Global Lithuanian Net:    san-taka station:

Senosios Pietų Azijos technologijos

Flying Daugelyje Pietų Azijos raštų surandama daug užuominų į skraidančias vežėčias. Kinų, o taip pat ir indų legendose pasakojama apie meistrus, kurie konstravo įrenginius, leidžiančius skrieti oru. Vedose skraidančios mašinos vadinamos vimana - manoma, kad šis žodis kilo iš vamana: „tas, kuris trimis šuoliais gali išmatuoti žemę ir dangus“.

Daosizmo legendos mini, kad adeptai (arba nemarieji) skrisdavo oru savo dieviškosios galios pagalba. Jie buvo vadinami xian ir buvo plunksnuoti. Dao šventikai juos vadino yu ke, „plunksnuotasis svečias“. Kinų epuose randame ir fei tian, verčiamą kaip „skraidantys nemirtingieji“. 2 a. pr.m.e. sukurtas himnas mini vežimą, tempiamą skraidančių drakonų.

Puikus vimana pavyzdys yra senosios Indijos karaliaus Salva orlaivis arba Saubha, kurį jis gavo iš Maya Danava (Taltala planetos gyventojo). Jis aprašomas kaip "metalinis miestas", tad jis turėjo būti nepaprastai didelis ir atrodyti kaip padarytas iš metalo. Salva iš jo ant priešų mėtė tokius daiktus kaip gyvates, akmenis ir medžio kamienus. Niekur neminimos bombos ir kiti šiuolaikinėse oro mašinose naudojami ginklai. Tačiau jis turėjo kitokias technologijas galinčias paveikti orą: sukelti viesulus, žaibus ir krušą.

Tuo tarpu Krišna, pakilės į orą Salvos persekiojimui, kai šio Saubha tapo nematoma:

„Aš [Krišna] skubiai į juos išleidau strėlę, žudančią išeinančiu garsu... Visi danavai [Salva kariai] siaubingai klykdami krito negyvi pakirsti lyg saulė liepsnojančių strėlių, kurias leido garsas“ (Mahabharata)

Flying

Tačiau Salva išvengė atakos ir Krišna prieš jį nukreipė savo garsųjį „ugnies ginklą“ - diską, turintį spindinčios Saulės formą. Jo pašautas oro miestas krito žemyn. Salva žuvo, o Mahabharata priartėjo prie pabaigos. Tačiau kitame Mahabharatos epizode Adwattan panaudojo grėsmingąjį Adni (Agneya) ginklą, „ugnies be dūmų užtaisą“.

„Ugnies strėlių gausa tarsi milžiniška liūtis - kaip po pasaulio sutvėrimo - užklupo priešą... Tiršta tamsa ūmiai užgulė pandavų gretas. Viskas paskendo tamsoje. Pradėjo pūsti ugniniai vėjai. Debesys nuriaumojo aukštyn iš paskos tempdami dulkes ir žemes.

Paukščiai rėkavo kaip išprotėję... atrodė, kad visa kas buvo pažeista. Atrodė, kad pati Saulė supasi danguje, Nuo to ginklo siaubingo karščio trūkinėjo drebėdama žemė. Apimti ugnies drambliai blaškėsi tuščiuose tyruose, kiti gyvuliai virto ant žemės ir dvėsė. Iš visų pusių nuolat lijo ugnies strėlėmis...“

„Gurkha, skriedamas greituoju ir galinguoju vimanu, prieš tris Vrišni ir Andhaha miestus panaudojo vienintelį užtaisą su visa Visatos galia. Svilinantis dūmų ir ugnies stulpas pakilo - ryškus kaip tūkstančiai saulių... .. stačias sprogimas su vilnijančiais dūmų debesimis... Dūmų debesis, iškilęs virš pirmojo sprogimo, keitėsi besiplečiančiais ratais tarsi skleistųsi milžiniškas skėtis...

Plieno griaustinis, milžiniškas mirties pranašas, į pelenus pavertė visą Vrišni ir Andhaha giminę... Kūnai buvo taip apdegę, kad buvo neatpažįstami. Plaukai ir nagai nukrito; moliniai indai subyrėjo be jokios priežasties (poveikio), paukščiai patapo baltais... Po kelių valandų visas maistas pasidarė užnuodytas. Norėdami išsigelbėti nuo tos ugnies, kariai puolė prie vandens srautų plaudami save ir savo daiktus...“
(Mahabharata)

Taigi, „Mahabharata“ aprašo ginklą, galintį nužudyti visus karius, turinčius metalo ant kūno. Tai sužinoję kariai nusimesdavo visą turimą metalinę įrangą, sušokdavo į upę ir plaudavo viską, ką vilkėjo, o taip pat viską, su kuo turėjo kontaktą. Ir ne šiaip sau, o todėl, kad nuo ginklų nuslinkdavo palukai ir iškrisdavo nagai. O visa kas gyva, išblykšdavo ir nusilpdavo.

Ar tik ne branduolinį karą aprašo "Mahabharata"?
Mahabharatoje yra 41 nuoroda į orlaivius, o didžiausio dėmesio nusipelno Asurų karaliaus Salva puolimo prieš Šyvos sostinę Dwaraka aprašymas. Salva turėjo skraidančią mašiną, vadinamą Saubha-para (apie ją taip pat skaitykite šiame puslapyje), iš kurios ir puolė Dwaraka. Jis sukėlė krušą ir iš oro svaidė sviedinius. Kai Krišna ėmė jį persekioti, pasitraukė prie jūros ir nusileido. Tada vėl grįžo su savo skraidykle ir susikovė su Krišna būdamas vienos krosa (apie 4000 pėdų) aukštyje. Galiausiai Krišna panaudojo galingą „žemė-oras“ ginklą, pataikiusį į orlaivio vidurį ir sudaužiusį jį į dalis. Numuštas orlaivis nukrito į Indijos vandenyną.
Šis vaizdingas aprašymas yra ir Bhagavat-Gitoje. Spėjama, kad Mohandžo-Daro irgi sunaikino branduolinis sprogimas.

Taigi, „Mahabharata“ yra gerokai informatyvesnė už Bibliją. Joje pateikiami skaičiai yra tokie tikslūs, kad atrodo, kad buvo rašoma iš betarpiško žinojimo. Bet kaip joje žinota, kad yra ginklas, galintis nubausti šalį 12 m. trukmės sausra ar būti pakankamai galingas, kad nužudytų kūdikį įsčiose?

Ir tai nėra vienintelės tokio pobūdžio užuominos. Senovės Indijos raštuose aprašomas net ir vimana-Vainix mūšis ... Mėnulyje. Ir štai koks yra archeologų liudijimas:

„Praeitame šimtmetyje atkasus Mahenjorado [Riši, „Mirusiųjų kalva“, Mohendžo-Daro - tarp Gango upės ir Rajmakul kalno] miestą jo gatvėse buvo rasti skeletai, gulintys tiesiog gatvėse. Kai kurie jų buvo pamaldžiai sudėję rankas - tarsi juos netikėtai būtų užklupusi pati lemtis. Tie skeletai yra vieni iš labiausiai radioaktyvių (tarp kada nors rastų), - panašiai, kaip Hirosimoje ar Nagasakyje

Tai buvo puikiai suplanuotas miestas, turintis nutekamųjų vandenų sistemą tobulesnę už šiuolaikinių Indijos ar Pakistano miestų. Jo gatvės buvo padengtos „juodo stiklo sluoksniu“. Vėliau nustatyta, kad tai vietinis molis, išsilydęs nuo milžiniško karščio.
D. Hatcher Childress
Papildomai paskaitykite: Tektitai – branduolinių karų palikimas?

Ruins

Ir dar vienas panašus liudijimas:

„Cuka, skrisdamas labai galingu vimanu, ant trigubo miesto išmetė vienintelį užtaisą su visa Visatos galia. Nenusakomas dūmų ir ugnies stulpas pakilo - ryškus kaip tūkstančiai saulių... kai vimana sugrįžo į žemę, jis atrodė kaip žėrintis stibio gabalas gulintis ant žemės“.
Mansola Purva
 

Indijoje rasti radioaktyvūs pelenai, kur tyrimus atliko Lee Hundley. Radžastane storas jų sluoksnis dengia 3 kv. mylių plotą 10 mylių į vakarus nuo Džodhpuro. Jie datuojami 800-12 tūkst. m. amžiumi.

Ar jau buvo pasaulio pabaiga?

Charles Berlitz'as (1914-2003), kelių knygų (tame tarpe „Bermudų trikampio“) autorius, buvo garsios Berlico mokyklos įkūrėjo anūkas. Jis parašė:
„Jei iš tikro tolimoje praeityje vyko atominis karas, turi tebeegzistuoti kokie nors labai išsivysčiusios technologijos, pajėgios sukurti ir žinoti apie atominę galią, pėdsakai. Kai kuriuose senuosiuose Indijos raštuose randama kai kurių aprašymų apie pažangų mokslinį mąstymą, kuris atrodo anachronistinis metui, kuriame kilo“.

Džiotiša (400 m. pr.m.e.) perteikia šiuolaikinę sampratą apie Žemės padėtį Visatoje, gravitacijos dėsnį, kinetinę energijos prigimtį, kosminių spindulių teoriją ir netgi savaip dėsto gama spindulių teoriją. Ir tai tūkstančiai metai iki Viduramžių, kai Europos scholastai svarstė, kiek angelų gali tilpti ant smeigtuko galvutės.

Indijos vaišešikos mokykla aiškino mokymą apie atomus, kad šiluma yra molekulinių pokyčių priežastis ir skaičiavo laiką, per kurį atomas praeina savo dydžio kelią.


Džiotiša (džiotiš - [dangaus kūnų] šviesa) - mokslas senovės Indijoje, sekantis ir nuspėjantis dangaus kūnų judėjimą. Vienas iš 6-ių vedangų (Vedų disciplinų). Tai reikalinga, norint tiksliai žinoti apeigų dienas. Taip vėliau imta vadinti ir indų astrologija.
„Vedanga džiotiša“ tekstas turi dvi redakcijas, kurių viena siejasi su Rigveda (36 sakiniai), o kita su Jadžurveda (43 sakiniai, kurių 29-i paimta iš Rigvedos). 5 a. sudarytoje „Brahma-siddhanta” aptariama, kaip planetų, Saulės ir Mėnulio judėjimą panaudoti kalendoriaus sudarymui ir laiko nustatymui. Ten taip pat pateikiama trigonometrinės ir matematinės formulės, reikalingos paskaičiavimams. Šis tekstas išsiskiria tuo, tad nurodo nepaprastai didelius skaičius, pvz., 4,32 mlrd m. – mūsų pasaulio amžių.

Iliuzijų sukūrimo technologija?

Daugelyje raštų paminima, kad vimanai gali tapti nematomi.

Indų Vedose mūsų Visata yra majos (iliuzijos) darinys (apie šią sampratą ir jos vystymąsi rasite vedantos puslapyje). Bazinė energija (pradhana) yra išlaisvinama Aukščiausiojo (Maha-Višnu) veiklos dėka. Pradhana sutveria subtilias energijos formas, o šios sutveria materijos vaizdą (iiuziją).

Uma, Šyvos žmona (kitaip Maja Devi) yra iliuzinės energijos deivė. Ji Didžioji Motina, kurią šlovino visas pasaulis. O kadangi Šyva yra Uma vyras, jis yra iliuzijos (ir jos tvėrimo technologijos) valdovas. Toks ryšys tarp karaliaus Salvos, gavusio vimaną, ir Maja Danavos, šio vimano kūrėjo ir iliuzijų tvėrėjo... (apie Salvos vimaną skaitykite įvadiniame vimanų puslapyje).

Tyrimai rodo, kad yra panašumų tarp NSO stebėjimų ir metafizinio misticizmo, liaudies legendų, šamanų transo, migrenos priepuolių ir net ... vaizduotės. Pvz., visai nepaaiškinami kai kurių pagrobtųjų liudijimai apie kūno organų išskirstymą yra įprastinė šamano "mirties-atgimimo" transo savybė.

Galbūt vimanai naudojo senovinę technologiją, kuri veikį gamtos jėgas taip, kad jos paveiktų žmogaus sąmonę ir pakeistų realybės suvokimą. Kad vimanai buvo psichotroniniai įrenginiai? „Tuo, kuo mes esame dabar, ateina iš mūsų vakarykščių minčių, o šios akimirkos mintys tveria rytdieną - mūsų gyvenimas yra minties tvarinys“ - teigė Dhammapada.

Tibete mokiniai yra mokomi vizualizuoti juos globojančią dievybę, kuri lėtai kristalizuojasi kaip vaiduoklio šmėkla (kažkokioje kvazi-realybėje). Tai tulpa, minties darinys, kuris gali įgauti įvairias formas - žmogaus, gyvūno, medžio ar akmens.

Kai tik tulpa sukaupia pakankamai gyvybinės galios, jis stengiasi iš savo sutvėrėjo kontrolės. Tibeto magai kartais siųsdavo tulpas atlikti kokius reikalus, tačiau kartais šie nesugrįždavo - likdavo klajoti pusiau sąmoninga lėlė. Taip nutikdavo ir tada, kai tulpa sutvėrėjas mirdavo nespėjęs „ištirpdyti“ savo kūrinio.

Šivapuro mieste tebėra stulbinanti senovės paslaptis. Tai du akmenys priešais vietinę šventyklą. Vienas jų sveria 55 kg, o kitas 41 kg. Jei 11 asmenų paliečia didesnįjį, o 9 mažesnįjį ir sudainuoja magišką užkeikimą, užrašytą ant šventyklos sienos, abu akmenys pakyla į orą ir kabo apie 2 sekundes, - tarsi nebūtų žemės traukos.

Paruošė Cpt.Astera's advisor

Papildomai skaitykite:
šio straipsnio pirmą dalį
Mohendžo-daro
Vaišešikos mokyklos "gamtos filosofija"
Tektitai – branduolinių karų palikimas?
Senoji neištirtoji Harapos civilizacija
Gal tai jau buvo? Neaiškūs radiniai
Senovės Indijos oreivystės priešaušris
Senosios Indijos mašinos (yantra)
Kinų ir korėjiečių skraidantys vežimai
Vimanų vibruojantieji degalai
Nežemiški senosios Indijos personažai
Keista Vaimanika šastra istorija
Ieškant supernovų Indijos raštuose
Ženklų paslaptys laukuose
Dirbtinis intelektas kare
Stebėtojai: Dievo sūnūs
Languedoko akmenys

NSO apsireiškimai ir neįprasti fenomenai Lietuvos danguje ir po juo

Maloniai pasitiksime žinias apie bet kokius Jūsų pastebėtus sunkiai paaiškinamus reiškinius. Juos prašome siųsti el.paštu: san-taka@lithuanian.net arba pateikti šiame puslapyje.

san-taka station

UFO sightings and other phenomenas in/under Lithuanian sky. Please inform us about everything you noticed and find unexplainable in the night sky or even during your night dreams, or in the other fields of life.

Review of our site in English

NSO.lt skiltis
Vartiklis