Jo, pastatyta apie 1580 m., į pilį panaši Uraniborgo observatorija Veno saloje po jo mirties karaliaus įsaku buvo demontuota (galutinai apie 1650 m.). Neseniai ištyrus 5-ias seno sodo vietoje 1988-90 m. rastas šukes (stiklo ir vieną keramikos), įtariama, kad jos iš rūsio laboratorijos. Masės spektrometru jose rastas 31 cheminis elementas, tarp kurių buvo vienas, nustebinęs tyrėjus – tai tungstenas (iš švedų kalbos – „sunkus akmuo“; mes jį vadiname volframu). Tačiau juk volframas tais laikais net nebuvo aprašytas (jis kaip atskiras elementas išskirtas tik 1783-ais)!? Tad kyla įtarimas, kad Tycho Brahe turėjo slaptą medžiagą, kurią naudojo gaminant vaistus Europos elitui.

Tycho Brahe garsėjo vaistais nuo maro, galėjusiais turėti iki 60 ingredientų, tarp kurių be žolelių buvo visko – nuo gyvačių mėsos ir opiumo iki vario. Gal juose buvo ir volframo?!

Dar 1576 m. karalius Frederikas II aiškiai parodė, kad Tycho Brahe astronominę ir alcheminę veiklą. Atrodytų keistai jo užsiėmimai astronomija, astrologija ir alchemija, tačiau jis laikė, kad yra sąryšių tarp dangaus kūnų, substancijų ir žmogaus organų (kaip kad „Smaragdinėje lentelėje“ teigiama: „Tai, kas viršuje, panašu į tai, kas apačioje, ir tai, kas apačioje, panašu į tai, kas viršuje, - kad būtų galima atlikti vieno dalyko stebuklus“; o prie įėjimo į Uraniborgą buvo dvi pusiaugulių žmonių skulptūros: viena laikė dangaus gaublį ir įrašas „Žvelgdamas aukštyn, žiūriu žemyn“, o kitoje laikė taurę, gyvatę ir žoleles, o užrašas skelbė „Žvelgdamas žemyn, žiūriu aukštyn“). Buvo visas tokių ryšių sąrašas. Pvz., 1588 m. laiške matematikui Christopher Rothmann‘ui¹⁾ jis nurodė metalų ryšius: Saulė-auksas-širdis, Mėnulis-sidabras-smegenys, Merkurijus-gyvsidabris-plaučiai ir t.t. Tik neaišku, kokia vieta jame kliuvo volframui...

Jo alchemijos laboratoriją 1589 m. aplankė Johan David Wunderer‘is²⁾, pažymėdamas, kad daug neįprastų krosnių ir aparatų, įvairių didelių 30-ties matų kolbų, daug nuostabių katilų, alembikų, distiliatorių ir panašių neįprastų indų, įsigytų už didelę kainą“. O kitas svečias, vokietis Martin Zeiller’is³⁾ laboratoriją aprašė taip: „Apačioje, šalia vyno rūsio, yra didelis skliautas, kuriame yra Tycho distiliavimo aparatai ir krosnys, ant kurių stovi daug distiliavimo kolbų. Daugelis jų yra išlenktos viršuje, pagamintos iš vario, pro vienus langus išeina, o pro kitus įeina, ir jose distiliuojami keisti dalykai“.

Tycho Brahe buvo labai uždaras savo alcheminių eksperimentų atžvilgiu, nors astronominius klausimus plačiai aptarinėjo laiškuose ir knygose. Savo 1598 m. veikale apie savo darbus ir instrumentus jis paslaptingai pažymi: „Daugelio pastangų ir išlaidų dėka padariau daug atradimų apie metalus ir mineralus, o taip pat brangakmenius, augalus ir kitas panašias medžiagas. Būsiu pasirengęs atvirai aptarti šiuos klausimus su kunigaikščiais, didikais ir kitais iškiliais bei išsilavinusiais žmonėmis, kurie domisi šia tema ir apie ją kažką žino, ir retkarčiais teiksiu jiems informacijos, jei tik būsiu tikras dėl jų gerų ketinimų ir kad jie ją laikys paslaptyje. Nes nėra jokios naudos ir neprotinga tokius dalykus viešai skelbti“.

Vis dėlto jis retkarčiais atskleisdavo savo požiūrį į alchemiją ir jos teisingą naudojimą. Savo pagrindiniame veikale apie naująją astronomiją (Astronomiæ instauratæ progymnasmata, 1602) jis labai aiškiai atsiribojo nuo alchemikų, bandančių kurti auksą: „Tarkime, kad kažkas, pasitelkdamas meną, kurį jie vadina „alchemija“, gali mėgdžioti gamtą, nors galiausiai jie nesugeba sukurti nieko tokio gero ir ilgalaikio, kaip gali gamta… Kiek žinome, tik nedaugeliui tai [gauti auksą] pavyko, o didžioji dauguma nusivylė ir per vėlai gailėjosi iššvaistę daug laiko, darbo ir pinigų“. Jis niekada nevartojo žodžio „alchemija“ apibūdindamas savo paties studijas, kurias jis vadino arba ars pyronomica, arba ars spagyrica. 1580 m. laiške jis užsiminė, kad jo studijos laboratorijoje daugiausia susijusios su „spagirine medicina“. Jį įkvėpė T. Paracelsas (1492-1541), kuris savo ideologiją grindė hermetiška visatos, kaip visumos, persmelktos Dievo išmintimi, samprata, kurią galima pasiekti ir suprasti atidžiai stebint ir atliekant alcheminius eksperimentus. Paracelso mintis plėtojo ir tobulino daugybė mokinių ir pasekėjų, iš kurių bene svarbiausiu buvo danų gydytojas Petrus Severinus⁴⁾, 1571 m. išleidęs įtakingą knygą apie filosofinės medicinos idealą. Severinas gerai pažinojo Brahę, ir Brahė akivaizdžiai pritarė jo susidomėjimui jatrocheminės [t.y. racionaliosios], paracelsiškos medicinos studijomis.

Apie Tycho Brahe medicininius receptus žinome labai mažai. Pvz., tuo metu plačiai žinomas jo garsiausias vaistas, eliksyras „Tychonis“, buvo sudarytas iš trijų ingredientų (Medicamenta tria), tačiau Brahe niekada neatskleidė kokių. Ankstyviausias vaisto aprašymas iš jo rankų yra 1571 m. gegužės 18 d. laiške artimam draugui Anders Siorensen Vedel’iui⁵⁾, kuris prašė recepto nuo karštinės, o Tycho atsakė, kad jam įdėjus daug pastangų, pavyko įtikinti savo gerą draugą ir gydytoją jį atskleisti mainais į 4-ias Tycho Brahe paslaptis. Receptas yra gana tradicinis vaistažolių preparatas, pagrįstas vandeniniu tirpalu su bajore (centaurea), benedikto usnimi (cardus benedicta) ir cikorija (cichorium intybus), taip pat milteliais, pagamintais iš dyglinės [žuvies] apatinio žandikaulio. Brahe pridūrė, kad daugelis žmonių taip pat išgydomi nešiodami vėrinį su riešuto kevalu, kuriame yra didelis, gyvas voras. Brahė tęsė, kad žino dar keletą slaptų ir patikimų vaistų nuo karščiavimo, tačiau, jei reikėtų, jis mieliau juos atskleistų Vedeliui tik žodžiu.

1599 m. Brahe savo naujajam globėjui, imperatoriui Rudolfui II, išsiuntė eliksyro nuo maro receptą. Jis buvo pagrįstas teriaku – medžiaga, sumaišyta iš kelių, daugiausia žolelių ingredientų, įskaitant opiumą, į kurią kaip svarbus ingredientas buvo dedami iš angių mėsos pagaminti milteliai. Sudėtingo ekstrahavimo, filtravimo ir distiliavimo proceso rezultatas buvo „gyvybinis vanduo“ (aqua vitae), į kurį, be kita ko, buvo galima įdėti vario arba geležies sulfato. Kito filtravimo ir distiliavimo proceso metu buvo dedama daugiau aliejų ir žolelių ingredientų. Gautą eliksyrą nuo maro buvo galima dar labiau pagerinti įdedant tinktūros, pvz., koralų, safyro, hiacinto ir geriamojo aukso (aurum potabile). Šį receptą tik nežymiai paveikė Paracelso medicina, priešingai nei vidurius laisvinantį vaistą, kurį Brahe mini tame pačiame laiške ir kuris susideda iš baltų stibio miltelių, paruoštų iš gryno stibio metalo. 1597 m. Brahe Danijos gubernatoriui Šlėzvige-Holšteine Heinrichui Rantzau⁶⁾ išsiųstas receptas nuo odos ligų ir kraujo užkrėtimo aiškiai buvo pagrįstas jatrocheminėmis teorijomis, kaip rodo jame esantys gyvsidabrio ir stibio ingredientai. Paties Brahe'o raštai neleidžia daryti daugiau išvadų apie tikslius jo jatrocheminių darbų ingredientus.

Gaila, kad Uraniborgas buvo visiškai sugriautas, laboratorija dingo, o jos reikmenys arba sunaikinti, arba išsibarstė po visą Uraniborgo teritoriją. 1824 m. rasti menki pastatų likučiai. Laboratoriją buvo galima atpažinti kaip apvalų, maždaug 11,3 m skersmens, rūsį. Po grindimis rasti dviejų krosnių pėdsakai: viena buvo apvali, joje vis dar buvo pelenų likučių, kita – stačiakampė, su medžio anglies likučiais. Netoli laboratorijos patalpų, bet už rūmų ribų, buvo atkastas atskiras skliautinis rūsys. Be kai kurių architektūrinių tinko ir akmens fragmentų, jame buvo rasta stiklinių ir akmeninių retortų skeveldrų, taip pat medžio anglies ir sieros. Vėlesni 1988-90 m. kasinėjimai daugiausia buvo skirti sodui ir aplinkiniams bei mažesniems pastatams. Tarp retų radinių buvo įmantrių stiklinių ir keramikinių indų fragmentai, kurie galėjo būti iš laboratorijos. Būtent jie ir tirti, siekiant nustatyti cheminius elementus.

¹⁾ Christofas Rotmanas (Christophorus Rothmannus, apie 1555 – po 1601 m.) - vokiečių astronomas ir matematikas. 1577 m. paskirtas Heseno princo Vilhelmo IV rūmų matematiku ir dirbo jo observatorijoje Keselyje. 1590 m. aplankė Tycho Brahę. Kartu su šveicaru J. Biurgiu sudarė 121 žvaigždės katalogą, kuriame žvaigždžių padėčiai nusakyti pirmąkart panaudotas laiko matavimas. Vienas pirmųjų aprašė Zodiako švytėjimą. Laikėsi heliocentrinės sistemos ir išsakė spėjimą, kad nėra tvirtų dangaus sferų. Jo garbei pavadintas krateris Mėnulyje.

²⁾ Johanas Vundereris (Johann David Wunderer, 1570-1622) – vokiečių keliautojas. 1589 m. pravažiavo Daniją, o vėliau keliavo po Skandinaviją ir Rusiją. Pradžioje Vokietijos pakrantėje stebėjo gintaro rinkimą, Brausberge ginčijosi su jėzuitais, keliavo po Žemaitijos ir Lietuvos miškus, o tada ties Pleskau (Pskovu) atvyko į Rusiją. Nuvyko prie Arkties vandenyno, pagyveno samojedų jurtose, o tada per Suomiją vyko per Skandinaviją iki Islandijos, kur pranešė apie Heklos išsiveržimą. Grįžo atgal iki Rygos, kur vėl sutiko savo senus neprietelius jėzuitus. Buvo apkaltintas maištu ir nuteistas mirties bausme, tačiau paspruko iš miesto. Galiausiai pasiekė Frankfurtą prie Maino, kur ir gyveno. Savo keliones aprašė (1589).

³⁾ Martinas Ceileris (Martin Zeiler, 1589-1661) – vokiečių mokslininkas ir autorius, daugelio (apie 90-ies) veikalų autorius, iš kurių reikšmingiausias 16 t. „Topographia Germaniae“ (1642-54).

⁴⁾ Petras Severinas (Peder Sorensen, 1542-1602) – danų gydytojas, Paracelso sekėjas. Savo pagrindiniame veikale „Filosofinės medicinos ideale“ (1571) teigė Paracelso idėjų viršenybę prieš Galeno idėjas. 1571 m. tapo karaliaus Frederiko II gydytoju, o vėliau ir jo įpėdinio Christiano IV. Dar studentaudamas pradėjo skaityti Paracelso kūrinius, tačiau jie buvo labai migloti, tad suprasti juos bandė atlikdamas savo bandymus, panaudodamas graikų mokymus, tačiau palaipsniui pajuto, kad tie nėra patenkinami. Jis tikėjo, kad ligos turi natūralią priežastį. Jis laikė, kad ligų užkratai (semina morborum) yra svetimi žmogaus kūnui ir sutrikdo jo funkcijas. Tos „sėklos“ pasireiškia įvairiose vietose ir sukelia specifinius simptomus, pagal kuriuos nustatoma liga. Sveikatos atstatymui reikia vartoti chemiškai paruoštus vaistus.

⁵⁾ Andersas Vedelis (Anders Sorensen Vedel, 1542-1616) – danų dvasininkas, poetas, archeologas ir istorikas. Išleido pirmąjį danų baladžių rinkinį (1591). 1562 m. buvo paskirtas astronomijos mokytoju jaunajam Tycho Brahei, su kuriuo vyko į kelionė ir vėliau draugavo. 1575 m. į danų kalbą iš lotynų kalbos išvertė Sakso Gramatiko „Danų istorijos“ kroniką. 1584 m. paskirtas karališkuoju istoriku.

⁶⁾ Heinrichas Rancau (Heinrich Rantzau, 1526-1598) – vokiečių humanistas, rašytojas ir istorikas, astrologas ir Tycho Brahės globėjas. Buvo Holšteino gubernatoriumi. Išleido „Tractatus astrologicus de Genethliacorum thematum“ (1597).

Taip pat skaitykite:
Debesys žemėja
Astrologijos kiltis
Elohimų alchemija
Pilvakalbystės stebuklai
Didžiųjų misterijų šviesa
Tycho stebėta supernova
Menas matyti tolimą praeitį
Rozenkreiceriai ir alchemija
Alchemikų filosofinis akmuo
Sapnas arba Mėnulio astronomija
Svedenborgas. Pokalbiai su angelais
Strindbergas: absentas ir alchemija
Ankstyvoji arabų astronomija
Tolimojo poveikio reiškinys
Voiničiaus rankraštis
Bermudų trikampis
Fairwater paslaptis
Laivas-vaiduoklis
Mitas ir mokslas

Maloniai pasitiksime žinias apie bet kokius Jūsų pastebėtus sunkiai paaiškinamus reiškinius. Juos prašome siųsti el.paštu: san-taka@lithuanian.net arba pateikti šiame puslapyje.

UFO sightings and other phenomenas in/under Lithuanian sky. Please inform us about everything you noticed and find unexplainable in the night sky or even during your night dreams, or in the other fields of life. Review of our site in English

NSO.LT skiltis
Vartiklis