20 a. 4-me dešimtmetyje Virdžinijos valstijoje kilo isterija. Vyrai budėjo naktimis su šautuvais ant kelių, moterys kamšė plyšus ir rakto skylutes. Policija vaikėsi šešėlius. Spauda kaitino visuomenę tuzinu naujų pranešimų.

Kur ir kada kitą kartą pasireikš piktadarys? Prieš 70 m. žmonės buvo įsitikinę, kad šalia jų šėlsta pakvaišęs nuodytojas dujomis. Tas niekingas niekšas kažkokiu būdu prileisdavo namus nuodingų dujų, sukeliančių tingumą ir vėmimą.

Tačiau po 2 mėn. isterija baigėsi ir niekas nebuvo suimtas. Tačiau viskas truko pakankamai ilgai, kad būtų psichologų įvardinta masine psichoze kartu su 1938-ais „Pasaulių karo“ transliacija bei, visai neseniai, juodligės panika.

Apie tai rašoma Robert Bartholomew'o^*) knygos „Little green men, meowing nuns and Head huntic panics“ (2001) skyriuje „Išprotėjęs Virdžinijos nuodytojas dujomis“, parašytame Bob Willes, buvusio „Roanoke Times“ žurnalisto. Prieš 4 m. (1998) jis parašė keletą straipsnių į „Fincastle Herald" - remdamasis virš 30 senų rašinių iš „Roanoke Times“.

„Žmonės labai patiklūs prielaidoms“, sako Willis, kuris istoriją sužinojo iš Lomax Breckinridge, kurio tėvas buvo 4 dešimtm. medikas dalyvavęs tų įvykių tyrimuose.

Pirmieji „užpuolimai“ pasireiškė 3 d. iki Kalėdų 1933-iais Cal Huffman name atokiame Haymakertown vakarų Botetourt'e. Apie 10 val. vakaro jo žmona pajuto blogą kvapą ir ją supykino. Kvapas pasikartojo po pusvalandžio, o po to 1 val. nakties. Tada jų dukrai Alice, 20 m., pasidarė taip bloga, kad gydytojas turėjo ją atgaivinti. Kaimynas sakėsi matęs kažkokį šešėlį, išbėgantį iš namo. Breckinridge spėjo tai buvus „viščiukų dujimis“, kurias naudojo paukščių vagys, kad vagiami paukščiai nekeltų triukšmo.

Kitas pranešimas buvo iš Cloverdale, Clarence Hall namų, šiam grįžus namo su šeima ir juose pajutus sargdinančius dūmus. Kai jis nuėjo į vidų pasižiūrėti ir greitai negrįžo, žmona jį ištraukė į lauką. Hall su ginkluotais vyrais klaidžiojo po miškus, o šeima apsistojo pas kaimynus. „Roanoke Times“ tai įvardijo kaip faktą straipsniu „Dujų atakos namuose tebesitęsia“.

Trečias nutikimas buvo Troutville, o po to buvo 2,5 savaičių pertrauka. Tada nukentėjo Homer Hylton'o namas į vakarus nuo Fincastle. Pranešimai truko savaites. Iki sausio vidurio spauda ir policija užregistravo jų virš tuzino. Tada straipsnį išspausdino „New York Times“. Policija sukūrė kelias versijas, bet nebuvo nė vieno įtikinamo paaiškinimo, kaip dujos buvo įleidžiamos į namą.

Breckinridge su kitu daktaru tyrę tuos atvejus nenustatė, kokios tai dujos. Jie įtarė tai buvus chloriną ir, gal būt, buvus formaldehido. Po kiek laiko gydytojai pradėjo įtarti, kad kai kurios "aukos" turi problemų su nervais. Vienok, Botetourt'o valdyba skyrė 500 dolerių už informaciją (nemaža suma Didžiosios depresijos metu). Kitądien, Virdžinijos Generalinė asamblėja išleido įsaką (pasiūlytą M.R.Morgan, W.H. Scott ir Blair Fishburn) baudžiantį 10 m. kalėjimu už nuodijimą dujomis. Jis tebegalioja.

Tačiau sausio pabaigoje į tai pradėta žiūrėti skeptiškai. Kai kurie pranešimai pasirodė esą apgaulės. Bet "nuodijimai" persikėlė į Roanake. 1934 m. vasario 7 d. A.H. Milan pranešė apie keistą kvapą, nuo kurio jai su dukra pasidarė bloga. Per kitas dienas pranešimai pasipylė iš kitų Roanake vietų: Wasena Howbert aveniu, Broadway (pietų Roanake), Shenaudoah aveniu (šiaurės vakarų). Viena moteris sakėsi girdėjusi "dujininką" beldžiant į duris, bet policija nustatė, kad kažkas mėtė ryžius. Iškvietimų daugėjant, policija nustatė vis daugiau netikrų atvejų, sekdami dūmus rasdami tokius nekaltus šaltinius kaip anglių krosnis (smalkes). Paskutinis pranešimas buvo vasario 11 d., po kurio tiek policija, tiek visi užmetė tą reikalą kaip isteriją. "Roanoke Times" (iki tol pranešinęs "atvejus" pirmajame puslapyje) paskelbė redakcijos vedamajame, kad "Reanoke nebuvo nuodytojo" ir kad tuo "tikėjo nuo pat pradžių".

Ne vien laikraštininkai buvo atpirkimo ožiu. Isterijai buvo pasidavę ir teisėtvarkininkai. Tai galėjo būti po I pasaulinio karo cheminių atakų likusios baimės pasekmė. Ir tik tai, kad tai vyko atokiame rajone, leidžia šiandieną kalbėti apie išsimokslinimo stoką.

34 m. Jay Nickell'is, užaugęs Ellensburge, prisimena apie duobę, esančią apie 7 mylios nuo Monastash Ridge, kur jis, būdamas paaugliu, lakstė dviračiu. Jie rado duobę į kurią įmetus akmenį nebūdavo garso.

Kalbėta apie juodą spindulį iš jo, įmestą negyvą šunį vėliau matė lakstant po miškus, įmestas tranzistorius grojo programas iš praeities.