12. Gaffarel. Les votages de Saint Brandan et des Papoe dans l'Atlantique au moyen age, 1880-1881
  13. Ruge. Geschichte des Zeitalters der Entdeckungen, 1881
  14. Schirmer. Zur Brendanus Legende, 1888
  15. Zimmer. Keltische Beitrage in Zeitschriff fur deutsches Altertum und deutsche Litteratur, 1889-89
  16. Kretschmer. Die Entdeckung Amerikas, 1892
  17. Brittain. The History of North America, 1907
  18. Avezac. Les Iles fantastiques de l'ocean occidental, 1845
  19. MacCarthy. The voyage of St.Brrendan, 1848
  20. M.-G. Boutet. The Celtic Connection, 1996
  21. D.L. Cyr. Megalithic Adventures, 1992
  22. D.L. Cyr. The Diffusion Issue, 1991
  23. W.B. Goodwin. The Ruins of Great Ireland in New England, 1946
  24. C. Gordon. Before Columbus: Links between Old World and Ancient America, 1971
  25. T. Severin. The Brendan Voyage, 1978
  26. G. Thompson. American Discovery, 1994

Parengė Cpt.Astera's Advisor

Taip pat skaitykite:
Los Lunas dekalogas
Gralio taurė – Kaukaze?
Škotų masonai atrado Ameriką?
Baltieji vandenys: legendos ištakos
Š. Amerikos indėnų kosmologiniai mitai
Nan Madolis - apleistas paslapčių miestas
Kur buvo karaliaus Artūro dvaras?
Likimo ironija: astronomo gyvenimas
Oda teskiria kūną ir dvasią
Paskutinių inkų pranašystė
Duobių kaspinai Peru
Languedoko akmenys
Kryptozoologija
DM=XF

 

NSO apsireiškimai ir neįprasti fenomenai Lietuvos danguje ir po juo

Maloniai pasitiksime žinias apie bet kokius Jūsų pastebėtus sunkiai paaiškinamus reiškinius. Juos prašome siųsti el.paštu: san-taka@lithuanian.net arba pateikti šiame puslapyje.

san-taka station

UFO sightings and other phenomenas in/under Lithuanian sky. Please inform us about everything you noticed and find unexplainable in the night sky or even during your night dreams, or in the other fields of life.

Review of our site in English

NSO.LT skyrius
Vartiklio naujienos

   
 
 
 
St.Brendan voyage
 
 
St.Brendan on a whale
Kelionėje Brandanas patyrė daug nuotykių, pvz., ant banginio nugaros dalijo Komuniją.
 
 
St.Brendan at an eruption of Iceland volcano
Prie Islandijos
 
 
St.Brendan sees crystal towers
Krištolo bokštai
 
 
St.Brendan
 
 
St.Brendan trip

 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 

Taip pat skaitykite:
Hitleris: gyvas ar miręs?
Jis atrado Planetą X
Per meilės orgijas į žvaigždes
Ženklų paslaptys laukuose
Aplenkęs savo laiką
Paragvajaus vikingai
Oda teskiria kūną ir dvasią
Kas išrado telefoną?
Tunelis po Atlantu
Oreivystės istorija
Slaideriai - kas jie?
Paštas raketa
Mima kalvos