Global Lithuanian Net:    san-taka station:
Nėra absoliutaus laiko  

„Žmonės neprisimena praeities...“, Ekliaziastas, 1:11  

Taip pat skaitykite Apie laiko klausimą filosofijoje

1915 m. A. Einšteinas parašė laišką Moritz Schlick’ui, kuris neseniai buvo parašęs straipsnį apie reliatyvumo teoriją. Laiške suabejojama „Hjumu, kurio ‚Apie žmogaus prigimtį‘ atidžiai ir susižavėjęs perskaičiau prieš pat atrandant reliatyvumo teoriją. Labai tikėtina, kad be šių filosofijų studijų nebūčiau pasiekęs sprendimo. Jo nuomonė nepasikeitė ir po 30 m., kaip išsakė draugui M. Besso2): „Kiek žinau, betarpiška Hjumo įtaka man buvo didesnė. Skaičiau jį Berne kartu su K. Habicht‘u3) ir [filosofijos studentu M.] Solovinu4)“ (tai vyko 1902-03 m.).

Autobiografiniuose rašiniuose po 1949 m. jis išplėtoja mintį, kaip Hjumas jam tada padėjo. Reikėjo atmesti klaidingą „aksiomą apie absoliutų laiko pobūdį“, kurios paneigimas buvo pasiektas, „mano atveju, ypač skaitant D. Hjumo ir Ernsto Mach‘o filosofinius raštus“. Kai tik vienalaikiškumo reliatyvumas buvo priimtas, buvo galima baigti formuluoti specialiąją reliatyvumo teoriją. Visatos laikas

Bendrai imant, Hjumo įtaka intelektinei kultūrai yra milžiniška: ji apima visas filosofijos sritis ir daugelį mokslinių disciplinų. Ta įtaka yra dėl jo radikaliojo empirizmo. 18 a. dominavo idėjų teorija. Idėjos žymi mūsų mąstymo tiek mentalines būsenas, tiek materialią išraišką. Mentaline būsena yra, pvz., dantų skausmas, o materialia išraiška – mintys (pvz., apie matematinį objektą – trikampį). Ryškiausiu idėjų teorijos atstovu buvo R. Dekartas. Viename laiškų jis aiškina, kodėl idėjos tokios svarbios: „Esu tikras, kad galiu [kitaip] nežinoti, kas yra mano išorėje, išskyrus idėjų priemonėmis, kurios manyje“.

Hjumo idėjų teorija skiriasi nuo R. Dekarto, nes jis atmeta vidinio buvimo veiksnį – ir tuo pačiu gražina mus prie Platono, pagal kurį, viskas, ką mokomės, yra prisiminimas to, kas buvo mumyse iki mokantis. Mes nebuvome švariu lapu mums gimstant. Hjumas pradeda ten pat, kur buvo jo bendraamžis Briton‘as ir pirmtakas Dž. Lokas, kuris „Apie žmogaus suvokimą“ (1689) rašė, kad klausti, kada žmogus įgavo idėjas, pirmiausia yra „klausti, kada jis pradėjo suvokti; turėti idėjas ir suvokti yra tas pat“. Hjumas iš to išveda savąjį kopijavimo principą.

Suvokimas Hjumui skirstomas į idėjas ir įspūdžius, tarp kurių skirtumu yra tik laipsnis, o ne tipas. Įspūdžiai stipresni ir gyvesni: pvz., prisimenu, kaip būdamas vaiku, pagriebiau iš krosnies iškritusią žariją – iki šiol prisimenu tą skausmo suvokimą (idėją). Visos paprastos idėjos atitinka paprastus įspūdžius. Idėjos yra įspūdžių kopijos. Jei koks nors terminas yra prasmingas, jis turi būti susietas su įspūdžiu paremta idėja. Vėlesniame „Žmogaus proto tyrinėjime“ (1748) Hjumas pasiūlė kopijavimo principą naudoti kaip „pažinumo testą“, kuris panaudojamas taip:

Kai mes patiriame kokį nors įtarimą, kad filosofinis terminas yra naudojamas be jokios reikšmės ar idėjos (kaip yra per dažnai), mums reikia ištirti, iš kokio įspūdžio ta spėjama idėja kilusi? Ir jei neįmanoma priskirti kokią nors, tai pasitarnaus mūsų įtarimo patvirtinimui.

Ar galime mes prikergti terminą „absoliutus laikas“ prie kokios nors įspūdžiu paremtos idėjos? Ir čia Hjumo laiko filosofijos supratimui svarbiu tampa kopijavimo principas. Kaip pirmiausia gauname idėją apie laiką? Traktato apie žmogaus prigimtį“ pirmos knygos antroje dalyje jis pasiūlo, kad idėją apie laiką gauname suvokdami pokytį: „[jis] niekada negalėtų būti suvokiamas per sustingusį ir nekintantį daiktą“. Pokytis stebimas arba objektų paveldimume, arba jų tarpusavio judėjimuose.

Laikas, kaip jis mums atrodo, sudideda iš nedalomų sekos akimirkų. Pagal D. Baxter‘io5) interpretaciją „Hjumo keblume“ (2007) atskira akimirka negali turėti trukmės. Kažkas laikoma trukme tik jei yra laikinis kompleksas. Mes privalom suvokti pokytį atsižvelgiant į akimirkas, nes kitaip negalime abstrahuoti idėjos apie laiką. Tarkim stebėtojas stovi prieš vienodą pilką sieną, užimančią visą jo akiratį. Čia niekas nekinta, čia nėra trukmės – toks nekintantis objektas negali duoti idėjos apie laiką. Jei kažkas pasirodo, tarkim mėlynas rutulys, judantis sienos fone, stebėtojas gali įgyti idėją apie laiką, nes judantis rutulys keičia stebėtojo atžvilgiu. Tačiau tasai pokytis yra reliatyvus stebėtojo požiūrio taškui. Jei sebėtojas juda tuo pačiu greičiu ir ta pačia trajektorija su rutuliu, jis nepastebės pokyčio ir jo požiūriu nebus trukmės.

Hjumo laiko filosofijoje nėra įrodymo nei apie absoliutų, savaime egzistuojantį laiką, nei apie visuotinį laiką. Turime skirtingus laikus, priklausomai nuo stebėtojo-objekto sąryšio.

Hjumo empiristinė laiko samprata skyrėsi nuo įtakingų ankstesnių požiūrių. Štai I. Niutonas savo „Gamtos filosofijos matematiniuose pagrinduose“ (1687) teigia esant absoliutų laiką ir kad laiko kiekybinę išraišką galima suvokti jutimais. Tada ima nagrinėti skirtumą tarp absoliutaus, matematinio laiko ir reliatyvaus, matuojamo laiko. Absoliutus laikas egzistuoja savaime; jis nepriklausomas nuo kitimo. Kas bebūtų visatoje ir kaip bejudėtų, tai neturi įtakos pačiam laikui. Laikas turi aiškią struktūrą: jis teka vienodai ir viena kryptimi. Iš čia trukmė tarp dviejų vienalaikių įvykių yra nulis, o tarp dviejų nevienalaikių įvykių nėra lygus nuliui. Juk visi čia sutiktų su Niutonu?! - laiko tvarka ir kryptis glūdi pačiame laike.

Kitu įtakingu požiūriu buvo I. Kanto transcendentinis idealizmas, pateiktas „Grynojo proto kritikoje“ (1781). Čia jis aiškiai kritikuoja Niutono poziciją – I. Kantas dėmesį sutelkia į aplinkybinį laiko koncepcijos naudojimą, o ne į nepriklausomą. T.y., kad mes patiriame dalykus laikinume, o ne laike. Laikas nėra dalykas savaime; jis yra subjektyvus išankstinis žmogaus nusistatymas. Laikas Kantui yra jautimo a priori forma:

Laikas nėra empirinė koncepcija kuri kažkaip yra išvesta iš patirties. Vienalaikiškumui ir tęstinumas ne patys patenka suvokimui, jei laiko pateikimas jų nepagrindžia a priori. Tik su jo prielaida, kad keli daiktai egzistuoja tuo pačiu metu (vienu laiku) ar skirtingais laikais (tęsinyje).

Nuostabu, kaip Einšteinas su Hjumu yra opozicijoje Niutonui ir Kantui. Empirizmo koncepcija suteikia Einšteinui priemones paneigti absoliutistinius ir transcendentinius argumentus. Teigiant, kad šviesos greitis yra vienodas visomis kryptimis, empiristinis argumentas paneigia absoliutų vienalaikiškumą. Nėra laiko, kuris egzistuoja nepriklausomai nuo požiūrio lauko pasirinkimo, kaip laikė Niutonas. Ir laikas nėra paremtas žmogiškąja intuicija, nes tai empirinė koncepcija, skirtingai nuo Kanto.

Tik nereikia manyti, kad Hjumas numatė reliatyvumo teoriją – jis to tiesiog negalėjo. Jo teorija buvo besiindustrializuojančios visuomenės padarinys. Tačiau Einšteino laikrodžių sinchronizavimo klausimas irgi buvo susijęs su industrine visuomene: 19 a. suintensyvėjęs traukinių judėjimas reikalavo pagerinti laiko skaičiavimą. Bet tai irgi nebuvo žinoma Hjumui. Tačiau jis suprato, kad jo laiko samprata kertasi su vyraujančiais požiūriais ir intuicija:

Aš žinau, kad yra tokių, kurie laiko, kad trukmės idėja yra taikoma objektas, kurie yra tobulai nekintantys; ir tai laikau bendra filosofų bei paprastų [žmonių] nuomone.

Hjumas buvo radikalus empiristas ir todėl agnostikas apie tai, ar mūsų įspūdžiai yra sukelti natūralių įvykių. Pirmosios knygos 3-ioje dalyje jis rašo:

Kas dėl įspūdžių, kurie kyla iš jutimų, jų priežastis yra, mano nuomone, visiškai nepaaiškinama žmogaus proto ir visad bus neįmanoma garantuotai nuspręsti, ar jie kyla tiesiogiai nuo objekto, ar sukuriami kūrybinės mąstymo jėgos, ar gaunami iš mūsų būtybės autoriaus.

O kaip metafizinio realizmo problema susijusi su specialiąja reliatyvumo teorija? Pagal priežastingumo principą, įvykis nutinka anksčiau ir nepriklausomai nuo stebėtojo. Tarkim, danguje pastebėjome naują supernovą – atrodytų, kad ji vyksta vienu laiku su mumis. Tačiau iš tikro ji galėjo nutikti milijonus metų anksčiau, ir tik dabar jos šviesa mus pasiekė.


Trumpos biografijos

1) Moricas Šlikas (Friedrich Albert Moritz Schlick, 1882-1936) – vokiečių fizikas, filosofas, loginio pozityvizmo pradininkas ir Vienos ratelio įkūrėjas. Baigė fiziką, tačiau vėliau susidomėjo filosofija, 1922 m. ėmė vadovauti Vienos un-to katedrai; ten 1924 m. suorganizavo Vienos ratelį, tapusį neopozityvizmo centru. Nuo 1926 m. buvo susijęs su L. Vitgenšteinu. Savo filosofinę koncepciją apibūdino kaip „nuoseklų empirizmą“. Jis laikė, kad būties pažinimo esmės problema beprasmė, nes filosofijos tikslas – ne tiesos ieškojimas, „prasmės tyrinėjimas“, t.y. „mokslinių samprotavimų turinio išaiškinimas“. Jis kritikavo vokiečių universitetuose dominavusį neokantizmą už apriorinius tvirtinimus.

2) Mišelis Besas (Michele Angelo Besso, 1873-1955) – žydų kilmės šveicarų-italų inžinierius. Buvo A. Einšteino draugu nuo Ciuricho Politechnikumo laikų, padėjęs tam gauti darbą Berne. Taip pat supažindino A. Einšteiną su E. Macho kūriniais.

3) Konradas Habichtas (Conrad Habicht, 1876-1958) – šveicarų matematikas, artimas A. Einšteino draugas. Su M. Solovinu įsteigė Olimpijos akademiją, neformalią draugų grupę 1902-04 m. aptarinėjančią fizikos klausimus.

4) Morisas Solovinas (Maurice Solovine, 1875-1958) – rumunų filosofas ir matematikas, geriausiai žinomas savo ryšiais su A. Einšteinu iki pat mirties.

5) Donaldas Baksteris (Donald L. M. Baxter) – amerikiečių filosofas, Konektituto un-to profesorius. Pafrindinės tyrinėjimų kryptys: metafizika (tarp jų vieno ir daugio problema), ankstyvoji šiuolaikinė Vakarų filosofija, ypač Hjumas. Parašė knyga: „Hjumo sunkumai: laikas ir tapatybė „Traktate““ (2008).

Papildomai skaitykite:
Laiko fenomenas
Visatos švytuoklė
Kas yra tas laikas?
Trumpa laiko istorija
Lygiagrečios visatos
Labai prasta balerina
Mitas apie laiko pradžią
Ką rodo laiko rodyklė?
Ko neįmanoma įsivaizduoti?
Apie vienalaikiškumo principą
Kaip sukurti laiko mašiną?
Apie laiko klausimą filosofijoje
Mūsų smegenys ir yra Visata
Erdvės ir laiko sampratos transformacija
Kvantinė mechanika: triumfas ar ribotumas?
Amžinas judėjimas laiko kristaluose
Laiko tėkmės pokeitimai
Papildomas matavimas
Vieningo lauko teorija
Hipotezės: sliekangės
Laiko vertė ir matas
Visatos modeliai

NSO apsireiškimai ir neįprasti fenomenai Lietuvos danguje ir po juo

Maloniai pasitiksime žinias apie bet kokius Jūsų pastebėtus sunkiai paaiškinamus reiškinius. Juos prašome siųsti el.paštu: san-taka@lithuanian.net arba pateikti šiame puslapyje.

san-taka station

UFO sightings and other phenomenas in/under Lithuanian sky. Please inform us about everything you noticed and find unexplainable in the night sky or even during your night dreams, or in the other fields of life.

Review of our site in English

NSO.LT svetainė
Vartiklis