2016 m. birželio 9 d. paaiškinimas

Jau kuris laikas, atliekant „Pagrobimo anatomijos" rimtą ufologinį tyrimą, šiek tiek pasislinkta istorijos įrodymo naudai. Anksčiau aš net nežinojau, kas tas buvo pilietis x, nors vėliau pradėjau įtarti Karlą - šaudymo sekcijos trenerį, tačiau, gavus tam tikrų duomenų, paaiškėjo, kad jis tikrai toks buvo ir dirbo kartu su manimi KMHK Kauno melioracijos-hidrotechninėje kolonoje nuo 1973 iki 1974 metų. Jis buvo įdarbintas fizkultūrinės mankštos metodistu, bet dirbo šaudymo sporto sekcijos vadovo darbą. Dar daugiau, - kadrų skyriuje atleidimo iš darbo lapelyje suklastota jo pavardė vietoje Karla parašyta Kasla, tačiau, gavę jo gyvenamos vietos adresą, nustatėme, kad jis gyveno Kaune centrinio bulvaro 7-3 name 2 aukšte. Dabar toje vietoje gyvena kiti žmonės, bet kaimynai, paklausti, ar čia gyveno toks Karla, paklausė ar tasai buvo kariškis? Jis išeidavo darban ir namo grįždavo su kariška uniforma, todėl susidariau nuomonę, kad jis buvo etatinis darbuotojas, priedangoje. Matyt atlikinėjo eksperimentus su žmonėmis, kurių ieškodavo tarp paprastų darbuotojų - tie žmonės dirbo objektuose po visą Lietuvą ir gyveno vagonėliuose.

Šiame tyrime man aktyviai talkininkauja asmuo, pasivadinęs niku San Il, kuris irgi aktyviai ieško nežemiškų civilizacijų apsireiškimo pėdsakų Lietuvoje. Prieš keletą dienų Google Maps pagalba išsiaiškinau ir galimą mano pagrobimo vietą, nors atmintis ir yra tuo klausimu dar užblokuota, tačiau tada iš Karlos sužinojau, kad ši vieta yra 8-10 km atstumu nuo mano gyvenamos vietos, Garliavos Jonučiuose, o taip pat ir nuo jo darbovietės kontoros KMHK kolonoje. Jis man tai pasakė, kai įkalbinėjo jį nuvežti motociklu, o aš nelabai norėjau to daryti, - tai buvo dar mano namuose. Šiandien apie 19 val. su San Il važiuosime patyrinėti tos galimos vietos, kuri net ir šiandien galimai dar aktuali nežemiečiams, nes taip atkakliai blokuojama ta informacija mano sąmonėje. Nusileidimo vietą gana greitai atsiminiau, o šios atsiminimai labai migloti dar ir dabar. Ketinu pasiimti fotoaparatą ir padaryti keletą nuotraukų iš ten ,o ateityje ten reikėtų įtaisyti keletą stebėjimo prietaisų ir mokslinės įrangos. Nes įmanoma, kad ta aikštelė yra jų dažno nusileidimo vieta. Kiek žinau iš tos vietovės buvo pagrobti apie 8 ar net 9 žmonės be manęs, daugelis jų ir šiandien vaikšto su užblokuota atmintimi, o kai kurie tikėtina, kad ir visai negrįžo atgal. Kai man 1975 metais šalino implantą iš nosies Garliavos poliklinikoje, tai daktaras pasakė, kad aš jau septintas toks pacientas, - man neleido tada išeiti iš poliklinikoje esančio jo kabineto tol, kol neatvyko kažkoks žmogus ir nepaėmė mano pirštų antspaudų. Vadinasi visa tai jau tada buvo žinoma kas ten vyksta tam tikrai žmonių grupei.

Jeigu visa ta seka yra logiška, tada reiškia, kad yra logiška ir prielaida, kad SSSR organai dirbo su tam tikra nežemiečių grupe, kuri ir paskleidė laisvajam pasauliui AIDS ligą. Juo labiau, kad, būdama po geležine uždanga, pati SSSR buvo ganėtinai saugi nuo tos ligos padarinių.

2016 m. birželio 10 d.: San IL: Vietoj ataskaitos

Eilinį kartą grįžau po ekspedicijos, suvažinėjęs lygiai 330 km. Tačiau ekspedicija tikrai nebuvo eilinė ir visa tai, ką patyriau, mane privertė iš naujo susimąstyti apie viską, ką mes darom ir svarbiausia – kodėl darom. Po šios ekspedicijos dabar turiu trisdešimt kartų daugiau patirties paprieštarauti Skeptikui:

Jeigu sistemingai dirbsi ir ieškosi, pasitikėsi tais, kuriais verta pasitikėti – rasi, pamatysi ir užtiksi. Taip, kaip aš radau, pamačiau ir užtikau – pasitikėdamas inkognito, kuriuo niekas nepasitiki, nes niekas net nebandė su juo dirbti, o apsiribojo tik plakimais liežuviu.

Kadangi neviešinu tyrimo informacijos, tai tiesiog papasakosiu kas atsitiko, ir svarbiausia, kaip tai pakeitė mano požiūrį į šį darbą. O ir viešinti nelabai net yra ką, nes visa, kas atsitiko, deja, nebuvo įmanoma nei nufotografuoti, nei užfiksuoti mano turima įranga. Taikliai pasakė Laura, kad įranga nepadės, jeigu įvyks kontaktas su nežemiška civilzacija (toliau – NC).

Mūsų klaida yra ta, kad mes per daug viskuo netikime. Dar didesnė klaida – kad pastatome sau tikslus kažką kažkam įrodyti. Būti lengvatikiu – išeitis ir saugi, ir smagu gyventi. Būti tiriančiu ufologu - brangu, beprasmiška ir netgi pavojinga, juolab, kad įrodyti niekam nieko neįrodysi. Kaip ką tik supratau – tuo suinteresuotos abidvi pusės. NC patys nenori būti įrodyti, o skeptikai stengiasi jokiu būdu netikėti jokiais įrodymais.

Aš – tikiu NC egzistavimu žemėje. Tikėjau be įrodymų, vėliau su įrodymais, dabar ir su dar daugiau įrodymų. O per ufologijos forumus susiformavau neteisingus tikslus – pradėjau elgtis skeptiškai ir stengiausi ieškoti patikimų įrodymų, juos rinkti, dėlioti – ne tam, kad pats įsitikinčiau, o kad įtikinčiau kitus. Netgi agitavau, kad tokia ufologo darbo prasmė. Turiu pripažinti, kad smarkiai nusigrybavau su tokiu požiūriu ir pats save įvėliau į pavojų.

Negaliu daug ko papasakoti apie tai ką patyriau paskutinėje ekspedicijoje, nes pats esu be žado ir viskas dar nesusigulėjo manyje, bet pamėginsiu bent paviršutiniškai. Mudu su inkognito kurį laiką dirbome ieškodami pagrobimo vietos (nes pirmu tyrimu radome tik kur jį gražino). Ortofoto žemėlapių pagalba apskaičiavom, kur ta vieta gali būti, pagal inkognito atminties likučius (atminties blokavimas dar šios informacijos nepaleidžia). Nuvykom patikrinti tos vietos. Apie 30 minučių brovėmės per krūmus, klimpom pelkėtoje žemėje, kol priėjome vieną proskyną, kuri nebuvo visai panaši į tikrąją pagrobimo vietą. Aš pamiršau mašinoje GPS imtuvą, o man reikėjo atsižymėti tikslias tos vietos koordinates. Kartu grįžome prie mašinos, bet inkognito man pasakė, kad jis blogai jaučiasi ir turi negerą nuojautą. Tada aš padariau pirmą klaidą. Nutariau grįžti vienas. Paėmęs GPS imtuvą, palikau inkognito automobilyje, mes susiskambinom per telefoną (turėjau laisvų rankų įrangą), palaikėm visą laiką ryšį. Aš pamaniau pasukti, mano manymu, trumpesniu keliu per tą mišką, kad greičiau pasiekčiau tą proskyną (tam miške daug pelkių, reikia vaikščioti ratais, kad jas apeitum). Nuėjęs kitu keliu, nei grįžom priėjau kitą proskyną, kur kartu nebuvom.

! Čia noriu perspėti, kad mokslinė ataskaitos dalis baigiasi, nes viskas kas toliau aprašyta – neįmanoma nei aprašyti, nei suvokti moksliškai. Todėl tai – mano subjektyvi patirtis, tad toliau rašau laisvai apie tai, ką jutau.
Dar net nepriėjęs iki tos proskynos ėmiau jausti itin stiprią energiją, juodą, blogą, veriančią energiją. Nors ufologinius tyrimus visada stengiuosi atlikti moksliniu preciziškumu, toks stiprus pojūtis mane dezorientavo ir aš trumpam pamiršau apie visus savo turimus prietaisus. Telefonu pasakiau inkognito, kad mano manymu – čia tikrai turi būti ta vieta, nes čia tikrai kažkas stipriai „jaučiasi“. Priėjęs arčiau, nors ir buvau veriamas (vos ne skausmo pavidalu) neaiškios jėgos, GPS imtuvu užsirašiau koordinates, praskenavau EMF ir siaurą radijo spektrą, patikrinau kompasą – jokių anomalijų. Vietovė buvo gal 50x50 metrų proskyna, tačiau apaugusi žiauriai tankiais krūmais – beveik neįmanoma patekti į jos vidurį, taigi ėjau aplinkui iš rytinės link šiaurinės pusės. Net jei ir būtų įmanoma patekti į jos vidurį – manęs ten niekas nebūtų nuvaręs net grasindamas ginklu – tiek stipriai jutau tą neigiamą energiją ir tai ne išsigalvojimas ir ne baimė, nes tokiose ir panašiose vietose buvau ne vienoje ekspedicijoje. Be to, aš nejutau baimės – jutau tiesiog spaudimą. Stengdamasis apžiūrėti aikštelę, dar nedaėjęs šiaurinės pusės pasilypėjau ant aukštesnio kelmo, kad galėčiau pažvelgti kiton aikštelės pusėn su žiūronu. Vis dar jutau neapsakomai dideli spaudimą ir palaikau telefono ryšį su inkognito, kuris tuo metu buvo už 250 metrų nuo manęs, automobilyje šalia miško. Ir tada viskas prasidėjo.

Iš vakarų-pietvakarių pusės pasigirdo garsas, pirmas kelias sekundes atrodė, kaip kylantis lėktuvas (nesuprasi ar propelerinio ar reaktyvinio). Tuomet atsiskyrė du garso dažniai ir ėmė vienas nuo kito nepriklausomai tai kilti tai leistis. Garsas buvo labai stiprus ir artėjo. Tą akimirką, kai garsas pasidarė neatpažįstamas iš kart paklausiau ar inkognito jį girdi ir kas tai galėtų būti – jis aviacijos inžinierius ir iš garso gali pažinti daugumą aeroplanų. „Tikrai ne lėktuvas“ – pasakė inkognito. Klausėmės to artėjančio garso, kuris skambėjo tikrai ne žemiškai ir štai čia ir buvo kulminacija – aš stoviu vienas, kaip koks idiotas ant kelmo, paties inkognito pagrobimo vietoje, su žiūronu rankose, nieko nematau, ant „vienos ausies“ girdžiu juntamai pasimetusį inkognito, kuris man susijaudinęs sako: „blemba, panašiai skamba skraidanti lėkštė, gal mauk iš ten“, o ant „kitos ausies“ girdžiu artėjantį garsą, kuris niekaip žemiškai nepaaiškinamas (pabrėšiu, kad mano specialybė yra susijusi su garsu, aš gan tiksliai užfiksavau koks techniškai garsas ten buvo ir deja, neturiu paaiškinimo). Stoviu ant suknisto kelmo, persmelktas tos keistos energijos, girdėdamas tą garsą ir kiekvieną sekundę nežinau, kas bus sekančią sekundę. Garsas truko nuo maždaug 40 sek. iki vienos minutės. Per paskutines 10 sekundžių jis staigiai išsisklaidė. Tuomet pabaigiau vietovės fotografavimą ir dar vėliau su inkognito kartu grįžom į tą proskyną – toliau pasakojimo netęsiu, nes nebeaktualu tam, ką noriu pasakyti.

Dabar iškart atsikirsiu, kad nors ufologijoje visur pabrėžtinai viską tiriu tik moksliniu metodu – turiu bioenergetikos praktiką apie 15 metų ir savo gyvenime pripažįstu tokius dalykus, todėl žinau apie ką kalbu. Ši ataskaita – nėra ufologinis tyrimas, tai mano individualus pasakojimas, todėl šįsyk sau tai leidžiu.

Svarbiausia, kad man visą laiką ant kaklo kabėjo filmuojantis fotoaparatas, kurio aš nesugebėjau įjungti, kad įrašyčiau tą garsą. Visi tie, kurie įsivaizduoja, kad tokiais atvejais yra lengva tai padaryti – siūlau pagalvoti iš naujo. Mano mintys buvo sustingusios ir aš visą tą laiką nejudėjau, negalėjau nei bėgti, nei eiti, nesukau net galvos – tik sukinėjau akis link vakarų krypties, iš kur sklido tas siaubingas garsas. Nelabai net pavyko palaikyti telefoninio kontakto su inkognito, kuris irgi buvo pasimetęs. Žodžiu, psichologinė būsena buvo siaubinga.

Grįždamas namo daug galvojau. Supratau, kad savo mąstyme padariau labai daug klaidų. Aš esu važiavęs ne vienus metus į daug vietų, daug ką tyrinėjau – kai pagaliau standartizavau savo tyrimus ir įsigijau ar pritaikiau šiokius tokius instrumentus tam – visai nesenai pradėjau aprašinėti savo veiklą čia, forume, rengti ataskaitas apie „ekspedicijas“. Mano didelė dalis patirties yra ezoterinė, tačiau visus tyrimus stengiausi pateikti moksliškai, nepainiodamas jokių dalykų, kad jie būtų tvirti, pagrįsti ir tinkami „skeptikams“. Pats tapau iš dalies „skeptiku“, kad prieičiau prie NC klausimų iš tos prizmės kampo. Taigi mano dauguma tyrimų buvo nukreipti ta linkme, kad aš ieškojau įrodymų. Tačiau niekada mano planuose kažkodėl nebuvo „numatyta“, kad aš „pataikysiu“ į kontaktą su pačia NC – visada nuojauta būdavo - arba nieko nerasti, arba bent jau rasti šalutinių NC egzistavimo ar veiklos įrodymų. Lygiai taip ir su šia paskutine ekspedicija – aš tikėjau tuo, kur važiuoju, bet NESITIKĖJAU su tuo susidurti ir tik susidūręs supratau, kad esu visiškai tam nepasiruošęs – aš neįsivaizduoju, nei kokia tai jėga, nei kokie jos tikslai ir dar labiau – nesupratau dėl ko aš taip rizikuoju. Dėl įrodymų skeptikams? Man pačiam nelabai reikia tokių įrodymų – aš ir taip tikiu NC ar inkognito. Čia gavosi daugiau sportinis interesas – „rasti įrodymų“.

Tada pagalvojau – blemba, tai kaip gi bus kitaip, jeigu mes su inkognito rimtai viską paskaičiavę, rimtai nuvažiavom ten, kur jis buvo pagrobtas 1974 metais, žinodami riziką (inkognito visada perspėja apie riziką, perspėjo eilinį kartą ir prieš važiuojant šįsyk) – taigi jeigu mes viską kruopščiai padarėme – tai kodėl tada aš stovėjau ant kelmo, kaip idiotas, su didžiule nuostaba?! Šiek tiek nesiriša.

Juolab, koks aš turėjau būti idiotas, kad ėjau ten vienas, kai inkognito aiškiai pasakė, kad jaučia kažką „negero“ – jis gi turi implantus neveltui, jau prieš tai praktiškai buvau įsitikinęs, kad jais atkeliauja reali informacija (Raudondvario ekspedicija). inkognito, matydamas mano durnumą ir santūriai patylėdamas, mane bent jau įkalbėjo palaikyti telefoninį ryšį tuo metu, kai ėjau vienas. Gerai, kad turėjau ausinę, nes turbūt būčiau ir čia susikirtęs.

Ir visa ši mano nepamatuota rizika – realiai neturi jokio tikslo. Net jeigu aš rasiu stovintį NSO, jį nufotografuosiu, užeisiu į vidų, nufotografuosiu interjerą ir dar nusilaušiu kokią rankeną daiktiniui įrodymui – ir viską atnešiu skeptikams – vistiek visi mane apšauks melagiu ir nuotraukų klastotoju. inkognito jau 10 metų pasakoja savo istoriją – visi tik plaka liežuviais, niekas netiki. Ko kito aš galėjau tikėtis, jeigu ėmiau kartu su juo dirbti? Darbas iš esmės buvo teisingas ir sėkmingas, mes ieškojom, mes važiavom, mes radom. Tačiau kas iš to? Galiu duoti koordinates – gal kas nors norės ten nuvažiuoti patys? Ar kas drįs? Ne? Ir teisingai. Nes nėra prasmės rizikuoti. Nes negali žinoti, kas tau nutiks, jeigu pasirodys, kad buvai neteisus. Todėl koordinačių, bent jau kol kas - neviešinsiu.

Deja, net pasiskraidęs NSO, tu, žmogau, vistiek nesužinosi visko, ką nori sužinoti. Tai - klaidinga kryptis. Mes, vaikydamiesi skraidančias lėkštes – nesužinosime nei kokie jų tikslai, nei ką jie čia veikia, nei kokias sutartis turi su valdžia, nei kas yra CŽV archyvuose. Mes tik rizikuosime būti patys pagrobti ir kaip mano kolega Marll pasakė „uždaryti į stiklainį ir mūsų smegenyse augins eksperimentinius parazitus“ :). Sužinoti visą tiesą apie konspiracijas – reikia tirti ne ateivius, o žmones. Teisingai sako inkognito, kad reikia ieškoti piliečio X, arba kitų piliečių X, kurie tiesiogiai prikišę prie to rankas, per galimai saugumo struktūras, rusišką KGB ir amerikiečių CŽV. Bet šis kelias yra labai sudėtingas, to nesugeba padaryti net motyvuotos organizacijos, kaip MUFON, taigi to tikrai nesugebės padaryti vienas San IL be jokios komandos ir vien iš savo kuklaus atlyginimo.

Taigi chebra, aš pasitraukiu iš darbo. Nebematau tikslo daryti nieko ką darau. inkognito tyrimo esminė dalis baigta – mes radom archyvinius duomenis, patvirtinom jo spėjimus apie KGB įsikišimą (turim kaimynų parodymus, kad X buvo kariškis), radom jo gražinimo vietą, išaiškinom labai daug neaiškių istorijos detalių, kurias inkognito buvo sunku prisiminti, taip pat apskaičiavę radome pagrobimo vietą ir kulminacijai - patys apturėjome kontaktą su NC. Man – tai daugiau, nei reikia įrodymų, kad patvirtinti jog jo istorija – nėra melas. Per daug sutapimų būtų vienoje vietoje. Ir šiuo klausimu daugiau nediskutuosiu, nes pavargau įrodinėti. Atsiminkite Raudondvario NSO, kuris buvo inkognito išpranašautas, atsiminkite kiek dalykų virto realybė apie kuriuos inkognito „pranašavo“, kulminacjiai perskaitykite mūsų tyrimą ir šią jo pabaigą. Mano visos mintys šia tema jau išsakytos.

Aš toliau padėsiu inkognito surinkti dar likusius galus jo istorijoje, nes liko tik ta pusė, kuri liečia žmones, o ne ateivius. O su NSO tyrimais dedu tašką, nes nematau, kad tai atneštų daug prasmės. Ir dedu tašką nesutikdamas su Evaldu, kad nieko nerasi – blemba, jeigu bet kas bent kiek sistemingai padirbėtų, kaip bandžiau aš – galima rasti labai daug. Tik tai yra rizikinga, pavojinga ir kol kas nematau kuo naudinga. Net jeigu žinosime, kur nusileis NSO, kilpos ant jo gi neužmesime.

Lieku atviras visiems klausimams, jeigu kas nors norės organizuoti NSO ekspedicijas, galiu patarti kaip geriau tai daryti, kad įrodymai būtų patikimesni ir pačios ekspedicijos tikslingesnės ir saugesnės.

San IL    

2016 m. birželio 11 d.: inkognito

Paties incognito įspūdžiai iš išvykos pateikti NSO.lt forume.