Ištrūkę milžinai vėl bando gundyti? UFO Page. Giants in Bible. Lithuanian

Adomas ir Ieva „puolė“ ne todėl, kad „suėjo“ - Adomas Ievą „pažino“ tik išvarytas iš Edeno (Pr.4:1). Jiedu puolė, nes paragavęs Pažinimo vaisiaus, „tapo kaip vienas iš mūsų“ (Pr. 3:22). Tad nuo Vaisiaus paragavimo meto: "Žmogus gimdys, o ne tvers!"
Bibliją papildo „Chaldėjų genezės liudijimas“, kai „Žemės Valdovas pavadino jį vardu, Tėvas Elu (Elohimas, skaitykite apie Dievo vardus) ištarė savo prakeiksmą, kurį išgirdo dievas Chea, kurio „kepenys įsiuto, nes jo Žmogus sutepė save“. Todėl Chea nutarė, kad „išmintis ir žinios būtų priešiškos jam ir kenktų [žmogui]“.

Dieviškosios tvėrimo ugnies pagrobimo užuomina yra graikų mite, kur Kronas (laikas) iškastruoja savo tėvą Uraną, kad šis negalėtų turėti daugiau vaikų (t.y. tverti, apie tai skaitykite atskirame puslapyje). Egipto mitologijoje Išminties dievas Totas nutraukė nesantaiką tarp Horo ir Seto (kuriam Horas taip pat pašalino dauginimosi organą, žr. „Mirusiųjų knygą“, XVII). Babilone dievas Zu atima "Dievų Tėvo" umsimi (idealų tvėrimo įrankį, bet ne karūną), taip atimdamas jam „troškimą“ ir sudegindamas „visų dievų“ tereti (galią). Zu paveržė „visų angelų sėklą“. Ir kadangi umsimi buvo ant Belo „sėdimosios“, tai neįtikėtina, kad ten kalbama apie „vainiką“. Biblijoje Nojaus sūnus Hamas baudžiamas už tai, kad pamatė savo tėvą nuogą (Pr. 9:20-27). Vėliau visa tai virto falo garbinimo kultais.

Christianas Ginsbergas^**) apie „angelų nuopuolį“:
„Kabalą išrinktiesiems angelams įteikė pats Dievas... Po nuopolio angelai maloniai perdavė šias žinias nepaklusniems žemės vaikams, duodami jiems priemones grįžimui į pirmapradžią padorumo ir palaimos būseną“.
Jie mokė Žemės dukras (prisiminkime rabinų Lilitą, Tibeto Khado (sanskritu Dakini) - jos galėjo „skraidyti oru“ ir pasižymėjo nepaprastu „gerumu mirtingiesiems“, tačiau neturėjo proto).

Biblijos demonai skiriasi nuo tų puolusių angelų. Manoma, kad su Aušriniu (Liuciferiu) iš dausų į Žemę nukrito apie trečdalį angelų, kurie veikia ir dabarties. (Pastaba: hebrajų kalba "dievų sūnūs" yra "Bene ha Elohim", kuriuos Biblija įvardija kaip "angelus" - kaip Jobo 1:6, 2:1 ir 38:7, kur jie Antano Rubšio išversti kaip "dangiškieji gyvūnai").

Gali būti, kad nefilimai išvengė Tvano ir net sugrįždavo laiks nuo laiko į Žemę - kad mus patikrintų ar padėtų technologiškai. Galbūt jie pastatė Egipto, majų ir kitas piramides bei Stounhendžą? Ir veidą Marse... Kas tai mums pasakys?.. Žmonės negali tai priimti į savo mintis, tačiau negali paaiškinti, kokia tuose statiniuose buvo naudojama technologija. Tai nesunkiai būtų paaiškinama pirmykštės žemiškosios (ar kažkokios žvaigždžių) rasės veikla. Kam kitam skirtos tos milžiniškos tik iš oro matomos Naska figūros? Dauguma tikėjimų visame pasaulyje teigia apie "žvaigždžių žmones" (žr. apie Dogono genties ir Sirijaus glaudų sąryšį), kurie kažkada aplankė jų protėvius. Ir kad vieną gražią dieną jie sugrįš (paskaitykite puslapį, kaip toks tikėjimas Baltojo dievo sugrįžimu buvo pražūtingas actekams).

Taigi Biblija neneigia, kad kadais buvo milžinai (prieš Tvaną) - "kaip ir vėliau" (Pr. 6:4). Jiems atsivėrė akys ir atbudo jausmai - ir jie patyrė, kad jų brolių (kitos rasės) dukros gražesnės už jų dukras ir žmonas. ir jie pradėjo jas grobti - dar iki žinomų sabiniečių bei Menelajų, netekusių savųjų Elenų. Nefilimų, tų nusikaltusių angelų, lankymasis Žemėje buvo toji žmonių "nuodėmė", dėl kurios taip įsiuto Dievas. Ir jei jie vis dar atskrenda - tai reiškia, kad jiems pavyko išvengti bausmės. O tai prielaida, kad ir mes galime pabėgti nuo dievo Paskutinio teismo. Jie rodo mums technologinį kelią (deux ex machina)...

Su viena išlyga - kad mes kartą tai jau bandėme... Ar atsimenate Babelio bokštą? Jis liko neužbaigtas,bet tie, kurie įkvėpė jo statybai, vis dar laukia, kad mes vėl pabandytumėm...

Klausimas: Jei Adomas su Ieva ir sūnumi Kainu ir Abeliu buvo vieninteliai žmonės, tai kaip galėjo Kainas vykti į Nodo (Klajoklių) šalį ir ten rasti sau žmoną? (Pr.4:16-17)

Apie nežemiečių rases

Galiūnai arba Milžinai – raudonplaukiai ir šviesiaplaukiai arijietiški milžinai, kurių palaikų randama visame pasaulyje. Raudonplaukiai ir šviesiai rudų plaukų mumijos – 8-11 pėdų aukščio. Tai atsispindi rasės iš Edeno sodų pavadinime – skitų adamitai, finikiečiai, iš šaknies foinos, arba raudonkraujai. Edeno sodas, tas Hesperidžių sodas – ir kaip išsireiškė Dionysas Periegetas^*): „Hesperidėse iš kur atvyksta alavas, gyvena kilmingų iberų sūnūs“ [ tin iberes Bretannides ]. Alavą atsiveždavo iš Anglijos pietų, Kornvalio. O sodai vadinti kaip Fortunatae Insularae, bretonų laimės salos arba Ultima Thule – tolimiausias kraštas...

Enochas savo knygoje skelbia, kad valdančių arijų, išdidžių, arogantiškų ir žiaurių, turėjo neapsakomo sudėtingumo ir griaunamosios jėgos ginklų; Šėtonai arba Saturniečiai kurstė sukilimą ir sunaikinimą.
Tarp jų, kabirų nekromanceriai, kurie sukūrė bjaurius dalykus vadovaujami puolusių angelų, Azazelio, Samaelio ir kt. Karas tarp netikrų Edeno dievų ir Valdžios truko 13 metų; graikų mitas pasakoja apie Atėnę, tempiančią formą keičiančius milžinus. Titanai galiausiai įveikti, kai du meteoritai trenkė į Thule karalystę Atlante (Atlantidą), pakeisdami klimatą, vandenyną ir žemynų plokštes. Toji vieta dabar žinoma kaip Škotija, Škotijos vakarinių salų epicentras Staffa – netoli vietos, kur, kaip sakoma, buvo blogio sostinė, - dabar labai šaltas ir drėgnas.
Išsaugotas vietos pavadinimuose – Ben Cruanchan, Argyll – Kruvinojo Slibino kalva; arba Mhor milžinų kraštas, Morayshire.

Kaip Romos istorikas Pomponijus Mela teigė „pharusii gyvena už Atlanto, kur jie įsikūrę taip toli, kaip hesperidės“ [hesperidės – toliausia vakaruose; o gal Šiaurės Amerikoje?]

^*) Dionisas Periegetas (Dionisas iš Aleksandrijos) – senovės graikų geografas, hegzametru parašęs žinomų jūrų ir žemių aprašymą „Periegeses“ (124 m.) kaip pastabas apie keliones. Viduramžiais šis kūrinys tapo mokykliniu vadovėliu.

^**) Christianas Ginsburgas (Christian David Ginsburg, 1831-1914) – lenkų žydiškos kilmės britų Biblijos tyrinėtojas, misionierius. Pilnai išdėstė kabalistinį mokymą (1865), į senovės hebrajų kalbą išvertė Naująjį testamentą (1885-91). Taip pat parašė keletą apybraižų apie karaimus (1862), esėjus (1864) ir kt. Po to visiškai atsidavė Masorai, 1867 m. išvertė Elijo Levitos „Massoret ha-Massoret“, 1894 m. naują masorietišką Biblijos tekstą.

Liudijimai kaip priedas

Golulo čiabuvys pasakojo, kaip buvo pastatyta ta milžiniška piramidė:
Pradžioje dar prieš sutveriant Saulės šviesą, ši žemė [Golula] skendėjo tamsoje... tačiau netrukus po to, kai rytuose pasklido Saulės šviesa, joje atsirado milžinai, ... kurie pastatė tą piramidę, - vėliau jie buvo išsklaidyti po visą pasaulį' („Historia Antigua de la Nueva Espana“, 1885, p.204).

Daugelis Centrinės Amerikos tautų byloja apie senovinę milžinų gentį - jie buvo vadinami Kuinanais.

Istorikas Tertulianas tikino, kad Kartagenoje dar buvo keli milžinai. Filostratas liudijo apie 22 uolekčių ilgio milžino skeletą ir kitą, kurį pats regėjo ir pavadino „baisiu vaizdu“ - šį 12 uolekčių ilgio Lemnose atradp Mesekratas iš Styro („Heroica“, p.35).

Plinijus minėjo milžiną, kurį laikė esant Orionu arba Otusu, Efialto broliu ("Gamtos istorija“, VII-XVI). Plutarchas pateikė žinią, kad Sertorijus matė milžino Antėjaus kapą, o Pausanijus neabejojo, kad iš tikro egzistuoja Asterijaus ir Heriono (arba Hilo, Heraklio sūnaus) kapai.

Abatas Pegues savo veikale „Graikijos ugnikalniai“ rašo (apie tai skaitykite >>>>>):
„Netoliese Teros salos ugnikalnių buvo rasti milžinai su milžiniškomis kaukolėmis - po milžiniškais luitais, kurių pastatymui reikėjo titaniškų jėgų“ (apie milžinus, ugnikalnius ir magiją žr. de Mervilio „Pneumatologijoje“ bei „Des Esprits“).

Tik atšlijęs nuo neo-platonikų Klemensas Aleksandrietis pradėjo „milžinu“ versti į „žalčius“, nes „žalčiai ir milžinai reiškia demonus“. Klemensas turėjo žinoti Agafodemono (septynakės gnostikų gyvatės arba Kristaus) paslaptį. Bet jis suprato, kad naujojo tikėjimo dogmas galėtų kitaip pateikti Viešpaties (Jahvės) priešininkai („Šėtonas“, Satan, ir reiškia „priešininkas“), angelai, kurie sukilo prieš šį Elohimą (aukščiausiąjį Dievą, žr, puslapį apie Dievo vardus) - kaip ir graikų titanas Prometėjas prieš Dzeusą, savo tėvo Krono užgrobėją (žr, puslapį apie tai). Klemensas žinojo, kad „slibinas“ (drakonas, žaltys) buvo simbolinis „Išminties (Dievų) sūnų įvardijimas. Skaitykite puslapį apie gnostikus.

Kinų „Šu Dzin“ rašoma:
„Kai pagal mūsų senuosius raštus Mao-cze (Komentatorius: Prieštvaninė ir sugundytoji rasė, kuri dar senaisiais laikais pasitraukė į uolų urvus ir kurių palikuonių dar sutinkama Kantono apylinkėse) dėl Tčy-Yeoo paklydimų sukėlė netvarką visoje žemėje, joje pagausėjo piktadarių. Tada valdovas (Čang-Ty, dieviškosios dinastijos imperatorius) atkreipė žvilgsnį į tautą ir jos tarpe nerado jokio geranoriškumo. Tad jis įsakė Tčong ir Ly (dviem žemesniesiems Dhian Koganams) nutraukti bendravimą tarp dangaus ir žemės. Nuo tų laikų daugiau nebuvo nužengimų ir pakilimų“.
Biblijoje Jokūbas sapne regėjo „kopėčias“ į dangų (Pr.28:12): „kopėčias, pastatytas ant žemės, kurių viršus siekė dangų, o Dievo angelai jomis laipiojo aukštyn ir žemyn“.

Skandinavų legendose surandame Loki, Odino brolį (kaip Tifonas bei Arimanas buvo Ozyrio ir Ormazdo broliai), kuris tampa „piktu“ tik ilgai bendravęs su žmonėmis. Kaip ir kiti Ugnies ir Šviesos dievai (Ugnies - deginančios ir naikinančios; Ugnies - šildančios ir palaikančios gyvybę), jis tapo naikinimo galios simboliu. Loki vardas kildinamas iš „liuhan“, t.y. „šviesti“ - jis tos pačios šaknies kaip ir lotynų "lux", šviesa. Tad Loki yra tapatus Liuciferiui (Aušriniui, Šviesos nešėjui - puikus vardas Tamsos globėjui?). Loki artimas graikų titanui Prometėjui, nes irgi buvo pririštas prie uolos (kaip Liuciferis sukaustytas požemiuose).

G. Kreiceris taip aprašo milžinus:
„Dangaus ir žemės sūnūs buvo apdovanoti aukščiausiomis galiomis ir nepaprastomis savybėmis - tiek dvasinėmis, tiek fizinėmis. Jie įsakinėjo Stichijoms, žinojo Dangaus ir Žemės, jūrų ir likusio pasaulio paslaptis, iš žvaigždžių skaitė ateitį.... tarsi tai būtų ne tokie kaip mes žmonės, o pačios Stichijų dvasios... Visos tos būtybės pažymėtos magijos ir kerėjimo ženklais“.